Prancūzų muškieta. Šarlevilio muškieta.

Va, štai, žodis revoliucija – su kokiu ginklu asocijuotųsi? Leiskit, bandysiu atspėti: vieniems su kokiu naganu, kitiems su „Mauzeriu, „Maksimu“, „Mosinu“, abriezu, berdanke, šaške ir t.t... Na ir visai be reikalo. Tikrasis revoliucijos ginklas yra Šarlevilio muškieta!

Taip-taip, tai pirmasis ginklas, kuris buvo vadinamas revoliucijos simboliu, tai ginklas, kuris viso pasaulio karo lauke, garbės sargyboje, džiunglėse, kalnuose ir dykumose iškaraliavo net virš 150 metų... Kurio pagrindu šiaurės Afrika, Afganistanas ir Centrinė Azija bandė „drožti“ savo karamultukus ir džezailus ...

Atkreipkite dėmesį į charakteringą 2-trą foto 1777 m. modelis - revoliucinis. Ilgiausiai populiariu išbuvęs modelis

Tai pirmoji standartizuota muškieta (žr. pastabą). Kitaip tariant, ji davė impulsą standartizacijai kariuomenėse. Era, kai kiekvienas pulkas – pats sau intendantas visame kame, kad ir sunkiai, bet pradėjo nykti.. Jų standartas priimtas Austrijoje, Prūsijoje, Belgijoje ir t.t.. Tiesa, žodis „standartas“ jau šiuolaikinis žodis ir ne visai atitinka tuometinę esmę, bet apie tai, kiek žemiau.

Šios muškietos istorija ilga ir šlovinga, bene ilgiausia vieno tipo šaunamojo ginklo istorija šiai dienai. Prancūzijos karinės pajėgos, kaip ir visose kitose šalyse, iki 1717 m. muškietomis ginklavosi kaip kas išmanė: kiekvienas pulkas su savo tiekimu, su savais meistrais ir kalibrais – chaosas, kitaip tariant – negana to, kad reikia planuoti mūšį, tai dar reikia atsižvelgti, kaip pavyzdžiui, į kiekvieno pulko ugnies galią. Karvedžius tai jau erzino labai senai. Ir štai, 1717 m., galų gale, tam buvo padėtas taškas. Komisija priėmė "prancūziškos muškietos šabloną" visiems pėstininkų pulkams. Ne standartas šiuolaikiniu supratimu, bet vienodi reikalavimai: vienodas ilgis, vienodos spynos, vienodas kalibras (.69). Oficialiai turėjo vadintis „French infantry musket“ arba „French pattern musket“. Kurį laiką taip ir vadinosi, bet JAV nepriklausomybės karo metu, prancūzijai tiekiant ginklus sukilėliams, ši muškieta įgavo vienos iš keleto ginklų manufaktūros „Šarlevilio (Charleville)“ bendrinį pavadinimą.

Beje šis standartas plačiai paplito: šiomis muškietomis JAV kovojo už nepriklausomybę, vertė Bastiliją, Napoleonas kraujyje skandino Europą... Beje, kaip minėjau – didesnė dalis kontinentinės Europos perėmė šį šabloną, o Rusijos imperija 1808 m. nupirko patentą ir jos pradėtos gaminti Tūloje, jomis pradėjo ginkluoti rusų pėstininkus.

Be abejo, per 150 metų jos buvo modifikuojamos ir paprastai turėjo metų modelį, kaip viena garsiausių – 1777 m. modelis (jis ir buvo paskelbtas revoliucijos simboliu). Nežiūrint, kad jį pakeitė 1808 m. ir 1822 m. ir t.t. modeliai, juo kolonijose kovėsi iki pat antros XIX a. pusės.

