PPK arba WW1... nuotraukos...

Norėčiau pasidalinti Pirmojo pasaulinio karo nuotraukomis, kurių dauguma iš Dywus Gladickus archyvo

             Dauguma jų (nuotraukų), tai pakankamai retos ir, šios dienos požiūriu, gana egzotiškos.

            Visos kariaujančios pusės jau karo pirmoje pusėje suprato, kad karas bus neįprastas ir buvo tiesiog priverstos eksperimentuoti ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti kuo daugiau gyvybių ir kaip pralaužti fronto liniją - juk ne veltui WW1 vadinamas apkasų karu. Visos pusės buvo daugmaž panašiai ginkluotos, o visokios smulkmenos didesnės persvaros nedavė. Žinoma, dauguma kariaujančių šalių turėjo vienokios ar kitokios patirties tvirtovių apgulimuose, bet dažnai ta lokalių ar kolonijinių karų patirtis buvo per menka tom sąlygom, kurios susiklostė Europoje.

            Kai kurie išradimai ar eksperimentai buvo be jokios perspektyvos, o kai kuriems buvo uždegtas "žalias šviesoforas", kaip pavyzdžiui - į karines pajėgas, po kelių šimtų metų, masiškai buvo grąžinti šalmai (jei neskaičiuoti kirasyrų ir kitų specifinės paskirties dalinių), italai išrado šarvinę pėstininkų liemenę, kurią drąsiai galima laikyti šiuolaikinių visų neperšaunamų liemenių proseneliu... o dar minosvaidžiai, ugniasvaidžiai, dviračiai, motociklai... lėktuvai... Iš techninės pusės, aišku, labai įdomus periodas ir tiesiog būtų galima žavėtis tokiu techniniu ir inžinieriniu šuoliu ir protų vingriais, jei ne toks absurdiškai ir nedovanotinai didelis kiekis žuvusių žmonių (pagarba ir ATA visiems - ir nesvarbu už ką kariavo...)...

                Apie patį karą daug prirašyta, daug pridiskutuota ir informacijos pilna įvairiausiomis kalbomis. Iš savo pusės galėčiau tik pasiūlyti paskaityti trumpą, bet labai neblogą straipsnį Vitalijaus Michalovskio tinklaraštyje  čia:  ir ko gero Lietuvių kalboje pačią "storiausią" knygą šia tema:

     P.S. Kelios nuotraukos, kaip pavyzdžiui skraidančio tanko, kurį bandė sukurti sovietinis tarpukaris, buvo bandomas konstruoti jau po WW1 karo, bet čia įkeltas, kadangi tai tiesioginis šio WW1 aidas (šio tanko eskizus ir kai kuriuos brėžinius teko matyti, bet nuotraukoje bandomojo skrydžio, iki kol ja nepasidalino Dywus Gladickus, matyti neteko).

______________

Šalmai, galvos ir veido apsaugos

 

 

 

 

 

 (gerokai vėliau, britai prieš WW2, bijodami dujinės atakos saloje, buvo sugalvoję dujokaukę kūdikiams ir nemokamai dalijo visoms mamoms)

 

 

 

Šioje nuotraukoje gerai matoma papildoma vokiečių šalmo W1916 apsauga, tačiau kariai jos nelabai mėgo - ji buvo ganėtinai sunki, o kažkokios apčiuopiamos naudos nebuvo, tad tolimesniuose karuose jos buvo atsisakyta)

 

 Kūno apsauga

 

 

 

 

Lengvasis transportas

 

 

 

 

 

Tankai , šarvuočiai ir kita sunkioji technika

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kita

 

 

 __________

 

Indijos Maisoro provincijos kario dygsniuotas šalmas ir šarvai

Truputį egzotikos.

Indijos Maisoro provincijos kario dygsniuotas šalmas ir šarvai.

Šalmo medžiagos storis siekdavo iki 17 cm ir daugiau.

       Pasak Bendžiamino Sydenhamo (Benjamin Sydenham), kuris tarnavo Ričardo Veleslio (Richard Wellesley, 1760-06-20 - 1842-09-16, Indijos General-Gubernatorius, Airijos Lordas leitenantas, Lordo Velingtono vyresnysis brolis) štabe,  šis šalmas gana efektingai apsaugodavo Maisoro karių galvas nuo Britų kavaleristų kardo smūgių.

