„Kai žmogus buvo išvarytas iš
Rojaus, o į pasaulį atėjo karai ir visokios kitokios negandos-gadynės, kurios jį griovė,
tada ir atsirado riteriai: riteriai, kurie privalėjo ginti žmones (žmoniją) ir
žaboti (pažaboti) jų nedoras aistras. Tik vienas žmogus iš tūkstančio – pats
stipriausias, pats ištikimiausias, pats kilniausias ir vyriškiausias – buvo
išrenkamas riteriu. Jis turėjo žirgą – patį kilniausią gyvulį iš visų likusių
gyvūnų – ir pačius geriausius šarvus, kokius tik galėjo gauti... O jo
ginklanešys turėjo būti prasčiokas, kuris už jį dirbdavo žemę ir išlaikydavo
gyvulius...“ – taip savo laiku rašė Ramonas Lulija – „Libre del ordre de
cavayleria“ apie XIII amžiaus pabaigą... Na ką, praktiškai trumpai ir aiškiai,
kas gi yra tas riteris. Bet ne pilnai ir per daug šiurkščiai...
Taigi, riteris, tai žmogus
priimtas-įšventintas į tam tikrą karinę „kastą“. Jų nereikėtų maišyti su
titulais ar mandagiaisiais kreipiniais. Tokių kaip „ševalje“, „seras“, „herr“,
kavalierius (caballero)...
Tiesą pasakius, vokiškasis „ritter“ ar nuo jo kilęs lietuviškasis
„riteris“, išlaikė kur kas daugiau pirmapradės prasmės, nei vis kiti. Beje,
angliškasis „knight“, taip pat labiau atitinka „karžygio“ prasmę, nei riterio. Patys anglai ar net vokiečiai,
literatūroje, dažnai vietoj „knight“, norėdami pabrėžti asmens priklausomybę
riterių „kastai“, naudoja prancūzišką atitikmeny „chivalry“ (nuo pranc.
„chevalier“). O prancūzai, pradedant lengva Burgundijos valdovų dėka,
sunkiuosius ponus raitelius nuo riterių atskyrė žodžiu „žandaras“. Kitaip
tariant, tarp žandarų galėjo būti riterių, tačiau ne visi žandarai riteriai... Ypač nuo XV a....
Iš kur tokia painiava? Ganėtinai
lengvas atsakymas – riterių luomas kilęs iš raitelių. Praktiškai visus
„riterių“ pavadinimus išvertus – tai bus „raitelis“... kavalierius...
kavaleristas... Tad verčiant kokią knygą ar rašytojui naudojant „raitelio“
atitikmenį, visada buvo ir bus painiava – ar tai riterių būrys, kurie iš ties
riteriai, priklausantys riterių kastai-ordinui, ar tai kokių „baronų“ ar kilmingų turtingų didikų raitelių būrys... Kitaip tariant, jei
Lietuvoje riterystė būtų susiformavusi kartu su germaniškomis šalimis – tai
matyt - riterio sąvoką būtų perėmęs žodis „raitelis“ na, o gal „rikis“ (ko gero
didesnė tikimybė, nors jie, šiaip, giminingi)...
Ypač ankstyvuosiuose tekstuose
„chevalier“ ar jo analogas – raitelis – visiškai nereiškė įšventinto „riterio“.
Išimtis – bažnytininkų (vienuolių karių) ordinų raiteliai (tamplieriai, teutonai, maltiečiai/gospitaljerai ir t.t.). Į tokius ordinus buvo įšventinama pagal tuos pačius
riterystės sampratos kanonus, tik pakraipa visiškai religinė, kur pasaulietiškumo ne kažin kiek liko, tad jų broliai „raiteliai“ – visada buvo riteriai
- tiesiogine šio žodžio prasme.
Taigi, ne kiekvienas kilmingas
žmogus buvo riteris ar net, kai kur, galėjo tapti riteriais, nors turėjo teisę
į kreipinį „chevalier“, „sir“, „caballero“ ir t.t... bet
apie tai kiek vėliau...
 |
| Katafrakto rekonstrukcija |
Kaipgi atsirado tokia „kasta“-ordinas , kaip riteriai? Įdomus klausimas... Bet jis siekia gerokai gilesnius
laikotarpius, nei dažnai priimta manyti. Daugumas juos sieja su pirmaisiais
kryžiaus žygiais, bet tai nebūtų tiesa. Tiksliau – pusė tiesos – jie galutinai
tuo laikmečiu XII a. - susiformavo ir šiam susiformavimui, be abejo, įtakos
turėjo pirmieji kryžiaus žygiai... ir be abejo bažnyčia... Nors sąvoka jau egzistavo... Ir labai
seniai. Kai kurie-ne kurie, bando pripaišyti, kad riteriai kažkokiu stebuklingu
būdu perėmė Bizantijos katafraktų tradicijas... Ne, tai jau visiška netiesa –
čia makaluojamasi su tam tikra ginkluotės ir karybos patirties aspektų perėmimu,
bet ne tradicijų, o juo labiau sampratos. Katafraktai čia iš vis nė prie ko.
