Miniatiūrinis pistoletas... ir dar šis tas...

Jūsų dėmesiui mažutis pistoletas. Jis iš privačios kolekcijos, o pirminis aprašymas paimtas iš aukciono katalogo.

Gerai įsižiūrėjus, matosi, jog čia ne toks pat, bet labai panašus

Taigi, vamzdžio ilgis 3,4 cm, o bendras ilgis 5,5 cm.

Meistras – Mišelis Manas iš Niurnbergo (Michel Mann, Niurnberg). Tai meistras palikęs nemažai savo arba savo mokinių dirbinių. Aktyvi veikla: 1590-1630 metai.

Korpusas žalvarinis, o mechanizmas, kniedės, varžtai ir vamzdis – plieniniai.

Visos šio pistoletuko detalės, išskyrus apsauginį nuleistuko lankelį – originalios. Ir nereikėtų labai skeptiškai jo vertinti – spėjant iš nutrynimų ir mechanizmo būklės – panašu, kad jis buvo eksplotuojamas/nešiojamas ir, netgi, iš jo buvo šaudoma. Bet kruopščiai prižiūrimas. Papuošimai minimalūs – tad tai visai ne paradinis egzempliorius, o ornamentas, veikiau – duoklė duotajam amžiui. Būtent ši graviruotė ir leidžia spėti, jog tai Mišelio (ar Michelio?) Mano darbas. Jis pats, kaip meistras , labiau pagarsėjęs ne ginklais, o savo metalinėmis dėžutėmis/skryniomis su įmantriais užraktais.

Beje, tai ne vienintelis šio meistro miniatiūrinis pistoletas. Tokių jis buvo pagaminęs ir daugiau.

 

Šiai dienai nėra labai aišku, kodėl buvo gaminami tokie maži pistoletukai, tad, be abejo be versijų neapsieita. Labai gaji versija, jog tokie pistoletai ne visai meistro darbas, o tiesiog mokinių-pameistrių, kandidatų į meistrus įgūdžių demonstracija (kažkas panašaus į diplominį darbą).

1550 m.

Kita vertus, XVI a. vidurys buvo lūžio taškas, kai į karo areną, palengva išstumdamos arbaletus, išsiveržė muškietos ir ilgavamzdžiai pistoletai, pasikeitė parako gamybos technologija: pistoletams ir šautuvams bei pabūklams pradėtas gaminti skirtingo rupumo parakas. Ši tendencija labai gerai atsispindi jūsų dėmesiui pateiktuose paveiksluose, kur vaizduojama miestų milicijos (misto šauktinių) būrių karininkai. 

Anthonisz Cornelis. "Banquet of Member of Amsterdam's Civic Guard. 1533 m.

Seventeen civic guards of Division (Rot), 1531 m. Cornelis Anthonisz. Amsterdam Museum

  Dirck Jacobsz, 1532 m.

Dirck Barendsz, 1556 m.

Kaip matote – parakinių ginklų progresas akivaizdus... Iš esmės, tas 1533 metų paveikslas su arbeletu, kaip ir paskutinis - vėlesniuose jau jų niekas nebėra, nebent strėlė - kaip simbolis. Nors karo lauke jie naudojami iki antros pusės, o kolonijose ir dar ilgiau.

 Na, o apie 1550-tuosius, jau pasirodo reitarų būriai (vok.: Schwarze Reiter arba Deutschen Reiter, bet sutrumpinimas „reiter“ – reitaras; Jų kovos taktika, istorija ir kiti ypatumai – ne šios apžvalgos tema), kurių kiekvienas, kaip taisyklė, turėjo ne mažiau poros ilgavamzdžių pistoletų (jau ne dagtinių, o prisukamų – ratukinių).

60 cm ilgio; ~1572m.

Ne paslaptis, kad šiais ilgavamzdžiais pistoletais (kai kurie egzemplioriai iki 1 m.) neapsiribodavo ir prie savęs turėdavo ir dar taip vadinamus „puferius“ (puffer) – mažakalibrius nedidelius pistoletus. Tad, manoma, kad pistoletas, lygiagrečiai su kalaviju (rapyra ir pan.), tuo metu tapo, kaip ir karininko, riterio (džentelmeno) simbolis.

Žodžiu, pagal antrąją, ne mažiau populiarią versiją, visai maži pistoletai buvo naudojami, kaip paslėptasis ginklas arba kaip dėmesio ženklas, arba - apdovanojimas (apie šulerius ir lošėjus ar plėšikėlius, neverta, manu kalbėti – prasčiokams tokie ginklai – neįkandami).

1575-1600 m.

Kaip tik, jei iki 1550-tųjų dar buvo galima sutikti įvairių dagtinių trumpavamzdžių šaunamųjų ginklų, tai vėliau jie labai spėriai pradeda užleisti pozicijas: dagtinių pistoletų ir iš vis nelieka. O šiaip, veikiausiai, jau būtent arkebūza sumažėjo iki „retarinio“ pistoleto dydžio ir karo lauke jos jau galutinai nebelieka (medžioklėje naudojama iki XVII a. antros pusės).

Prince-Elector of Saxony  asmens sargybos (leibgvardijos pistoletai). Kairys ~1610. dešinys ~1590.