Svaidymo kryžius. Kryžius svaidymui. Wurfkreutz.

     Truputėlis egzotikos, kuri, savo laiku,  visai nebuvo egzotika.

     Kas negirdėjo apie visokius nindzių svaidymo įnagius? Na, tokius kaip žvaigždutės? Kiek jie buvo efektingi, o ypač prieš šarvuotą samurajų, tai dar didelis klausimas, tačiau Vakarų viduramžių Europoje realiai nuo XII amžiaus buvo naudojami svaidomieji kryžiai. Užuominų galima rasti netgi iki pat XVII a. vidurio.

     Dažniausiai tai buvo suvirinti ir užaštrinti gana masyvūs du strypai. Kai kada jie buvo puošiami, o dažnai net ir užmaskuoti kaip šventa relikvija.

     Paplitę jie buvo dabartinėje Vokietijoje ir yra užuominų, kad juos savo laiku mėgo piligrimai. Matyt ne visi jie (piligrimai) buvo tokios nuolankios avelės, kaip bandoma vaizduoti. Beje, kai kuriose Vokietijos žemėse, tam tikru istoriniu laikotarpiu (net iki XV-XVI a.), didikas norėdamas tapti riteriu, turėjo aplankyti  šventas žemes arba vietas. Su ginklais į tokias vietas įeiti buvo draudžiama... Ne visi galėjo sau leisti ginkluotą palydą... Na bet čia jau kita tema...

      Tai nebuvo kažkoks "gėdingas" ginklas. Tačiau, aišku, ir nepagrindinis. Greičiausiai "paskutinio šanso" ginklas. Tiesą sakant, galime tik spėlioti, kadangi užuominų apie juos yra gana mažai, o kaip ir bet kokio kovinio realaus ginklo - išlikusių dar mažiau. Muziejuose jų beveik taip pat nėra. Kažkokių mokomųjų manuskriptų, kaip beje ir apie tuos pačius svaidomus peilius, taip pat nėra. Ko gero dėl tos pačios priežasties, jog tai buvo savaime suprantamas įnagis, nuo kurio prasideda ginklo valdymo mokslai skirti koordinacijos lavinimui, įgūdžių tobulinimui ir t.t. Tačiau retai kas juos buvo įvaldęs (juokdarių ir cirkininkų neturiu galvoje) taip, kaip mes juos įsivaizduojame iš kino filmų. Iš 10 metrų pataikydavo į kelmą ir gerai, nes tai nebuvo efektingas tų laikų ginklas, kaip kartais bandoma piešti.

       Tarp kitko, kalbant apie viduramžius ir ankstesnius amžius iki jų, terminas "savaidomasis peilis" nelabai tinkamas. Tai daugiau buvo savaidomi durklai. Universalūs, bet tinkamo balanso. Specializacija buvo itin reta  ir tai jau daugiau paskutiniųjų amžių produktas.  

      Na bet kaip ten buvo ar nebuvo, o gaila, kad tokie svaidymo mokslai neatrodė verti brangaus pergamento...  

Meršauminė arba „Jūros putos“ pypkė ir ne tik...

Įmetu šį straipsnelį FB draugų prašymu, kuriems netyčia išsidaviau, kad turiu ir kažkada naudojau meršaumines pypkes (nepainiokit su kukurūzinėmis – taip vdinamomis Misurio meršaumo pypkėmis).

Iš pat karto noriu atsižegnoti nuo bet kokios tabako ar rūkymo reklamos. Kaip ir nuo bet kokio gamintojo ar platintojo reklamos. Kalba bus apie šias pypkes, kaip meno ar estetinius kūrinius, kaip juos išsirinkti ir kaip išvengti klastočių, bet ne apie rūkymą. Jokiu būdu, ne apie rūkymą – pats gana daug ir ilgai rūkiau, tad puikiai žinau jog tai didis blogis ir niekam nelinkiu „užsikabliuoti“...

Taigi, meršaumas. Meršauminės pypkės. Kažkada buvusios didikų, aristokratų pasididžiavimo ir visokių dendžių simbolis. Neatskiriama V.Europos, naujųjų amžių, istorijos dalis. Dažnai jos būna taip genialiai išgraviruotos ir išdabintos, kad net sunku atitraukti akį. Kai kada jos buvo ir yra įsigyjamos, kaip ir bet koks nuostabus porceleno gaminys, tapytas paveikslas ar net šiaip suvenyras – ne naudojimui, o puošmenai. Beje, gaminamos ne tik pypkės. Bet ir visokie kiti dailūs ir traukiantys akį daikteliai ir suvenyrai. O techine prasme, tam tikros paskirties filtrai.