Pavyzdžiui langobardai arba kitaip – lombardai, kovėsi pagrinde raiti. Net yra
išlikę kiek kainavo žirgas su visais pakinktais – du vergus arba trečdalį
visiško laisvojo varguolio (643-tieji, karaliaus Rotari įstatymų rinkinys
„Langobardų tiesa“). Taigi, langobardai VI-VII amžiuje, pasak benediktinų
vienuolio, karolingų istoriko Pauliau Diakono (Рaulus Diaconus, 720-799), turėjo metalinius šalmus,
krūtinės/kūno apsaugas/šarvus (pagal archeologines rekonstrukcijas – žvyniniai
šarvai pasodinti ant odos, kur žvyneliai perdengia vienas kitą – Trozino pilies
radiniai) ir kojų apsaugas/šarvus – ocrea.
 |
| rekonstrukcija |
Pasak Tacito (apie 98 m.), dalis
germanų, kurie vėliau buvo pavadinti frankais (prancūzais), net nemokėjo kautis
pėsčiomis (arba nenorėjo). Jie buvo ginkluoti metaliniais šalmais, odiniais
arba metaliniais šarvais (loricae - segmentiniai šarvai), turėjo ietis, skydus ir, kai kurie, net
kalavijus... Beje, ietys... Pasak to pačio Tacito, jos (tos ietys) buvo itin
efektingos: trumpos, su labai siauru ir ilgu, be proto aštriu antgaliu
(pėstininkai turėjo turėjo ir pilumus mėtymui – po kelis ant kelių karių,
tačiau kažkokių dėmesio vertų šarvų - neturėjo) ir jie tas ietis vadino
„framae“ – šis žodis ir davė dalies germanų pavadinimui - „frankai“ (viena iš daugybės versijų). Taigi,
frankai savo vadus rinkdavosi pagal kilmę, turtus, šaunumą, ištikimybę,
pasišventimą... Nieko neprimena?.. Ypač turint galvoje, kad frankai, viena iš
nedaugelio germanų tautų, kurią mažiausiai paveikė Vakarų Romos kultūra. Jie
joje buvo žinomi, kaip abejotini sąjungininkai, kurie nepriima Romos teisės,
gyvena savo papročiais, mėgsta laužyti sutartis ir t.t., ir pan...
„Mūšio lauke vadui buvo gėdinga,
jei jo kariai jį pralenks šaunumu, o jo karys užsitrauks gėdą, jei jis savo
šaunumu nusileis savo vadui. Jei karys paliks mūšio lauką vadui žuvus,
užsitrauks gėdą visam likusiam gyvenimui... Vadai kovojo vardan pergalės, o kariai
vardan savo vado...“...
Panašiai kaip ir Tacitas, kiti
liudininkai panašiai aprašo frankus (turima galvoje germanų tautas gyvenusias
pagrindinai dabartinės Prancūzijos-Belgijos šiaurinėje teritorijoje). Visai
gali būti, jog XX amžiaus mitą apie riterių kildinimą iš katafraktų (iki to laiko niekam net abejonių nebuvo, jog katafraktai čia nieko dėti) sukėlė
konstantinapolietis Agatijus Mirinėjus arba Agatijus Scholastikas (Agathias Scholasticus, 536-582) savo „Istorijoje“, kur juos aprašo
kaip vargšelius, kurie neturėjo šarvų, o į mūšį eidavo plikomis galvomis...
Taaaaippp... Po jo „istorijos“ jau neišgirstamas Gregorius Turonensis
(Gregorius Turonensis, 538-594m.), kuris rašo, kad frankai
turėjo gerą ginkluotę ir šarvus, bei tai, kad jį šokiravo grafas Lodasas (grafas tuo metu –
ne titulas, o tam tikros žemės valdytojas turintis teisę teisėjauti, valdyti
savo žmones ir ne visais laikais šios žemės buvo paveldimos – netekus žemės –
netekdavo ir grafo titulo), kuris į „Dievo namus“ įėjo su pilna ginkluote –
šalmu, šarvais, skydu...
