Pilys "Trynukės"... Grafas ir dvi jo žmonos...

Veste Wachsenburg

Mühlburg
Burg Gleichen

               Gleichenschlösser arba Drei Gleichen... Kaip išversti? Pažodžiui, tai trys vienodos pilys. Tryniai? Pilys Trynukės?

          Taip, pagal supratimą "Trynukės" būtų artimiausias, bet jos ne trynukės ir negimė kartu ar tuo pačiu metu... O ir ne panašios jos viena į kitą, ir niekada nepriklausė vienam šeimininkui ...

          Tai kodėl taip vadinamos?

        Vietoje atsakymo, pabandykim prasmegti į 1231 metus... Pasijuskit kokiu nors tuometiniu biurgeriu, fraicheriu (baronu) ar junkeriu, ar net paprasčiausiu valstiečiu, kurį dundėjimas išverčia iš lovos, aplinkui kyla triukšmas, gyvulių bliovimas, šauksmai ir jūs, gal net pasičiupęs kokį ginklą (kalaviją, vėzdą ar kokias šakes) arba kokį kibirą, jei toje kakafonijoje išgirstate šūkčiojimus, jog kažkur gaisras ir išlekiate lauk... Taip - dega, žmonės žegnojasi, meldžiasi ir dairosi į visas puses. Galbūt net koks nors isterikas flagelantas plaka save ir kliedi apie pasaulio pabaigą... O ir jūs pats nevalingai persižegnojat paslapčia pagalvodamas, jog, ačiū Dievui, liepsnoja ne jūsų dvaras, ne jūsų trobesiai ir net ne jūsų kaimas, miestelis ar gyvenvietė...

O liepsnoja trys pilys.
Visos skirtingose taškuose, gerokai per tolimą atstumą viena nuo kitos ir, net, turinčius skirtingus šeimininkus...
Žybsi trejos gaisrų pašvaistės...

Taip...
Gražu?
Bet, čia tik legenda. Be jokios abejonės yra kažkiek pagrįsta teorija, jog dėl fizikinių reiškinių, pavyzdžiui dėl kažkokio tai fenomenelaus kamuolinių žaibų žaidimų, jos galėjo suliepsnoti vienu ir tuo pačiu metu, bet realiai - tai tik spėjimai. Kita vertus, o koks skirtumas? Pilis be legendos - kaip laivas be vandens... 
Beje, tuose kraštuose 2002 metais gimė tradicija rugpjūčio antroje pusėje šias pilis "padegti". Oro ir ugnies šou. Pirmus du metus, kol ši tradicija nepagarsėjo, ketvirtame autobane, kuriuo lekiant jos visos trys gerai matomos, net kilo chaosas. Berods autoavarijų buvo išvengta, nors grūstys susiformavo.
Vaizdas iš ties kerintis.  Kitas, artimiausiais festivalis planuojamas 2020 metų rugpjūčio 22 d. Jei Jums rūpi tikslus laikas, galite paguglinti pagal kodinį įvykio pavadinimą "Dreischlag" arba "DREI(N)SCHLAG". Organizatoriai jau dabar nesėdi rankų sudėję... Ruošaisi būsimam oro spektakliui...

Bet ne apie tai. Nuorodų specialia neduodu - tai ne reklama., o trumpa iš ties įdomaus komplekso apžvalga. Tačiau kiekvienas, žinodamas tuos kraštus, gali nustebęs paklausti - o kodėl ne pavyzdžiui esančios netoliese Dornburgo pilys ir rūmai (Dornburger Schloesser), ne kitos Tiuringo žemėmių įdomybės, kad ir tos pačios Gotos (Gotha) rūmai, kurie gali konkuruoti su Versaliu?

