"Castello di Roccascalegna" arba pilis už 114 dolerių...

Iš serijos "Visai rimtai" ir čia ne jokia reklama...

Kaip manote kokia turi būti save gerbianti viduramžių pilis?

Na, taip, jūs teisūs – ji turi turėti skambų pavadinimą, bokštą (princesė nebūtina), nuo kurio regimas gražus ją supantis vaizdelis ir, būtinai, savo vaiduoklį ir kokią nors fantaziją arba nervus kutenančią legendą. Na, visa kita, tai tik pridėtinė vertė, taip sakant.

Kaip galvojat, kokia galėtų būti jos nuomos kaina? Ir dar Italijoje? Nežinau, ką pagalvojote, bet, pasak „CNN“, tokia pilis išnuomojama tik už 114$ arba apie 100 eurų (tingiu žiūrėti kursą; žinia - 2018 m. lapkričio mėnuo. Kontrolinio patikrinimo vietiniame municipalitete nedariau). Na, be abejo, yra ir papildomų sąlygų, bet labai norint pasijausti viduramžių baronu, juk tai niekalas, ar ne?

Žodžiu, nuostabiame ir ramiame Rokaskalenijos (Roccascalegna, Kječio provincija, Italija) agrariniame slėnyje stovi visus gerbtinos pilies kriterijus atitinkanti pilaitė su dangišku ir skambiu pavadinimu: „Dangaus pilis“ arba „Padangių pilis“, o oficialiai „Castello di Roccascalegna“. Nebūtina spėlioti ar tai masalas turistams, ar tai kažkieno romantizmo priepuolio klyksmas, bet ji, iš ties, žiūrint iš tam tikros vietos, atrodo lyg stovėtų ant padangėje pakibusios ir į akmenį (bazaltas) sustingusios lūžtančios bangos. Joje šioks toks muziejus (atidarytas 1996 metais, po to, kai paskutinieji jos savininkai Croce Nanni 1985 metais ją padovanojus vietiniai komunai, kuri ją ir atstatė-restauravo), viešbutukas, apačioje, dar pilies teritorijoje šv. Petro bažnytėlė ir į pilį kylantis plokščiais akmenimis grįstas takas, kurį naktimis apšviečia klasikinių žibintų šviesta ir, tiesiog, kviečia pasivaikščioti romantiškas poreles.

Aštresnių pojūčių mėgėjai gali apžiūrėti šiokią tokią kalėjimo, tame tarpe ir kankinimų kameras. Nors, pats vertingiausias eksponatas, matyt būtų „Graikiškos ugnies“ ugniasvaidžio dalis. Bent jau tiek, kas iš jo išliko (jis kažkada priklausė Bizantijai).

Na, o šiaip, tai paprasčiausia klasikinė pilaitė, kokių pilna nuo pat Viduržemio jūros šiaurinės pakrantės iki Reino ar Mozelio viršupio ir, kuri, po restauracijos, išlaikė savo pirmapradį XV-XVI a. niūrumą (beje, joje buvo filmuotas „Tale of Tales“).

Šiame Rokaskelenijos slėnyje, dar langobardai, apie XI a. pasistatė mūrinį kuorą arba, kaip dabar priimta sakyti – bokštą (slėnis turtingas archeologiniais radiniais). Jis buvo reikalingas tam, kad laiku pastebėtų Bizantijos karių ar piratų antpuolį. Po poros šimtų metų, bokštas pamažėle apsitvėrė siena ir vieniša uola pradėjo priminti tikrą tvirtovę. Sieną ir tvirtovę apie 1320 –tuosius baigė statyti normanai, kad galėtų kontroliuoti „Rio Secco“ arba, kitaip tariant Abruco (Abruzzo) regioną.

Na, o apie 1525-tuosius pilis perstatyta ir įgijo štai tokį veidą, kaip matome šiandieną. Be abejo, prasidėjus Italijos karų epochai, šeimininkai turėjo pasirūpinti savo gandralizdžiu, tad tuo metu senjorai Anekinai (Annecchino) pasirūpino ir tvirtais bokštais, ir dar stipresnėm sienom. Vėliau, pilis ir slėnis pakeitė šeimininkus: perėjo grafams Karafams. Čia jie jau pastatė šv. Rozarijaus koplytėlę, rasos vandens surinkimo sistemą ir t.t.,  o kai įpėdinių nepalikęs mirė paskutinysis grafas, 1600 metais pilis pereina Korvų giminei (Corvo) ir jie tampa Rokaskalenijos baronais, kurie ir išgarsino šią pilaitę. Kitaip tariant, jų dėka, ši pilis įgyja savo nuosavą vaiduoklį ir tampa save gerbiančia Europine pilaite.

Pasak legendos, vienas iš kvanktelėjusių ir savimylų pusdurnių baronų, toks kažkoks... (ne-ne Barabasas Karabasas ir ne Mėlynbarzdis) Korvis de Korvas (Corvo de Corvis), apie 1646 metus, sumąstė atgaivinti pirmosios nakties paprotį.

. Kiek jis ten tų pirmų naktelių turėjo, nežinia, bet legendos sako, jog vis tik jų buvo, kol, galų gale, trinkteltas baronas "neužsirauna" (atleiskit už išsireiškimą) ant tikros įsimylėjėlių porelės.

Nereikia manyti, kad italų valstiečiai ar kaimiečiai buvo romios avelės. Žodžiu, kažkokio tai vaikino nuotaka, po vestuviniu apdaru paslepia stiletą ir, kai baroniukas bando ją užversti, tai ji jį ir nuduria... ir tiek žinių.

Nors, yra ir kitokia legenda. Būgtai nuotakos rūbais apsirengė jaunikis ir papuolęs į barono miegamąjį  - jį nugalabija. Bet esmės tai nekeičia.

Kas ten su tais įsimylėjėliais toliau nutiko, tai nelabai aišku, bet barono sielos į Dangų, aišku, niekas nepriėmė, pragarui ir savų rūpesčių pakako, o Skaistyklos biurokratai apie jį pamiršo. Tad, vargšelis prietranka ir po šiai dienai klajoja po pilies labirintus. Netikite? Galite pamėginti. Tokiems mėgėjams yra ir atitinkama paslauga, praleisti naktį (bent jau buvo, o ką sumastys naujieji šeimininkai, tai ir nežinia). Tik tegu skaisčios mergelės saugojasi, o tai gašlus vaiduoklis gali ir visai rimtai išgąsdinti...