Napoleono karai ir Lietuvos pulkai...

Napoleono karai ir Lietuvos pulkai...

Po prieš tai buvusio rašinio gavau pastabų, kodėl nėra užsiminta apie „lietuviškųjų“ pulkų dalyvavimą Napoleono karuose. Tiesą sakant, tada tokio tikslo ir neturėjau. Bet, jei žmonės nori, o man nesunku...

Tad trumpai, nors įtariu, kad į lapą neįsiteksiu. Juolab, kas netingi ieškoti, tas paguglinęs ras. Šiuo straipsniuku ir taip šiek tiek nusižengiu blogo „Tai ko nėra paieškose...“ principui. Na, bet tiek jau to...

Taigi.

Paskutinysis Abiejų Tautų padalijimas 1795 metais, istorijos perspektyvoje, buvo visiškas šios valstybės sunaikinimas. Tačiau geresnėje padėtyje atsidūrė dabartinė Lenkija, o 1807 m. Napoleonas dar sugebėjo įkurti ir Varšuvos kunigaikštystę. Tuo tarpu LDK buvo nedalomai prijungta prie Rusijos imperijos ir suskaldyta į kelias gubernijas. Bet visa tai kuo puikiausiai žinoma klasika. Tačiau, deja, matomai dėl šių priežasčių, Napoleono karų metu, nors jo armija ir buvo internacionalinė, bet iš LDK nebuvo suformuotas nei vienas legionierių pulkas – t.y., atskiros vėliavos neturėjo, Lietuvos vardo nenešė ir skiriamųjų Lietuvos ženklų nebuvo. Tik atkreipkit dėmesį, kad kalbu apie Napoleono karus - Napoleono epochą, o ne apie vien tik apie Napoleono – Rusijos karą! Ir neskubėkit piktintis – pulkai buvo, jie atsirado 1812 metais, bet jie buvo be visų lietuviškųjų, darančių juos išskirtiniais, regalijų ir buvo Varšuvos Kariuomenės ir Didžiosios Armijos sudėtyje. Bet apie tai kiek vėliau...

1812 m. karas su Rusija truko per trumpai ir ne Napoleono naudai, tad, nors ir buvo projektai ir pasiūlymai formuoti kažkokį tai karinį ir būtent lietuviškąjį vienetą – tie sumąstymai nebuvo realizuoti. Ko gero nelabai ir skubėta formuoti tokį dalinį, kadangi tuo metu jau sėkmingai veikė seniai suformuotas lenkų-lietuvių savanorių legionas „Legion de la Vistule“ arba tiesiog Lenkų legionas (Légions polonaises), kuris buvo įtrauktas į Napoleono Armijos sudėtį ir į jį savanoriais galėjo stoti bet kas iš buvusios ATR. Tiesa, nors oficialiuose prancūzų šaltiniuose (na, pavyzdžiui, kad ir čia: https://fr.wikipedia.org/wiki/L%C3%A9gions_polonaises_(arm%C3%A9e_fran%C3%A7aise)   ) ir rašoma, jog tai Lenkijos-Lietuvos legionas, tačiau jis pasaulyje daugiau žinomas, kaip Lenkų legionas arba Lenkų legionai (daugiskaita, nes jo raida ne vienalytė). Kiek jame tarnavo lietuvių bajorų - tikslių duomenų nėra, bet kol kas palikime šį legioną ramybėje. Prie jo dar grįšime, nes jis ir anksčiau įsikūrė ir pergyveno "lietuviškuosius" Napoleono pulkus, o į jį žiūrėti kaip vien tik į lenkiškąjį legioną – nedovanotina neteisybė.

Taigi, jei neimsim domėn minėto Vyslos legiono, grynai Lietuviškuoju buvo laikomas 8-tasis ulonų pulkas, kuriam vadovavo Dominykas Radvila.

Pulkas suformuotas Varšuvos kunigaikštystėje prieš Napoleonui įsiveržiant į Rusijos imperiją. Šiam pulkui Napoleonas leido pirmam įeiti į Vilnių.

Nors Napoleonui gyventojų reakcija atsirodė kiek šaltoka, bet iš Vilniaus gyventojų, per labai trumpą laiką, buvo suburta apie 2000 raitelių ir pėsčiųjų šaulių, o Šiaulių bajorai pasidalinę į  tris būrius atėmė iš Rusijos armijos gurguolę ir neleido sudeginti miesto. Kražiuose 40 mokinių-studentų iš kazokų atėmė gurguolę. Gardino apylinkėse iš besitraukiančios Rusijos armijos atėmė apie 300 šautuvų, kuriuos perdavė Napoleono armijai. Pinsko gyventojai išvijo kazokus ir perėmė amunicijos ir maisto sandėlius ir suėmė apie 80 Rusijos Imperijai ištikimų tarnautojų.

