Riteriai. Epilogas

 Palinkėjimai

Idalis

IIdalis

IIIdalis

IVdalis

Be abejo, neįmanoma per kelias apžvalgas paminėti ar perteikti tos magijos, kuri iš tiesų slypėjo ir po šiai dienai slypi po žodžiu „riteris“.

O gal net neverta bandyti?

Ir vis tik. Jei tai būtų paprasčiausias skaistus idealas ar kažkoks ritualinis vardas – jis jau seniai būtų nubėgęs į užmarštį, kaip nubėgo žodis „katafraktas“,  "vikingas", „fuzilierius“ ar koks nors „druidas“, kaip į praeitį prasmego puošnios procesijos, neįtikėtinai iškilmingos puotos, eisenos, kurtuazija ir blizgesys... Bet ne, jis nenubėgo. Gal todėl, kad riteris visų pirma karys – o ne valdovas, didžiūnas, politikas, šventikas? Visų pirma savo idealų gynėjas? Galbūt, kad jo paveldėtojai -  karininkija? 

Karalius Georgas VI įšventina į riterius generolą Oliver'į Leese, 1944

Foto iš ČIA

Vienaip ar kitaip – tai vienas iš mūsų europinio paveldo fenomenų... Kaip ir laiką pergyvenusių daugybė senuosius laikus menančių pilių ir tvirtovių. Galite įsivaizduoti, kokie turėjo būti laikai, kurie paliko tiek daug gynybinės paskirties statinių? Tad laikai, kai reikėjo tokių tvirtovių – buvo ugnies ir kalavijo laikai – sunkūs, šiurkštūs ir grūdinantys. Kaip tik tokie nelengvi laikai įsiręžia į atmintį giliausiai ir nepajudinamai. Juos atmena daugelis kartų. Toji atmintis, netgi, kartais, tampa pasaulėjautos pamatu.
Keičiasi laikai, keičiasi mados, galbūt užsimiršta smulkmenos, užgyja žaizdos, o mirtinas pavojus pavirsta į nuotykingą įvykį ir tampa legendomis. Ir, matomai - riterystė ne išimtis. Tas pamatas, ant kurio ji gimė užaugo ir išbujojo – pasimiršo. Bet jos neišdegino net toks gaivalais kaip sovietinė idealogija. Kad ir iškreipta ir, matomai, nekenčiama, bet ji liko. Dabar daugiausiai akcentuojama ar net šiepiama buvusi kurtuazija, klajojantys kilmingieji kavalieriai, turnyrai, eisenos, puotos... o realiai...

O realybė buvo kitokia. Riterystė, tai, visų pirma – karas, badas, ligos, kraujas ir mirtis. Nežiūrint visų tų pasakų apie tai, kad riterių šarvai ganėtinai neblogai saugojo juos mūšio lauke, iš tiesų, jie kiekviename susidūrime balansuodavo tarp gyvybės ir mirties. Ypač, jei jų kariauna patirdavo pralaimėjimą. Pavyzdžiui – šveicarai turėjo nuostatą neimti belaisvių... O toks žinomiausias poelgis, kaip Henriko V, kai jis, manydamas, jog artėja frankų riterių pastiprinimas, nenorėdamas apkrauti ir taip nuo dezinterijos (beje, anų laikų visų kariaunų rykštė) besigaluojančius karius, liepė išžudyti visus belaisvius, išskyrus kilmingiausius ir žinomiausius - buvo įprastas reiškinys. Net priešų tarpe, politiniame lygmenyje dėl tokio elgesio niekas nė nemurmtelėjo... Na, bet kad ir nelaisvė – nieko gero ji belaisviui nežadėjo. Geriausiu atveju – laisvę už išpirką (nebūtinai pinigine verte, galėjo būti ir politine ir t.t.). O ir toji išpirka būdavo tokio dydžio, kad visą giminę galėdavo paversti elgetomis (na, o sėkmės atveju – atvirkščiai). Tad riterio sėkmė - be visa ko - ir giminės sėkmė.

Niccolò Machiavelli

Ir dar viena nedidelė, rodos mažytė ir menkai dabar žinoma smulkmena, kuri išaukštino riterystę – tai Makiavelis (a.p Niccolò Machiavelli, 1469 – 1527, politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas). Ne, jis jokių liaupsių nerašė. Jam užteko tik parašyti, jog kondotjerai (samdiniai – condottieri), būdami lengviau ginkluoti, siekdami išvengti nuostolių, skirtingai nuo riterių, vengia susidūrimų ar generalinių susirėmimų, todėl jie negali būti efektingi ir patikimi. Iš esmės, tai buvo klaidingas teiginys, bet jis išpopuliarėjo ir tiesiog žaibiškai paplito ne tik po visą vakarų Europą. Kita vertus, iš tiesų – tuometiniame Italijos pusiasalyje, jo respublikose, karalystėse ir kunigaikštystėse – priešininkų susidūrimai buvo mažiau nuostolingi, jei juos lyginsime su likusia Europa. Skirtumai net ne šimtais, o tūkstančiais. Galima pradėti nuo Kurtros mūšio (1302 m.), Puatje (1336 m.) kur žuvo beveik pusė visų frankų didikų (įskaitant ginklanešius), paminėti Griunvaldą/Tananbergą/Žalgirį (1410 m.) ir baigti tuo pačiu Azenkūru (1415 m.) Ir tik frankams įsiveržus į šias žemes, situacija pakito – pusiasalis paskendo kraujyje (1494 m.).

