Va, štai, žodis revoliucija – su
kokiu ginklu asocijuotųsi? Leiskit, bandysiu atspėti: vieniems su kokiu naganu,
kitiems su „Mauzeriu, „Maksimu“, „Mosinu“, abriezu, berdanke, šaške ir t.t... Na
ir visai be reikalo. Tikrasis revoliucijos ginklas yra Šarlevilio muškieta!
Taip-taip, tai pirmasis ginklas,
kuris buvo vadinamas revoliucijos simboliu, tai ginklas, kuris viso pasaulio
karo lauke, garbės sargyboje, džiunglėse, kalnuose ir dykumose iškaraliavo net
virš 150 metų... Kurio pagrindu šiaurės Afrika, Afganistanas ir Centrinė Azija
bandė „drožti“ savo karamultukus ir džezailus ...
Atkreipkite dėmesį į charakteringą 2-trą foto 1777 m. modelis - revoliucinis. Ilgiausiai populiariu išbuvęs modelis |
Tai pirmoji standartizuota muškieta
(žr. pastabą). Kitaip tariant, ji davė impulsą standartizacijai kariuomenėse.
Era, kai kiekvienas pulkas – pats sau intendantas visame kame, kad ir sunkiai,
bet pradėjo nykti.. Jų standartas priimtas Austrijoje, Prūsijoje, Belgijoje ir
t.t.. Tiesa, žodis „standartas“ jau šiuolaikinis žodis ir ne visai atitinka
tuometinę esmę, bet apie tai, kiek žemiau.
Šios muškietos istorija ilga ir
šlovinga, bene ilgiausia vieno tipo šaunamojo ginklo istorija šiai dienai. Prancūzijos
karinės pajėgos, kaip ir visose kitose šalyse, iki 1717 m. muškietomis
ginklavosi kaip kas išmanė: kiekvienas pulkas su savo tiekimu, su savais
meistrais ir kalibrais – chaosas, kitaip tariant – negana to, kad reikia
planuoti mūšį, tai dar reikia atsižvelgti, kaip pavyzdžiui, į kiekvieno pulko
ugnies galią. Karvedžius tai jau erzino labai senai. Ir štai, 1717 m., galų
gale, tam buvo padėtas taškas. Komisija priėmė "prancūziškos muškietos
šabloną" visiems pėstininkų pulkams. Ne standartas šiuolaikiniu supratimu,
bet vienodi reikalavimai: vienodas ilgis, vienodos spynos, vienodas kalibras
(.69). Oficialiai turėjo vadintis „French
infantry musket“ arba „French pattern
musket“. Kurį laiką taip ir vadinosi, bet JAV nepriklausomybės karo metu,
prancūzijai tiekiant ginklus sukilėliams, ši muškieta įgavo vienos iš keleto
ginklų manufaktūros „Šarlevilio (Charleville)“ bendrinį pavadinimą.
Beje šis standartas plačiai
paplito: šiomis muškietomis JAV kovojo už nepriklausomybę, vertė Bastiliją,
Napoleonas kraujyje skandino Europą... Beje, kaip minėjau – didesnė dalis
kontinentinės Europos perėmė šį šabloną, o Rusijos imperija 1808 m. nupirko
patentą ir jos pradėtos gaminti Tūloje, jomis pradėjo ginkluoti rusų
pėstininkus.
Be abejo, per 150 metų jos buvo
modifikuojamos ir paprastai turėjo metų modelį, kaip viena garsiausių – 1777 m.
modelis (jis ir buvo paskelbtas revoliucijos simboliu). Nežiūrint, kad jį
pakeitė 1808 m. ir 1822 m. ir t.t. modeliai, juo kolonijose kovėsi iki pat
antros XIX a. pusės.
Kuo ši muškieta ypatinga? Šiems
laikams – niekuo. O aniems, tai, kaip ir standartizacijos pavyzdys. Šiaip, gana
anksti atsirado ne tik lygiavamzdės, bet ir graižtvinės muškietos (masiškai nenaudojamos – labai greitai užsinešdavo dėl
juodo parako kokybės – karo laukui – per mažai šūvių). Taiklumas apie 100 metrų, bet čia
tik labai geros kokybės ginklo deklaracija, o iš tikro apie 70 m., o realiai,
mūšio lauke – 35-50 metrų, kalibras .69, tai yra 17,5 mm (britai naudojo
stambesnį – .75). Taip prancūzai išlošė svorio, o norimas efektas dar vis buvo
išsaugotas. Buožė-ložė/apsodas – kaip taisyklė – riešutmedis. Ergonomiška.