Atsakymas ne vienareikšmis. Tiksliau - jo neturiu. Galimai todėl, kad būtent šios pilys išsiskiria iš visos tos grožybinių kompleksų gausos ir lekiant greitkeliu visada, net nenoromis masina fantaziją... Nors akimirkai sugrąžina į praeitį, į gūdžius, niūrius, šlovingus, o gal kažkam ir romantiškus ar pasakiškus laikus...
O tiesa tokia, kad iš pirmo žvilgsnio jos išlaikiusios tą pirmapradį viduramžišką rūstumą, bet  gali patikti tik tiems turistams, kurie mėgsta daugiau griuvėsius, nei išpuoselėtus rūmus. Daugiau ar mažiau mėgstantis lankytis pilyse, nieko labai daug nepamatys, o štai piknikas ar nakvynė šalia jų  - gali ir nusisekti, ir palikti neišdildomus įspūdžius...

Taigi, ne nuo seniausios, o nuo to, kaip gerai matomos lekiant autobanu (greitkeliu)...

 

Miulburgas (Mühlburg - ji su apvaliu pagrindiniu bokštu).

           Manoma, kad ji (Miuilburgo pilis) pastatyta 704 metais (realiai, be abejo, anksčiau). Bent jau pirmą kartą paminėtas rašytiniuose dokumentuose ir minima, kaip dovana ar kompensacija - tuomet jis pavadintas, kaip "Castello Mulenberge". tiesą pasakius, manoma, kad, ko gero, pilis  jau stovėjo VI a., kai frankai nukariavo Tiuringo karalystę.

Na, o po šios datos ji keliavo iš rankų į rankas ir jų buvusių savininkų ar , tiksliau - valdytojų sąrašą galima rasti vokiškojoje "wikėje". Ne, ji nebuvo ir netapo jokio fraicherio/barono gūžta ar rezidencija. Tai iš ties labiau gynybinės paskirties statinys. Ši pilis saugojo Erfurto prekybinį kelią (pagrindinė prekė - varis) ir kietu, ir beveik neįveikiamu riešutėliu išliko iki pat 1590 metų. Iki to laiko joks priešas jos nebuvo paėmęs, o šeimininkus keitė tik ją dovanojant ar perkant, ar perleidžiant. Privačia nuosavybe tapo tik 1815 metais (šeimininku tapo  feldmaršalas Miuflingas (Generalfeldmarschalls Müffling).

Tačiau pilis po XVI a. ir net įgavusi tikrąjį šeimininką, jau ne tiek gyvavo, kiek egzistavo. Iš esmės, kiek daugiau sutvarkyta tik apie 1903-7 metus. Šiek tiek atstatytas bokštas tapo apžvalgos bokštu, kuris dabar geriausiai ir matomas. Apie 1930 metus buvo nuardyti šiokie tokie priestatai, kurie dengė  buvusios viduramžių bažnytėlės sienas, o 1945 m. kažkodėl ji kažkam vėl užkliuvo ir vėl ją gerokai apardė ir dabar matome tai kas liko, ir tai ką atstatė entuziastai.

Šiandien tai muziejus. Vyksta renginiai, veikia kavinė (taverna) galima pasikelti į bokštą. Vaizdinių mėgėjams bus kur pavėpsot, o šiaip... O šiaip lekiant autobanu ji atrodo gerokai įspūdingiau ir ji iš ties apgauta viduramžių paslapčių aureole, kutena fantaziją... 

Burgleichenas (Burg Gleichen - su stačiakampiu bokštu)

        Apie ją rašytiniuose šaltiniuose užsimenama 1034 m.  Reinhardsbrunn'o vienuolyno metraščiuose. Beje, manoma, jog pavadinimas yra keltiškos kilmės: "glich" - tiesiog uola. O šiaip, tyrinėjant kultūrinius sluoksnius, manoma, kad čia kažkokia pilaitė jau stovėjo aštuntame šimtmetyje.

