Prieš rašydamas šį tekstą, labai
suabejojau ar kam nors bus įdomu apie ordiną, kuris egzistavo ir egzistuoja
saulėtoje Ispanijoje... Bet pagalvojau, kad vis-tik - verta. Bent jau trumpai.
Vien todėl, kad šis Ordinas suvaidino nemenką vaidmenį rekonkistoje, kuri vyko
net 700 metų ir sustabdė musulmonų veržimasi į Europą, kaip Lietuva (ir
Lenkija, be abejo) sustabdė Aukso Ordos pakalikų ir augintinių brovimąsi... Lygiai taip pat dabar turi atlaikyti itin, net pernelyg, liberalių pažiūrų spaudimą...
Taigi, Santjago Ordinas (Orden de Santiago
arba Orden
Militar de Santiago). Jeigu istorijos kryžkelėse jis
būtų susidūręs su Lietuva, tai, matyt, būtų žinomas kaip pavyzdžiui „Jokūbo
kalavijuočių ordinas“... Na, bet dabar tradicijos vardus ir pavadinimus,
išskyrus bažnytinius, versti arba taikyti analogijas nėra, tad tekste ir
palieku „Santjago ordinas“.
Šiai dienai Santjago ordinas tapęs garbės ordinu. Panašiai kaip „Aukso
vilnos“ ar „Žydrojo kaspino“. Tik kiek mažiau žinomas. Tiesą pasakius, iš vis
stebuklas, kad per Ispanijos istorijos verpetus šis, vienas seniausių, o kai
kurių manymu – pats seniausias ordinas – išliko.
 |
| Fernanas Magelanas |
Matyt tik todėl, kad
Ispanijoje jis visais laikais buvo itin gerbiamas... Nors, beje, Santjago
ordino kryžius žinomas bet kuriam lietuvaičiui, kuris nors kiek domisi ar
domėjosi geografiniais atradimais, nes ir pats Fernanas Magelanas jam
priklausė, o ant jo visų penkių laivų flotilių burių buvo išpieštas Santjago
kryžius – stilizuotas raudonas kalavijas (espada), kurio kryžma ir rankena
virtusi į leliją (Kortesas taip pat buvo šio ordino brolis)...
Na, bet apie viską iš pradžių.
Kada tiksliai Ordinas užgimė –
tiesą pasakius, sunkoka pasakyti, nes yra kelios datos, kuriomis galima laisvai
žongliruoti. Pagal visiškai pasakiškas legendas, tai jis įsikūrė net apie 887
metus po mistinio Klavichos mūšio su maurais (musulmonais) prie Riochos,
kuriame dalyvavo apaštalas Jokūbas. Po jo su Kordobos emiratu buvo sudaryta kompromisinė
sutartis „Voto de Santiago“, pagal kurią buvo leista keliauti
piligrimams į Santiago de Compostela (šis piligrimų kelias išlikęs po
šiolei)... Pagal kitas apie 1157-tuosius... Yra nuomonė, kad 1169-tais Ispanijos
pietuose, kad apsaugotų piligrimus (kaip beje ir Tamplierių ordinas)
keliaujančius nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams į Santjago de Kompastelą
Galicijoje. Bet realiai, matyt, Ordino pradžia ir šlovė prasidėjo nuo
1170-tųjų. Tai yra, nežiūrint jau susiformavusių ištakų ir tradicijų, kurios iš
esmės visiškai kopijavo Tamplierių ordiną (pradedant apsiaustais ir
skiriamaisiais ženklais), kai Leono karalius Ferdinandas II subūrė 13 riterių
(vardų gal neminėsiu), kurių vadas Pedro Fernández de
Fuentencalada turėjo karališko
kraujo: tėvas Navaros karalius, o motina Barselonos grafienė (kontesa).
Užduotis buvo nuo musulmonų ginti Kasereso miestą (Cáceres). Panašu, kad su užduotimi šie
riteriai puikiausiai susitvarkė ir nebenorėdami išsiskirti priėmė brolijos įžadus
ginti ir saugoti Santjago piligrimus ir tuo pačiu Kompoastelos arkivyskupą ir
jo žemes, ir iš „Freires de Cáceres”, virto į “Freires de Santiago”.