 

              

Pats žodis yra vokiškos kilmės „meerschaum“, kuris tiesiogiai ir reiškia jūros putą. Ir iš tiesų, jei į rankas paimti net neapdorotą uolienos gabalą, jis atrodo tarsi laikytum sustingusius jūros purslus. Oficialus jos pavadinimas „Hydrous Magnesium Silicate“ arba dar „afroditas“ ar “sepiolitas“. Uoliena pasižymi lengvumu,  ji labai porėta, lengvai sugeria drėgmę ir lygiai taip lengvai ją atiduoda į aplinką. Atspari karščiui, kurį greit atiduoda į aplinką. Išgaunama tik dvejuose pasaulio vietose – Eskišechire (Eskisehir, Eskişehir: liet. „Senas+miestas“ – Bizantijos imperijoje tai buvo miestas Dorilėja, gr. Δορύλαιον) ir Tanzanijoje. Tačiau aukščiausios kokybės mineralas, visiškai baltas ir be priemaišų išgaunamas tik „Senajame mieste“. Tanzanijoje jis yra su priemaišomis ir rausvai rudas.

Meršauminės, nuostabiai raižytos pypkės V.Europoje ėmė plisti nuo 1700-1725 metų ir buvo laikomos aristokratų „vizitine kortele“.

Beje, šios pypkės turi dar vieną savybę – jas tinkamai eksploatuojant, jos keičia spalvą. Jeigu, tarkim buvo balta, tai pradedant nuo čiubuko, ji pradeda palaipsniui tamsėti ir priklausomai nuo raižyto ornamento, gali pradėti lietis visa gama švenių pastelinių, nuo juosvos-rudos iki rožinės, spalvų.

Būtent todėl muziejuose ar kolekcijose jų nepamatysite baltų, jei ji buvo naudota. Priklausomai nuo naudojimo laiko bus nuo juosvos, gelsvos iki rudos ar tamsiai rožinės spalvos. Beje, vienu metu buvo „nefasonas“ aukštuomenėje pasirodyti ar „klubą“ ateiti su visiškai nauja – balta pypke, tad jas dirbtinai sendindavo. O sendinimas aišku buvo paprastas – tarnas kokį mėnesiuką parūkydavo, o po to tik belikdavo pakeisti muštuką.

Vėliau damoms buvo pradėti skobti ir mundštukai cigaretėms. Taip pat verti dėmesio raižiniai, kurie keitė spalvą.

Taigi, geriausias meršaumas yra išgautas Eskešeire iš daugiau kaip  50 m. klodų.

Vėliau gabalai yra rūšiuojami, ir atrenkami. Vidutinis išgauto mineralo dydis panašaus dydžio kaip ananasas ar greifruchtas. Skirstomas į 5 kategorijas ir 12 rūšių pagal spalvą, porėtumą, priemaišas ir t.t., ir pan.

Iš šio mineralo pypkės jau daugiau kaip tris šimtus metų gaminamos tik rankiniu būdu. Kad ir kas ką pasakotų, bet vertinga, ir iš tiesų naudojimui tinkama pypkė iš meršaumo, turi būti pagaminta rankomis. Tai diktuoja mineralo ypatumai - jokios masinės gamybos staklės nenaudojamos.

Meistras įsigijęs luitą meršaumo turi jį įvertinti, suprasti jo struktūrą, spalvą, priemaišas ir t.t., ir tą gabalą suskaldyti į norimas dalis. Vėliau šie gabalai yra mirkomi vandenyje nuo 15 min. iki pusvalandžio ir tam tikra prasme tampa panašus į kietą šlapią, pavyzdžiui mozarelos, sūrį.

Tada iš jo parengiamas ruošinys, suteikiama forma ir gautas daiktas dedamas į krosnį su aukšta temperatūra, tam kad išgarinti visą drėgmę iš būsimos pypkės. Toliau pypkė šlifuojama, privedama iki kondicijos ir padengiama vašku – kaip taisyklė bičių vašku, tačiau kiekvienas meistras turi savo receptūrą.