        Didžiausias pilies tvirtumo išbandymas įvyko 1088 metais per saksų sukilimą. Pilyje, vadovaujami markgrafo Ekberto antrojo (Markgraf Ekbert II von Meißen), užsidarė saksų baronai, o pilį apgulusios imperijos karinės pajėgos (imperatorius Henrikas IV) jos nesugebėjo paimti. Negana to, kai imperijos stovykloje kilo gaisras, sukėliliai mikliai juo pasinaudojo ir ne tik išblaškė imperijos karines pajėgas, bet ir paėmė nemažai kilmingų belaisvių.

Na, bet galų, gale, ko nepadarė kariai, tuo pasirūpino politikai ir ji vis tiek atiteko imperijai... Neužilgo Gleicheno pilis, kaip strateginė vieta, tapo atramos tašku politiniuose ir žemės administraciniuose žaidimuose. Iš jos buvo  galima kontroliuoti nemažai prijungtų žemių ir lenų. Tuo metu tai buvo patogi vieta ir, matomai, pakankamai patogi gyvenimui, tad grafai iš Tonos (Grafen von Tonna) prie savo pavardės prijungia ir šios pilies pavadinimą. Pirmasis buvo Ernstas - Ernst I Grafen von Tonna und Gleichen (apie 1165 m.). Bet, naujieji landgrafai nebuvo "Dievų dovana". Konfliktai, barniai ir giminaičiai susiremia ragais... 1178 metais Burgleichenas vėl apgulamas, jis paimamas ir nuniokojamas. Beveik sugriaunama. Bet savo svarbos neprarado ir toliau aplink ją sukosi intrigų viesulai...
O tuo pačiu ir negandos... 1231 m. ją nuniokoja gaisras... O intrigos, konfliktai ir kryžiaus žygiai (išpirkai pinigus reikėjo rinkti - vienas iš grafų buvo patekęs į turkų nelaisvę) nualina aplinkines valdas ir Gleicho svarbą...

Bėgo laikai, keitėsi grafai, valdovai... Vyko religiniai karai, o pilis, jau nebetekusi savo gynybinės galios ir toliau tarnavo kaip rezidencija. Bet, net keičiantis madoms ir laikams, jos paversti į rūmus perstatyti net nesiruošė - beliko tik praeitį menantis simbolis: grafai ėmėsi statyti Erenštaino pilį (rūmus) (Schloss Ehrenstein), tad rezidencija po truputį vis labiau virto į kalėjimą ar kažkokį tai pagalbinį statinį (periodas tarp 1550-1630). Kažkiek bandyta remontuot, kažkiek perstatyti, galgi net buvo minčių paversti į rūmus, bet jos taip ir nebuvo realizuotos.

Prasidėjus Trisdešimtmečiui karui, pilis galutinai smuko: ją apiplėšė ir palikto...

P karo kažkas kažkokiu momentu dar kažką bandė prikelti iš griuvėsių, bet iš esmės - sienos tarnavo tik kaip teritorinis simbolis. Ir tik kai šios žemės atiteko Prūsijai, apie 1817 m. ,dalis jo buvo atstatyta ir suremontuota. Bet gan greit ir vėl apleista.

Ir tik politiniais sumetimais, kaip grafų gūžtos simbolis, 1897 m.  ją pradedama pamažėle atstatinėti, įrenginėti... bet tai truko tik iki Pirmojo pasaulinio.

1836 m.

Žodžiu, griuvėsiai riogsojo iki  pat 1934 m. iki grafai, su tam tikromis išlygomis šią pilį perleido Erfurtui.

Bet iš esmės tai nieko nedavė. Tik tiek, kad ji tapo viešai prieinama, o entuziastai galėjo bandyti ją atstatyti. Ir, iš esmės, tik 1960 m. ją pradedama globoti, tirti, kasinėti ir saugoti...

