Piratiškosios romantizuotosios legendos...

 

Kaip žinia, žmonės linkę girdėti ne tuos kurie, nors, galbūt, ir protingai, bet tik bamba sau po nosimis, bet tuos, kurie garsiausiai ir pagal galimybes, įtaigiausiai - rėkia. Arba tai, ką nori girdėti. O jeigu dar pridėti vizualizaciją... paskalas ir legendas...

Žodžiu, istorijoje, tiek senoje, tiek naujoje – tokių pavyzdžių pilna. Tik kartais nustembama,  kai sužinoma, kad šios "technologijos" apjuodinti konkurentą jau buvo naudojamos nuo seniausių laikų. Ir kartais tos, savo laiku paleistos pasakėlės nusėda vadovėliuose kaip dogmos... Na, va, pavyzdžiui, Ispanijos „Nenugalimosios Armados“ sutriuškinimas. Didesne dalimi tai fikcija. Anglai ir Nyderlandų sukilėliai jos nesudorojo. Dar daugiau, jie jos net neapkandžiojo ir jų taktika visiškai nepasiteisino ir jų "pergalė" tėra tik stichijų išdaiga (nebent jie mokėjo iššaukti audras). 

Ta prasme, Ispanijos karūnai surengus atsakomąjį reidą - išsilaipinimą „Albione“, Anglijos karūna su Nyderlandų sukilėliais pabandė priešpastatyti savo paskubomis surinktą laivyną. Griebė visokiausius laivukus, kokie tik pakliuvo po ranka. Iš esmės, tai buvo panašu į šunų gaujos bandymą sustabdyti įniršusį bulių. Per dvi savaites kovų, anglai su garsiuoju Dreiku, grynai kovose, iš 130 ispanų laivų (apie 22 galeonai ir 108 kitokio pobūdžio laivai pritaikyti karo ir desanto, bei provizijos pervežimo reikmėm) sugebėjo paskandinti tik 7. Anglams taip ir nepavyko pralaužti „Armados“ gynybos ir jie tik pasikeitusiam vėjui turi dėkoti, kad invazija į jų „Ūkanotąją“ šalį neįvyko...  Užtat „išminčiai“ po kelių šimtų metų skelbė, jog tai buvo nuostabi pergalė ir mušė gongą, jog tai Anglijos, kaip jūrų valstybės pirmasis sėkmingas žingsniukas ir Ispanijos (kuri gyveno tuomet aukso amžių!) nuopuolio pradžia... Galima tik pasijuokti... Gyvenant tuose laikuose, matyt reikėjo būti genialiu nostradamusu ar kažkokiu ypatingu orakulu, kad nuspėti, jog audros suniokotas laivynas, tai būsimos Anglijos, kaip jūrų valstybės – pergalė! Kad tik ne taip. Na ir tuometinį karą (1585−1604), vis tik laimėjo Ispanija, o Anglija per jį įbrido į skolas... Jai atsakomosios keršto „armados“ arba „Anglų armados“ taip ir nepavyko suorganizuoti... O tai ką pavyko suorganizuoti – ispanai sudaužė į šipulius... Iš beviliškumo Elžbieta metė Dreiką į Karibų jūrą, kad šis apiplėštų sidabrą gabenančius laivus ir taip papildytų ant bankroto slenksčio atsidūrusį Anglijos iždą. Avantiūra patyrė visišką fiasko: Dreikas ten ir pražuvo (1596), nes Ispanija, skirtingai nuo teiginių, jau buvo padariusi išvadas iš buvusių klaidų...

Na, va, ir priėjom prie reikalo. Prie piratų. Įvairiais skaičiavimais, manymais ir samprotavimais, Ispanijos „aukso amžius“ prasidėjo kažkur apie 1540-tuosius ir baigėsi po šimto metų. Dažniausiai jo pabaigą priimta sieti su Rokrua mūšiu (1635 m.) – senojoi, postrekonkistos Ispanija sutinka savo galybės saulėlydžio pradžią... Pradėjo miegoti ant senųjų savo protėvių laurų (neįtikėtinai užprogramuotas pasikartojimas įvairiausiose istorinės epochose ir valstybėse, ar ne?). Jos galybę kramsnojančios valstybės-konkurentės, be abejo, savo kažkada nekenčiam konkurentui pradeda klijuoti visokiausias etiketes... Velniai nematė visų tų paskalų, kurių sąrašą galima pradėti nuo inkvizicijos ir baigti ožiais esančiais kuopų sąrašuose (čia ne apie žmones, jei ką, o apie tikrus ožius). Tame tarpe pilna mitų ir apie Karibų piratus. O tiesa, pasirodo daug įdomesnė. Mažiau romantiška, mažiau kraugeriška, bet įdomesnė...

Taigi, per visą Ispanijos „Aukso amžiaus“ laikotarpį, piratai sugebėjo užgrobti tik 1% laivų gabenusių tauriuosius metalus ir šiaip, brangius daiktus. Ne, ne, nepasigirdo: skaičiuokite patys – per tą šimtą metų, pasak  Fernando Martínez Laínez „Tercios de España: Una infantería legendaria“ knygoje, Amerika-Ispanija maršrutu oficialiai suvaikščiojo kiek daugiau nei 11000 laivų. Iš jų pražuvo... pražuvo... 519... bet ne nuo piratų, o nuo negandų, štormų, audrų, epidemijų... ir tik 107 laivai buvo paimti piratų... Po laivą - per dešimt metų... Sunku patikėti, ar ne?