 Kuo ši muškieta ypatinga? Šiems laikams – niekuo. O aniems, tai, kaip ir standartizacijos pavyzdys. Šiaip, gana anksti atsirado ne tik lygiavamzdės, bet ir graižtvinės muškietos (masiškai nenaudojamos – labai greitai užsinešdavo dėl juodo parako kokybės – karo laukui – per mažai šūvių). Taiklumas apie 100 metrų, bet čia tik labai geros kokybės ginklo deklaracija, o iš tikro apie 70 m., o realiai, mūšio lauke – 35-50 metrų, kalibras .69, tai yra 17,5 mm (britai naudojo stambesnį – .75). Taip prancūzai išlošė svorio, o norimas efektas dar vis buvo išsaugotas. Buožė-ložė/apsodas – kaip taisyklė – riešutmedis. Ergonomiška. Patys suprantate, jog tuo metu durtuvų kova buvo pakankamai dažnai praktikuojama ir neretai naudojama karo lauke, tad jos ilgis artimai kovai buvo laikomas optimaliausiu – kaip ir tinkantis aukštam ir mažam, ir plonam... ir t.t.... – ~1,524 m., kai svoris (4,1) 4,5 kg.

Na ir ką čia dar pridurti? Kad paskutinė „modo“ versija 1822 m. (jo pavyzdžiu pagamintas Springfildo šautuvas, kuriuo buvo ginkluota JAV k.p.), oficialiai ginkluotėje naudojama iki 1840 m. (vėliau masiškai perdaryti į kapsulinius, ne ilgai trukus, pasirodė Mine graižtvinis ir t.t...), o neoficialiai, tai prancūzai per Krymo karą jomis dar šturmavo ir Malachavo kurganą. O kolonijose naudojo ir dar ilgiau... Realiai istorija užgęsta tik apie 1860 m. ir gal kažkiek vėliau.

Na, o populiariausias ir žymiausias, tai tas pats „revolicinis“ modelis – 1777. Realiai jis pasiekė ir XIX a. vidurį.

Taip pat buvo karabino versija pritaikyta dragūnams ir artileristams, tai pat buvo ir jūrų pėstininkų versijos (ten savi reikalavimai, bet tai kita tema), ir t.t....

______

Pastaba. Po paskelbimo mano FB paskyroje. Iš buvusių komentarų, tai būtų štai tokia pastaba ar pastabos:

"Standartizacija XVIII a. pradžioje nuo šiuolaikinės sąvokos skiriasi – čia, tekste – šis terminas vartojamas truputėlį supaprastinta prasme. Buvo sukurta komisija, kuri priėmė "šabloną". Beje, bandyme unifikuoti pėstininkų ginkluotę, prancūzų pradininkais negalima vadinti - jau Maksimilijonas I bandė kažką tai standartizuoti (artilerijoje), o suvienodinti ar sureguliuoti muškietų gabaritus pabandė dar Gustavas Adolfas, Švedų karalius, 1624 m.

Prancūzų muškietos "šablonui", beje, nugulė medžioklinis šautuvas. Pagal šį šabloną (ilgis, kalibras, svoris, spynos pavyzdys) muškietas gamino kelios gamyklos-manufaktūros. Jie netgi šiek tiek savo gabaritais ir net konstrukcija varijuoja, manau dėl suprantamų priežasčių. "Šarlevilio" pavadinimas prigijo tik JAV nepriklausomybės karo metu (iš šios gamyklos vyko tiekimas). Iki tol toks pavadinimas nesutinkamas ir šio tipo muškieta buvo vadinama tiesiog buvo "prancūzų šablonas" (French pattern musket) ir tiek, o gamyklos visokios. Dažnai detalės tarpusavyje nesuderintos ir viena kitos nepakeitė – visada reikėjo ką nors, kur nors „pritaikyti“ – užduotis auksarankiams. Bet bent jau jos tipinės. Planuojant manevrus ar kautynes, organizuojant tiekimą – jau buvo galima jaustis laisviau.  Tiesa, neužilgo (per artimiausią 100 metų) atėjo ir kiek gilesnė standartizacija, apimanti net varžtuką ir detalių pakeitimą muškietose viena kita. Tame pasidarbavo toks prekeivis ir inžinierius Honore Blanc ir dar keletas kitų progresyvių inžinierių. Nors, reikia pripažinti – infanterija vis tik, tik sekė paskui artileristus - ten iš tikrųjų tvėrėsi karinės standartizacijos evoliucija.

Ir, be kita ko, pirmieji Anglai labai greit suprato tokio "prancūziško šablono" naudą ir pačią idėją – jie, iš esmės labai staigiai – jau 1722 m. įkalė pas save "Brown Bess" – savo - Britų šabloną. Kuris iš esmės išnyksta kaip ir prancūzų tik apie 1860 m."