Ordino įkūrimo iškilmėse dalyvavo pats Kompastelos vyskupas, suteikė
teisę nešti Santjago vėliavą, o jau 1175-taisiais, jo statutą patvirtino ir
Popiežius.
Žodžiu, ordinas prie tokios paramos, turėdamas gana galingus globėjus,
greit ėmė plisti. Iš Leono į Kastiliją, Aragoną... Portugaliją... Žodžiu po
visą Pirėnų pusiasalį. Bet tik nereikia visko nurašyti religiniam fanatizmui.
Ne, skirtingai nuo tuo metu gyvavusių kitų ordinų, Santjago ordinas perėmė ne
griežtą benediktinų statutą, o nuosaikesnį augustinų. Na, o Popiežius Santjago
riterius atleido nuo celebato... Taigi... Būti tokio karališko ordino riteriu,
automatiškai tapo garbingu ir patraukliu dalyku. Tik niuansas buvo nedidelis –
po riterio mirties turtas atitekdavo ne našlei ar jo palikuonims, o ordinui
(bet miklesnio proto žmonėms, tai nebuvo kažkokia kliūtis). Kita vertus –
pagrindinė sąlyga, buvo ta, kad ordinas prisiima pilną žuvusio riterio šeimos
išlaikymą! Šeimą pradėdavo globoti ordinas. Iš esmės tapdavo ordino vasalais, o
pagal to meto realijas, tai buvo netgi labai neblogas variantas.
 |
| Derveaux 1648 m. |
Be abejo – koks ordinas be religinės potekstės XII-XIII a.? Tad į jo
gretas buvo įleisti ir vienuoliai ne riteriai, kurie daugiau užsiėmė
hospitajeriška, nei karine veikla (bet apie sandarą kiek vėliau). Įdomu tai,
kad vienuoliai taip pat turėjo teisę tapti riteriais! Tik tokiu atveju jie
netekdavo šventiko regalijų/vardo.
Taigi, nusistovėjus struktūroms, visuose Jokūbo piligrimų keliuose
atsirado ir vis plito piligrimų prieglaudos, kurias globojo Ordinas. Ordino
kariai ir riteriai sudarydavo piligrimų būrių ir būrelių konvojus ir juos
lydėdavo. Keliai tapo saugesni.
Na, o 1281 metais ordinas dar labiau sustiprėjo – į jį įsiliejo
Ispanijos Šventosios Marijos ordinas, dar žinomas “Žvaigždės ordinu”, kuris
buvo įkurdintas siekiant užtikrinti jūrų kelių saugumą.
Sustiprėjęs Ordinas save laikė nepriklausomu arba tik Popiežiui
priklausomu ordinu ir dažnai savavališkai vykdė rekonkistą arba įsiveldavo į
lokalius karinius konfliktus pasienyje su emiratais. Jam buvo nusičiaudėt ant
civiliokų sudarytų taikos ar paliaubų sutarčių. Tiesa, viena iš Ordino
prievolių buvo ta, kad jis privalėjo iš musulmonų išpirkinėti belaisvius
krikščionius.
Žodžiu, dėl ganėtinai įdomios struktūros, konfliktų, palikimų ir
globėjų dovanų, jis spėriai augo ir greitai jo misijos arba pasiuntinybės
atsidarė visose Europos šalyse ir didesnėje dalyje karalysčių (tame tarpe ir
Lenkijos karalystėje) bei Šventojoje žemėje. Po truputį jis virto ne tik
kariniu ordinu, bet ir tapo politinės arenos žaidėju. Tik jų gyvenimą šiek tiek
apkartino tai, kad nuo jų atsiskyrė Portugalijos „filialas“ (bylinėjosi nuo 1287
m. iki 1317 m.). Juos atskirti galima pagal tai, kad Portugalijos Sanjago
ordino kryžius apačioje baigiasi ne kalavijo smaigaliu, o tokia pačia užraityta
lelija.