Tačiau, Raseinių, Šiaulių ir Telšių bajorų susibūrti daliniai (milicija) iširo, o Napoleonas ne itin palaikė mintį suburti atskirą Vilniaus Universiteto legioną. Napoleonas visuotinio "nacionalinio" šaukimo Lietuvoje, kaip kitose šalyse, nepaskelbė. Kodėl? Nežinoma. Žodžiu – per trumpai Napoleonas užsibuvo Lietuvoje... Per trumpai... Nebuvo laiko, nors 1812 m. subrtoje Lietuvos vyriausioje komisijoje (Vyriausybėje) karo komitetui vadovavęs kunigaikštis Aleksandras Sapiega ir manė jog buvusi LDK yra pajėgi surinkti 100000 kovotojų. Bet katastrofiškai trūko laiko... Nors projektai buvo. Ir neblogi projektai, ir dėl žandarmerijos, ir dėl kariuomenės, bet suspėjo susiburti ir apginkluoti tik apie 1220 žmonių.

Tačiau... Nežiūrint viso to, Napoleono įsakymu buvo pradėtas kurti naujas Didžiosios Armijos  pulkas – 3-iasis švoležerų pulkas (raiteliai - lengvoji kavalerija), kurio branduolį turėjo sudaryti garbingiausi Lietuvos bajorų šeimų atstovai. Brigados generolu buvo paskirtas Jonas Kanopka (šiaip apie jį reiktų daugiau – tai karys vertas paminklo, bet apie jį ne  šiame straipsnyje). Iki spalio suspėjo surinkti apie 600 vyrų. Uniforma nesiskyrė nuo lenkų švoležerų 1-ojo pulko, tik antsiuvai buvo ne sidabriniai, o auksiniai.

Taip pat Napoleonas įsakė pradėti rinkti pulkus iš vietinių gyventojų. Pulkų numeriai turėjo būti tolimesni Varšuvos kunygaikštystės pulkų numeriai, tačiau kokardose turėjo būti Vyčiai. Taip pat pradėti kurti 6 jėgerių batalionai. Rinkti karius pradėjo rugpjūtį ir gana per trumpą laiką spėjo surinkti apie 2400 karių (tame tarpe ir dezertyrai/perbėgėliai iš Rusijos armijos).

Bet vėl pritrūksta laiko... Ir ne tik... Tai buvo ne savanorių legionierių pulkai, o reguliariosios armijos pulkai (svanoriai, žinoma į juos buvo priimami), t.y., užstrigo rekrūtų šaukimas-rinkimas, bajorai nenorėjo atiduoti geriausių valstiečių ir net juos slėpė...

Lietuvoje taip pat buvo papildomi ir Lenkų švoležerų, 129-tas linijinis ir Ilirijos pulkai, tad kiek buvo pašaukta iš tiesų žmonių iš Lietuvos – neaišku, tačiau manoma, kad iš viso-viso Lietuvoje per 1812 metų antrą pusmetį buvo surinkta apie 17000-20000 karių.

Kur turėjo veikti šie naujieji "lietuviškieji" pulkai – nėra aišku – pagal vieną iš versijų – dengė Didžiosios Armijos užnugarį, o pagal kitą turėjo būti siunčiami į Podolę ir Ukrainą. Tačiau ten, Rusijos armijai perėjus į puolimą, nauji ir dar tebeformuojami pulkai buvo sumušti. Prie Naugarduko kovos krikštą gavo ir 3-čiasis švoležerų pulkas. Turėjo didelių nuostolių ir buvo išsiųstas į Trakus persiformuoti. Toks pats likimas nutiko ir kovos krikšto neturėjusiems 22-ajam pėstininkų ir 18-liktam ulonų pulkams...

Jėgerių batalionai, kuriems vadovavo J.Kosakovskis, 18 ir 19 ulonų pulkai ir Minsko departamento žandarai kovėsi prie Beriznos. Jėgeriai buvo visiškai sunaikinti, o kiti ženkliai nupešioti.

Gruodžio mėnesio pradžioje vėl paskelbtas Lietuvos bajorų šaukimas. Tačiau išsamesnių duomenų, kiek spėjo surinkti nėra, o yra tik liudijimai, kad Vilnių gynė Vilniaus Tautinė gvardija, 3-iasis jėgerių batalionas, ir Lietuvos totorių eskadronas.