Bayard'as Garigliano (1503) mūšyje (dail.: Henri Félix Emmanuel Philippoteaux,1815-1884  ).
Italijos karai. Frankų karūna prieš Aragono.
Pierre Terrail, seigneur de Bayard (karžygys, riteris, kondotjeras, 1476-1524) - pasak legendos vienas ir dar  su viena sužeista ranka, prieš 200 aragono karių gynė tiltą. Mūšis vis tiek baigėsi siaubingais frankų nuostoliais, nors karių turėjo pusantro karto daugiau - apie 4000 žuvusių ir panašiai tiek pat dingusių be žinios arba paimtų į nelaisvę

Tad įsivaizduokit, kaip po tokių susirėmimų išlikę gyvieji elgiasi? Taikos metu? Be abejo, tokie kruvini žygiai paskęsta šlovės aureolėje ir tik vienetai gali prisipažinti, kokia karti yra riterio pareiga iš tiesų. O ir pamėgdžioti ar perimti tas sėkmingąsias riterystės tradicijas, kurios leido jiems išgyventi – nebuvo gėda. Tai netgi savaiminis procesas – jei elgsies taip ar anaip – liksi gyvas, o jei ne – tai nors šlovingai žūsi... bent jau artimieji galės didžiuotis...

 Pero Niño

Įdomus atvejis. Kažkada gyveno toks didikas Peras Ninas (a.p.: Pero Niño (1378–1453) – Kastilijos didikas, karvedys). Mūšyje, kuris įvyko dabartinio Tuniso pakrantėje (1403 m.), jam sužeidė koją, bet jis į ją nekreipė dėmesio ir toliau liko su kariais. Tad, galų gale, beplaukiant namo, žaizda supūliavo ir grėsė gangrena. Doną Perą apėmė karštligė ir gydytojai, norėdami išgelbėti jo gyvybę, nieko geriau nesugalvojo, kaip tą koją nupjauti. Tačiau, karščiuojantis donas pasipriešino. Pasak liudininkų, jis pats į rankas paėmė iki baltumo įkaitusį žarsteklį ir jį priglaudė prie žaizdos... Skausmą ištvėrė. Širdis nesustojo ir savo koją jis išgelbėjo...

Ir dar kitas...

Žakas de Lalenas (a.p.: Jacques de Lalaing; 1421(?) — 1453)

– Burgundijos riteris. Savo laiku, žinomas asmuo. Išgarsėjo ne tik turnyrais, bet ir pasiaukojimu. Viename iš gausybės Burgundijos karų vadovavo savo karių persikėlimui per upę: jis tą upę kirto kelis kartus priešų panosėje, gynė perkėlą, kol visi nepersikėlė. Tą dieną po juo buvo pašauti arba nudurti net penki žirgai. O žuvo jau po kelių mėnesių per Puke tvirtovės šturmą (Flandrija).

Jacques de Lalaing, kairėje šiapus barjero su sidabrinių rombų skydu

„...Kai smuklėje geriam stiprų vyną, o pro mus praeina moterys, kurios su šypsena šaudo į mus savo akutėmis, matydami jų grakščius ir liaunus kaklus,  korsetais aptrauktas talijas, mūsų širdys mušasi tankiau ir mes manome, jog esame pasiryžę susiremti net su Agolantu (a.p.: emiras Agolantas su kuriuo Kautis išvyko Karolis didysis, o kartu ir garsusis Rolandas) ir jį nugalėti...

Bet iš tiesų, kai mes esame žygyje, sėdime ant kovinių žirgų, o mus spaudžia ir veržia šarvai, ietys nuleistos ir paruoštos kovai, ledinis šaltis mus nusmelkia iki kaulų glūdumos. Šis šaltis verčia mus šlietis vienas prie kito, kentėti smūgius ir sužeidimus. Matydami priešais save atlekiantį priešą, vienintelio ko mes norėtume, tai pasislėpti giliai kokiame požemyje, kur mūsų niekas ir niekada nerastų...“

Tai nevisai tiksli Žano de Bomono, šlovinusio riterystę, citata. Bet dvasią ir esmę ji perteikia. Už viską šiame pasaulyje reikia mokėti. O šlovė ir garbė – ypač brangiai kainuoja. Yra išlikęs ne vienas, ganėtinai asmeniškas laiškas, kur buvę garsūs riteriai atkartoja tą patį, tik gal kiek kitais žodžiais. Bet tai nesumenkino jų šlovės. Netgi atvirkščiai.

Ką gi, riterystės pamatas ne tiek jos išdainuoti idealai, damos, kovos ir kario miklumas, ištikimybė ir garbė, kiek mokėjimas prisiversti daryti tai, ką privalai daryti. Nežiūrint nieko, galimai net pridėtų iš baimės kelnių, net gręsiančios mirties... be atodairos ir - iki galo...

...vardan tikėjimo, artimųjų, draugų ir šalies...

 _______________

Vilnius, 2019-03-21