Meršaumas puikiai sugeria drėgmę ir dervas ir jau pats savaime yra filtras, ko pasekoje su amžiumi ir keičia spalvą, tačiau dabar dažnai daromose variantuose numatytas filtro įdėjimas. Jos spalvą keičia lėčiau ir jų spalvų tonai būna švelnesni. Jei jis (filtras) nededamas, tai reikalingas adapteris, kad pypkė nekliuksėtų. Dūmas, naudojant meršauminę pypkę, turi būti šaltas, o prikimšimas ir degimas turi būti kontroliuojamas taip, kad ranka nekaistų, o tik justų lengvą šilumą. Beje, priklausomai nuo jos storio, ją galima naudoti kelis kartus per dieną – pirmas požymis, kad jai reikia pailsėti, tai staigus temperatūros pakilimas dar nespėjus kiek normaliau papapsėti. Ir nereikia bijoti jos čiupinėti rankomis (aišku jei rankos ne tepaluotos ar riebaluotos). Tose vietose, kur dažnai čiupinėjama, ji vėlgi, įgauna kiek kitokį atspalvį.

Ir beje prižiūrimos jos kitaip, nei kukavinė – neleidžiama jokia anglinė ar pelenų, dervų pluta. Ji, tik pilnai ataušus, aišku, turi būti pilnai ir sausai išvaloma. Ne taip svarbu, su kokiu audiniu ją valysite, bet svarbu, kad jis nešlifuotų. Ir neklausykit patarimų, kurie siūlo jas valyti spiritu – ne iš pirmo karto, bet užmušite pypkę – spiritas tirpina dervas ir jo tirpalas prasiskverbęs į poras jas nepataisomai užkemša – pypkė praras savo savybes. Jei jau taip atsitiko, kad vis tik kažkas prikepo, geriau labai atsargiai, kuom nors minkštesniu už pačią pypkę (kad ir mediniu krapštuku) nugremžti. Dar sakoma, kad jas galima plauti šaltu vandeniu – matyt galima, tik ilgai džius. Dirbtinai džiovinti kokioj mikrobangėj – nerekomenduojama, gali susprogti, bet padėjus ant saulutės, ji iš ties per kokią parą, jei nebuvo „užmerkta“, išdžiūsta.

 Dar reiktų pridurti, kad yra mėgėjų, kurie mėgsta iškratydami pelenus ją pabarbenti per smilių ar per peleninėse įstatytą specialų kamštinį guzą. Tai štai - meršaumas šito nepakęs ir nedovanos. Jokio barbenimo. Vieną gražią dieną jo neteksite.

Taigi, XXI a. meršauminė pypkė jau nėra aristokrato simbolis, o net rankomis pagamintos, ne aukščiausios kategorijos ar į meno šedevrą nepretenduojanti nauja pypkė dažnai nėra brangesnės už tarkim vidutinės klasės kukavinę pypkę. Taigi, įsigyti gali kiekvienas –prienama. Tačiau nežiūrint to – yra klastočių. Jos dažniausiai dviejų rūšių – suklijuotos iš meršaumo trupinių ir dulkių, ir susintetinto polimerinio meršaumo. Kaip atskirti?

Ne taip jau ir sudėtinga.

Pirmiausia, tai originali meršaumo pypkė turi turėti jai skirtą odinį, pagal jos formą pagamintą šilku ar aksomu klotą futliarą – jis būtinas atributas, kadangi pypkės gana trapios ir transportuojant ar pervežant be jo, kaip be rankų. Futliaro viduje pypkė turi gulėti tampriai be liufto, bet ir negali būti įspaudžiama su jėga. Ant futliaro turi būti „Made in Turkey“. Na dar būna Austrija arba Germany, kur importuojami pusfabrikačiai/ruošiniai ir galutinai apdorojus dedami firmų logotipai. Atidarius futliarą – meistro ar meistrų susivienijimo ženklas, firmos logotipas – pigesniuose daugiausiai lipduko pavidalu ar kaip pavyzdėlyje - dažytas. 

 Siuvinėtas logotipas - tai tik pačios aukščiausios kokybės pypkių futliaruose. Kokie vedantieji meistrai – informacijos internete pilna. Beje, mėgėjams „padrožinėti“ būna galimybė įsigyti pusfabrikačių ir išsiskaptuoti ar ornamentuoti pypkę patiems.

Antra, dviejų identiškų pypkių nebūna. Net jei šalia stovi iš pirmo žvilgsnio dvi pypkės panašiu ar net vienodu ornamentu – atidžiau pasižiūrėjus, jos skirsis ir storiu, net atspalviu, svoriu, ornamento „nusimušimu“ ir t.t.. O jei skirtumų pernelyg mažai – eikit šalin, tikimybė, kad tai klastotė – pernelyg didelė. Mažiausiai klastojamas yra rytietiškas ornamentas, o dažniausiai lygios arba „galvų“ pavidalo. Beje, svoris žaidžia nemažą vaidmenį - vienodo tūrio meršauminės pypkės  - bus skirtinogo svorio. Klastotės - panašaus.

