Kromvelio kalavijas... krepšelinis kalavijas...

 Kromvelio kalavijas... krepšelinis kalavijas...

Vestminsterio aikštė (Palace of Westminster)

      Filadelfijos meno muziejuje kabo taip vadinamas Oliverio Kromvelio (Oliver Cromwell, 1599-04-25 – 1658-09-03) kalavijas. Kas tas Kromvelis, manau nėra reikalo per daug kalbėti (vienas iš kraugerių diktatorių, religinių fanatikų ir tiek...) – šiuo atveju, daug įdomesnis jo kalavijas. Veikiausiai kalavijas jam nepriklausė, o tik gavo jo vardą dėl užrašo „FOR THE COMMON WEALTH OF ENGLAND“ ir Anglijos bei Airijos herbų. Na, dar ant rankos apsaugos yra vyro, panašaus į patį Kromvelį atvaizdas.

Skevoneska
15 a. Venecija.
Stambule Šv. Irenos arsenalas

Tai vienas tipiškiausių Anglijos pilietinio karo metu populiaraus krepšelinio kalavijo (kalavijas su kryžma ir rankos apsauga panašia į krepšelį – angl: Baskethilted) pavyzdys. Tiesą pasakius, tarp kariškių jie buvo ganėtinai populiarūs visoje Europoje. Savo šaknis ima iš ispaniškosios rapyros ir venecijietiškos skevonos, kuri savo ruoštu kilusi iš „Espada Eslavona“ ar „Spada Schiavona“ arba dar „Spada schiavonesca“ - skevoneskos (italų kalboje „ch“ skaitoma kaip „k“. angl būtų: skee-ah-voh-nah): kitaip tariant – slaviškas kalavijas - turint galvoje Balkanų, Istrijos ir Dalmatijos (dabartinė Kroatija) slavus, kurie ilgą laiką sudarė Venecijos Respublikos kondotjerų branduolį. Jos maršas tarp kariškių prasidėjo panašiai nuo 1560-tųjų. Praktiškai tuo metu ji daug kur įsitvirtino kaip kovinis kariškių karo lauke naudojamas ginklas. Neretai, žiūrint kokia kalba pateikta informacija – „krepšelinis kalavijas“ taikomas ir rapyrai, ir tik iš konteksto galima bandyti gaudytis arba bandyti įsivaizduoti, kas iš ties turima galvoje. Ypač, kai kalbama apie mūšio lauką. O esmė tame, kad terminas „broadsword“ atsirado tik Viktorijos laikais ir tik pas Britus, kur jie taip vadino visus karinius kalavijus turinčius rankeną su apsauga panašia į krepšelį ir, negana to, vienašmenius arba su pusantriniais ašmenimis kalavijus. Kolekcionieriai dažniausiai (bet nebūtinai) „broadsword“ ar „baskethilted sword“ terminą taiko būtent vienašmeniams kalavijams su krepšeline rankena. Atitinkamai, panašiu laiku - sunkiesiems kariškių naudojamiems kalavijams rytų Europoje prigijo terminas „palašas“. O iš esmės – tai vienas ir tas pats – nuo XIX a. tai reiškė kovinį kalaviją, dažniausiai vienašmenį.

Venecijos skevona 17 a.

Taigi, jau venecijiečių nuo rapyros nusižiūrėtą ir prie skevonos pridėtą krepšelinę rankeną (gardą), pietų vokiečiai gerokai ištobulino ir, dažniausiai, vokiškoji būdavo labai uždara – tam, kad nebereikėtų šarvuotos pirštinės. Manoma, kad jau su vokiškąja įtaka krepšelinis kalavijas pateko į Angliją (Anglijoje, karališkajame arsenale visi vedantieji meistrai daugumoje buvo vokiečiai ir šiaurės lombardai), o iš ten į Škotiją, kur kiek pasikeitusi beveik tapo jų nacionaliniu gerai atpažįstamu ginklu pakeitusiu dar vis tuo metu naudojamą mažąjį ar didįjį kleimorą.

