Mušketonas... Muškietonas... Tromblonai... Trombonai... Trabuko... blunderbusai

 

Deja, bet labai ir labai nustebau, kad vienintelė normali užuomina apie muškietonus, tai „Voruta“ 2013-09-14 leidinyje Nr. 19, mažas straipsnelis. Dar galima surasti pagal žodį „trombonas“. Bet tai ką rasite - neatspindi tikrosios padėties.

Pradėjau kapstyti ir manau supratau, kur šaknys – kažkodėl jie - muškietonai, bet čia tik Lietuvos specifika, - painiojami su muškietomis arba net pistoletais... kai tuo tarpu muškietonas su savo atsiradimu ir paskirtimi, tai visiškai atskira ginklų raidos kryptis... Tai visai kita niša, nei ta, kurią užėmė muškietos ar užima pistoletai.
Galima drąsiai teigti, kad būtent nuo jo – muškietono ar tromblono, ar trombono, ar blunderbuso (angl.: blunderbuss) -  ir prasidėjo šratinio šautuvo savigynoje ir karinėse pajėgose panaudojimo koncepcija... (kad nepainiot su panašaus pavadinimo  muzikos instrumentu - naudosiu žodį „muškietonas")...

Taigi, kas tai per „žvėris“?.. Ir iš karto pasakysiu, kad kalba bus tik apie savigynai ir karinėms reikmėms skirtą šautuvą (medžioklei skirti analogai, taip pat buvo ir nors ir panašūs, bet  buvo ilgesni, ir nuo pat pradžių visai kitos paskirties (nors perdirbtų variantų, taip pat pasitaikydavo)...

Pirmiausia, tai apie muškietono pavadinimą – jis naudojamas beveik visose kalbose pagal prancūzišką šaknį nuo žodžio „mousqueton“. Angliškai „musketoons“ Kai kur juos dar vadino tromblonais ar trombonais.

Jei kalbama apie šautuvus, tai muškietonas – visų pirma - trumpavamzdis šautuvas, kurio vamzdžio vidinis diametras platesnis už kulką. Tai yra – visų pirma skirtas užtaisinėti šratais ir kartečelunderbuss). Neturint vieno ar kito, galėjo būti užtaisomas bet kokiu metaliniu ar net stikliniu (ne, čia ne klaida) šlamštu, pradedant nuo vinių galvučių iki... druskos arba... pagal fantaziją ir "sugedimo laipsnį"... (tiesa, teko girdėti, kad net dabar atsiranda veikėjų, kurie į lygiavamzdžiui skirtą šovinį priberia vinukų galvučių, bet tai jau visai kita tema, kur reikėtų kalbėti apie tokio ginklo ilgaamžiškumą)...

Taigi, kada ir kaip jis atsirado – dabar tai tiksliai sunku pasakyti, tačiau dauguma kolekcionierių linkę manyti, jog Nyderlandų – Ispanų karo metu XVI-XVII a. sandūroje, panašu, kad aštuoniasdešimtmečio karo antroje pusėje, kai dauguma karių ir plėšikų, marodierių ir panašių veikėjų jau šarvų beveik nebeturėjo (apie kavaleristus ir turtingus kariūnus - kita kalba), muškietos sutrumpėjo, palengvėjo, o visokio plauko dezertyrų ir plėšikų padaugėjo... Muškietonas gana greitai paplito visų pirma tarp kurjerių, paštininkų, pirklių, keliautojų ir... jūreivių, o kiek vėliau juos pamėgo net kavalerija.

Kalbant apie karinį jūrų laivyną, tai jis tiek tapo populiarus, kad įgavo „abordažinio pistoleto“ vardą, jis pats dar labiau sutrumpėjo ir pasidarė visiškai panašus į didelio kalibro pistoletą. Na ir, aišku, tapo beveik tų pačių laikų piratų simboliu... Abordžo metu jokios reikšmės neturėjo taikli šaulio akis, o ilgas šautuvas (muškieta) galėjo tik trukdyti... Lygiai taip pat ir kavalerija. Muškietonas leido šaudyti nesitaikant... Ypač kai titnagines spynas pakeitė kapsulinės... Šaudymas į tolimus taikinius kavaleristams taip pat nebuvo aktualu... Tas pats pasakytina ir apie miestiečius, kaimiečius ar jų milicijas... Žodžiu, jis buvo paplitęs visur, kur tik būdavo ankšta arba nereikėjo taiklumo... Kaip kad vieno kino filmo herojus, paklaustas, kodėl lendant į katakombas su savimi pasiėmė šratinį šautuvą, o ne automatinį ginklą, atsakė: „aš nesu taiklus šaulys... o urvuose pakaks ir šito...“.
Prie muškietono kairės pusės dažnai buvo tvirtinamas kabliukas, kad kavaleristas ar net paprasčiausias vežikas galėtų jį pasikabinti prie diržo, balno ar suolo ir esant reikalui greit juo pasinaudoti.