Taigi, nors lekiant autobanu (ji stovi arčiausiai jo) ji atrodo įspūdingai, tačiau iš esmės, tai nėra grynai viduramžiška pilis ar jos griuvėsiai. Tyrinėtojai, pradedant 12 a. randa neįtikėtiną gausybę statybinių stilių ir statybos metodų. Tyrinėtojams ši pilis panašiai kaip "Kubikas rubikas", rebusas, o gal „klondaikas“. Juolab, kad dėl artilerijos atsiradimo, nuo XVI a. ji nebebuvo plėtojama kaip gynybinės paskirties tvirtovė: atsiradus artilerijai, vietovės ypatumai tokią investiciją darė beprasme...

Na ir dar viena legenda! Apie dvipatystę. Pamenat, užsiminiau apie kryžiaus žygius, kai reikėjo ieškoti lėšų išpirkai? Tai štai, Penktame kryžiaus žygyje (1227 m.) dalyvavęs Ernstas fon Gleichas pateko į nelaisvę, kur įsimylėjo sultono dukterį Melachasaną. Žodžiu, kaip buvo, kaip nebuvo, bet prisiekė, jog ją ves, jei ši padės pasprukti.  Na, ji ir padėjo. Abu įsimylėjėliai atsidūrė pas popiežių, kuris Melachasaną perkrikštijo į Angeliką (Angelę, andželiką) ir juos sutuokė. Ar tai buvo kažkokia klaida, ar dar kažkoks nutylėjimas, ar neapsižiūrėjimas, bet taip šis grafas tapo daugpatys, nes pirmoji žmona sėdėjo Burgleichene. Ar ta legenda tikra, ar ne, bet geras gidas net parodys vietą, kur dvi grafo žmonos susitiko kalno papėdėje...

Yra labai rimta versija, kad ši istorija sugalvota penkioliktame amžiuje, kur ji iškalta ant akmens, o apie 1800 metus svečiams šeimininkai galėjo pademonstruoti (likę atsiminimai) plačia lovą tinkančią trims... personoms?.. sutuoktiniams?.. Grafui ir jo žmonoms...

Grįžta grafas su savo Saracėne...

Yra ir versija, kad ši legenda buvo naudojama, kaip privilegija oficialiai turėti žmoną ir meilužę dėl to, kad skyrybos neįmanomos (tokia mintis/idėja priskiriama landgrafui Pilypui I, 1504-1567)...

  Veste Wachsenburg

Na ir trečioji pilis... Veste Wachsenburg.

Važiuojant autobanu ji toliausiai. Jei per Miulburgą ir Gleicheną leki, kaip pro kokius vartus, tai šios dar pasidairyti reikia.

Miulbergas (artimesnis) ir Gleichenas (tolimesnis)

Tiesą sakant, pirmą kartą ją išvydęs, kažkodėl pamaniau jog ten stūgso bažnyčia ar vienuolynas. Bet, aišku, klydau. Tokį įspūdį sudarė XIX a. perstatytas bokštas, kurį architektas sumąstė pastatyti senovės Romos stiliaus. Bet apie tai kiek žemiau.



Taigi, Jei Miulburgas teritoriniuose žaidimuose didesnės istorijos netvėrė, o Gleichenas buvo grafų rezidencija – gūžta, tai Veste-Vachsenburgas be proto dažnai keitė savo valdytojus, buvo šturmuojamas, griaunamas ir deginamas, niokojams ir plėšiams. Na, o dabar -  tai nedidelis privatus muziejus su viešbučio paslaugomis... Ar kažkaip atvirkščiai – viešbutis su restoranu ir nedideliu muziejuku...

Žodžiu, pavadinimas kilęs nuo kalvos pavadinimo: pažodžiui išvertus iš senovė germanų - kažkas panašaus į „Status kalnas“.