Taigi, raiteliai, kad ir negausūs,
jau tada sudarė tam tikrą kilmingųjų luomą – dažniausiai jie smogdavo
pirmuosius smūgius, tad gaudavo didžiausią grobio dalį, o tuo pačiu vis labiau
įgydavo valdžios, šlovės ir atitinkamą visuomenės pagarbą – statusą...
 |
| François Ier armé chevalier par Bayard. Peinture de Louis Ducis (1817). Blois, château, Musée des BeauxArts. |
Na
ir riterio, raitelio etiketas... Na kaipgi be jo? Etiketas, be abejo,
susiformavo jau iki XII a, tačiau užrašytas arba pabandytas užrašyti buvo tik
minėto amžiaus antroje pusėje Etjeno de Eženo traktate – „Livre des manieres“,
kur jis bando apibrėžti trijų luomų Vakarų Eropos socialinę sistemą. Ten
minimas riteriai - „chevailerie“, jau minimas, kaip savaime aiškus ir
visiems žinomas socialinis elementas, nepriklausanti jokiam luomui - tai laisvas pagal prigimtį asmuo
(gimęs nuo laisvos moters! Ne vergės! Ne servės! „De franche mere ne“), kuris
davė įžadą ir gavo „šventąjį“ (pašventintą) kalaviją. Taip, jis riterių
neišskiria į atskirą socialinį luomą, o juos vadina „ordinu“ – iš esmės, tuo
metu, tai „kastos“ analogas. Šalia luomų. Tai yra jis, apie riterius ir riterystę,
jau kalba, kaip apie savaime suprantamą ir nusistovėjusį tam tikrą kultą ar
kastą, kuri jau turi savaime suprantamus papročius ir kultūrą... Bet, deja,
nėra detalizacijos... Jei ji būtų – daug klausimų atkristų... Jis labiau
akcentuoja tikėjimą ir „spaudžia“ ant to, kad riteriai, tai visų pirma - tikėjimo
gynėjai... Tai, kad Eženo aprašomas kultas ar kasta (kaip patogiau) jau buvo
susiformavęs gerokai iki jo gimimo, galima spręsti iš veikalo „Liber de Vita
Christiana“ (apie 1090 m.), kur Bondzo de Sutri, pateikia tokią pastabą: „jei
valdovų/valdytojų, senjorų ir riterių (čia - raitelių... panašiai iki baneretų/vėliavininkų –
smulkiausiojo didiko feodalo, kuriam vėliau prilimpa ševalje...) nereikėtų
kiekvieną kartą šaukti, tam, kad jie persekiotų atkritusius nuo tikėjimo
eretikus ir atskirtuosius nuo bažnyčios... tada karių (raitelių) ordinas (ordene
de chevalerie), tarp daugybės tikėjimo gynėjų - pasidarytu perteklinis (nebūtų
jam vietos)“...
Ko
gero ties XII a., šioje apžvalgoje reiktų ir sustoti, nes toliau galime kalbėti
tik apie riterius – karius, kurie davė įžadus... įžadų kilmę... apie priesaikas... ir
bažnyčios įtaką...
Beje,
be rašytinių pamokymų – na niekaip: riterystės „maldaknygė“- poema „Ordene de chevalerie“, ant kurios buvo užauginta daugelis
būsimų kilmingųjų riterių, buvo parašyta nežinomo autoriaus ir viena iš
langedoilio kalbų (Langedoilis – šiaurinė dabartinė Prancūzija, Langedokas – pietinė) iki XIII a.
vidurio. Ji iki pat XVI a. buvo verčiama, perrašoma, ją dažnai lydėdavo visokie
veikalai (traktatai), poemos, kurių autoriai (vertėjai irgi), pridėdavo ar
pripaišydavo nuo savęs, riterius lygindavo su Jėzum ir t.t.......
Na, bet tai jau kalba apie riteriškas
vertybes... žirgus... ginklus... turnyrus... damas... tikėjimą...
 |
| Pierre Du Terrail Chevalier De Bayard knighting Francis I by Henry Buguet in 1817 |
Taip, tai dar vienas „karo“ dailininkas: Žanas-Baptistas Eduardas Detailis (Jean-Baptiste Édouard
Detaille, 1848-10-05 – 1912-12-23). 
Prasidėjus
Prancūzijos-Prūsijos karui (1870-71), stojo savanoriu į 8-tąjį Prancūzijos
mobilųjį batalioną. Dalyvavo Paryžiaus gynyboje. Susipažinus su kareivišku
gyvenimu ir jo smulkmenomis, jo tapyba tapo dar kruopštesnė ir didelė dalis
pastangų atiteko būtent vaizduojamo siužeto detalizavimui. Negana to, drąsiai
eksperimentavo su akvarele ir aliejumi (turiu galvoje dažus). Tad praktiškai
kai kurie jo darbai, galbūt net pranoko nuotraukas, jais galima remtis kalbant
apie atskirų Prancūzijos dalinių, o taip pat ir jų priešininkų ar sąjungininkų ekipiruotę,
ginkluotę... net kasdieninio kariško ir civilinio gyvenimo ypatumus. 
Pedantiškas
ir neramus dailininkas 1885 metais išleido savo knygą/albumą „L'Armée
Française“, kurioje buvo 300 piešinių karine tematika ir 12 reprodukcijų.
.jpg)
