Tai ko nėra lietuviškose paieškose...: El Mahdi kariai, mahdistai ir dervišai...

O iki Saulės, Vyno ir Jūros – dar taip toli... Nors ne, iki jūros, kaip tik arti. Tačiau, čia lietūs lyja, kaip dainuojama toje dainoje ir tos „šlapumos“ jau gerokai per akis.

Tad, truputį, apie šiltus kraštus. Pavyzdžiui - apie Sudaną.

Savana, dykumos, kalnai. Sausa gera šilta – vidutinė temperatūra +30⁰C.

Čia, matyt, kai buvo nutrenktas Babilono bokštas, jo pati viršūnė ar kokie jo pastoliai nubyrėjo būtent tiesai į ten. Nežinau kas ten paskaičiavo, bet kalbų įvairovė stulbinanti – virš 400 kalbų ir dialektų! Genčių, giminių, tautų ir tautelių įvairovė – milžiniška. O apie mentalitetų skirtumus, prietarus ir religijas ir iš vis net neverta užsiminti. Be kita ko, čia juk buvusi legendinė Nubija ir legendinės krikščioniškosios Makuro ir Alodijaus karalystės...

Ir štai, šitame tautų katile, XIX a. viduryje, atsirado toks pranašo palikuonimi pasiskelbęs veikėjas Muhammad Ahmad ibn as Sayyid abd Allah (1844 – 1885 m.), arba paprasčiau - el Mahdi, kuris sugalvojo pakelti šio regiono žmones į šventą džihadą prieš britus ir egiptiečius, nors gal teisingiau būtų – prieš egiptiečius ir britus. Ir sunku patikėti, bet jam visas tas „Babilono skiautes“ pavyko apjungti.

Muhammad Mahdi

Iš ties neįtikėtina. Bet taip buvo. Iš tų visų atplaišų subūrė karines pajėgas ir jos 1884 m. pajudėjo link Chartumo.

Tik kalbant apie karines pajėgas, nereikia įsivaizduoti, XIX a. vedančiųjų Europos ar Azijos šalių karinių pajėgų. Tai buvo absoliučiai kitoks kontingentas. Net sunku su kuo nors palyginti. Tai, veikiau, iš idėjos suburtų ginkluotų gaujų pajėgos. Nenuspėjamos ir neprognozuojamos. Jos buvo padalintos į keturis kontingentus:

- juodieji pėstininkai/ietininkai iš pietinio Chartumo - Geserijos . Jie žygiavo po žalia vėliava. Bejas kariai. Net nežinau kaip teisingai skamba – britų užrašuose „bejas warriors“, lyg norėtusi sakyti ir „dž“, bet „bejas“ rašo ir ispanai, kur „j“, tai „j“ (kaip lietuviškai) arba „ch“. Žodis pas anglus atėjęs iš romanizuotos arabų ir veikiausiai tarti vis tik reiktų taip kaip mums įprasta, taip kaip rašoma: „bijā“. Daugumas jų pasižymi specifine šukuosena ar – „plaukuosena“, gal tiksliau. Bet kontingentas ne vien tik iš jų, nors jie ir įspūdingiausi. Ten buvo šaukiami ir kitokių genčių kariai.

- antrasis kontingentas iš kupranugarių varovų, genčių, kurios glaudžiai susijusios su kupranugarių auginimu ir t.t... Tokia, kaip ir kavalerijos atskira rūšis raiteliai ant kupranugarių – jie judėjo po raudona vėliava.

- baggarai – raiteliai nuo prigimties – elitas. Raiteliai iš baggarų genčių ir giminių. Tai kavalerijos branduolys ir elitas. Jie žygiavo po juoda vėliava.

Baggara moterys

- na ir kaip, ir šaulių pulkas. Labiausiai disciplinuotas kontingentas. Tai buvę visokie asmenų ir vilkstinių sargybiniai, vergų varovai. Savo laiku, jie dažniausiai lydėdavo turkų krovinius Nilu. Daugumoje musulmonai. Jiems vadovavo emyras ir su drausme, kaip ir viskas daugiau ar mažiau – gerai. Iš esmės, tai ir buvo karinių pajėgų stuburas (jie irgi po juoda vėliava). Čia - įdomus dalykas – džihado pradžioje buvo teigiama, jog šaunamųjų ginklų iš vis niekas nenaudos, nes Dievo karys turi sutikti priešą akis į akį. Na, bet, kaip realybė pasirodė – be šaunamųjų – nė iš vietos. Manoma, kad buvo apie 20000 ar daugiau šaulių.

Kiekvienas kontingentas buvo padalintas į tris dalis, o jų vadukai turėjo užtikrinti discipliną.

Bet... bet buvo dar tokie dervišai. Tai tokie nenuspėjami šventieji kariai. Asketai ir alia valkatos, ir elgetos – musulmoniškieji berserkeriai. Mahdistai fanatikai. Karingi hipiai. Jiems buvo nusičiaudėti ant bet kokių įsakymų, jiems tik reikėjo parodyti, kur priešas. Žodžiu, tokie nevaldomi karingi fanatikai-džihadistai. Tiesa, nežiūrint jų viešai demonstruojamo asketizmo, neretai jų ginklai buvo brangūs ir, neretai, ant kaklo ar riešų kabėdavo kokia auksinė grandinė, talismanas ar ganėtinia dailiai išdirbtos (ir tuo pačiu brangios europiečio akimis žiūrint) misbahos (musulmoniškas rožinys). Kaip Chares Neufeld ((1856-1918)), kuris apie metus išbuvo jų nelaisvėje rašė:

„Dervišo minios buvo ne tik išbandymas geriausiai apmokytai Europos armijai. Jie greiti ir tylūs, judantis ir aprėpiantys teritoriją keturis ar penkis kartus greičiau už apmokytą kariuomenę, kiekvienas žmogus, kiekvieno išpuolio metu kovoja nepriklausomai nuo įsakymų, judrus, lankstus, greitas kaip katės ir kaip tigras. Tai kraujo ištroškę vyrai, visiškai nesijaudinantys dėl savo gyvenimo.“

Ir paradoksas – būtent tie dervišai sugebėjo disciplinuoti visą tą beveik 80000 karių siekiančias karines pajėgas. Stovyklose buvo draudžiama rūkyti, gerti, puoštis, uliavoti, ištvirkauti, šokti ir net – keiktis!

Generolą majorą Charles George Gordon‘ą šie džihadistai iš Chartumo išstūmė, o patį generolą majorą nužudė – pagalba pavėlavo (dėl politinių peripetijų). Įdomu tai, kad praėjus pusei metų, „pranašas“ Mahdi netikėtaiu mirė nuo vidurių šiltinės, tačiau religinis „mahdistų“ judėjimas, musulmoniška atšaka - liko dar ilgam – dar šimtukui metų.

P.S. Na, o karas su Sudano mahdistais Egipto-Anglų pergale baigėsi 1899 m. (o ir kas ten tik nesikišo?! Ir italai, ir turkai, ir etiopai, ir šiaip...)

P.S.S Toliau kelių ginklų iliustracijos...

Delvišų buožės - durklai. Apie 40-50 cm ilgio. Dydžiai ir gabaritai kaip ir matomi. Paskirtis, kaip ir aiški. Dervišų naudojami ir dabar, bet be ietigalių. Kaip matome, kai kurie urėjo ir makštis