Alaviniai bokalai ir ne tik...

Alaviniai bokalai... bokaliukai...

Ant šios temos užvedė draugai, kurie į kelionę mėgo pasiimti tuos vokiškuosius bokaliukus... kchmmm... stipresniems gėrimams...

Gražūs jie, iš ties... Gal apie dešimtį jų su įvairiais vaizdiniais turiu... bet... bet gerti iš jų nemėgstu... Dėl vienos nedidelės priežasties – jaučiu skonio priemaišą. Gal tik taip atrodo? Nežinau. Tuo tarpu legendos kalba, kad indai iš gryno alavo neduoda jokio prieskonio... Nors stiklinius ar molinius bokalus su alaviniais dangteliais - labai mėgstu...

Na, bet apie viską iš eilės...

Alaviniai indai žinomi nuo senų senovės... nuo pačios žiliausios senovės. Įvairiais vertinimais manoma, kad pradėti naudoti nuo 4000 - 2000 metų iki Kristaus. Apie juos rašoma ir pačioje Biblijoje. Tačiau senaisiais laikais indai iš alavo buvo pakankamai retai gaminami. Alaviniai indai tarp senovės graikų ir romėnų daiktų – reti. Beje, sugadintus matyt, dažniausiai - perlydydavo. Pagal brangumą alavas buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovės metalų: aukso (Saulė), sidabro (Mėnulis), varis (Venera), alavo (Jupiteris), geležis (Marsas), švinas (Saturnas) ir gyvsidabris (Merkurijus).

Alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Dažniausiai alavu aprūpindavo Anglija, Ispanija, Persija (Iranas/Sirija) ir t.t...

Taigi. Tinkamai pagamintas jis mažai skiriasi nuo sidabro, tad buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kuriuos toli-gražu, ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas lygiai kaip ir sidabras – pakankamai minkštas ir pasiduoda apdirbimui (pvz.: vok.: Zinn – pažodžiui minkšta skardelė) ir atsparus korozijai

Dažnai XV-XVI amžių graviūrose galima matyti, kaip miestelėnai, landsknechtai ar kariai prie diržo nešiojasi prisisegę alavinį puodelį. Bet čia jau prasideda subtilumai  (gali pasirodyti, kad juos ant kiekvieno kampo troškina). Ne, yra kelios priežastys: statuso ženklas, brangumas arba mokumas (stabili valiuta, be kita ko) ir... ir azartiniai lošimai. Tuo metu buvo populiarūs lošimai kauliukais... tie puodeliai labai tinkami...

15 a.

Vakarų Europoje (Vokietijoje, Pancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII amžiau, o pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII amžių, o nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų vartojimą namų apyvokoje. Tačiau dar net XIV a. viduryje tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.

Tačiau, nors tie bokalai ir labai gražūs, vis tik reiktų atsiminti, kad tie alia senoviniai bokalai, bokaliukai ir indai, tai visai nesenų laikų išmonė. Iki XIX a. vidurio nedažnai alaviniai indai buvo graviruoti ar turėjo kažkokias reljefines puošmenas. Pirmieji tokie indai atsiranda XIV a., bet dažniausiai tai tik ornamentai, nors po 1500-tųjų, jau pasitaiko ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais. Tačiau tai daugiau išimtis, nei taisyklė. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – su herbais, veidais, pristatant meistriškumą, tarp bažnytinių rakandų ir t.t... Standartizuoti buvo bandoma nuo 1527 metų... Kiekviena gildija turėjo dėti savo ženklą (dedamas ir dabar - dažnai su alavo procentu). Esmė tame, kad tie puošnieji alaviniai indai liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos ir t.t. Ypač gerai reikėjo nušlifuoti ir nupoliruoti vidines sieneles. Taigi, masiniam vartotojui įmantrius gaminius gamintojai galėjo pateikti tik naujaisiais amžiais, tačiau iš apyvokos jį ėmė stumti atsiradusios porceleno manufaktūros ir gamyklos. Tačiau paklausa ne iš karto nukrito: pasiturinčių miestelėnų namuose laviniai indai išliko ganėtinai populiarus net ir XIX a. pabaigoje, ir XX  (vėliau daugiau kaip suvenyras - nors namuose pamenu kelis savoko aliuminius puodus, kur bobutė virdavo košę...) .

Taigi, didesnė dalis įmantrių, raižytų, reljefinių alavinių bokalų, neretai pasitaikančių sendaikčių turguose, retai kada turi ką nors bendro su senoviniais, nors jie dažnai būna imituojami kaip seniena arba sendintas sidabras. 

15 a.

19 a.

Ir apie gėrimus ir valgius bei skonį. Taip – grynas alavas skonio nekeičia. Netgi gaminami specialūs indai vyno ar kitų gėrimų degustavimui iš grynojo alavo. Tačiau, didesnėje daugumoje alavinių indų alavo yra tik iki 95 procentų. Pagal ankstesnį ir dabartį supratimą, indai iš alavo nekenkia jei alavas  viršija 90 procentų. Dabar gamintojai dažniausiai siūlo alavinius indus, kur alavo apie 92-95 procentų. Manoma, kad maistui nevertėtų naudoti alavinių indų, pagamintų iki 1950-tųjų. Esmė tame, kad iki pat 1887 metų (tais metais Britanijoje išėjo draudimas naudoti švino-alavo lydinius, tačiau pavyzdžiui Vokietijoje jie buvo naudojami ir toliau) alaviniuose induose dažnai buvo naudojama apie 10 procentų švino (švinas daug pigesnis už gryną alavą). Tad geriant stipriuosius spiritinius gėrimus, naudojant alavinius indus actui ar rūgščiai (marinadui), druskingiems patiekalams, naudojant karštam maistui, jis ne tik gali keisti skonį, bet ir nuodyti gėrimus ar valgį (ypač jei vidinės šlifuotos sienelės yra subraižytos ar skilusios, pažeistos). Viduramžiais ir vėliau, ypač jei gamintojas bandė apgaudinėti, švino ar alavo pakaitalo (pvz. varis) procentas galėjo būti gerokai didesnis (pvz.: 0,5 proc. švino, 2 proc. vario ir 7 proc. stibio).

Taigi, dabartiniuose pusiau suvenyriniuose bokaluose dažniausiai būna iki 0,5 proc. priemaišų – vario arba stibio, tačiau naudoti ilgesniam maisto laikymui juose – nevertėtų. Ypač aktyviuosius skysčius kaip vynas, brendis ar pan... Kaip minėjau – degustacijai yra gaminami šimtaprocentiniai alaviniai indai. Tad, jei patinka alaviniai indai, gal būtų geriau pasidairyti tų, kurie kombinuoti su stiklu...

Beje, visi tie pasendinti ir senoviniai bokaliukai, šaukštukai ar lėkštutės ir ąsočiai – prižiūrimi lygiai taip pat, kaip sidabras – jokių indaplovių. Plauti rekomenduojama iškart po naudojimo, o tai maistas gali palikti pėdsakus (alavas ganėtinai porėtas)...

Degustacijai (grynas)