Statybos iniciatoriais laikomas Hersfeldo Reichsabatija (Reichsabtei Hersfeld). Pilis buvo reikalinga, kad apsaugotų plačias ir turtingas Arnstadto žemes. Ir neilgai ji išbuvo ramybėje - neužilgo ji buvo netikėtai, klastingai užpulta ir nuniokota, o Reichsabatijos abatas vos surinko lėšų jos atstatymui, o vėliau pasiliko ten gyventi kaip savojoje rezidencijoje.

 Po kelių dešimtmečių šią pilį apie 1100 metus užgrobė saksų riteriai, tik šį kartą gynėjai laikėsi iki paskutiniųjų - atidavė pilį tik nusilpę iš bado...

Žodžiu, karų ir konfliktų verpetai šios pilies nepaliko ir ji neretai tapdavo susirėmimų liudininke, kol joje tvirtai nenusėdo Kelno arkivyskupo šalininkai. Pilis sąlyginai ramiai pragyveno dar šimtą metų, kol vėl jos neužgrobė... O, po to ir vėl, ir vėl...
Nevarginsiu pavardėmis ir datomis tų kurie vienaip ar kitaip prisilietė prie šios pilies. Galbūt tik verta pasakyti, jog viduramžių aukso amžių ir klestėjimą ji išgyveno nuo tada, kai jos savininku tapo grafas Giunteris. Sąlygina ramybė tęsėsi iki XV a. pirmos pusės, kai Tiuringo grafai ją pradėjo naudoti kaip paskolinį užstatą. Žodžiu, per tas finansines machinacijas, ši pilis, galų gale, 1441 metais atiteko liūdnai pagarsėjusiam riteriui plėšikui su įmantriu vardu - Apel Vitzthum der Ältere zu Roßla (1400? - 1474).

Savaime suprantam, kad kaimynai tokios kaimynystės ilgai neištvėrė ir, susivieniję su Erfurto kariuomene, ją 1451 metais apgulė. O čia jau istorija tampa įdomesnė – ne be reikalo Vokietija garsėjo savo šachtininkais: kol Erfurto ir aplinkinių miestų kariauna ją apgulę laikė net keturias savaites, Mansfeldo šachtininkai prasikasė per kalną po pagrindine siena ir ją sugriovė (susprogdino?)...  Riteris Plėšikas turėjo pasiduoti, na, o pilis - pradėjo nykti...

Likimo valiai, be abejo, ji nebuvo palikta, bet 1451 m. tai buvo paskutinis jos dalyvavimas kariniuose konfliktuose. Po to ji tik egzistavo ir tarnavo įvairiems tikslams (įgulos laikymas, kareivinės ir t.t...), tačiau jokia rezidencija netapo ir į jokius rūmus nebebuvo perstatoma. Tik XVII a. viduryje Saksonijos, Gotos ir Altenburgo kunigaikštis (hercogas) Ernctas Pirmasis (1601-1675), ją pabandė prikelti naujam gyvenimui. Nors nelabai aišku ar norėjo atkurti tvirtovę, ar ją paversti į rūmus. O gal ir viena ir kita, tik vėliau persigalvojo ir sumąstė ją paversti į kažkokius viešuosius namus (prieglaudą?). Buvo net medinis maketas, projektas, bet visos modernizacijos baigėsi tik 97 metrų gylio šulinio iškasimu šalia vartų, o pilis tapo karininkų ar kilmingų asmenų kalėjimu (sulaikymo įstaiga) ir prieglauda (pensionatu?). Ją valdė paskirti komendantai. Būtent tai jai ir neleido sunykti. Štai taip ji ir sulaukė 1856 metų, kai mirė paskutinis šios prieglaudos gyventojas.