Šiaip, šių krepšelinių kalavijų rankenos, pradedant nuo skevonsekos, būna pačios įvairiausios, egzistuoja net visa jų identifikavimo tipologija - nuo atviresnių iki uždarų, pilnai apgaubiančių riešą - nepilnai, nusileidžiančių žemiau kryžmos iki rikaso, aukščiau kryžmos ir t.t...

Taigi, grįžtam prie „mūsų“ Kromvelio kalavijo.

Škotiški krepšeliniai
kalavijai -
skyrėsi ne tik
ornamentas,
bet ir pomėgis krepšelį
išmušti medžiaga
(dažniausiai raudona)

Duotojo kalavijo ilgis 96,8 cm., geležtis nuo smaigalio iki krepšelio – 82,6 cm, krepšelis, panašiai 12,9x11,7 cm., plotis storiausioj vietoj – 5,4 cm, na ir svoris 1,405 kg. Kiek sunkokas, turint galvoje, kad tiek skevonos, tiek rapyros, tiek jų krepšeliniai analogai ir „giminaičiai“ vidutiniškai sverdavo apie 1,1-1,2 kg. Nukaldintas Anglijoje apie 1650-tuosius.

Geležtis plieninė, ornamentai išmušti (embossed iron) su gana ryškiu ir "aštriu" reljefu, krepšelis pasidabruotas, kriaunose panaudotas dar ir medis.

Šiaip, pasaulyje, egzistuoja nemažai Oliveriui Kromveliui priskiriamų kalavijų ir dabar sunku iš ties griežtai teigti kurį jis iš ties nešiojo (o veikiausiai turėjo iš ties ne vieną ir net ne du...), tačiau Karališkajame ginklų muziejuje (The Royal Armouries Museum), matomai saugomas iš ties, vienas iš jam priklaususių kalavijų – taip pat “krepšelinių”…

Kromvelio laikmečio apranga

Pomirtinė Kromvelio kaukė 1658 m. Ashmolean Museum, Oxford

 

 

 





Kryžiuočio kalavijas

         

       Tai paprastas vienarankis kryžiuočio kalavijas.

      Jo likimas labai primena "Žalgirio kalavijus" - išplaukė šis - gal kada išplauks ir anie...

      Taigi. Tai pats paprasčiausias tipiškas kryžiuočio kalavijas.

      Pagamintas XIV a. viduryje.

      Nukaldintas Vokietijoje arba dabartinėje Italijoje.

     Vienrankis, ilgis 102 cm.

     Kuo ypatingas? Ogi tuo, kad beveik iki mūsų dienų išliko neprkaldintas, nerestauruotas, originalus, Net rankena ir medis ant rankenos. Negana to, galima įžiūrėti net tą specifinį plieno "mėlį" - nereikia šveisti. Tokių radinių, išlikusių egzempliorių - pasaulyje labai mažai.

Ant jo yra ir užrašas "'Abu'l Nasr Sheikh" ir kitoj pusėj: "'Al-Ma[lik] al-Mu'ayyad habs ...... sana ....". Panašu, kad tarp 1412-1421 metų buvo padovanotas al-Mu’ayyad Sayf al-Din Sayf al-Din šeichui mameliukų valdovui Egipte. Tegu nestebina tokia dovana - Vakarų Europoje kaldinti kalavijai labai aukštai buvo vertinami rytuose. Rytuose tokios kokybės kalavijai, veikiau buvo reta išimtis, nei taisyklė... Bet ne apie tai.

     Taigi, šalia kryžmos galima įžiūrėti ir graviruotą ženkliuką - tai Aleksandrijos arsenalo žymė -  14 a. pabaiga.

Petras I

     Manoma, kad šis kalavijas galėjo atitekti mameliukams, kai šie prie Aleksandrijos iškaršė kailį Kipro karaliui  Petrui I Lusignaniečiui 1365 m. (Peter I of Cyprus arba Pierre I de Lusignan (1328-1369).

     Aleksandrijos arsenale šis kalavijas ir gulėjo kelis šimtus metų, kol dr. Bašvordas Dinas 1920 metais jo nenupirko (dr. Bashford Dean, the first curator of Arms and Armour department of the Metropolitan Museum).

      Muziejuje jis išgulėjo iki 1980 metų ir buvo išstatytas į aukcioną (už kiek pardavė nežinau).