Į Varšuvos kunigaikštystę būk tai atsitraukė Lietuvoje rinkti, nepilnai suformuoti, bet mažai nukentėję 18, 20 ir 21 pėstininkų pulkai ir 22 pulko jėgerių likučiai. Vėliau Varšuvos kunigaikštystę pasiekė 20-tojo ulonų pulko likučiai. Su Napoleonu pasitraukė kažkiek tai 22 pulko jėgerių, 18 ulonų pulkas, Lietuvos totorių eskadrono likučiai ir Tyzenhauzo raitosios artilerijos kuopa. Į Prūsiją atsitraukė 17 ir 19 ulonų pulkų likučiai.

Suminė eilutė būtų tokia: Varšuvą pasiekė 5 lietuviškos kilmės generolai, 253 karininkai, 3144 eiliniai ir dar apie 500 karių iš kitų pulkų. Žodžiu, 2/3 visų suspėtų surinkti Lietuvoje karių žuvo, dezertyravo arba grįžo namo.

Visi išlikę "lietuviškieji" kariai pasiekę Varšuvą buvo perduoti maršalo Juozapo Poniatovskio (Jozef Antoni Poniatowski)

žinion, perskirstyti ir t.t. O po keletos mūšių, vėl reformuoti ir pergrupuoti. Tačiau tyrinėtojų nuomone, šviežius naujai surinktus Lietuvoje pulkų likučius, kaip netinkamus ar nepatikimus lauko mūšiuose, išsiuntė ginti tvirtovių. Pavyzdžiui, manoma, kad 42 proc. Modlino įgulos sudarė Lietuvos "naujokėliai".

Čia jie pasirodė puikiai. Rusijos Armija nepajėgė jos užimti, tad marino badu. "Lietuviškųjų" pulkų likučiai Modline: apie 115 karininkų ir 1333 eilianiai. Įgula išsilaikė iki pat 1813 metų ir manoma, kad dar būtų laikiusis, bet juos pasiekė žinia, kad Napoleonas atsitraukė už Reino ir jų užsispyrimą pavertė visiškai beprasmiu niekalu. Teko pasiduoti. Visi gynėjai, Lenkai, Lietuviai, Prnacūzai ir Saksai buvo išvaryti į Rusiją. Tačiau, jei Prancūzai ir Saksai buvo paskelbti karo belaisviais, tai lietuvių ir lenkų kariai išskirstyti į Gruziją ir Sibirą, ir jie sudarė naujų Rusijos imperijos pulkų branduolius šios imperijos gilumoje.

Taip pat dar kažkiek galima atsekti 17 ir 19 ulonų pulkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Romualdas Giedraitis, likimą, kuriuose bendras karių skaičius siekė iki 1200 karių.

Kunigaikštis Giedraitis

Tačiau prie Vartos upės šie pulkai buvo netikėtai užpulti, o Giedraitis pateko į nelaisvę, 17-likto pulko vadas M.Tiškevičius sužeistas. Po šio incidento 17-liktame pulke beliko 436 kariai ir kartu su 19 pulku perėjo pulkininko K.Rajackio žinion. Jau kovo mėnesį, šiame, 17-liktame pulke, bebuvo likę 18 karininkų ir 74 eiliniai.

Kovo pabaigoje 19-likto pulko likučiai buvo įtraukti į imperatorišką gvardiją, o 17-liktas buvo pildomas kitų dalinių likučiais ir perbėgėliais-dezertyrais. Toliau apie šį pulką, kaip "lietuviškąjį", galima ir nekalbėti, nors jam 1814 m. ir buvo leista sugrįžti į Varšuvą.

Toliau ko gero netenka prasmės kalbėti apie "lietuviškuosius" pulkus. Visi jie jau buvo performuoti, papildyti ir buvo vadinami Varšuvos pulkais. Po Rusijos Armijos įžengimo į Paryžių, jie tapo pavaldūs Rusijos Imperatoriui ir įėjo į Rusijos armijos sudėtį. Reorganizuojant Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę, visi buvę pulkai išformuoti, o sudarant naujus, buvo leista į juos grįžti ir į nelaisvę patekusiems lenkams ir lietuviams.

Žymiausi veikalai apie "lietuviškuosius pulkus": V.Biržiška "Lietuvių kariuomenė 1812-1813-1814 metais", "Mūsų žinynas" Nr. 20, Kaunas, 1924 m.; M.Svilas. "Napoleono karas Lietuvoje", 1928 metai, Kaunas, "Karo archyvas" ir t.t.

