Be abejo, neįmanoma per kelias
apžvalgas paminėti ar perteikti tos magijos, kuri iš tiesų slypėjo ir po šiai
dienai slypi po žodžiu „riteris“.
O gal net neverta bandyti?
Ir vis tik. Jei tai būtų paprasčiausias skaistus idealas ar kažkoks ritualinis
vardas – jis jau seniai būtų nubėgęs į užmarštį, kaip nubėgo žodis
„katafraktas“, "vikingas", „fuzilierius“ ar koks nors „druidas“, kaip į praeitį prasmego puošnios
procesijos, neįtikėtinai iškilmingos puotos, eisenos, kurtuazija ir blizgesys... Bet
ne, jis nenubėgo. Gal todėl, kad riteris visų pirma karys – o ne valdovas,
didžiūnas, politikas, šventikas? Visų pirma savo idealų gynėjas? Galbūt, kad jo paveldėtojai - karininkija?
Karalius Georgas VI įšventina į riterius generolą Oliver'į Leese, 1944
|
Foto iš ČIA |
Vienaip ar kitaip – tai vienas iš
mūsų europinio paveldo fenomenų... Kaip ir laiką pergyvenusių daugybė senuosius
laikus menančių pilių ir tvirtovių. Galite įsivaizduoti, kokie
turėjo būti laikai, kurie paliko tiek daug gynybinės paskirties statinių? Tad
laikai, kai reikėjo tokių tvirtovių – buvo ugnies ir kalavijo laikai – sunkūs, šiurkštūs ir grūdinantys. Kaip tik tokie nelengvi laikai įsiręžia į atmintį giliausiai ir nepajudinamai. Juos atmena daugelis kartų. Toji atmintis, netgi, kartais, tampa pasaulėjautos pamatu.
Keičiasi laikai, keičiasi mados, galbūt užsimiršta smulkmenos, užgyja žaizdos, o mirtinas pavojus pavirsta į nuotykingą įvykį ir tampa legendomis. Ir, matomai - riterystė ne išimtis. Tas pamatas, ant kurio ji gimė užaugo ir išbujojo – pasimiršo. Bet jos neišdegino net toks gaivalais kaip sovietinė idealogija. Kad ir iškreipta ir, matomai, nekenčiama, bet ji liko. Dabar daugiausiai akcentuojama ar net šiepiama buvusi kurtuazija, klajojantys kilmingieji kavalieriai, turnyrai, eisenos, puotos... o realiai...
Keičiasi laikai, keičiasi mados, galbūt užsimiršta smulkmenos, užgyja žaizdos, o mirtinas pavojus pavirsta į nuotykingą įvykį ir tampa legendomis. Ir, matomai - riterystė ne išimtis. Tas pamatas, ant kurio ji gimė užaugo ir išbujojo – pasimiršo. Bet jos neišdegino net toks gaivalais kaip sovietinė idealogija. Kad ir iškreipta ir, matomai, nekenčiama, bet ji liko. Dabar daugiausiai akcentuojama ar net šiepiama buvusi kurtuazija, klajojantys kilmingieji kavalieriai, turnyrai, eisenos, puotos... o realiai...
O realybė buvo kitokia. Riterystė,
tai, visų pirma – karas, badas, ligos, kraujas ir mirtis. Nežiūrint visų tų
pasakų apie tai, kad riterių šarvai ganėtinai neblogai saugojo juos mūšio
lauke, iš tiesų, jie kiekviename susidūrime balansuodavo tarp gyvybės ir
mirties. Ypač, jei jų kariauna patirdavo pralaimėjimą. Pavyzdžiui – šveicarai
turėjo nuostatą neimti belaisvių... O toks žinomiausias poelgis, kaip
Henriko V, kai jis, manydamas, jog artėja frankų riterių pastiprinimas,
nenorėdamas apkrauti ir taip nuo dezinterijos (beje, anų laikų visų kariaunų
rykštė) besigaluojančius karius, liepė išžudyti visus belaisvius, išskyrus
kilmingiausius ir žinomiausius - buvo įprastas reiškinys. Net priešų tarpe, politiniame lygmenyje dėl
tokio elgesio niekas nė nemurmtelėjo... Na, bet kad ir nelaisvė – nieko gero ji
belaisviui nežadėjo. Geriausiu atveju – laisvę už išpirką (nebūtinai pinigine
verte, galėjo būti ir politine ir t.t.). O ir toji išpirka būdavo tokio dydžio,
kad visą giminę galėdavo paversti elgetomis (na, o sėkmės atveju –
atvirkščiai). Tad riterio sėkmė - be visa ko - ir giminės sėkmė.