O tiesa yra būtent tokia... Kiek bebūtų liaupsintas ar nekenčiamas Dreikas, bet net jis negalėjo ir neturėjo jėgų įveikti Pilypo II sukurtai saugos (konvojaus) sistemos. Kai kas pasakys, kad jis dar prieš susiburiant „N. Armadai“ sugebėjo blokuoti net Kadį? Na, taip, paslapčia užpulti ir sudeginti iškrovos ir remonto laukiančius laivus, kai juose sėdėjo tik sumažinta budinčioji komandos dalis, jis sugebėjo, bet rimtai pralaužti miesto gynybos net nebandė, o ispanų admirolams užteko proto nepasiduoti įkarščiui ir su neparuoštais laivais atviroje jūroje nestoti į kovą... Na ir ne piratas jis tada buvo, o vykdė savo karalienės Elžbietos I (1533-1603) įsakymą.

Taigi, kokia tai sistema?.. Tiesą pasakius, beveik ta pati, kurią „nusikopipastino“ britai ir amerikiečiai Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų laikotarpiais. Kuri, aišku ištobulinta, naudojama ir dabar.

Ko gero pirmoji piratų auka buvo iš Meksikos su Montesumos lobiais keliaujanti karaka dar tolimais 1521 m. Ją sėkmingai atakavo frankų karūnos kaperis Chuanas Florinas. Jau tada, dar jaunasis Ispanijos valdovas ir imperatorius Karolis padarė reikiamas išvadas. Ispanija pradėjo drausti pavienių laivų keliones anapus vandenyno ir iš anapus, bet galutinai saugaus konvojaus sistema buvo patvirtinta Pilypo II (1527-1598). Jos autoriumi, galutinai suformavusiam nuostatas, laikomas kapitonas Menéndez de Avilés ir ji, vos ne pažodžiui buvo nukopijuota po gerų 300 metų, kaip jau minėta per paskutiniuosius pasaulinius karus.

Visų pirmiausia, nežiūrint to, kad prekybiniai arba krovininiai laivai, pagal tuos laikus, ir taip ganėtinai menkai skyrėsi nuo karinių, jiems be karinių laivų konvojaus keliauti buvo uždrausta. Po to, iš vis, maršrutu Amerika – Ispanija, „aukso“ reisai buvo vykdomi tik du kartus per metus. Dar prieš reisą, neretai būdavo surenkama informacija iš rezidentų esančių kitų šalių kolonijose, numanomame maršrute pasirodydavo žvalgybiniai lengvieji laiveliai.

Lavų flotilė, kartu su kariniais laivais, siekdavo iki 30 (ir net daugiau) laivų, o esminė sistemos dalis buvo, kad visi jie būtų vienas kito matomumo zonoje. Naktį buvo išdirbta signalinė šviesų sistema. Pagrindinis atpažinimo ženklas – specifinis didelis žibintas laivagalyje.

Štai čia ir raktas į atsakymą, kodėl tiek daug piratų „žygdarbių“ sausumoje, ir jų beveik nėra jūroje (holivudų-bolivudus ir kapitonus bladus palikime ramybėje). O esmė tame, kad jūroje tokia konvojaus lydima flotilė buvo realiai neįveikiama („Nenugalimoji Armada“, nežiūrint prgariškų oro sąlygų, tą gerai pademonstravo). Tuo tarpu menkai įsitvirtinusios naujakurių gyvenvietės, kurios neretai dar buvo priklausomos nuo „siuntinių“ iš Europos, buvo nors ir net toks gardus, bet lengviau pasiekiamas kąsnelis (jų apiplėšimas Dreikui pasaulinės ekspedicijos metu ir davė didžiausią grobį). Bet ir tai... ispanai nesnaudė ir darė išvadas – fortifikacijos pradėjo dygti kaip ant mielių... Ir tik, kai jau Auksinės Ispanijos saulėlydis įsibėgėjo, pradėjo rastis vienas kitas „genialus“ kapitonas, toks kaip garsusis Morganas (1635-1688)... Bet net ir tada, iš esmės piratų legendos susivedė daugiau į taip vadinamų „chalupų“ (chalupas) puldinėjimus ir užgrobimus, kurių Ispanijos karūna nė nejuto (tai didesni ar mažesni kursuojantys tarp salų, kartais bandantys pavieniui pasiekti kitus kontinentus užsiimantys pervežimais laiveliai)...

Na, o čia jau ir XVII a. ant nosies... ir piratus, kurie siautėja taikos metus į nagą pradeda imti visos kolonijinės valstybės...

Žodžiu, piratinis romantizmas tai gražu, bet toks užsiėmimas tai tebuvo „rusiška ruletė“, kurią išaukštino kraujo ir parako kvapo nežinantys romantikai ir propogandistai...