Kai plunksna žudo tiesiogine prasme...

Taktinis rašiklis... Nusišypsojote? Taip, ši žodžių kombinacija neretai kelia šypseną, o be reikalo. Nors, kita vertus, suprantama – „taktinės“ parduotuvės parduoda daug, kartais net labai patogių „taktinių“ dalykėlių, tame tarpe ir „taktinius“ rašiklius, kurie neskęsta, šviečia, su kompasais, su magnetais, su skeltuvais, su peiliukais, su lazeriukais ir... ir net nenustebčiau, jei atsirastų toks, kuriame galima paslėpti kokį sumuštinį... Bet iš esmės, jie tik žaislas... žaislai... atšakinė produkcija masiniam pirkėjui... O pavadinimas kilęs būtent nuo tokio rašiklio, kuris iš ties mirtinas. Ir be jokios perkeltinės prasmės... Nuo tokio rašiklio, kurį pagamino „Stingeris“ su kodiniu pavadinimu „Penguns 101”.

Nuo seniausių laikų, kai tik atsirado parakiniai šaunamieji ginklai, žmonija ir šviesiausio proto meistrai (inžinieriai, konstruktoriai) negalėjo nustygti vietoje ir vis konstravo, ir bandė tai suderinti kelis nesuderinamus daiktus, tai vieną daiktą paslėpti kitame (kaip pavyzdžiui, pistoletai raktai), tai paversti jį į nematomą, taidar ką nors tokio ypatingo. Ir, vertėjo, beje, tai daryti.

  Ypač šaunamųjų ir šaltųjų ginklų maskavimas kasdieniniuose daiktuose išpopuliarėjo XIX a., Anglijoje, Viktorijos epochoje. Kaip pavyzdžiui lazdos. Na tos, kurios buvo kiekvieno save gerbiančio džentelmeno atributas. Ko tik ten į jas neprikišdavo?! Ir durklus, ir smaigus

(tukus ar estokus), tai pripildavo švino, kad būtų kaip vėzdas, tai, žiūrėk ir kokią šaudyklė įmontuodavo. Ypač tai tapo įmanoma, kai atsirado kapsulės, o kai jau paplito Dreizi tipo adatinis skiltuvas, tai jau ir iš vis nubangavo. Žodžiu, nevertėtų apsigauti, kad džentelmenas po kokį Londono Haidparką vaikštinėjo pasikliaudamas tik polismenais, iš tiesų, jie buvo visai rimtai ginkluoti (išskyrus slyvanosius, kurie, tarkim, labiau vertino lazdą-gertuvę)...

Taip, žingsnis po žingsnio, 1920 m. pasirodė pirmasis šaudantis rašiklis... Vienašūvis. .22 kalibro. Patikėkit, tai tam tikromis sąlygomis – labai rimtas kalibras ir visai geras šovinys. Jeigu iki antrojo pasaulinio karo šis išradimas neturėjo kažin kokios paklausos (buvo laisvoje prekyboje, netgi rekomenduotinas keliautojas, komersantams, komivojažieriams ir t.t..), tai jau Antrajame, jis tapo vos ne žvalgybininko antruoju (na, gal trečiuoju) vardu. Taip sakant. .22 kalibro trumpos distancijos šaudyklę, ganėtinai lengva užmaskuoti...

Nors, po teisybei, .22 kalibru neapsiribota, buvo variantų ir stambesnių, kaip pavyzdžiui Stingerio plunksnakočio variantai po 91-mųjų: 22LR, .22WMR, .25ACP, .32 ACP ir .380...

 

 

Bet tai niekis, lyginant su tai iki kokių neįtikėtinų techninių sprendimų aukštumų buvo pakilęs rašiklis šaudyklė Šaltojo karo metu... Šitų inžinierinių unikumų, matyt net neįmanoma suskaičiuoti... Buvo net variantų, kai sujungus kelis tokius rašiklius ir uždėjus spec optiką, šitoji kombinacija galėjo pavirsti į mažo nuotolio snaiperinę šaudyklę...

Štai, jo (Šaltojo karo) kažkuriame pabaigos etape, jiems, tiems šaudantiems rašikliams su visokiausiom dar papildomom funkcijom, ir prilipo žodelis „taktinis“ (ataskaitose, būgtai galima jau sutikti apie 70-tuosius). Ir visa tai nebuvo užmiršta, o pergalvota, perkonstruota ir adaptuota masiniam pirkėjui. Tad daugiafunkcijiniai rašikliai su išdidžiu prierašu "Tactical pen", po kurio laiko atsiranda ir prekyboje... Tik be šaudymo funkcijos... jos (tos funkcijos) ieškokit tarp kariškiams ir žvalgybininkams skirtos produkcijos...