Širdžių ėdikas... Herzmäre… Už legendos šydo…

Ką galite pagalvoti šiais laikais išgirdę posakį „širdžių ėdikas“? A, ha... O realybėje, iš kur jis kilo?

Aišku, kad yra įvairių hipotezių, pradedant poetiškąja, jog tai aforizmas. Tos romantiškosios, be abejo gražios - bet tik tiek, o štai tikroji posakio esmė gali slypėti po visai realiais atsitikimais... Tiesiogine prasme... Ir nelabai mūsų akimis žiūrint gražiais atsitikimais.

Ir pirmiausia jis gimė, kaip meilės trikampio išdava... Gali būti, kad legenda mus pasiekia iš beprotiškų amžių glūdumų, tačiau pirmoji plačiausiai žinoma užrašyta drama buvo Konrado Viurcburgiečio (Konrad von Würzburg, 1220(30)-1287 m. – apie jį patį nesiplėsiu), kūrinyje „Herzmäre“, ir plačiai pasklinda po Vakarų Europą. Jei anksčiau tai galėjo būti tik legendos ir padavimai ar kraupios pasakėlė nakčiai, tai po Konrado šis siužetas tampa nelaimingo meilės trikampio sinonimu. Galimai galėjo būti ir pamėgžiotojų (veikiausiai ir buvo…)…

Legendos esmė tokia, kad buvo toks riteris, kuris įsimylėjo ištekėjusią „Frau“, bet jų aistringai meilei visomis tiesomis ir netiesomis (kipšas toks) trukdė jos vyras. Tad riteris iškeliavo į Palestiną, kurion keliaudamas iš meilės ilgesio nukaipo. Tik prieš mirtį dar prisakė nusiųsti jo širdį mylimajai. Tarnai priesaką įvykdė, bet "bjaurusis" baronas perėmė siuntinį - tai yra - širdį ir įsakė ją patiekti pietums. Žodžiu "bla-bla-bla"... ir „Frau“, sužinojusi, jog suvalgė savo meilužio širdį, miršta iš širdgėlos ir gėdos...

Žodžiu, „širdžių ėdikas“ ar „ėdikė“ folklore visai ne retas atvejis ir jis tikrai susijęs su meile... Tik vėlesniais ir visai nesenais laikais kažkada įgavęs kitą prasmę... Na ir, šis motyvas, neretai perpasakojimas įvairiausių taip vadinamo renesanso autorių. Jį galima sutikti ir Bokačio devintoje novelėje, ir Margaritos Navarietės 32-oje... Bet apie ją - kiek vėliau, nes ganėtinai įdomi josios istorijos versija, o dabar apie pačias širdis...

Ričardo Liūtaširdžio širdis

Širdis simbolikoje, be abejo, užima labai svarbią vietą. Bet, tai, vėlgi - labai senos tradicijos ir paremtos realiais veiksmais, o ne romantiniais polėkiais. Esmė tame, kad apie XII a. nuo frankų paplito paprotys širdį laidoti atskirai. Tai yra, karžygys-riteris, iškeliavęs į kokią „palestiną“, neretai prisako jo mirtie/žūties atveju parvežti ir palaidoti jo širdį jo pačio pasirinktoje vietoje. Kūną pargabenti tais laikais buvo nerealu, o štai didiko širdį, kokioje švininėje dėžutėje – visiškai įmanoma. Tad kūnas sau, širdis sau... Ir šitas paprotys, jau praradęs savo pirmykštį praktiškumą, kuo puikiausiai atžingsniavo iki XX a. (net XXI a.). Patys gi žinot apie Kostiušką ir Pilsudskį... ar ne? Žodžiu, toks paprotys buvo gajus ganėtinai ilgai ir kilmingųjų tarpe buvo populiarus per visą amžių virtinę. Dabar jau egzotika ir vos ne iškrypimas, o štai anuomet – savaime suprantamas dalykas... Ir šūksnis „užkaskit mano širdį prie...“ ar „mano širdis lieka su...“ -  kai kuriais atvejais turėjo fizinę prasmę...

Štai, tik mažytis sąrašėlis:

- Ričardas Liūtaširdis... jo širdis net 2012 metais buvo ekshumuota tiriant jo mirties priežastis (Širdis buvo palaidota Ruano Noter-Dame);

- Robertas I – Škotijos karalius...

- Lokanas – Dublino vyskupas...

- Anos Bolein – širdis Ervartone, jos jaunystės miestelyje...

- Šopenas – širdis Varšuvoje...

- Otas Habsburgas... Paskutiniojo Austro-Vengrų imperatoriaus kūnas Vienoje, o širdis 2011 m. perlaidota Vengrijoje Panonchalmo abatijoje...

Na, žodžiu, iš esmės – sąrašas begalinis...

Margarita Navarietė

Bet grįžkime prie legendų... Labai įdomi „širdžių ėdiko (-ės)“ arba „meilės trikampio“ Margaritos versija. Ir, tarp kitko, ten minimo barono veiksmai visiškai nesmerkiami, o netgi laikomi savaime suprantamais. Tarsi duoklė aniems laikams, vos ne kaip jo atlaidumo ir gerumo pavyzdys. Žodžiu, pagal siužetą, tai veiksmas frankų karaliaus Karolio VIII valdymo laikotarpiu (XV a. pabaiga). Jo kurjeris ir pasiuntinys (didikas be abejo) išvyksta į Šventąją Romos imperiją, kur priverstas naktį, kažkur pasienyje, apsistoti pas baroną. Kaip paaiškėjo, baronas labai vaidijosi su savo žmonos gimine - bijojo ir laukė jų antpuolio ar kažkokio tai keršto ir pasirodo, visa tai vyko dėl jo vokiškosios gražuolės žmonos neištikimybės. Jis ją aptiko su meilužiu, meilužį nudobė, ją nuskuto plikai, atėmė visas žmonos teises (va, kaip!) ir jos spintoje pakabino meilužio skeletą be kaukolės. Iš kaukolės jis padarė taurę (na, ne asmeniškai - tam meistrai yra): akiduobes užpylė sidabru ir kiekvieną kartą, kai nelaimingoji nusidėjėlė norėdavo atsigerti, gėrimus jai paduodavovo šioje kaukolėje... Va... Tik ši istorija baigiasi laimingai – niekas nieko nesuvalgė, o vyras, to biš – baronas, įsikišus kilniajam pasiuntiniui, priėmė žmonos atgailą ir jai atleido, ir laimingai toliau sau gyveno...

Na, va... štai jums ir dar viena - „skeleto spintoje“ - legendos pradžia...

Ah, tie meilės trikampiai... riteriniai romanai ir pamokslai.... jokios romantikos – vien tik aistra... ir bausmė... Už malonumus kartais tenka sumokėti...