Trečia, dabartiniai muštukai visada įsukami ar užsukami, t.y., su srėgiu. Tai yra muštukas gali būti lygus, bet jis nesideda tiesiai į meršaumą - jame jau būna įsukta įvorė, į kurį įsistato muštukas.  Na, kažkas tokio tipo, kaip pateiktame paveikslėlyje.

 

Trečia, testas nagu. Gremžtelėjus nagu, sintetinė pypkė bus panaši į plastiką ar į sukietėjusius klijus ir gremžiasi ji sunkiai. Beje, jų paviršius dažniausiai būna nenatūraliai glotnus ir blizgantis. Tuo tarpu natūrali tiek pastangų nereikalauja ir yra rupi. O gremžtelėjus presuotą ar klijuotą iš granulių ir dulkių pypkė bus taip pat rupi, bet sluoksniuojasi granulėmis, kaip penoplastas, t.y., labiau grūdėta. Beje, kai kada siūloma įsigyti kukavinę pypkę su meršaumo indėklu. Neapsigaukit. 99,99%, kad indėklas dirbtinis. Niekas nedės vertingo meršaumo, kaip indėklo.

Papildomai rekomendacijos įsigyjant turėtų būti tokios: kiek galint storesnės sienelės. Ypač neturinčiam įgūdžių pypkės „vairavime“. Kai kurių konstrukcijų pypkių muštukai ne užsisuka ant čiubuko, o įsisuka, tad  plastmasinis ar ebonitinis galelis, kurio įsukamas į čiubuką turi būtų kuo toliau nuo taurės. Na, o visa kitą, kaip ir kukavinės: taisyklingai išgręžtas, ir nenutrupėjas, ne itin platus, ne itin siauras kanalas, muštukas neturi turėti liufto ir t.t......

 

Čingischanas. Aukso Orda. Baltasis caras.

Yra kelios istorinės temos, kurių labai nemėgstu. Tai Čingischanas ir Aukso Orda, Marko Polo kelionės ir Antrasis pasaulinis karas. Visos šios temos apaugintos tokiu istorinio purvo sluoksniu, kad jį nuvalyti, negriaunant nusistovėjusių stereotipų, praktiškai neįmanoma. Šiomis temomis kuriamos pasakos, spekuliacijos, sensacijos, disertacijos, o visa aibė valstybių ir mokslininkų bando apklotą traukti į save. Visada rizikuoji užsitraukti kieno nors nemalonę...

Bet, kadangi per paskutines dvi savaites i-netinėje erdvėje vėl buvo minėtas Čingischanas ir Aukso Orda, norisi pateikti keletą įdomesnių faktų. Neturiu jokio tikslo griauti akademinės istorijos kanonų. Šiaip... Pamąstymui... Nieko daugiau, o ar teisingi-neteisingi jie... koks gi skirtumas, kai jau šitiek visko šia tema pripaistyta?..

Taigi. Pirmiausiai prieš pradedant kalbą apie Aukso Ordą, reikia prisiminti, kad šiuo metu gyvuojanti akademinė versija apie Aukso Ordą, kurios branduolį sudarė puslaukiniai klajokliai, kurie kelis šimtus metų buvo pajungę taip vadinamą Rusią – buvo sukurta Rusijos Imperijoje XIX a. antroje pusėje. To prireikė visų pirmiausiai dėl politinių paskatų, nes V.Europa visada savo santykius su Rusijos Imperija grindė nepasitikėjimu ar elgėsi išskirtinai kaip su Azijos, o ne Europos valstybe. Napoleono užkariavimai, jo karų atnešta gadynė ir jo imperijos žlugimas ir po to vykę europiniai debatai dėl V. Europos valstybių likimų, aiškiai parodė, kad nežiūrint visko - Rusijos Imperija yra kažkas kitkas, bet ne „Europa“ politine prasme (beje apie Rusijos Imperijos karius ir prancūzų fermerius parašysiu kada kiek vėliau...). Taigi, reikėjo kažką daryti. Na ir padarė. Ėmė visiems brukti sukurtą  istoriją ir kaip ta „marytė“ iš anekdoto ėmė pirštu baksnoti – „nekalta aš – jis pats atėjo“. Tačiau tokių faktų, kaip besivaidijantys kunigaikščiai ieškojo užtarimo pas Didįjį Chaną nelaikydami to jokia išdavyste, o paprasčiausiai normaliu reikalu – neužmaskavo. Neišėjo ir nesugebėjo paslėpti ir tokio fakto, kad dabartinėj Rusijoj per taip vadinamą "mongolų-totorių jungą" buvo pastatyta daugiau cerkvių auksiniais kupolais, nei per bet kokį kitą jos istorijos periodą kartu sudėjus. Įdomu, ar ne? Pavergtieji statosi auksines cerkves, o Ponai Šeimininkai jiems tai leidžia ir ima tik dešimtinę? „Be komentarų“ – taip sakant...