_________

Kaip jau minėjau anksčiau, tai kalbant apie „lietuvių“ dalyvavimą Napoleono karuose, negalima nekalbėti ir apie Lenkų legioną, kadangi oficialiai tai – lenkų-lietuvių legionas, nors konkretūs lenkų ar lietuvių skaičiai nenurodomi.

Man pačiam šio legiono veikla nėra labai įdomi, bet jei trumpai, tai:

Legiono branduolį sudarė emigrantai iš Abiejų Tautų Respublikos, kurie manė, jog Napoleonas padės atkurti buvusią ATR valstybę. Varšuvos kunigaikštystė, kuri egzistavo nuo 1807 m. iki 1815 m., tai buvo tarsi masalas ir Lenkijos-Lietuvos valstybingumo atgaivinimo pradžios projektas.

Legionas turėjo kelis kūrimosi etapus. Pirmasis tai buvo Jonas Henrikas Dombrovskis (Jan Henryk Dąbrowski)

1795 m. sukurtas pulkas virš 5000 karių ir N.Bonaparto įsakymu priskiriamas prie Italios armijos. Ten legionas ypač pasižymi, o vadai matydami kovas Italijoje, vis labiau įtiki Napoleono geranoriškumu ir tiesiog dega nekantrumu atkurti buvusiąją valstybę. Bet...

Antras etapas nuo 1800 metų – lenkų-lietuvių pulkas pervadijamas į Dunojaus legioną ir kovoja prie Reino ir Italijoje, o  1802 m. išsiunčiami į Santa – Domingo malšinti Haitčio kolonijinio sukilimo, kuris buvo įvardijamas kaip Haitčio Revoliucija. Ten šie patriotai pradeda simpatizuoti Haičiui, o apie 150 karių perbėga į revoliucionierių gretas. Iš šio karo į Europą grįžta tik apie 700 vyrų (išvyko nepilni 6000), kiti žuvo kare, nuo ligų arba buvo palikti Gvadelupos salyne.

Trečias etapas, prasideda po Varšuvos kunigaikštystės įkūrimo, Varšuvos kunigaikštystėje jis papildomas  ir legionas išsiunčiamas į Ispaniją – Pirėnus. Maždaug apie 6000 karių. Nuo tada jis imtas vadinti Vyslos legionu – „Legion de la Vistule“. Vėliau jie atšaukiami ir dalyvauja rusiškojoje kampanijoje.

Paplitus gandui, kad Napoleonas planuoja įsiveržti į Rusiją, po jo (Napoleno) vėliava, Varšuvos kunigaikštystėje stoja apie 98000-100000 lenkų-lietuvių, išskyrus minėtą 8-tąjį ulonų pulką, kiek iš jų lietuvių – nėra aišku, tad dėl „lietuviškųjų pulkų“ žr. aukščiau. Po prancūzų, Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė sudarė didžiausią Didžiosios Armijos dalį.

Taigi, Lietuvių ulonai pirmieji kerta Nemuną ir paskutinieji palieka Rusijos Imperiją. Šiame žygyje labiausiai pasižymėjo Juozapas Poniatovskis, kuris vėliau tapo Prancūzijos maršalu. Maršalas Poniatovskis žuvo Leipcigo mūšyje 1813 m. spalio 19 d... Vėliau Napoleonas Elbės saloje yra apie jį pasakęs – tai jis turėjo būti Lenkijos karaliumi, nes jis tam turėjo ir visus titulus, ir visus talentus.

Iš 7000 Vyslos legiono veteranų – „elito“ - grįžta tik 1500 karių, o bendrai Varšuvos kariuomenė karių iš šios nenusisekusios kampanijos, įvairiais duomenimis grįžta nuo 10000 iki 26000 karių. Bet tų laikų karinio kontingento skaičiavimo metodai gana laisvamaniški: Didžioji Armija buvo išskaidyta, vieningas susirinkimo punktas nebuvo numatytas ir t.t., tad tikslų skaičių sunku pasakyti, bet į iš naujo suburtą Napoleono armiją ateina apie 28000 karių ir Leipcigo mūšyje jie vėl pasižymi, kaip nuožmūs ir Napoleonui ištikimi kariai. Tačiau per 100 Napoleono grįžimo dienų, po jo vėliava, įvairiais vertinimais grįžta tik nuo 300 iki 400 buvusiųlegionierių ir dalyvauja Vaterlo mūšyje. Pasak legendų, išlikę kariai jį lydi į Šv. Elenos salą.

Oficialiai legionas, kaip ir Varšuvos kunigaikštystė, nustoja egzistuoti po Vienos konferencijos, kuri truko nuo 1814-09-18 iki 1815-06-09.