Dvirankių kalavijų etalonas...

Dvirankių kalavijų gerbėjams.

 Nežiūrint puošmenų, kaldintas kaip kovinis, o ne paradinis kalavijas.

Šv.Romos imperijos imperatoriaus Maksimilijono I-ojo kalavijas.

Taip, to pačio imperatorius, riterio-kario ir intriganto, kurio dėka atsirado landsknechtai, per kurio intrigas LDK stojo į Trečiajį karą su Maskva, kuris davė impulsą artilerijos standartizacijai.... ir dar daug visko...

Žodžiu, šis kalavijas laikomas renesanso epochos dvirankių kalavijų etalonu. Nukaldintas Tyrole 1496 m., kai Maksimilijonas dar nebuvo imperatorius, bet daug žadantis princas. Negana to, keturių kunigaikštysčių, kurios dar nepriklausė Habsburgams, herbai buvo "užnešti" avansu (jei galima taip išsireikšti).

 Na ir apie patį kalaviją: bendras ilgis -139 cm., geležties (ašmenų) 1040mm., svoris 2360 gr., plotis prie kryžmos 55 mm., kryžma 300 mm. Melsvintas plienas, auksas, sidabras, perlamutras.

 Vienoje pusėje užrašas: "HILF HEILIGERR RITTER S SANNDT JORRG HILF VN(S)", "MARIIA HILLF AVS", "MAISTER", o kitoje: "HILLF MARIA MVETER RAINE MAIDT MICH PEHVDT VOR L(EID), "HILF RITER SAN IORG", meistras: MAISTER (HAN) NS VON H(ALL)

 Dabar saugomas Vienos meno istorijos muziejuje (Kunsthistorisches Museum Vienna, Weltliche Schatzkammer)

Alaviniai bokalai ir ne tik...

Alaviniai bokalai... bokaliukai...

Ant šios temos užvedė draugai, kurie į kelionę mėgo pasiimti tuos vokiškuosius bokaliukus... kchmmm... stipresniems gėrimams...

Gražūs jie, iš ties... Gal apie dešimtį jų su įvairiais vaizdiniais turiu... bet... bet gerti iš jų nemėgstu... Dėl vienos nedidelės priežasties – jaučiu skonio priemaišą. Gal tik taip atrodo? Nežinau. Tuo tarpu legendos kalba, kad indai iš gryno alavo neduoda jokio prieskonio... Nors stiklinius ar molinius bokalus su alaviniais dangteliais - labai mėgstu...

Na, bet apie viską iš eilės...

Alaviniai indai žinomi nuo senų senovės... nuo pačios žiliausios senovės. Įvairiais vertinimais manoma, kad pradėti naudoti nuo 4000 - 2000 metų iki Kristaus. Apie juos rašoma ir pačioje Biblijoje. Tačiau senaisiais laikais indai iš alavo buvo pakankamai retai gaminami. Alaviniai indai tarp senovės graikų ir romėnų daiktų – reti. Beje, sugadintus matyt, dažniausiai - perlydydavo. Pagal brangumą alavas buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovės metalų: aukso (Saulė), sidabro (Mėnulis), varis (Venera), alavo (Jupiteris), geležis (Marsas), švinas (Saturnas) ir gyvsidabris (Merkurijus).

Alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Dažniausiai alavu aprūpindavo Anglija, Ispanija, Persija (Iranas/Sirija) ir t.t...

Taigi. Tinkamai pagamintas jis mažai skiriasi nuo sidabro, tad buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kuriuos toli-gražu, ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas lygiai kaip ir sidabras – pakankamai minkštas ir pasiduoda apdirbimui (pvz.: vok.: Zinn – pažodžiui minkšta skardelė) ir atsparus korozijai

Dažnai XV-XVI amžių graviūrose galima matyti, kaip miestelėnai, landsknechtai ar kariai prie diržo nešiojasi prisisegę alavinį puodelį. Bet čia jau prasideda subtilumai  (gali pasirodyti, kad juos ant kiekvieno kampo troškina). Ne, yra kelios priežastys: statuso ženklas, brangumas arba mokumas (stabili valiuta, be kita ko) ir... ir azartiniai lošimai. Tuo metu buvo populiarūs lošimai kauliukais... tie puodeliai labai tinkami...

15 a.

Vakarų Europoje (Vokietijoje, Pancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII amžiau, o pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII amžių, o nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų vartojimą namų apyvokoje. Tačiau dar net XIV a. viduryje tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.