Na, o kadangi ordino valdos išsiplėtojo per visą Pirėnų pusiasalį,
neišvengiamai susikirto su karaliaus interesais. Tad, siekiant išvengti
nereikalingos trinties, 1254 metais Leono karalius gavo kapitulos balso teisę,
o nuo 1275 metų, ordino magistru buvo „išrenkamas“ tik karaliaus pasiūlytas
kandidatas. Vienu momentu buvo prieita iki absurdo – kapitula turėjo išrinkti
septynmetį karaliaus bastardą (1342 m.). Šis karaliaus poelgis, kaip nekeista
sukėlė kai kurių ordino narių ir ypač kitų ordinų nepasitenkinimą - karalių ėmė
gėdinti ir t.t... Karalius maištininkams ėmė braukti galvas kaltindamas
sąmokslu prieš karūną... Taip, skirtingai nuo Santjago ordino, kitų ordinų
įtaka gerokai susilpnėjo... Tačiau Santjago ordinas, norom-nenorom, tapo
karališkojo dvaro intrigų dalyviu, kur ne vienas puikus karys magistras,
nesugebėdamas jose laviruoti, neteko savo galvos.
Matyt neverta minėti tų kovų kuriose dalyvavo Ordinas, nes jos
paprasčiausiai nesuskaičiuojamos. Karaliui Bolduinui, kai jau buvo beviltiška
padėtis, jis vienintelis dar siuntė karinę pagalbą, tuo išgarsėdamas, bet ta
pagalba buvo jau bergždžia... Na, o rekonkista vertė palaikyti „tonusą“. Jei
XIV a. Ordinas į mūšio lauką galėjo išvesti apie 230 brolių riterių, tai jau
XVI a. jau visi, beveik 100 komandorų (ordino žemių vyresnieji, nors ordinui
priklausė ir kitoks kilnojamas-nekilnojamas turtas, kaip pavyzdžiui, net
universitetai), galėjo duoti apie 400 riterių ir apie 1000 vėliavų: tai virš
10000 ginkluotų karių.
Taigi. Ordino centrinė būsinė buvo Montelbano pilyje, Aragonoje, o
centras Uklės (Monasterio de Uclés)
vienuolyne (XVI a. visiškai perstatytas).
Aukščiausias valdžios organas buvo Kapitula: 13 išrinktųjų
(vadovaujantieji ir išrinktieji riteriai).
Ordinui vadovavo:
- Magistras, dar vadinamas didiuoju Meistru arba Mestro;
- Didysis maršalas, kurio žinioje buvo kariniai ir disciplinariniai ordino
reikalai;
- Didysis (arba Majoras) prioras, kurio žinioje buvo vienuoliai ne
riteriai, o šventikai;
- Vyriausias intendantas arba “Obrero”, kurio žinioje buvo ūkio
reikalai (tiekimas, statybos, apgyvendinamas, kareivinės, ginkluotė ir t.t.);
Branduolį sudarė broliai riteriai. Tik reikia pažymėti, kad jie buvo
skirtingi. Tie kurie sudarė ordino karines pajėgas ir taip vadinamoji ordino milicija,
kurie savo nuožiūra kovojo už krikščionybę/katalikybę, savo nuožiūra nešė Dievo
žodį ir t.t., bet turėjo prisijungti prie ordino magistrui pašaukus. Beje, nėra
žinių, kad Santjago ordino riteriai, kaip kitų ordinų riteriai nešiotų
apsiaustą (baltą) su raudonu Santjago kryžiumi. Nežiūrint mene ir paveiksluose
išplėtoto stereotipo, tai veikiau buvo retenybė – Dauguma Santjago riterių, ant
skydo Jokūbo kryžių/kalaviją vaizdavo su savo ar šeimos herbu ir simboliais (kaip ir nusižengė taisyklėms, bet į tai žiūrėta pro pirštus).
