Tai ko nėra lietuviškose paieškose...: Tautono mūšio liudininkai...

Kažkada tai pirmiausiai mane sudomino žuvusių karių per Tautono mūšį dantys. Skirtingai nuo kai kurių nuomonių ir brukalų, tai XV a. vykusiame mūšyje žuvusių karių dantys buvo visai geros būklės...

Bet apie viską iš eilės.

Šioji radymvietė, ko gero, užima antrą vietą po Visbio Gotlande ir be visa ko, iš tiesų liudija, kad pats mūšis vyko taip kaip jis ir buvo aprašytas amžininkų. Na, gal tik kiek karių skaičius padidintas.

Pirmiausiai tai apie patį Tautono mūšį (Battle of Towton; 1461-03-29), kurio aprašymo lietuviškame internete neradau. Nors ir nesinori pernelyg daug plėstis, nes išskyrus masiškumą, nieko ypatingo nei taktine, nei kažkokia strategine ar herojiška prasme jame nėra. Tipiškas viduramžių mūšis.

Na, o jei trumpai, tai didžiausias Anglijos Rožių karo mūšis, kuriame susiėjo dvi grupuotės palaikančios vieną ar kitą pretendentą į valdovus: Jorkai (balta rožė) prieš Lankasterius (raudona rožė). Jei tikėti viduramžių istorikais, tai buvo vienas didžiausių ir kruviniausių mūšių per visą Britų salyno istoriją. Jėgos buvo beveik lygios ~30000 prieš ~30000, žuvo ~28000 su mirusiais nuo sužeidimų ir nuskendusių apie 36000 ir laimėjo Jorkai. Žuvo didesnė dalis kilmingojo elito. Tačiau šiuolaikiniai istorikai sugeba suskaičiuoti nedaugiau kaip 13000 iš abiejų pusių žuvusiųjų.

Pati mūšio eiga.

Pradėjo mūšį Jorkai. Suformavo lankininkų būrį ir ėmė šaudyti Lankasterių pusėn pavėjui per krentantį sniegą. Po kiekvieno šūvio lankininkai atsitraukdavo. Lankasteriai ėmė atsakinėti, bet nesėkmingai, nes strėlės lėkė prieš vėją, o pastoviai judantis taikinys ir sniegas trukdė prisitaikyti. Taigi, praktiškai Tautono mūšis dar buvo ir didžiausia lankininkų dvikova visoje Anglijoje ir Britų salyne.

Taigi, Lankasteriai netekę kantrybės pasiuntė savo pėstininkus į ataką, o Jorkai atitraukė lankininkus, tačiau šie

atsitraukdami paliko kažkokius tai užtvarus trukdančius atakuojančiai pusei. Kaip tik šios atakos metu, lankasterių raitelių pasala, kuri buvo paslėpta kairiajame jorkų flange esančiame miškelyje, taip pat smogė jorkams. Tik tiek, kad jorkai atsitraukė tik iki savo įrengtų pozicijų, o pasala buvo paslėpta planuojant, kad jorkai puls ir jiems reikės smogti į neapgintą flangą ar užnugarį. Vietoj to, visi lankasteriai atsidūrė prieš jorkų įtvirtinimus, kuriuos reikėjo įveikti perbridus upę (upelį). Tik tiek, kad privertė jorkus susitelkti pačiam įtvirtinimų centre ant kalvos ir mūšio frontas pasisuko kitu kampu, nes jorkų dešinysis sparnas ganėtinai sėkmingai gynėsi nuo lankasterių pėstininkų.

Kaip ten bebūtų, tačiau stipresnės ir geriau pasiruošusios lankasterių pajėgos taip spustelėjo jorkus, kad į mūšį teko stoti ir aukščiausiems generolams kartu su Eduardu IV. Jorkų padėtis braškėjo, tačiau tuo metu mūšio lauke pasirodė kunigaikščio Norfolko kariai ir trinktelėjo į lankasterių kairį flangą ir lankasteriai pradėjo krikti... Dalis karių iš karto pradėjo trauktis, kiti nematydami sąmyšio kairiame flange įnirtingai kovėsi toliau. Lankasterių karo vadai stodami į mūšį pabandė ištaisyti padėti, bet veltui ir gana greitai atsitraukė... Tai ir uždėjo riebų tašką... Lankasterių ariergardas matydamas vadų atsitraukimą ėmė krikti, likusieji atsidūrė gniaužtuose, o jų pačių įtvirtinimai tapo spąstais... Į mūšį vėl stojo jorko lankininkai...

Radybų vieta

Žodžiu persekiojimas buvo negailestingas ir įnirtingas. Eduardas davė įsakymą žudyti visus lordus kartu su jų kariais neliečiant prasčiokų... Persekiojimas vyko iki pat Jorko...