Tačiau, nors tie bokalai ir labai gražūs, vis tik reiktų atsiminti, kad tie alia senoviniai bokalai, bokaliukai ir indai, tai visai nesenų laikų išmonė. Iki XIX a. vidurio nedažnai alaviniai indai buvo graviruoti ar turėjo kažkokias reljefines puošmenas. Pirmieji tokie indai atsiranda XIV a., bet dažniausiai tai tik ornamentai, nors po 1500-tųjų, jau pasitaiko ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais. Tačiau tai daugiau išimtis, nei taisyklė. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – su herbais, veidais, pristatant meistriškumą, tarp bažnytinių rakandų ir t.t... Standartizuoti buvo bandoma nuo 1527 metų... Kiekviena gildija turėjo dėti savo ženklą (dedamas ir dabar - dažnai su alavo procentu). Esmė tame, kad tie puošnieji alaviniai indai liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos ir t.t. Ypač gerai reikėjo nušlifuoti ir nupoliruoti vidines sieneles. Taigi, masiniam vartotojui įmantrius gaminius gamintojai galėjo pateikti tik naujaisiais amžiais, tačiau iš apyvokos jį ėmė stumti atsiradusios porceleno manufaktūros ir gamyklos. Tačiau paklausa ne iš karto nukrito: pasiturinčių miestelėnų namuose laviniai indai išliko ganėtinai populiarus net ir XIX a. pabaigoje, ir XX  (vėliau daugiau kaip suvenyras - nors namuose pamenu kelis savoko aliuminius puodus, kur bobutė virdavo košę...) .

Taigi, didesnė dalis įmantrių, raižytų, reljefinių alavinių bokalų, neretai pasitaikančių sendaikčių turguose, retai kada turi ką nors bendro su senoviniais, nors jie dažnai būna imituojami kaip seniena arba sendintas sidabras. 

15 a.

19 a.

Ir apie gėrimus ir valgius bei skonį. Taip – grynas alavas skonio nekeičia. Netgi gaminami specialūs indai vyno ar kitų gėrimų degustavimui iš grynojo alavo. Tačiau, didesnėje daugumoje alavinių indų alavo yra tik iki 95 procentų. Pagal ankstesnį ir dabartį supratimą, indai iš alavo nekenkia jei alavas  viršija 90 procentų. Dabar gamintojai dažniausiai siūlo alavinius indus, kur alavo apie 92-95 procentų. Manoma, kad maistui nevertėtų naudoti alavinių indų, pagamintų iki 1950-tųjų. Esmė tame, kad iki pat 1887 metų (tais metais Britanijoje išėjo draudimas naudoti švino-alavo lydinius, tačiau pavyzdžiui Vokietijoje jie buvo naudojami ir toliau) alaviniuose induose dažnai buvo naudojama apie 10 procentų švino (švinas daug pigesnis už gryną alavą). Tad geriant stipriuosius spiritinius gėrimus, naudojant alavinius indus actui ar rūgščiai (marinadui), druskingiems patiekalams, naudojant karštam maistui, jis ne tik gali keisti skonį, bet ir nuodyti gėrimus ar valgį (ypač jei vidinės šlifuotos sienelės yra subraižytos ar skilusios, pažeistos). Viduramžiais ir vėliau, ypač jei gamintojas bandė apgaudinėti, švino ar alavo pakaitalo (pvz. varis) procentas galėjo būti gerokai didesnis (pvz.: 0,5 proc. švino, 2 proc. vario ir 7 proc. stibio).

Taigi, dabartiniuose pusiau suvenyriniuose bokaluose dažniausiai būna iki 0,5 proc. priemaišų – vario arba stibio, tačiau naudoti ilgesniam maisto laikymui juose – nevertėtų. Ypač aktyviuosius skysčius kaip vynas, brendis ar pan... Kaip minėjau – degustacijai yra gaminami šimtaprocentiniai alaviniai indai. Tad, jei patinka alaviniai indai, gal būtų geriau pasidairyti tų, kurie kombinuoti su stiklu...

Beje, visi tie pasendinti ir senoviniai bokaliukai, šaukštukai ar lėkštutės ir ąsočiai – prižiūrimi lygiai taip pat, kaip sidabras – jokių indaplovių. Plauti rekomenduojama iškart po naudojimo, o tai maistas gali palikti pėdsakus (alavas ganėtinai porėtas)...

Degustacijai (grynas)

Tautono mūšio liudininkai...

Kažkada tai pirmiausiai mane sudomino žuvusių karių per Tautono mūšį dantys. Skirtingai nuo kai kurių nuomonių ir brukalų, tai XV a. vykusiame mūšyje žuvusių karių dantys buvo visai geros būklės...

Bet apie viską iš eilės. 

Šioji radymvietė, ko gero, užima antrą vietą po Visbio Gotlande ir be visa ko, iš tiesų liudija, kad pats mūšis vyko taip kaip jis ir  buvo aprašytas amžininkų. Na, gal tik kiek karių skaičius padidintas.