Niccolò Machiavelli |
Ir dar viena nedidelė, rodos mažytė
ir menkai dabar žinoma smulkmena, kuri išaukštino riterystę – tai Makiavelis (a.p Niccolò
Machiavelli, 1469 – 1527, politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir
rašytojas). Ne,
jis jokių liaupsių nerašė. Jam užteko tik parašyti, jog kondotjerai (samdiniai –
condottieri), būdami lengviau ginkluoti, siekdami išvengti nuostolių, skirtingai
nuo riterių, vengia susidūrimų ar generalinių susirėmimų, todėl jie negali būti
efektingi ir patikimi. Iš esmės, tai buvo klaidingas teiginys, bet jis
išpopuliarėjo ir tiesiog žaibiškai paplito ne tik po visą vakarų Europą. Kita
vertus, iš tiesų – tuometiniame Italijos pusiasalyje, jo respublikose,
karalystėse ir kunigaikštystėse – priešininkų susidūrimai buvo mažiau
nuostolingi, jei juos lyginsime su likusia Europa. Skirtumai net ne šimtais, o
tūkstančiais. Galima pradėti nuo Kurtros mūšio (1302 m.), Puatje (1336 m.) kur
žuvo beveik pusė visų frankų didikų (įskaitant ginklanešius), paminėti
Griunvaldą/Tananbergą/Žalgirį (1410 m.) ir baigti tuo pačiu Azenkūru (1415 m.)
Ir tik frankams įsiveržus į šias žemes, situacija pakito – pusiasalis paskendo
kraujyje (1494 m.).
Tad įsivaizduokit, kaip po tokių
susirėmimų išlikę gyvieji elgiasi? Taikos metu? Be abejo, tokie kruvini žygiai
paskęsta šlovės aureolėje ir tik vienetai gali prisipažinti, kokia karti yra
riterio pareiga iš tiesų. O ir pamėgdžioti ar perimti tas sėkmingąsias
riterystės tradicijas, kurios leido jiems išgyventi – nebuvo gėda. Tai netgi
savaiminis procesas – jei elgsies taip ar anaip – liksi gyvas, o jei ne – tai
nors šlovingai žūsi... bent jau artimieji galės didžiuotis...
Pero Niño |
Įdomus atvejis. Kažkada gyveno toks
didikas Peras Ninas (a.p.: Pero Niño
(1378–1453) – Kastilijos didikas, karvedys). Mūšyje, kuris įvyko dabartinio Tuniso pakrantėje (1403 m.),
jam sužeidė koją, bet jis į ją nekreipė dėmesio ir toliau liko su kariais. Tad, galų gale, beplaukiant namo,
žaizda supūliavo ir grėsė gangrena. Doną Perą apėmė karštligė ir gydytojai,
norėdami išgelbėti jo gyvybę, nieko geriau nesugalvojo, kaip tą koją nupjauti.
Tačiau, karščiuojantis donas pasipriešino. Pasak liudininkų, jis pats į rankas
paėmė iki baltumo įkaitusį žarsteklį ir jį priglaudė prie žaizdos... Skausmą
ištvėrė. Širdis nesustojo ir savo koją jis išgelbėjo...
Ir dar kitas...
Žakas de Lalenas (a.p.: Jacques de Lalaing; 1421(?) — 1453)
– Burgundijos riteris. Savo laiku,
žinomas asmuo. Išgarsėjo ne tik turnyrais, bet ir pasiaukojimu. Viename iš
gausybės Burgundijos karų vadovavo savo karių persikėlimui per upę: jis tą upę
kirto kelis kartus priešų panosėje, gynė perkėlą, kol visi nepersikėlė. Tą
dieną po juo buvo pašauti arba nudurti net penki žirgai. O žuvo jau po kelių
mėnesių per Puke tvirtovės šturmą (Flandrija).
Jacques de Lalaing, kairėje šiapus barjero su sidabrinių rombų skydu |
„...Kai
smuklėje geriam stiprų vyną, o pro mus praeina moterys, kurios su šypsena šaudo
į mus savo akutėmis, matydami jų grakščius ir liaunus kaklus, korsetais aptrauktas talijas, mūsų širdys
mušasi tankiau ir mes manome, jog esame pasiryžę susiremti net su Agolantu (a.p.: emiras Agolantas su kuriuo Kautis išvyko
Karolis didysis, o kartu ir garsusis Rolandas) ir jį nugalėti...
Bet
iš tiesų, kai mes esame žygyje, sėdime ant kovinių žirgų, o mus spaudžia ir
veržia šarvai, ietys nuleistos ir paruoštos kovai, ledinis šaltis mus nusmelkia
iki kaulų glūdumos. Šis šaltis verčia mus šlietis vienas prie kito, kentėti
smūgius ir sužeidimus. Matydami priešais save atlekiantį priešą, vienintelio ko
mes norėtume, tai pasislėpti giliai kokiame požemyje, kur mūsų niekas ir
niekada nerastų...“
Tai nevisai tiksli Žano de Bomono,
šlovinusio riterystę, citata. Bet dvasią ir esmę ji perteikia. Už viską šiame
pasaulyje reikia mokėti. O šlovė ir garbė – ypač brangiai kainuoja. Yra išlikęs
ne vienas, ganėtinai asmeniškas laiškas, kur buvę garsūs riteriai atkartoja tą
patį, tik gal kiek kitais žodžiais. Bet tai nesumenkino jų šlovės. Netgi
atvirkščiai.
Ką gi, riterystės pamatas ne tiek
jos išdainuoti idealai, damos, kovos ir kario miklumas, ištikimybė ir garbė, kiek mokėjimas
prisiversti daryti tai, ką privalai daryti. Nežiūrint nieko, galimai net
pridėtų iš baimės kelnių, net gręsiančios mirties... be atodairos ir - iki galo...
...vardan tikėjimo,
artimųjų, draugų ir šalies...
_______________
Vilnius, 2019-03-21