      Dabar jis privačioje kolekcijoje.

Aleksandrijos šturmas

 

 

        P.S. Tarp kitko apie patį Petrą Pirmąjį, kuris minimas tekste. Įdomu tai, kad 1365 metų kryžiaus žygiui paminėti Kuko salose (ne, tai ne klaida) buvo išleista 5 dolerių moneta "Paskutinis kryžiuotis" - jo vertė apie 90 eurų. Monetos aprašyme už pagrindą paimta istorija, kad Kipro karalius Petras I su savo kryžiuočiais 3 paras plėšė Aleksandriją, o kai pasirodė mameliukai, jo baronai visiškai nematė reikalo jam padėti - jie norėjo išaugoti savo naujai įsigytus turtus - juolab nuo pat pradžių kryžiaus žygio potekstė buvo ne tiek religinė, kiek ekonominė (viliojo jis ten juos aukso kalnais).

     Tad baronai su savo turtais susėdo į savo laivus, o karalius giliai nuliūdęs ir, matyt, vienintelis religingas asmuo, paskutinis paliko miestą... Tad monarchai jį ėmė vadinti vieninteliu kryžiuočiu (šiame žygyje, aišku), kai kur jam prikibo "paskutinio kryžiuočio" pravardė (aišku, to žygio rėmuose - vėliau kažkiek samprata keitėsi).

Monetai siužetas paimtas iš Lesingo (Karl Friedrich Lessing (1808-1880) paveikslo "Paskutinis kryžiuotis".

Saksonijos kunigaikščio rapyra...

           Tai niekuo labai ypatingai nepasižymėjusio, bet kaip savam laikmečiui beveik normalaus Saksonijos kurfiursto (hercogo, kunigaikščio), princo Kristijono II (Christian II von Sachsen) kalavijas.

          Šiaip, tarp kitko - jo žmona Jadvyga, Danijos princesė, savo diplomatininių gabumų dėka sugebėjo apsaugoti savo žemes nuo 30-tmečio karo gadynių.

          Taigi, kalavijas: geležtis nukaldinta Tolede apie 1600-tuosius meistro Chuano Marineso (Juan Martinez). Rankena, įskaitant kryžmą, krepšelį ir kitus papuošimus, Dresdene pagamino auksakalis ir ginklininkas Izraelis Šchuechas (Israel Schuech) - pagaminimo data tiksli data nežinoma.

         Kalavijas arba rapyra, arba vokiškai - kavalierdegenas (der Kavalierdegen - nedažnai naudojamas, bet muziejininkų aprašymuose pasitaiko - truputį smulkesnė, kostiuminė, išeiginė, paradinė rapyra) 121,9 cm ilgio, geležtis nuo smaigalio iki krepšelio -104,8 cm, kryžma - plačiausia vieta - 17,2 cm. ir svoris - 1,474 kg. 

         Geležtis tinkama ir kovai, bet su tokiu apipavidalinimu ir tokiu srapyros svoriu, net į dvikovą kažin ar verta būtų stoti: vid. kovinė rapyra, priklausomai nuo laikkmečio sveria nuo 1,2 iki 0,9 kg (jei neimti domėn XVIII a. simbolinių didikų "adatėlių").

         Taigi, inkrustacijai panaudota bronza, auksas, perlai, brangakmeniai ir pusbrangiai akmenys, emalė, medis.

           Na, o kituose paveikslėliuose princo adagtinė arkebūza (medžioklei) ir kitoje jo leibgvardijos arba kitaip - apsaugos karininko pistoletai...  Na ir pats princas... ir jo šarvai... Saksonijos dukatas (taleris)...Gi turtingas bičas buvo ;) ...

 

 

 

 

 

         P.S. Ir šios paveikslėlių galerijos perlas - princo Stanislovo Alberto Radvilos (https://lt.wikipedia.org/wiki/Stanislovas_Albertas_Radvila) dovana (1928?) Dresdeno muziejui (ne vienintelė) - princo Kristijono asmens sargybinio šautuvas su prisukama spyna: plienas, varis, graikiškas riešutmedis, elnio ragas. Ilgis:  137,2 cm, vamzdis 102,9 cm., kal. 16,3 mm., svoris 5,301 kg. Pagamintas apie 1592 m.