______________

     Tarp kitko, Ričardo Veleslio milžiniškų pastangų dėka

18 a. pabaigoje buvo sužlugdyti prancūzų (Napoleono) planai ir intrigos su sultonu Tipu Tigru arba jei oficialiai - Tipu Sultonu.

Po Tipu Sultono žlugimo 1799-03-04, kai kolonijinė britų Ost-Indijos kompanijos armija Sirangapatamo citadelę, prancūzai nebeteko vilties įsitvirtinti Indijoje.

Tipu mirtis

Beje, Tipu-Sultono kariuomenę ruošė Prancūzų instruktoriai.

Tarp kitko, dažniausiai daroma klaida, kai Ost-Indijos kompanijos armija painiojama su reguliariąja Britų Karūnos armija - Ost-Indijos kompanijos armija buvo privati armija: joje ir laipsniai ir tvarka ir net hierarchija skyrėsi. Nors reguliariosios armijos palaikymą turėjo ir dažnai bendradarbiavo.

Ost-Indijos kompanijos armijos uniformos

Sirangapatamo šturmas

 

Maisoro sultonas Tipu Tigru buvo vadinamas dėl savo godumo - kariavo praktiškai su visais kaimynais, grobė jų žemes ir beprotiškai nekentė anglų. Jo neapykantą simbolizavo muzikinė tigro užgraužiančio britų karį statula

Šiaip tai visi šie įvykiai gana tikroviškai aprašyti Bernardo Kornvelio knygoje "Šarpo tigras" - tai pirmoji jo ciklo (kuris iš dalinai labai vykusiai ir šauniai buvo ekranizuotas) apie šaulį Šarpą knyga.

_________________

Napoleono karai ir Lietuvos pulkai...

Napoleono karai ir Lietuvos pulkai...

Po prieš tai buvusio rašinio gavau pastabų, kodėl nėra užsiminta apie „lietuviškųjų“ pulkų dalyvavimą Napoleono karuose. Tiesą sakant, tada tokio tikslo ir neturėjau. Bet, jei žmonės nori, o man nesunku...

Tad trumpai, nors įtariu, kad į lapą neįsiteksiu. Juolab, kas netingi ieškoti, tas paguglinęs ras. Šiuo straipsniuku ir taip šiek tiek nusižengiu blogo „Tai ko nėra paieškose...“ principui. Na, bet tiek jau to...

Taigi.

Paskutinysis Abiejų Tautų padalijimas 1795 metais, istorijos perspektyvoje, buvo visiškas šios valstybės sunaikinimas. Tačiau geresnėje padėtyje atsidūrė dabartinė Lenkija, o 1807 m. Napoleonas dar sugebėjo įkurti ir Varšuvos kunigaikštystę. Tuo tarpu LDK buvo nedalomai prijungta prie Rusijos imperijos ir suskaldyta į kelias gubernijas. Bet visa tai kuo puikiausiai žinoma klasika. Tačiau, deja, matomai dėl šių priežasčių, Napoleono karų metu, nors jo armija ir buvo internacionalinė, bet iš LDK nebuvo suformuotas nei vienas legionierių pulkas – t.y., atskiros vėliavos neturėjo, Lietuvos vardo nenešė ir skiriamųjų Lietuvos ženklų nebuvo. Tik atkreipkit dėmesį, kad kalbu apie Napoleono karus - Napoleono epochą, o ne apie vien tik apie Napoleono – Rusijos karą! Ir neskubėkit piktintis – pulkai buvo, jie atsirado 1812 metais, bet jie buvo be visų lietuviškųjų, darančių juos išskirtiniais, regalijų ir buvo Varšuvos Kariuomenės ir Didžiosios Armijos sudėtyje. Bet apie tai kiek vėliau...

1812 m. karas su Rusija truko per trumpai ir ne Napoleono naudai, tad, nors ir buvo projektai ir pasiūlymai formuoti kažkokį tai karinį ir būtent lietuviškąjį vienetą – tie sumąstymai nebuvo realizuoti. Ko gero nelabai ir skubėta formuoti tokį dalinį, kadangi tuo metu jau sėkmingai veikė seniai suformuotas lenkų-lietuvių savanorių legionas „Legion de la Vistule“ arba tiesiog Lenkų legionas (Légions polonaises), kuris buvo įtrauktas į Napoleono Armijos sudėtį ir į jį savanoriais galėjo stoti bet kas iš buvusios ATR. Tiesa, nors oficialiuose prancūzų šaltiniuose (na, pavyzdžiui, kad ir čia: https://fr.wikipedia.org/wiki/L%C3%A9gions_polonaises_(arm%C3%A9e_fran%C3%A7aise)   ) ir rašoma, jog tai Lenkijos-Lietuvos legionas, tačiau jis pasaulyje daugiau žinomas, kaip Lenkų legionas arba Lenkų legionai (daugiskaita, nes jo raida ne vienalytė). Kiek jame tarnavo lietuvių bajorų - tikslių duomenų nėra, bet kol kas palikime šį legioną ramybėje. Prie jo dar grįšime, nes jis ir anksčiau įsikūrė ir pergyveno "lietuviškuosius" Napoleono pulkus, o į jį žiūrėti kaip vien tik į lenkiškąjį legioną – nedovanotina neteisybė.

