Ko gero apie šveicarų legendą Vilių
Telį (vok.:
Wilhelm Tell),
kurio žygiai paskatino Šveicarų konfederaciją su nauja liepsna kovoti už nepriklausomybę (nors formaliai
kantonai buvo kaip ir Šv. Romos imperijos sudėtyje), teko
girdėti ne vienam. Tačiau apie tokio pat lygio herojų Arnoldą Vinkleridą, ko
gero mūsuose išgirsti būtų kiek kebloka, nors norint suprasti iš kur dygsta šveicarų
samdinių (arba kitaip samdinių iš Šveicarijos) fanatiškas pasiaukojimas kantonui
ir konfederacijai, kuris išgarsino juos kaip nuožmius samdinius, be šios
legendos būtų beveik neįmanoma ( šveicarų samdinių pradžia apie 1373 m. –
pabaiga apie 1870 m., jei neimti į galvą Vatikano gvardijos).
Taigi,
Arnoldas fon Vinkelridas (Arnold von Winkelried). Gimimo data nežinoma, bet
gerai žinoma jo menama ar legendinė mirties data – 1386 m. liepos 9 d. –
Sempacho mūšis (vok.: Schlacht bei Sempach) Lietuviškame internete užuominą
radau tik čia (beje,įdomus straipsnis). Iki pat XIX a. antros pusės buvo manoma, kad tik jo
pasiaukojimo dėka buvo laimėtas Sempacho mūšis ir jo vadas kunigaikštis Leopoldas
III žuvo, o konfederacija ilgam laikui nusimetė Habsburgų leteną. Jeigu trumpai,
tai pagal legendą, kuri kaip neginčijama tiesa gyvavo iki pat XX a. ir net
dabar, Habsburgų ir konfederatų /kariuomenės batalijos ilgai stovėjo bandydamos
palaužti viena kitą, kol galų atsirado narsuolis Arnoldas iš Vinkelrido, kuris užšoko
ant priešininkų iečių ir Licernos konfederatams suteikė progą įsiveržti į priešo
rikiuotę ir ją suskaldyti su visomis
habsburgams liūdnomis pasekmėmis. Ar iš tikro Arnoldas sušuko savo garsiuosius
žodžius: „Аš padarysiu jums praėjimą, o jūs pasirūpinkite mano žmona ir
vaikais!“ nėra aišku, nes kai kurie šaltiniai teigė jog jis sušuko „Der
Freiheit eine Gasse!“: vertimas daugiareikšmis, bet gali būti, jog tai paprasčiausiai „Iš kelio!“ ar „Atlaisvinkit
kelią!“, ypač jei šūksnį lydėtų tikrai „macnus“ necenzūrinis žodeliukas
apibūdinantis priešininkus...
Žodžiu,
jo žygiai apdainuoti, o legendų krūvos... Negana to, dar ir ne vienas
pasiaukojantis bandymas pakartoti žygdarbį... Bet...
Bet XX
a. priešaušryje pradėta abejoti Arnoldas iš Vinkelrido realumu. Na ir kaip
nesuabejosi, jei pati konkrečiausia ir seniausia jo didvyriškumo užuomina yra
1480 m. Ciuricho kronikoje, kuri sudaryta remiantis senesniais šaltiniais. Bet
ten žygdarbį atlikęs vyras minimas tik kaip „vyras ištikimas konfederatams“.
Dieboldo Šilingo (Diebold Schilling) iliustruotoje Berno kronikoje 1511 m. jau
yra piešinėlis su ant iečių krentančiu žmogumi, kuris buvo apsirengęs Lucerno
spalvomis.
Vinkelrido
šeimos iš Untervaldeno pavardė pirmą kartą paminimas tik 1538 m., o vardas
„Arnoldas“ jau priduriamas tik 1564 m. Tai be abejo davė pagrindą suabejoti
herojaus realia asmenybe, nors 1854 m. pasak tyrinėtojo Hermano Libenau (Hermann von Liebenau), kuris iš
pagrindų ištyrinėjo Vinkelridų šeimos genealogiją - realiai tokia Vinkelridų
šeima tuo metu egzistavo.
