Legendinis Gotfrido kalavijas...

Dar viena legenda, dar vienas legendinis kalavijas

 Žemutinės Lotaringijos kunigaikščio, Builono grafo, Jeruzalė karaliaus – Dievo karsto gynėjo - Gotfrido iš Builono (Builoniečio), pr. Godefroi de Bouillon; vok. Gottfried von Buillon (~1060-1110 m. (nemaišyti su Italijos Bolonija), kalavijas.

Legendinis asmuo – legendinis kalavijas.

Apie patį grafą gal nekalbėsiu, nes tai pakankamai gerai žinoma legendomis ir pasakomis apipinta asmenybė, kurios fanatizmo, karinių ir organizacinių gebėjimų dėka, per Pirmąjį kryžiaus žygį 1099 m. buvo paimta Jeruzalė ir įkurta Jeruzalės karalystė (gyvavo 1099-1291 m).

Nebėra jau nei pačio Gotfrido, nei Jeruzalės karalystės, o štai kalavijas išliko. Ir paslaptis gaubianti kalaviją, liks paslaptimi.

Ši foto daryta 1854 m. Tuo metu jis buvo saugomas Kristaus Kapo bažnyčioje Jeruzalėje.  

Štai čia - kaip ir šių dienų foto (kažkur iš i-neto gilumų).

        Matyt reikia pradėti nuo legendų. Pasak legendų, Gotfidas buvo labai stiprus ir paprastas savo elgsena karo vadas. Tad, tuo pačiu, labai gerbiamas kryžininkų. Su savo kalaviju jis tiesiog kirsdavo priešus skersai ir išilgai, o iškėlus jį į viršų, jo spindesį matydami kariai susitelkdavo kovai ir juos apleisdavo baimė...

Daug kas net manė jog jo ranką valdo patys šventieji, kiti manė, jog šį kalaviją stebuklingu daro šventųjų palaikai įdėti į kalavijo rankeną (normali tų laikų praktika). 

Kristaus Kapo bažnyčia

Piktavaliai pavyduoliai gi skleidė apkalbas, kad šį kalaviją nukaldino tamsieji dvarfai (nykštukų rūšis) arba net juodieji burtininkai ar magai.

Tačiau nesvarbu, kas ten Godfridą su jo kalaviju darė nenugalimą, bet į daugumą  legendų, matyt, nugulė Vilhelmo (arba Gijomas) iš Tyro (pr. Guillaume de Tyr, angl. Wilgelm of Tyr, 1130-1186 m.) perpasakotas įvykis. Žodžiu, pasak šio istoriko ir metraštininko, Gotfridą - Didįjį karvedį, sugalvojo aplankyti kažkokie turkų didikai. Apsilankymo metu, jie Gotfridą rado palapinėje sėdintį ant paprasčiausių kažkokių maišų su manta ir apsuptą karių, su kuriais jis bendravo be jokios pompastikos. Rytiečius, tai, be abejo, suglumino ir nustebino. Žodžiu, apsikeitus mandagybėmis ir išsiaiškinus, kad Godfridas krikščionis karalius, kuris laikosi krikščioniškų dogmų ir jam pompastiškos tuštybės neįdomios, vienas iš tų turkų išdrąsėjo ir mestelėjo repliką, kad koks didis bebūtų Gotfridas, bet vienu ypu nukirstų kupranugario galvos.

Guillaume de Tyr

Na, karalius, tikras tų laikų kalavijo meistras - pakilo, išsitraukė savo kalaviją ir vienu smūgiu nukirto turkų kupranugariui galvą (čia jau neaišku, vienu ar keliais, bet įspūdį bet kokiu atveju paliko). Žodžiu, nukirto, tarsi kokiam avinui. Tačiau, tas klastingas turkas provokatorius, vėl suabejojo ir pareiškė, kad kažin ar jam pavyks nukirsti kitam kupranugariui galvą su ne savuoju didžiuoju (atsiminkit šį žodį) kalaviju. Tačiau paėmęs turkišką kalaviją Gotfridas lygiai taip pat lengvai nukirto galvą kitam kupranugariui... Na ir taip toliau, ir taip toliau... Žodžiu, turkų pasiuntinybė neteko amo, pareiškė, kad jis tikras šių žemių valdovas, atidavė pagarbą, nusilenkė ir iškeliavo...

Tai štai.

O dabar šių laikų legendos.

Niekas negali pasakyti ar tikrai šis kalavijas yra pačio Godfrido. Tai, kad tai tikras kalavijas – niekam nekyla abejonių, tačiau, veikiausiai, pagal Oakešoto (Oakeshott) tipologiją, tai XV-XVI a. kalavijas. Makštys, ko gero, vietinės arba arabiškos.

Tipinis XII a. kalavijas

Taigi, pagal vieną iš versijų, tikrasis kalavijas buvo prarastas 1808 m., kai buvo suniokotas Gotfrido kapas. Kiti, mano, jog jau ir tada ten tikrojo nebuvo. Sunku pasakyti – ankstesnio aprašymo nėra. Matyt savo išvaizda įspūdžio nedarė. Tad, veikiausiai, tikrasis Gotfrido kalavijas nebuvo labai išskirtinai didelis, kaip kartais prikibę prie viduramžiško žodžio “didis” - kuriuo galėjo būti pavadintas bet kas neturint galvoje ilgio, pločio ir aukščio -  bando teigti plokščios žemės versijos mylėtojai. Tik jų versijos niekinės - tuo metu dar dvirankių, o ypač milžiniškų sunkiųjų dvirankių “zweihander”-ų paprasčiausiai nebuvo. Tai turėjo būti kiek didesnis ar mažesnis, pakankamai tipiškas kryžiuočio kalavijas – puikus savo kokybe, galbūt kaldintas ir balansuotas specialiai grafo rankai. Na, o pats grafas, matyt, turėjo ne tik gerai verdančią galvą, buvo geros fizinės formos, puikus kalavijo meistras, bet ir turėjo tam tikrą “charizmą”, kuri traukė žmones sekti paskui jį. Žodžiu – Karvedys.

Tiesą pasakius, per daug niekas ir neteigia, jog tai “tikrasis” Gotfrido kalavijas. Dabar jis tapęs simboliu ir tiek. Galbūt - tikėjimo ir pasiaukojimo simboliu. Galbūt tapo kryžiuočių simboliu ir dabar menininkai ir kinematografai, piešdami ar kurdami ankstyvojo kryžiuočio vaizdinį - naudoja XV-XVI a. kalaviją peršokdami per 400-300 metų...

Bet tai niekis. Ne tame esmė.

Buvo eksponuojamas Belgijoje 2005 m.