Pirmiausiai tai apie patį Tautono mūšį (Battle of Towton; 1461-03-29), kurio aprašymo lietuviškame internete neradau. Nors ir nesinori pernelyg daug plėstis, nes išskyrus masiškumą, nieko ypatingo nei taktine, nei kažkokia strategine ar herojiška prasme jame nėra. Tipiškas viduramžių mūšis.

Na, o jei trumpai, tai didžiausias Anglijos Rožių karo mūšis, kuriame susiėjo dvi grupuotės palaikančios vieną ar kitą pretendentą į valdovus: Jorkai (balta rožė) prieš Lankasterius (raudona rožė). Jei tikėti viduramžių istorikais, tai buvo vienas didžiausių ir kruviniausių mūšių per visą Britų salyno istoriją. Jėgos buvo beveik lygios ~30000 prieš ~30000, žuvo ~28000 su mirusiais nuo sužeidimų ir nuskendusių apie 36000 ir laimėjo Jorkai. Žuvo didesnė dalis kilmingojo elito. Tačiau šiuolaikiniai istorikai sugeba suskaičiuoti nedaugiau kaip 13000 iš abiejų pusių žuvusiųjų.

Pati mūšio eiga.

Pradėjo mūšį Jorkai. Suformavo lankininkų būrį ir ėmė šaudyti Lankasterių pusėn pavėjui per krentantį sniegą. Po kiekvieno šūvio lankininkai atsitraukdavo. Lankasteriai ėmė atsakinėti, bet nesėkmingai, nes strėlės lėkė prieš vėją, o pastoviai judantis taikinys ir sniegas trukdė prisitaikyti. Taigi, praktiškai Tautono mūšis dar buvo ir didžiausia lankininkų dvikova visoje Anglijoje ir Britų salyne.

Taigi, Lankasteriai netekę kantrybės pasiuntė savo pėstininkus į ataką, o Jorkai atitraukė lankininkus, tačiau šie

atsitraukdami paliko kažkokius tai užtvarus trukdančius atakuojančiai pusei. Kaip tik šios atakos metu, lankasterių raitelių pasala, kuri buvo paslėpta kairiajame jorkų flange esančiame miškelyje, taip pat smogė jorkams. Tik tiek, kad jorkai atsitraukė tik iki savo įrengtų pozicijų, o pasala buvo paslėpta planuojant, kad jorkai puls ir jiems reikės smogti į neapgintą flangą ar užnugarį. Vietoj to, visi lankasteriai atsidūrė prieš jorkų įtvirtinimus, kuriuos reikėjo įveikti perbridus upę (upelį). Tik tiek, kad  privertė jorkus susitelkti pačiam įtvirtinimų centre ant kalvos ir mūšio frontas pasisuko kitu kampu, nes jorkų dešinysis sparnas ganėtinai sėkmingai gynėsi nuo lankasterių pėstininkų.

Kaip ten bebūtų, tačiau stipresnės ir geriau pasiruošusios lankasterių pajėgos taip spustelėjo jorkus, kad į mūšį teko stoti ir aukščiausiems generolams kartu su Eduardu IV. Jorkų padėtis braškėjo, tačiau tuo metu mūšio lauke pasirodė kunigaikščio Norfolko kariai ir trinktelėjo į lankasterių kairį flangą ir lankasteriai pradėjo krikti... Dalis karių iš karto pradėjo trauktis, kiti nematydami sąmyšio kairiame flange įnirtingai kovėsi toliau. Lankasterių karo vadai stodami į mūšį pabandė ištaisyti padėti, bet veltui ir gana greitai atsitraukė... Tai ir uždėjo riebų tašką... Lankasterių ariergardas matydamas vadų atsitraukimą ėmė krikti, likusieji atsidūrė gniaužtuose, o jų pačių įtvirtinimai tapo spąstais... Į mūšį vėl stojo jorko lankininkai...

Radybų vieta

Žodžiu persekiojimas buvo negailestingas ir įnirtingas. Eduardas davė įsakymą žudyti visus lordus kartu su jų kariais neliečiant prasčiokų... Persekiojimas vyko iki pat Jorko...

Masinės kapavietės radybų vieta

Beje, nežiūrint to, kad Tautono mūšyje dalyvavo toks skaičius žmonių, iš tiesų archeologiniai tos vietovės radinai gana menki. Tuometiniai žmonės susirinko beveik viską. Rasti tik mažmožiai. Nežiūrint to, kad buvo įnirtingas susišaudymas - strėlių antgalių beveik nerasta.

Kita vertus, pagal radinius, tai Tautono mūšio vietoje rasta pats seniausias parakinio šaunamo ginklo sviedinys Anglijoje (tik tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo naudojamas).