Masinės kapavietės radybų vieta

Beje, nežiūrint to, kad Tautono mūšyje dalyvavo toks skaičius žmonių, iš tiesų archeologiniai tos vietovės radinai gana menki. Tuometiniai žmonės susirinko beveik viską. Rasti tik mažmožiai. Nežiūrint to, kad buvo įnirtingas susišaudymas - strėlių antgalių beveik nerasta.

Kita vertus, pagal radinius, tai Tautono mūšio vietoje rasta pats seniausias parakinio šaunamo ginklo sviedinys Anglijoje (tik tai nereiškia, kad anksčiau nebuvo naudojamas).

Ups...

Na, o dabar apie radymvietę. 1996 metais, šalia Tautono miesto, statybininkai rado bendrą kapą, kur buvo sulaidota 40 žmonių, iš kurių pilnai rekonstruoti 28 skeletai. Kasinėjimai vyko iki 2006 metų ir jų rasta daugiau, bet apie pirmuosius...

Taigi, skirtingai nuo Visbio radinių, jie buvo palaidoti be jokių aprėdų ir ginklų. Rastas tik mažas sidabrinis žiedelis, kurio laidotojai matyt nepastebėjo dėl tuomet buvusio didelio kraujo kiekio. Tačiau nežiūrint to, skirtingai nuo Visbio, apie karius ir mūšio eigą šis Tautono mūšio dalyvių kapas davė gerokai daugiau informacijos apie pačius karius, nes prie Visbio kapą iškasė taip, kad nebepavyko identifikuoti nei buvusios laidojimo metu skeletų padėties, nei surinkti pilnų skeletų.

Taigi: seniausias karys buvo apie 50 metų, o jauniausias apie 16.

Ūgis nuo 1,5 iki 1,84 m. Vidutinis ūgis 1,71 m. Visų dantys geros būklės. Kaulų tyrimai rodo, kad maistas buvo iš

ties geras ir šie žmonės sveikata neturėjo skųstis. Visi aukštesnio ūgio žmonės buvo kariai ir Tautono mūšis nebuvo jų pirmasis mūšis, nes rasti ankstesnių sužalojimų (jau iki mūšio sugijusių) pėdsakai.

Turint galvoje, kad kaulai, priklausomai nuo fizinio krūvio keičiasi kartu su raumenimis, galima identifikuoti, kad keli iš jų tikrai buvo lankininkas: stipriai išvystytas dešinys petys ir kairės rankos alkūnė.

Beje, grįžtam prie dantų – jie atspindi ir tą įtampą, kurią jautė karys – jie taip buvo sukandami, kad jų paviršius net aptrupėjęs...

Kaukolių rekonstrukcijos

Toliau įdomiau... Nežiūrint smulkių ar senų ir iki mūšio užgijusių žaizdų, su teismo medikų pagalba buvo identifikuota, kad 27 iš 28 žuvo nuo smūgio į galvą! Sprendžiant iš skeletų, galva buvo svarbiausias taikinys. Pavyzdžiui, vienas gavo 6, du iš jų gavo po 8 smūgius/sužeidimus, o vienas net 13 smūgių/sužeidimų (tame tarpe vienam net nukirsta ausis)net, bet visi jie žuvo nuo smūgių į galvą. Pavyzdžiui vienam iš gavusiųjų 8 smūgius, į galvą buvo durtą 5 kartus, ko gero vieno ir to pačio dešiniarankio žudiko, bet jie nebuvo mirtimi. Mirtinas buvo 6 smūgis: horizontalus smūgis ašmenimis iš pakaušio pusės (smogta kirviu ar kalaviju), kur kaulai sulindo net į smegenis... kiti du kaip ir kontroliniai – vienas nestiprus apverčiant kūną ant nugaros ir paskutinis skersinis per veidą – nuokairės akies iki dešinio žandikaulio ir su tokia jėga, kad ašmenys turėjo pasiekti gerklę.

Smūgiai buvo padaryti įvairiais ginklais – duriant, kertant ir traiškant. Tai turėjo būti universalus ginklas – kažkas panašaus į lucerną arba panašią ieties/alebardos/kūjo atmainą.

Kaip tada šalmai? Sprendžiant iš kitų archeologinių radimviečių šalia mūšių laukų, bei tų pačių žuvusių karių senų žaizdų, didesnė sužeidimų dalis tekdavo galūnėms. Taigi, sprendžiant iš kapavietės vietos (Tautono priegose) ir iš liudininkų prisiminimų, tai jorkiečiai lankasterius persekiojo raiti (pagrinde Norfolko kariai, nes jie į mūšį atvyko raiti ir persekiojimui greitai vėl užsėdo ant arklių) ir šie norėdami pasprukti, bėgo mesdami ne tik ginklus, bet šarvus, šalmus ir viską, kas tik trukdė judėjimui. Žodžiu, tai bėgliai iš mūšio lauko, kurie jau buvo mažų mažiausiai išmėtę ginklus ir, aišku – šalmus... Tačiau azartą pagavusių persekiotojų susidorojimas su bėgančiaisiais, verčia sudrebėti.