Taigi, jei kine pamatysite ar knygoje perskaitysite, kad nuo raitelio, vežiko „pistoleto“ ar šautuvo šūvio krenta penketas „blogiukų" – nesistebėkite: vienareikšmiškai - iššauta buvo iš muškietono (jei, aišku, tai ne kokia juoda komedija ar pigus blokbasteris). Muškietoną dažnai užtaisydavo skirtingo diametro šratais, o dėl didesnės sklaidos, kai kada, buvo gaminami ir platėjantys vamzdžiai.

Beje, jei muškietonas neturėjo „alia“ pistoletinės rankenos, tai nenustebkite, kad jo buožė itin trumpa.

Tokia buožė buvo skirta ne tiek įremti į petį, kiek į klubą ar net pilvą. Iš muškietono beveik nesitaikydavo. Praktiškai tik nukreipdavo į priešą. Kaip, beje, ir dabartiniuose šios paskirties šautuvuose (jei ne sportui skirti)  – vietoj taikiklio stovi tik „pipsas“. Rimtesni taikikliai reikalingi tik ketinant šaudyti atitinkančiomis šautuvo vamzdžio vidinį diametrą kulkomis... Na, bet tai šiuolaikinis, o anų laikų muškietonui - net ir tokio "pipso" nereikėjo nes niekam (na, nebent išimtiniais kokiais atvejais...) net neateidavo į galvą mušketoną užtaisinėti jo vamzdžio diametrą atitinkančia kulka. Tai, visų pirma - trumpos distancijos ginklas.

Tarp kita ko, kai mušketoną išstūmė graižtviniai šautuvai ir pistoletai, o kavalerija persiginklavo karabinais, tai yra, sutrumpintais šautuvais, kurie  ir dabar kai kada pavadinami „mousqueton rifle“ (Prancūzijoje praktiškai tai karabino sinonimas, kuris atėjo nuo Berterio konstrukcijos šautuvo/karabino Mousqueton Berthier arba The Berthier carbine; 1892 m. );  iš esmės visų šalių karinėse pajėgose atsirado tam tikra spraga, kurią užpildyti bandė visokiais būdais... Buvo visokių pasiūlymų, bet iš esmės prigijo tik JAV pirmajame pasauliniame pasiūlyta "pompa“, kuri įgavo apkasų šluotos vardą... Iš esmės, tai „pompa“ tas pats muškietonas, tik greitašaudis... muškietono vaikaitis, kuris dėka savo užtaisymo mechanizmo pranoko savo protėvį... Tiesa - tai jau XX a., o XVII-XIX a. moškietonas pagal analogiją taip pat užėmė atitinkamą nišą - jis, muškietonas, ko gero, taip pat buvo pats greičiausiai šaudantis parakinis rankinis ginklas pasaulyje. Dėka trumpo ir plataus vamzdžio ir dėl to, kad nebūdavo užtaisomas kulka, o tokiu atveju parako degėsių likučiai turėjo mažesnę įtaką pertaisymui, beveik „pusžalis“ šaulys galėjo juo iššauti nuo 3 iki 5 šūvių per minutę! Tiems laikams - tai labai geras tempas!

Ir dar greičiau, jei šaulys pertaisymui turėjo atlikęs "namų darbus" - turėjo ruošinius – popierines suktines su paraku ir šratais...
Čia reikėtų pridurti, kad jeigu muškietono vamzdis nebuvo kūginės formos (drūtgalis siauresnis už laibgalį), dažnai galime išvysti, kad jo vamzdžio galas ženkliai praplatėja – tarsi būtų privirintas piltuvėlis. Taip - iš ties, tai ir buvo piltuvas - šūviui jis neturėjo jokios reikšmės! Staiga išplatėjęs galas sklaidai - jokios įtakos neturėjo! Šis išplatėjęs galas palengvino šratų, kartečės, ar kito užtaiso subėrimą į vamzdį. Būtent, jo paskirtis buvo palengvinti užtaisymą ir nieko daugiau.

Na ir ginklo ilgis. Labai ir labai įvairus. Tad, pakanka tik pasakyti, jog pradžioje jis buvo apie 120-130 cm ir svėrė apie 5 kg., o jį užtaisydavo nuo 10 iki 15 šratų (sviedinių), tai vėliau pavirto į pistoleto dydžio šautuvą. Toliau jau reiktų pradėti kalbėti apie atskiras muškietono paskirtis, nes laivyno, sausumos ir miestų apsaugos standartai ir reikalavimai skyrėsi, o taip pat keitėsi technologijos, mados ir tendencijos. Bet tai jau atskiros potemės, kurias galima atidėti kokiam nors tolimesniam laikui.

Na ką? Belieka tik pridurti, kad šis ginklas prigijo ir Azijoje. Nuo europietiškų analogų iš esmės skyrėsi tik savo puošnumu...
...na ir, kad ispanų, portugalų, italų piratai ir kontrabandistai juos naudojo iki pat XX a. pradžios ir net šiek tiek vėliau. Tik jie jau žargone, kuris persikėlė į normatyvinę leksiką, buvo vadinami trabukomis „trabuko“ (trabuco).