Legenda apie merovingų vilkdalgį... leliją...

      

  
             Truputį dar apie legendas...
             Legenda apie Merovingų leliją, Prancūzijos simbolį, kurio ir po šiai dienai neišgujo net  Respublikos emblemos...

Iris pseudacorus

            Taigi, kažkada, kai Frankų genčių vienytojas ir pirmasis Frankų karalius Chlodvigas I (arba dar Klovis I, Luisas (Louis) arba Liudvikas (Ludwig) ; 466-511 m.) dar buvo stabmeldys, kažkur Reino upės slėnio pelkėtuose kraštuose, su savo kariauna, papuolė į priešų - gotų - pasalą. Pasak legendos, grėsė Klovio ir jo kariaunos sunaikinimas. Tačiau būsimasis karalius pastebėjo, jog palei pelkėtą krantą auga geltonieji vilkdalgiai (lot. Iris - irisai). Negana to, jie persimeta ir į priešingą pusę - skersai upės. O kaip žinia, vilkdalgis auga tik seklumose. Nenuostabu, jog jis pasinaudojo šiuo takeliu, perėjo į kitą krantą, persigrupavo ir jau pats sutriuškino savo priešus...

         Tiesa ar ne, sunku dabar pasakyti. Kai kurie tyrinėtojai linkę manyti, jog merovingų frankai savo simboliu pasirinko geltonąjį vilkdalgį dėl to, kad yra išeiviai iš Flandrijos, o tenykštėse upėse ir pelkėse augo būtent šios rūšies vilkdalgiai, tad jie kaip ir simbolizavo šį kraštą... Dar kiti mano, jog tai visai ne vilkdalgis ar stilizuota lelija, o stilizuota bitė "Y"...

Vengrijos lelija, 1301-1382

         Kaip ten bebūtų, apie XIII a. geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus) virsta į leliją "Fleur-de-lis".  Tokiam virsmui paaiškinti - yra daug hipotezių, bet nė vienos patikimos. Negana to, lelija, net migruoja į kitus

Florencijos lelija

regionus ar šalis. Lelijos stilizacija kažkiek keičiasi, bet Karališkąją Prancūziją visada simbolizavo trys geltonos lelijos mėlyname fone, o monarchų šeimą - trys geltonos lelijos baltame fone. Beje, lelijos baltame fone (spalvos ir stilizacija gali skirtis - labai dažnai tik simbolis "Y") simbolizuoja nepriklausomybę - jo turėtojo suverenumą (pavyzdžiui, karališkoji ar imperatoriškoji mantija) - ne tik imperatorių-karalių atveju ("Dievo pateptųjų" kunigaikščių, grafų, markizų...).

        Na ir aišku, bažnyčia, kaip gi be jos - Chlodvigas atnešė krikštą į šiaurės Europą, o tuo pačiu ir lelijos simbolį. Ji dar dažnai vadinam šv. Juozapo lelija. Ji simbolizuoja skaistybę, o trys lelijos - šv. Trejybę...

        Tiesa, nuo Karolio Didžiojo iki Azenkuro mūšio karališkoji karo vėliava buvo "oriflama"  (pr. oriflamme nuo lot.: aurum — auksas, flamma — liepsna) tridantė-dvidantė raudona pailga vėliava, kurios pirmoje dalyje vaizduojama auksinė saulė (buvo versijų ir be jokių vaizdinių - paprasčiausiai raudona vėliava). Beje, įdomu tai, kad oriflama keliama buvo tik pačio mūšio metu. Ne "generalinio" mūšio metu, jos nešėjas (ypač garbinga pareiga) ją nešdavo ant savęs (manoma, kad įvairiais laikotarpiais, mažiausiai 5 kartus buvo prarasta).

Burbonų - kai kur teigiama, jog jį prilaiko ne angelai, o Žana d'Ark

Pirmosios prancūzų respublikos

Dabartinis - daug kur teigiama ar rašoma, jog tai ne herbas (nes būgtai Respublika aristokratijos herbų nepripažįsta), o Prancūzijos emblema (pagal heraldikos sampratą - tai iš ties tik emblema)