Karolio Didžiojo kalavijas... Džiaugsmingasis...

Karolio Didžiojo kalavijas... Džiaugsmingasis...

 

Trumpai tai apie jį jau buvau rašęs, bet aptikęs keletą įdomesnių šio kalavijo nuotraukų ir keletą įdomių pamąstymų, pagalvojau, kad verta pasikartoti.

Vienas iš žinomiausių Europoje išlikusių kalavijų, kuris pagal savo tiek legendinę, tiek istorinę ir tiek pat piniginę išraišką yra tiesiog neįkainuojamas. Ir aišku jis turi vardą – „Joyeuse“ – „Švytėjimas“ arba „Džiaugsmingasis“ ("Džiaugsmas"). Pasak legendų, Karolio Didžiojo kalavijas tokį vardą įgavo dėl to, kad jis keitė spalvas ir net savo švytėjimu galėjo užtemdyti saulę: savo spalvas keitė net 30 kartų per dieną! Karolis su juo nesiskyrė 30 metų. Pasak dar kitų legendų, kad kaldinant šį kalaviją buvo panaudota Liongino ietis. Šis kalavijas galėjo perkirsti akmenį ir ne tik, kad nelūždavo, bet ir neatbukdavo...

Tačiau visa tai tik legendos. O kas yra iš tikro?

Liudvikas XIV

Ar tai tas pats kalavijas? Dabar sunku pasakyti, tačiau Luvre saugomas „Džiaugsmas“ yra tipiškas 12-13 amžiaus kalavijo pavyzdys, nors pati geležtis veikiau IX amžiaus.

 

Labai abejotina, kad jis iš ties galėjo priklausyti Karoliui Didžiajam ir yra tas pats „švytintis“ kalavijas. Ekspertų nuomone, geležtis iš ties yra tos pačios kilmės, kaip ir vienas Jungtinės Karalystėskaralių karūnavimo ceremonijos kalavijas „Kurtana“ arba „Gailestingumo kalavijas“. Manoma, kad jei iš ties egzistavo Rolando kalavijas „Diurendalis“, tai pagal legendose aprašytas savybes ir šis turėjo tą pačią kilmę.

Pirmą kartą šis kalavijas viešumoje pasirodė 1270 metais Pilypo III karūnavimo metu ir paskutinė karūnavimo ceremonija, kur jis buvo naudojamas – 1824 metai – Karūnuojant Karolį X-tąjį. Nuo 1505 metų buvo saugomas Sant-Denis Bazilikoje, o 1793 buvo pervežtas į Luvrą. Prieš karūnuojant Napoleoną I-ąjį, šis kalavijas buvo pilnai išardytas, restauruotas, kai kurios rankenos (gardos) detalės pakeistos. Taigi, dabar jis turi net keletos epochų pėdsakus. Pati geležtis – iš ties VIII-IX amžiaus.

Rankenoje graviruoti paukščiai labiau primena vikingų epochos skandinaviškus ornamentus (X-XI a.), kryžma – XII amžius, panaudoti brangakmeniai

XIII-XIV amžiaus, o makštys ko gero visiškai naujos arba pilnai atnaujintos 1825 metais: liko tik sagtis ir keletas auksinių plokštelių su brangakmeniais.

Daugelis prancūzų, labai norėtų tikėti, kad tai iš ties Karolio Didžiojo „Džiaugsmingasis“, kurį kažkada gniaužė jo ranka ir visiškai rimtai atmeta tuos balsus, kurie teigia, jog „Džiaugsmingasis“, pagal to laikmečio papročius, turėjo būti palaidotas kartu su Karoliu didžiuoju: ypač, kad pasak padavimų, jis pats to reikalavo. Tad, aišku jog yra ir kompromisinė legenda, kad kaldinant šį kalaviją, panaudota dalis tikrojo „Džiaugsmingojo“...

Ir, aišku, yra dar vienas įdomus pretendentas į „Džiaugsmingojo“ vardą. Tai kalavijas saugomas Vienos muziejuje. Bet dėl jo ginčai jau seniai nurimę, nes kaip ir visi sutaria, jog tai ne kalavijas, o rytietiškas kardas (kai kuriose kalbose, ypač kur kardai nebuvo populiarūs,  palygint gana vėlokai išsiskyrė kalavijo ir kardo sąvokos). Pagal kilmės amžių jis visai galėjo priklausyti Karoliui kaip trofėjas iš žygių į Rytus. Nors ekspertai linkę manyti, jog tai vengriškos kilmės X amžiaus kardas. Netgi visai įtikėtina, kad jis iš ties pabuvojo Karolio rankose, tačiau šis nuostabus

kūrinys, vis tik, tai ne „Džiaugsmingasis“... Bet.... bet atsirado visai rimtų pareiškimų, jog tai Atilos kardas... Bet ne, čia būtų dar kiek per paprasta!.. Galima aptikti visai rimtai tariamų teiginių su visiškai rimtai pateikiamais argumentais, jog tai senovės rusios senovinis kardas! (O!..)

Palieku spręsti skaitytojui ir rinktis legendą, kuri jam mielesnė...