Na, o rytietiški ar vakarietiški šaltiniai niekada nedarė jokio didesnio skirtumo tarp Moskovijos ir Aukso Ordos. Netgi atvirkščiai, istoriniuose šaltiniuose, pavyzdžiui šiaurės karas Maskovijos su Livonija, LDK ir Lenkija - buvo laikomas karu su Mongolų Orda, o jos veržimasis į Pabaltįjį – tai Ordos pasikartojantis V.Europos puolimas. Rusijos Imperijos karas su Turkija buvo laikomas vos ne pilietiniu dviejų Ordų karu. O visų kitų kunigaikščių tarpusavio vaidai tai tebuvo kova dėl valdžios. Na ir pats Kulikovo mūšis - tai ne išsivadavimo mūšis, o paprasčiausias vidinis Aukso Ordos "karaliukų" santykių aiškinimasis - dėl valdžios (beje, kuriame karo grobis atiteko Jogailos kariaunai, kuri per dienos kelią buvo nuo kovos lauko ir "nugalėtojai" turėjo skubiai viską palikę nešdintis, kad jų "neišspardytų"...).

Ir šis aiškinimasis tęsėsi toliau. Netgi dar daugiau – senose graviūrose, tiek Rusios metraštininkų metraščiuose, tiek auksakalių ikonų puošyboje, tiek V.Europos piešiniuose ar graviūrose – nesimato jokių azijatų, jokių laukinių. Visur normalios vėliavos, vėliavos dažnau su kryžiais ar šventųjų veidais, normalūs kariai... ir visai ne siauros akys.

Kitaip tariant, normalios kariaunos, kurių vadai kovoja dėl valdžios. Praktiškai šios vidinės kovos išdavoje, Carinė ir dabartinė Rusija ir yra tiesioginė Ordos paveldėtoja. Na ir Mongolų Imperijos paveldėtojai ir XX, ir XXI a. elgiasi taip, kad norom nenorom, tai gali priimi tik kaip Ordos tradicijų tęstinumą... Bet čia jau lyrika...

Taigi. Čingischanas. Pirmiausiai, tai tikrasis jo vardas buvo Tamudžinas, ką išvertus reiškia „Kalvis“ (apie vardo kilmę „Čingischanas“ – vėliau). Tamudžino gimimo vieta ir vėliau Ordos sostine - laikomas Karakorumas. Bet Karakorumo pėdsakų nei prie Baikalo, nei kur nors aplinkui, net dabartinės Mongolijos teritorijoje – nėra. Beje, dabartinėje Mongolijoe beveik jokių Aukso Ordos pėdsakų neranda... O ta vieta, kur dabar yra Karokorumas - jokiais archeologiniais klodais nepasižymi, o to būt negali, jei ten buvo tokios galingos ir pasaulį drebinančio Superimperijos Sostinė. Taigi, kur ji yra? Manau, bet išvadas darykit patys, teisūs tie mokslininkai, kurie rodo į Krymą ir teigia, kad tiurkų kalboje „kara“ – juodas, o „korum“ – „akmuo“ – taip buvo vadinamas Krymas. Kai kuriose šaltiniuose „Kara-Balgasun“, juodieji bulgarai? Taip kažkada vadino teritoriją tarp Volgos ir Dono...