Patys suprantate, jog tuo metu durtuvų kova buvo pakankamai dažnai
praktikuojama ir neretai naudojama karo lauke, tad jos ilgis artimai kovai buvo
laikomas optimaliausiu – kaip ir tinkantis aukštam ir mažam, ir plonam... ir
t.t.... – ~1,524 m., kai svoris (4,1) 4,5 kg.
Na ir ką čia dar pridurti? Kad
paskutinė „modo“ versija 1822 m. (jo pavyzdžiu pagamintas Springfildo šautuvas,
kuriuo buvo ginkluota JAV k.p.), oficialiai ginkluotėje naudojama iki 1840 m.
(vėliau masiškai perdaryti į kapsulinius, ne ilgai trukus, pasirodė Mine graižtvinis ir
t.t...), o neoficialiai, tai prancūzai per Krymo karą jomis dar šturmavo ir
Malachavo kurganą. O kolonijose naudojo ir dar ilgiau... Realiai istorija
užgęsta tik apie 1860 m. ir gal kažkiek vėliau.
Na, o populiariausias ir
žymiausias, tai tas pats „revolicinis“ modelis – 1777. Realiai jis pasiekė ir
XIX a. vidurį.
Taip pat buvo karabino versija
pritaikyta dragūnams ir artileristams, tai pat buvo ir jūrų pėstininkų versijos
(ten savi reikalavimai, bet tai kita tema), ir t.t....
______
Pastaba. Po paskelbimo mano FB
paskyroje. Iš buvusių komentarų, tai būtų štai tokia pastaba ar pastabos:
"Standartizacija
XVIII a. pradžioje nuo šiuolaikinės sąvokos skiriasi – čia, tekste – šis terminas
vartojamas truputėlį supaprastinta prasme. Buvo sukurta komisija, kuri priėmė
"šabloną". Beje, bandyme unifikuoti pėstininkų ginkluotę, prancūzų
pradininkais negalima vadinti - jau Maksimilijonas I bandė kažką tai
standartizuoti (artilerijoje), o suvienodinti ar sureguliuoti muškietų
gabaritus pabandė dar Gustavas Adolfas, Švedų karalius, 1624 m.
Prancūzų
muškietos "šablonui", beje, nugulė medžioklinis šautuvas. Pagal šį
šabloną (ilgis, kalibras, svoris, spynos pavyzdys) muškietas gamino kelios
gamyklos-manufaktūros. Jie netgi šiek tiek savo gabaritais ir net konstrukcija
varijuoja, manau dėl suprantamų priežasčių. "Šarlevilio" pavadinimas
prigijo tik JAV nepriklausomybės karo metu (iš šios gamyklos vyko tiekimas).
Iki tol toks pavadinimas nesutinkamas ir šio tipo muškieta buvo vadinama
tiesiog buvo "prancūzų šablonas" (French pattern musket) ir tiek, o
gamyklos visokios. Dažnai detalės tarpusavyje nesuderintos ir viena kitos
nepakeitė – visada reikėjo ką nors, kur nors „pritaikyti“ – užduotis auksarankiams.
Bet bent jau jos tipinės. Planuojant manevrus ar kautynes, organizuojant
tiekimą – jau buvo galima jaustis laisviau. Tiesa, neužilgo (per artimiausią 100 metų)
atėjo ir kiek gilesnė standartizacija, apimanti net varžtuką ir detalių
pakeitimą muškietose viena kita. Tame pasidarbavo toks prekeivis ir inžinierius
Honore Blanc ir dar keletas kitų progresyvių inžinierių. Nors, reikia
pripažinti – infanterija vis tik, tik sekė paskui artileristus - ten iš tikrųjų
tvėrėsi karinės standartizacijos evoliucija.
Ir,
be kita ko, pirmieji Anglai labai greit suprato tokio "prancūziško šablono"
naudą ir pačią idėją – jie, iš esmės labai staigiai – jau 1722 m. įkalė pas
save "Brown Bess" – savo - Britų šabloną. Kuris iš esmės išnyksta
kaip ir prancūzų tik apie 1860 m."