Ups...

Na, o dabar apie radymvietę. 1996 metais, šalia Tautono miesto, statybininkai rado bendrą kapą, kur buvo sulaidota 40 žmonių, iš kurių pilnai rekonstruoti 28 skeletai. Kasinėjimai vyko iki 2006 metų ir jų rasta daugiau, bet apie pirmuosius...

Taigi, skirtingai nuo Visbio radinių, jie buvo palaidoti be jokių aprėdų ir ginklų. Rastas tik mažas sidabrinis žiedelis, kurio laidotojai matyt nepastebėjo dėl tuomet buvusio didelio kraujo kiekio. Tačiau nežiūrint to, skirtingai nuo Visbio, apie karius ir mūšio eigą šis Tautono mūšio dalyvių kapas davė gerokai daugiau informacijos apie pačius karius, nes prie Visbio kapą iškasė taip, kad nebepavyko identifikuoti nei buvusios laidojimo metu skeletų padėties, nei surinkti pilnų skeletų.

Taigi: seniausias karys buvo apie 50 metų, o jauniausias apie 16.

Ūgis nuo 1,5 iki 1,84 m. Vidutinis ūgis 1,71 m. Visų dantys geros būklės. Kaulų tyrimai rodo, kad maistas buvo iš

ties geras ir šie žmonės sveikata neturėjo skųstis. Visi aukštesnio ūgio žmonės buvo kariai ir Tautono mūšis nebuvo jų pirmasis mūšis, nes rasti ankstesnių sužalojimų (jau iki mūšio sugijusių) pėdsakai.

Turint galvoje, kad kaulai, priklausomai nuo fizinio krūvio keičiasi kartu su raumenimis, galima identifikuoti, kad keli iš jų tikrai buvo lankininkas: stipriai išvystytas dešinys petys ir kairės rankos alkūnė.

Beje, grįžtam prie dantų – jie atspindi ir tą įtampą, kurią jautė karys – jie taip buvo sukandami, kad jų paviršius net aptrupėjęs...

Kaukolių rekonstrukcijos

Toliau įdomiau... Nežiūrint smulkių ar senų ir iki mūšio užgijusių žaizdų, su teismo medikų pagalba buvo identifikuota, kad 27 iš 28 žuvo nuo smūgio į galvą! Sprendžiant iš skeletų, galva buvo svarbiausias taikinys. Pavyzdžiui, vienas gavo 6, du iš jų gavo po 8 smūgius/sužeidimus, o vienas net 13 smūgių/sužeidimų (tame tarpe vienam net nukirsta ausis)net, bet visi jie žuvo nuo smūgių į galvą. Pavyzdžiui vienam iš gavusiųjų 8 smūgius, į galvą buvo durtą 5 kartus, ko gero vieno ir to pačio dešiniarankio žudiko, bet jie nebuvo mirtimi. Mirtinas buvo 6 smūgis: horizontalus smūgis ašmenimis iš pakaušio pusės (smogta kirviu ar kalaviju), kur kaulai sulindo net į smegenis... kiti du kaip ir kontroliniai – vienas nestiprus apverčiant kūną ant nugaros ir paskutinis skersinis per veidą – nuokairės akies iki dešinio žandikaulio ir su tokia jėga, kad ašmenys turėjo pasiekti gerklę.

Smūgiai buvo padaryti įvairiais ginklais – duriant, kertant ir traiškant. Tai turėjo būti universalus ginklas – kažkas panašaus į lucerną arba panašią ieties/alebardos/kūjo atmainą.

Kaip tada šalmai? Sprendžiant iš kitų archeologinių radimviečių šalia mūšių laukų, bei tų pačių žuvusių karių senų žaizdų, didesnė sužeidimų dalis tekdavo galūnėms. Taigi, sprendžiant iš kapavietės vietos (Tautono priegose) ir iš liudininkų prisiminimų, tai jorkiečiai lankasterius persekiojo raiti (pagrinde Norfolko kariai, nes jie į mūšį atvyko raiti ir persekiojimui greitai vėl užsėdo ant arklių) ir šie norėdami pasprukti, bėgo mesdami ne tik ginklus, bet šarvus, šalmus ir viską, kas tik trukdė judėjimui. Žodžiu, tai bėgliai iš mūšio lauko, kurie jau buvo mažų mažiausiai išmėtę ginklus ir, aišku – šalmus... Tačiau azartą pagavusių persekiotojų susidorojimas su bėgančiaisiais, verčia sudrebėti.

P.S. Tiesiogiai nesusijęs, bet su Visbio ir Tautono radinių kontekste, vertas dėmesio straipsniukas iš "Orbis Lituanie"...(spausti čia)