Taigi, Tamudžinas. Kaip jį apibūdina? Kaip apibūdina šaltinai jo išorę? Apie tautybę, tai iš vis, niekas, niekur ir nieko - nerašo. Visokie portretai ir paveikslėliai, tai vėlesnių amžių išmonė. To metų jokių rašytinių šaltinių nėra. Visai nėra. Likę tik kiek vėlesni Marko Polo užrašai, kinų generolo-istoriko Čžau-Chun ir turkų Abul – Gazi „tūkstantį kartų“ perrašyti ir savaip versti, ir savip traktuoti užrašai. Bet netgi pagal šituos skurdžius ir ne itin patikimus šaltinius ir nuniokotus užrašus, Tamudžino tėvo Esugėjaus protėviai buvo „bordžigenai“ – žaliaakiai. Ką tai galėtų reikšti išskyrus, kaip giminę, kurioje yra daug palikuonių žaliomis akimis – sunku sugalvoti. Na, o pasak Čžau-Chun ir Abul – Gazi užrašų, Tamudžinas - būsimasis Čingiscahanas - buvo labai aukštas, stotingas, aukšta kakta ir ilga barzda. Stipraus ir karingo charakterio. Beje, ilga ir didelė barzda stepių mongolams nelabai ten jau auga ir veši... O tas brukamas paveikslėlis su apkūniu siauraakiu, kinietiškos išvaizdos ūsuočiumi  į aprašymą tiek pat panašus, kiek šuo į katę...

 Taip Marko Polo vaizdavo didžiojo chano inauguraciją

Tamudžinas anksti tampa našlaičiu, o žuvus jo globėjui, tai lieka ir be genties, ir be apsaugos. Ir dar vaikis prisidirba visokiausių kitų nemalonumų, kaip pavyzdžiui - brolžudystė... Taigi Tamudžinas sprunka ir slapstosi. Čia jis susideda su kitais laisvaisiais žmonėmis, tai yra žmonėmis kurie neturėjo nei giminės, nei žemės... Galų gale, po karingų ir audringų klajonių, ši "plikšių" ir "bedalių" (be giminės ir žemių ir pastovios gyvenamosios vietos) brolija charizmatišką Tamudžiną išrenka savo chanu ir tampa orda. O chanas, tai tuo laiku buvo ne tiek titulas, kiek rangas – kapitonas – valdovas. Tai įvyksta 1182 metais. Labai primena klasikinį senovinį kazoką? Ar ne?..

Toliau eina periodas kaip tas bedalių būrys ar, tiksliau, bedalių orda, aiškinasi santykius su kitais klanais – senosiomis ir garbingomis giminėmis.  Jis nelabai įdomus, tačiau įdomu tai, kad po šių peripetijų Tamudžinas atsiduria Kinijoje. Mandžūrijoje. Šioje vietoje istoriniai šaltiniai tyli. Kai kurie istorikai mano, kad jis pateko į kinų nelaisvę, kur jį laikė 15-16 metų. Bet tai greičiausiai tik "baikė". Visiška nesąmonė. Pagal tų laikų realijas, jo laikyti tokį laiką nelaisvėje nebuvo prasmės – iš bedalio klajoklio kario jokios išpirkos nebuvo įmanoma gauti. Būtų supuvęs kokiuose ryžių laukuose ar kasyklose, statybose... Bet ką jis tada ten veikė? Ogi labai paprasta. Kaip kažkada Vakarų Roma samdė barbarus į savo kariuomenę, taip Kinai samdė "laisvuosius" klajoklių (gal tiksliau - kazokų?) būrius... Taigi, tai kas įvyko po 15-16 metų, rodo, kad taip ir buvo. Į istorijos areną išeina azijietiškas, bet daug sėkmingesnis „Atila“ – karo meną, politiką ir valstybingumą išmanantis charizmatiškas genialus karo vadas ir politikas. Kitaip tariant, Tamudžinas buvo samdinys, tarnavo ir mokėsi... Jis puikiai pažino Kiniją ir jos silpnumą iš vidaus. Tai tapo jo sėkmės rakteliu. Ten jis susigiminiuoja su totoriais, kurie vėliau, su jo suburtąja orda ir veteranais, tampa jo ištikimiausiais pasekėjais.