Tiesą pasakius, žinant šveicarų
samdinių batalijas ir jose naudojamas ginklus, vieno žmogaus herojiškas poelgis
užšokti ant iečių, kažin ar lemtų rikiuotės likimą. Juolab, kad yra duomenų,
jog pakartoti Vinkelerio žygdarbį buvo bandyta... ir ne kartą. Kitą vertus, ši
legenda gali turėti ir pagrindą, tik jis gerokai senesnis – 1332 m., prie Berno
mūšio, kur buvo susidūrę Austrai su Berniečiais ir kovoje dalyvavo tik apie 400
vyrų, o ietys tuo metu bent per pus buvo trumpesnės, nei jau Sempacho
mūšyje. Ten buvo vienas veikėjas (Johanas Štiulingeris/Johann Stühlinger),
kuris su visu žirgu užvirto ant priešakinių linijų ir per properšą prasiveržę
priešai sugriovė rikiuotę nulemdami pergalę.
 |
| Mūšio vieta |
Taigi, rodos į klausimą galėtų
atsakyti pačio Sempacho mūšio eigos aprašymas. Tik bėda tame, kad duomenų apie
mūšio detales neišliko. Visi mūšio aprašymai siekia tik XVIII-XIX a. Daugiau ar
mažiau sutariama, kad konfederatų pajėgos buvo gerokai didesnės, bet gerokai
prasčiau ginkluotos: kunigaikštis Leopoldas turėjo apie 1500 riterių su apytiksliai 4000 karių, o konfederatų buvo
nuo 6000 iki ~8000. Bet tie skaičiai nėra tikslūs.
Pagal vieną iš versijų, lygumoje
ant kalvos, netoli Sempacho Leopoldas nusodino nuo arklių savo riterius ir ėmė
laukti priešo. Šie išsirikiavę pleištu arba dar vadinama kiaulės rikiuote, bandė
juos atakuoti. Suartėjus, Arnoldas užšoko ant iečių ir „kiaulės snukis“,
ginkluotas alebardomis, gavo progą prasiveržti pro properšą...
Kita versija, kad Leopoldas nesitikėjo
didesnių priešininkų pajėgų ir konfederatų avangardą palaikė pagrindinėmis
pajėgomis. Kol riteriai buvo užsiėmę avangardu, kita konfederatų kariaunos
dalis išlindo iš priešingos pusės ir smogė triuškinantį smūgį Leopoldo
kariuomenei. Tad išsigelbėti spėjo tik žirgus saugoję tarnai ir kariai....
Žodžiu, galima galvoti kaip
norima... Tačiau ir vienu ir kitu atveju, Arnoldo žygdarbiui nėra vietos arba
jo žygdarbis negalėjo nulemti pergalės, nors, žinant šveicarų samdinių tradicijas -
toks pasiaukojantis veikėjas galėjo atsirasti.
Ir dar keletas niuansų – tuo metu
riteriai dar neturėjo tradicijos kautis pėsčiomis. Tik labai didelis ir
autoritetingas veikėjas juos galėjo nusodinti nuo arklių. Tai veikiau išimtis,
nei taisyklė. Tik po Maksimilijono I-ojo
tokia praktika tapo kasdienybe, tai yra, kai riterystė jau po truputį
ėmė ristis „žemyn“. Kita vertus, Leopoldas buvo pakankamai išmintingas karvedys ir puikiai žinojo kuo gali baigtis raitelių kaktomušinė ataka į drausmingą ietininkų falangą... Žodžiu, net jei riteriai išlipo iš balno jie galėjo turėti ietis
net iki ketvirtos eilės gylio, o tuo tarpu Lucernos šveicarai galėjo būti ginkluoti miestelėnų
milicijos alebardomis ir ilgakočiais kūjais. Visai įtikėtina, kad lengviau
ginkluoti ir gausesni konfederatai visai galėjo „apsupti“ riterius jiems smogti
iš šono. Tiesą pasakius, tai būtų vienintelė viltis jiems laimėti.
Be to, yra žinių, kad prieš kovą
konfederatai ilgai meldėsi ir po kovos visą pergalę priskyrė tik Dievo malonei
ir ilgai po jos meldėsi. Tai yra – ji turėjo būti gerokai sunkesnė ir
praktiškai beviltiška...
Žinant visa tai, riterių pralaimėjimas yra ganėtinai keistas, todėl jų pralaimėjimą dar bandoma aiškinti visokiais mažai vertais dėmesio argumentais, kaip karštis, nejudrumas ir t.t... Tačiau ko gero ne tiek svarbu,
koks buvo to mūšio scenarijus ir kaip ten buvo iš tikrųjų, o svarbu tai, kad jis
pagimdė sektino pavyzdžio legendą ir po šiai dienai Arnoldas Vinkleridas yra realus pasiaukojimo
simbolis. O tokių simbolių nuvertinti iš ties neverta...
P.S. Labai daug romantinių paveikslėlių, paveikslų ir piešinukų apie Arnoldo Vinkelrido žygdarbį, bet didesnė jų gausa mažai atitinka XIV a. pabaigą. Didesnė dalis jau veikiau tai XVI a. vidurys, tad įdedu tik vieną iš tokių tik kaip neatitinkantį XIV a. tikrovės pavyzdį...
.jpg)