Toliau, gal ant vieno laiptelio, kapelionai. Tai šventikai. Pavaldūs
didžiajam priorui. Netekdavo kapeliono vardo ir pareigų, jei tapdavo riteriu.
Na ir didžioji karių masė, ordino kariauna – seržantai. Jų nereikėtų
painioti su tais riterį lydinčiais ginklanešiais ir kariais, kuriuos jis turėdavo
atsivesti. Praktiškai tai buvo kandidatai į ordino riterius. Kai kurie iš jų
galėjo būti ir kažkokio riterio ginklanešiu arba jei versti tiesiai iš ispanų,
tai skydnešiu.
Toliau jau kiekviena žemė, kariniu požiūriu nesiskyrė nuo kitų to metų
žemių – priklausomai nuo jų dydžio jos turėjo išstatyti reikiamą karių skaičių.
Vidinės struktūros taip pat neverta aprašinėti (bent jau čia, nes kažin ar kam
ji įdomi).
Na ir kas galėjo tapti ordino riteriu? Čia jau vėl gana liberalios
išlygos. Teoriškai tai tik kilmingieji, kurie galėjo įrodyti savo senelių
kilmę... Faktiškai užteko, kad tėvas turėtų teisę save vadinti „idalgu“...
Tiesa. Prisijungus Žvaigždės ordiną, tapo aktualus galerų irkluotojų klausimas,
todėl kandidatas privalėdavo pusmetį (kai kur minimi trys metai) atitarnauti
galerose! Tačiau tai vis tik buvo retenybė – dauguma naudodavosi išsipirkimo
teise...
Na ir dar – Santjago ordino riteriu (caballero) negalėjo tapti ne
krikščionys, ne katalikai, žydai (turima galvoje nekrikštus), pagonys,
eretikai, kalėję už veiksmus prieš katalikų tikėjimą ar veiksmus, kurie žemino
katalikų tikėjimą... toliau dar įdomiau: advokatai arba kurio tėvas buvo
advokatas, notaras arba kurio tėvas buvo notaras, prekybininkas arba tas, kurio
tėvas buvo prekybininkas... Tiesa, vėliau, kai kurie, tie absurdiški
reikalavimai, buvo išbraukti arba į juos nekreipiamas deramas dėmesys...
Na ir norėtųsi grįžti prie Ordino likimo. Kaip jau minėjau, dėka
karališkosios intrigų veiklos ir aktyvaus kišimosi į jo reikalaus, 1485 m.,
Popiežius savo bule perdavė savo įgaliojimus Leono karaliui. Atsižvelgiant į
tai, kad ordinas buvo nenusakomai turtingas, nuo to momento karūnos statomi
reikalavimai ordinui tapo vos pakeliami – nurodymai būdavo prieštaringi,
prieštaraujantys vienas kitam, per kuriuos tekdavo užleisti dalį pajamų ir
karūnai (vien tik pats magistras turėdavo apie 60-70000 florinų pajamų).
Žodžiu, ordinas galutinai tapo karūnos intrigų dalyvių ir dvaro neatskiriama
dalimi.
Perėmus Ispanijos karalystės sostą Karoliui V-tajam, jis 1523 m.
išprašė iš Popiežiaus teisę magistrą skirti pačiam. Tad formalus kapitulos
13-likos forumas praktiškai nebeteko prasmės. Na, o 1582 metais Santhago
ordinas buvo galutinai reorganizuotas į pasaulietinį garbės ordiną. Iš esmės
jis tapo dinastiniu ordinu. Beje, vienuoliai ne riteriai nebuvo išvaikyti. Jie
ir toliau liko šio ordino broliais. Tokiu būdu, per Ispanų revoliuciją jau 1931
m., įskaitant karališkosios šeimos narius, jame buvo apie 30(?) riterių ir 35
vienuoliai/kandidatai. Pergyveno revoliuciją ir pilietinį karą. Dabartinis
Ispanijos karalius, taip pat yra šio ordino kavalierius-riteris...
Na ir truputį apie ordino simbolius – ypač apie Santjago kryžių.
