Norėjau papildyti blogą vienu tokiu
straipsneliu - paskutiniu šiais metais. Tačiau paskutinę akimirką atidėjau:
pagalvojau, kad vis tik šventės ant nosies, ir nėr čia ko, visokių bjaurasčių
rašyti. Tegu neša krampas, tuos buvusių gadynių liudijimus... Jei jau jie
nesudūlėjo iki šiol, tai palauks ir kitų metų.
Žinau, kad buvęs šimtmetis
daugelyje įskiepijo imunitetą skambiems žodžiams, kelia šypseną, o daugelis
idealų netgi juoką. Netgi pats žodis „riteris“ - taip devalvuotas, kad kartais
net sunku apie juos ir šnekėti, kaip kartais sunku kalbėti ir apie vyriškumą,
pasiaukojimą bei tikėjimą „frikui“, kuris tik klapsi naiviom akytėm. 
Lygiai taip pat ir riteriniai
romanai, apie kuriuos literatūros ar istorijos mokytojai kalba su ironijos ir net paniekos šypsena. Ale: „mergelių skaitalai“. Nors
tai visiška netiesa - ant jų idealų užauginta ne viena karta. Ir skaitė juos,
arba jų klausė – ne tik skaisčios mergelės, bet ir vaikai, ir vyrai... kaimiečiai,
tarnai ir didikai... Ceremonijas žmonės mėgo, pramogų trūko ir neretas buvo
atvejis, kai prieš iškilmes ar po jų, ne tik būdavo meldžiamasi, bet ir koks
bardas viešai dainuodavo balades – „riterinius romanus“. Na ir patys
didikai, tame tarpe ir riteriai, skirtingai nuo brukamo stereotipo, buvo raštingi.
Kitaip ir būti negalėjo – nuo pat pradžių pradžios – tai, iš esmės,
prieštarauja „riterystės filosofijai“...
Tad pasikapstęs, įdedu mažytį
pamokslėlį apie riterystę iš Frankų XIII nežinomo autoriaus riterinio romano
„Durmartas iš Velso“ (pranc.: „Durmart le Gallois“, angl.: "Durmart of Wales";
atsiradęs apie 1220-1230 metus) riterio sero Durmarto, karaliaus Gaulo ir
Andelizos, danų karaliaus dukters, sūnaus žodžius, kuriuos jis išsakė naujai
įšventintiems riteriams, kurie labai tinka ir vietoje šventiškų palinkėjimų
kitiems metams.
„Ponai, mano – dabar jūs riteriai! Todėl dabar, jums, papasakosiu kaip turi elgtis riteris.
Riteris turi būti drąsus, mandagus, kilnus, ištikimas ir iškalbingas. Jis taip pat turi būti negailestingas priešams, tačiau atviras ir geranoriškas draugams. Tai yra, jei kas nors jums (parodęs į kokį kitą riterį) pasakys, kad štai šis žmogus (jūsų draugas), kuris nesugebėjo išlaikyti skydo ar yra nepadaręs nė vieno kirčio per turnyrą – neturi teisės vadintis riteriu, tai visų pirma, pagalvokite apie save: ar jūs pats turite teisę vadinti save riteriu?!
Tik tas turi teisę vadintis riteriu, kas su ginklu rankose įrodė ką sugeba ir užsitarnavo žmonių pagyrimus.
Tad siekite didvyriškų pergalių.
Siekite tokių pergalių, kurios būtų vertos, kad jas atsimintų amžinai, nes kiekvienam jaunajam (ką tik įšventintam) riteriui svarbiausia
– GERA PRADŽIA!“
„Ponai, mano – dabar jūs riteriai! Todėl dabar, jums, papasakosiu kaip turi elgtis riteris.
Riteris turi būti drąsus, mandagus, kilnus, ištikimas ir iškalbingas. Jis taip pat turi būti negailestingas priešams, tačiau atviras ir geranoriškas draugams. Tai yra, jei kas nors jums (parodęs į kokį kitą riterį) pasakys, kad štai šis žmogus (jūsų draugas), kuris nesugebėjo išlaikyti skydo ar yra nepadaręs nė vieno kirčio per turnyrą – neturi teisės vadintis riteriu, tai visų pirma, pagalvokite apie save: ar jūs pats turite teisę vadinti save riteriu?!
Tik tas turi teisę vadintis riteriu, kas su ginklu rankose įrodė ką sugeba ir užsitarnavo žmonių pagyrimus.
Tad siekite didvyriškų pergalių.
Siekite tokių pergalių, kurios būtų vertos, kad jas atsimintų amžinai, nes kiekvienam jaunajam (ką tik įšventintam) riteriui svarbiausia
– GERA PRADŽIA!“
Tad gerų pradžių
kitais metais,
Ponai, ponios, karininkai ir pulko damos!
Ponai, ponios, karininkai ir pulko damos!
P.S. Na ir pabaigai, tebūnie
tai įžanga į būsimą kelių straipsnelių apie riterius ciklą, kuris bus rašomas
nereguliariai, nedažnai, bet rašomas...
 |
| "Pareiga Šaukia". Edmundas Blairas Leigtonas (Edmund Blair Leighton; 1853 - 1922) _________ |
.jpg)