Beje, įdomu ir tai, kad tuo metu, kol jis tarnavo ir mokėsi, jau tada pasaulio užkariavimas matomai sukosi jo galvoje. Grįžęs Tamudžinas, o kai kurie istorikai teigia, kad pabėgęs, tai yra, savavališkai iš karinės tarnybos kartu su savo būriu-orda pasišalinęs - dezertyravęs būsimasis imperatorius  imasi ryžtingai veikti. Keletas sėkmingų mūšių, sąjungininkų paieška ir t.t. Bet čia jau kita tema. Įdomumas kitkame. Po to, kai jis 1206 metais pasiskelbia imperatoriumi, sostine paskelbia Karakorumą ir priima priesaikas. Priėmęs priesaikas jis sušaukia Didįjį suvažiavimą. Štai šis suvienytų giminių ir kaganatų susirinkimas jo titulą „Dangaus sūnus“ (rašytiniuose šaltiniuose retai sutinkamas šis kreipinys į Tamudžiną), keičia į Čingis-Chaną. Ką reiškia šis žodžiu junginys? Yra įvairių versijų. Bet visos jos susieina į vieną - Drąsusis, Nenugalimasis... ar koksai tai tokią ar panašią reikšmę turintis vardas. Pergalę nešančio ir lydimo sėkmės kario vadas. Manoma, kad kai kuriuose V.Europos veikaluose minimas rytuose valdęs Georgijus/Jurgis – tai ir yra Čingis-Chanas, nes tuo metu versti valdovų vardus buvo normali praktika... Bet nukrypau, taigi - nuo šio momento visi jie tampa mongolais. Būtent. Iki tol mongolais buvo vadinama tik Tamudžino suburta orda, o dabar jau Imperija. Tokios tautos, nacijos, kaip mongolai net nebuvo. Tai buvo politinis pavadinimas, o ne etninis. Pats žodis „Mongol“ turi kelias versijas, pavyzdžiui „mengel“ – Amžinasis elis, bet ko gero priimtiniausia versija, kad tai nuo graikiško žodžio „Magalion“, kuris reiškia „didysis“, arba nuo kazachiško žodžio „minkol“ – „tūkstančių karių“. Na ir patys save jie vadino „didžiaisiais“. Taigi kai rašoma Mongolai-Totoriai, tai reikia suprasti ne mongolų dabartinę tautybę ar priklausomybę etninei grupei, kaip bandoma kai kur pabrėžti, o kaip - Didieji Totoriai, Galingieji Totoriai arba net Didieji Kariai, nes kai kur tartar ir karys –  sinonimai, ar pan. Bet kadangi šiuo metu yra kelios tautos, kurios pretenduoja save vadinti mongolų vaikaičiais – tai šaltiniuose galima sutikti tokią velniavą ir peklą su įvairiausiomis "pasakomis", kad net sunku ką nors rišlaus suvokti, bet labai lengva susipainioti...

1208 metais, prieš įsiverždamas į Kiniją  imperatorius pakyla ant kalno ir ten pasnikauja, ir meldžiasi tris dienas, o ketvirtąją paskelbia, kad Dievas su jais ir dovanoja jiems pergalę... Ups.. reiktų atkreipti dėmesį į žodį „Dievas“. Kitur teigiama, kad „Dangus“, o tai vienas ir tas pats. Jokių šamanų, laužų ar tamtanų-būgnų... Tai kur tada tie mongolai-totoriai stabmeldžiais su šamanų būgnais užkariavę nelaimingąją Rusią? Visi išlikę šaltiniai rodo kad mongolų totorių vadai meldžiasi vieninteliam Dievui... Ir ne taip svarbu ar pagal Bibliją, ar Koraną, ar pagal savo supratimą. O svarbu tai, kad visokio plauko "šaltiniai" matyt sėkmingai painioja Sibiro tauteles, kurie taip pat norėtų būti čingischaniukais, su totoriais arba paprasčiausiai bando sumenkinti pačius totorius... Kito paaiškinimo net nėra. Žodžiu, kokio tikėjimo buvo Čingischanas – neaišku, bet, kad ne stabmeldžiu su šamano būgnu, tai tikrai. Beje, nuo pat pirmų savo valdymo dienų Auksinėje Ordoje Čingischanas uždraudė bet kokį persekiojimą dėl religijos. Bent jau jo pripažintos imperijos ribose. Tai logiška – daugianacionalinė imperija greit būtų subyrėjusi. Beje, šio priesako gan ilgai buvo laikomasi ne tik Marko Polo laikais, bet ir vėliau. Pavyzdžiui, net yra išsaugotų dokumentų, kur Devlet Girėjui (tam, kuris sudegino Ivano IV Maskvą) Krymo gyventojai skundžiasi, jog neturi popo jau gan ilgą laiką ir šis gana tolerantiškai imasi jo paieškų... Vėl gi, cerkvės statomos, popų ieško net chanai ir t.t., tad kaip gi tada su tais teiginiais, kad pravoslavus persekiojo ir grobė į vergiją?.. Na taip, grobė, niokojo, degino, bet grobė kaip karo grobį konfliktų metu, bet visai ne pagal religinį kontekstą...  Chanų atvykusių tarnauti Maskovijos carams, kurių palikuonys ilgainiui tapo Maskovijos kilmingųjų elitu, net neprašydavo persikrikštyti. Tk prisiekti... Na ir po šiai dienai galima sakyti tos tradicijos su tam tikrom išlygom išlikusios... Mechanizmas veikia po šiai dienai...  Bet, kartu, nereikėtų painioti su katalikybe... ar kitomis krikščioniškos pakraipos pripažintos konfesijomis - čia jau potencialių priešų religija ar religijos už imperijos ribų – ar ne "imperijos piliečiams" - kitos taisyklės...