Pradžioje tai nebuvo kažkuo ypatingas kryžius. Nuo Tamplierių juodas ant balto,
iš esmės skyrėsi tik tuo, kad buvo raudonas ant balto. Tačiau jam tapus Šv.
Jokūbo ordinu, imtas vaizduoti Šv. Jokūbo kalavijas smaigaliu žemyn. Pradžioje
tai buvo taip pat paprasto kalavijo atvaizdas. Tačiau, ypač po Žvaigždės ordino
prijungimo, riteriai pamėgo jo kryžmos galus vaizduoti kaip lelijas. Tačiau tai
ne paprastas pagražinimas. Jis turi sakralinę prasme. Besiskleidžianti lelija
simbolizavo „M“ raidę – Marijos raidę. Taip norėta užsitikrinti ir Šventosios
Mergelės globą.
 |
| Dijego Velaskesas (Diego Velázquez, 1599-1660). Pilypo IV rūmų dailininkas. Pagal legendą Santjago ordiną, įšventinus į Santjago riterius, ant švarko nutapė pats karalius |
Neužilgo, o gal tuo pačiu metu, kai raudonas kalavijas tapo Santjago
ordino simboliu, po kryžma dažnai ima vaizduoti piligrimų simbolį kriauklę
(piešdavo žaliai. Šis simbolis buvo visoje Europoje žinomas kaip bendrinis
piligrimų simbolis). Po 1520 metų simboliai susikeičia vietomis – ženkluose,
pakabučiuose ir medalionuose raudonas lelijos kalavijas piešiamas žalioje
kriauklėje.
 |
| Ordino magistro dono Marynas Vaskeso de Areso antkapis, kuris žuvo 1486 Granadą. Šiam ordino magistrui buvo 25 metai |
 |
| Francisco Pizarro y González |
Tiesa, baltas apsiaustas jau XV a. beliko tik magistrui arba kaip
šventinis aprėdas, o kitų ordino brolių apranga tapo kasdieniška – skiriamasis ženklas
tebuvo tik raudonas lelijos kryžius krūtinės srityje. Na, dar galima užtikti užuominų, kad kai kada, užtekdavo tik
raudono raiščio-šalio ant kairės rankos ar raudonos perpetinės juostos, bet čia jau be gal ir kažkieno fantazija...
P.S...
Santjagas arba Jokūbas Pirėnuose visą laiką buvo suvokiamas kaip
šventasis globojantis katalikus nuo negandų, kaip teisiųjų globėjas, kaip kovotojas
prieš neteisybę ir Ispanijos išlaisvintojas, kuris išvarė maurus ir išvadavo
nuo jų Iberiją. Dažniausiai vaizduojamas kaip raitelis su baltu apsiaustu,
kalaviju rankoje ir piligrimų kriaukle ant šalmo ar kepurės, kuris mindo ir
trypia kitatikius (musulmonus, maurus). Tačiau įsibujojus liberalių pažiūrų
žmogėnams, jo atvaizdus pradėjo numušinėti ar nuiminėti nuo sienų ar vartų, ar
kitų viešų vietų, būgtai tai žeidžia kitatikius... Pagrin
dinė statula katedroje slepiama ir uždangstoma gėlėmis... Taip...
bet čia tik šiaip... išvados pačių...
 |
| Hernan Cortes |
 |
| Šv. Jakobo piligrimų kelias. Kai kurias jo atkarpas ypač mėgsta ne tiek piligrimai, kiek vaikščioti mėgstantys turistai |
Žinau, kad buvęs šimtmetis
daugelyje įskiepijo imunitetą skambiems žodžiams, kelia šypseną, o daugelis
idealų netgi juoką. Netgi pats žodis „riteris“ - taip devalvuotas, kad kartais
net sunku apie juos ir šnekėti, kaip kartais sunku kalbėti ir apie vyriškumą,
pasiaukojimą bei tikėjimą „frikui“, kuris tik klapsi naiviom akytėm. 
.jpg)