Žvelgiant į aplinkinių pilių likimus, rodos, tai taurėjo padėti tašką. Tačiau, matomnai dėl to, kad joje ilgą laiką glaudėsi karininkai ir kariškiai, vos po ketverių metų, apie 1860 metus kilo mintis ją paversti į Karo muziejų. Tam tikslui buvo skirtos lėšos ir pilį ėmėsi atstatinėti. Tačiau tai jau nebebuvo viduramžių pilis. Ją atstatinėjo neo-romantizmo dvasioje ir pritaikant muziejaus poreikiams - vien pabūklams eksponuoti buvusios erdvės ne itin tiko. Tik tiek, kad dar nuo XII amžiaus išlikusios sienos nebuvo griaunamos, o tapo naujo komplekso dalimi, pagrindu. Tuo metu ir buvo pastatytas tas keistasis 30 metrų aukščio bokštas (bokšto statyba baigta 1905 metais) - šio muziejaus širdis – Hohenlohe Turm. Pavadintas Ernsto von Hohenlohe-Langenburg, Saksonijos-Koburgo ir Gotos kunigaikščio (hercogo) garbei, kuris entuziastingai palaikė šios pilies atstatymo projektą. Praktiškai, tai ką mes matome šiandien – pastatyta iki 1913 metų, kai visus projektus sustabdė prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas.
Tiuringo žemei, su sąlyga, kad pilis bus prižiūrima ir saugoma, grafai ją perdavė 1918 metais. Ir iš ties, Tiuringas jos neapleido. Ji taip kaip buvo karo muziejumi, taip juo ir liko (tik 1920 metais raudonosios pakraipos sukilėliai išnešė visus šautuvus, kurie dar galėjo šaudyti).
Na, o 1941 metais jos didysis virš visų apylinkių stūksantis bokštas, jau Antrojo pasaulinio karo metu, buvo paverstas į padangių stebėjimo bokštą, o karui artėjant prie pabaigos, šis muziejus su savo požemiais buvo paverstas į Veimaro meno vertybių saugyklą (požemiai gana dideli - galėjo atlaikyti smarkų bombardavimą).

 

Na, bet karas yra karas – nors pilis ir nebuvo subombarduota ar sugriauta, nors tik kažkiek apšaudyta (vos po kelių šūvių buvo iškelta balta vėliava), bet joje saugomos vertybės stebuklingai pradėjo garuoti iškart po 1945 metais įvykusio generolo Patono ir Eizenchauerio susitikimo šioje pilyje (paviršiuje gulintys eksponatai buvo ištampyti, kaip suvenyrai). Bet didesnė dalis liko ir buvo iššluota ar pervežta ją perėmus Raudonąjai… Maršalo Žukovo įsakymu, vertingesni daiktai išgabenti į Berlyną, o visokio tipo pabūklai, patrankos eksponatai – daugumoje sunaikinti. Pavyko išgelbėti tik ypač dailiai lietą bronzinę patranką, kurią prižiūrėtojai užkasė čia pat aikštelėje.

Nors po karo muziejų su Arnstato leidimu pavyksta lyg ir prikelti, bet tai jau nebebuvo karo muziejus - jis pavirto į kažkokį beveik bevertį buities muziejų. Galų gale, pilies kompleksas  1965 m. visiškai uždaromas, o pilis atstatoma ir paverčiama į spec. paskirties vadovaujančiosios klikos viešbutį.

Štai taip, su nedideliais perstatymais ir renovacijomis, DDR višūnėlių pilis-viešbutis pasiekė 1991 metus, kur spec. paskirties viešbutis vėl buvo restauruotas, renovuotas ir kažkiek perstatytas, o 2001 metais išnuomotas neribotam laikui su krūva visokiausių sąlygų. Tuo pat metu atsidarė ir nedidelis muziejus, atidaryta bažnytėlė, o šiuolaikinis Teutonų ordinas šią pilį paskelbė savuoju „Heim-Ordensburg‘u“ (rezidencija)...

Na, kažkaip taip...

Beje, aplinkinės žemės yra paskelbtos draustiniu...

P.S. Visos nuotraukos iš interneto glūdumų. Autoriai nežinomi. Savininko pageidavimu gali būti pašalintos arba prirašyta autorystė