Toliau tai sekė visa eilė užkariavimų ir t.t., ir pan., ir kiekvieną epizodą galima būtų narplioti ir tyrinėti, bet susijusių tik su pačiu Čingischano išskirtumu – kaip ir nėr. Bet tik ne jo mirtis. Mirė 1227 metais sulaukęs būgtai 65 metų. Čia jau dvi įdomybės  - teko sutikti parašymų, kad tuo metu ten lankėsi Marko Polo, tuo tarpu, kai jis gimė tik 1254 m. (!). Jis galėjo lankytis tik pas Čingischano gerokai pagyvenusį anūką Chubilajų. Beje, Marko Polo pirmuose leidimuose vaizduojamas chanas neturėjo jokių mongoloidinių bruožų, kaip bandoma vaizduoti dabar. Tiurkiškų-europietiškų - galima žvelgti, bet ne mongoloidinių. Gaila, nepavyko rasti graviūros su Chano žmonomis ir vaikais. Jos nupieštos kaip blondinės... baltaplaukės... o vaikai šviesiaplaukiai...

 Marko Polo piešinys vaizduojantis kaip chanas, greičiausiai Chubilajus, jam įteikia auksinį leidimą keliauti po jo imperiją

Beje, apie pačius mongolus. Senuose žemėlapiuose galima sutikti net kelias mongolijas, mogolus, mandžūrus. Visas tas regionas už Maskovijos į rytus link Kinijos buvo vadinamas Tartaria arba Grand Tartaria. Tartaras... Europiečiams tai ir buvo Tartaras. Ir reikšmė buvo ta pati – vieta iš kur judėjo grėsmė... Greičiausiai, kad dabartiniai mongolai iš ties yra Čingischano Mongolų ordos atskala, kuri susimaišė su ateiviais iš Sibiro ir Mandžiūrais, tapo budistais, bet vargu ar tai ta vieta, kur buvo sostinė ir kūrėsi ir gyvavo imperija – imperijos širdis.

 Nei rašytiniai šaltiniai, nei archeologiniai tyrinėjimai to nepatvirtina... Labai įdomu, kada gi jie ten ras Čingischano kapą?.. Na bet tuščia jų… tuoj bus du šimtai metų, kaip visą stepę rausia ant bet kokios kalvelės galvodami, kad po ja ilsisi Didysis ir Baisusis...

Na ir antroji Čingischano mirties ypatybė susijusi net su „šia diena“. Tai legenda apie Baltąjį carą. Įdomi legenda. Kaip atsirado ši legenda, niekas nežino, bet Kinijoje ir Azijos stepėse ir dalyje Sibiro tarp vietinių gyventojų ilgai gyvavo legenda, kad Čingischanas mirdamas išpranašavo, jog jo imperija atgims ir dar labiau sustiprės, kai po septynių šimtų (?) metų gims Baltasis Caras. Įdomiausia, kad šia legenda bandė pasinaudoti britai kolonizuojant Kiniją, šia legenda, pradedant Aleksandru III (Badmajevo raštas imperatoriui) bandė prisidengti Carinė Rusija vykdydama ekspansiją į Tolimuosius rytus. Netgi sovietų sąjunga tarp 20-30-tųjų bandė išdirbti planą su Kinijos pajungimu pakišant jiems Baltąjį Carą... Žodžiu, tuos septynis šimtus metų skaičiuoja kaip kas moka... kas kaip išmano, bet įdomiausia tai, kad dar prieš dešimtį ar daugiau metų ši legenda tiek literatūroje, tiek internete buvo tik šiaip legenda - įdomi legenda ir tiek. Pasakaitė. Jokios politikos čia kišt nenoriu, bet jei dabar bandysite kas ieškoti šios legendos internete, tai iš karto "užsirausite" ant aibės ir galybės pranašysčių ir aiškinimų, jog Putinas ir yra tas Didysis Baltasis ir Pūkuotas Caras... Nors griūk aukštielniks J Kas netikit, paieškokit per kokį jandeksą...