Taigi, jei neimsim domėn minėto Vyslos legiono, grynai Lietuviškuoju buvo laikomas 8-tasis ulonų pulkas, kuriam vadovavo Dominykas Radvila.

Pulkas suformuotas Varšuvos kunigaikštystėje prieš Napoleonui įsiveržiant į Rusijos imperiją. Šiam pulkui Napoleonas leido pirmam įeiti į Vilnių.

Nors Napoleonui gyventojų reakcija atsirodė kiek šaltoka, bet iš Vilniaus gyventojų, per labai trumpą laiką, buvo suburta apie 2000 raitelių ir pėsčiųjų šaulių, o Šiaulių bajorai pasidalinę į  tris būrius atėmė iš Rusijos armijos gurguolę ir neleido sudeginti miesto. Kražiuose 40 mokinių-studentų iš kazokų atėmė gurguolę. Gardino apylinkėse iš besitraukiančios Rusijos armijos atėmė apie 300 šautuvų, kuriuos perdavė Napoleono armijai. Pinsko gyventojai išvijo kazokus ir perėmė amunicijos ir maisto sandėlius ir suėmė apie 80 Rusijos Imperijai ištikimų tarnautojų.

Tačiau, Raseinių, Šiaulių ir Telšių bajorų susibūrti daliniai (milicija) iširo, o Napoleonas ne itin palaikė mintį suburti atskirą Vilniaus Universiteto legioną. Napoleonas visuotinio "nacionalinio" šaukimo Lietuvoje, kaip kitose šalyse, nepaskelbė. Kodėl? Nežinoma. Žodžiu – per trumpai Napoleonas užsibuvo Lietuvoje... Per trumpai... Nebuvo laiko, nors 1812 m. subrtoje Lietuvos vyriausioje komisijoje (Vyriausybėje) karo komitetui vadovavęs kunigaikštis Aleksandras Sapiega ir manė jog buvusi LDK yra pajėgi surinkti 100000 kovotojų. Bet katastrofiškai trūko laiko... Nors projektai buvo. Ir neblogi projektai, ir dėl žandarmerijos, ir dėl kariuomenės, bet suspėjo susiburti ir apginkluoti tik apie 1220 žmonių.

Tačiau... Nežiūrint viso to, Napoleono įsakymu buvo pradėtas kurti naujas Didžiosios Armijos  pulkas – 3-iasis švoležerų pulkas (raiteliai - lengvoji kavalerija), kurio branduolį turėjo sudaryti garbingiausi Lietuvos bajorų šeimų atstovai. Brigados generolu buvo paskirtas Jonas Kanopka (šiaip apie jį reiktų daugiau – tai karys vertas paminklo, bet apie jį ne  šiame straipsnyje). Iki spalio suspėjo surinkti apie 600 vyrų. Uniforma nesiskyrė nuo lenkų švoležerų 1-ojo pulko, tik antsiuvai buvo ne sidabriniai, o auksiniai.

Taip pat Napoleonas įsakė pradėti rinkti pulkus iš vietinių gyventojų. Pulkų numeriai turėjo būti tolimesni Varšuvos kunygaikštystės pulkų numeriai, tačiau kokardose turėjo būti Vyčiai. Taip pat pradėti kurti 6 jėgerių batalionai. Rinkti karius pradėjo rugpjūtį ir gana per trumpą laiką spėjo surinkti apie 2400 karių (tame tarpe ir dezertyrai/perbėgėliai iš Rusijos armijos).

Bet vėl pritrūksta laiko... Ir ne tik... Tai buvo ne savanorių legionierių pulkai, o reguliariosios armijos pulkai (svanoriai, žinoma į juos buvo priimami), t.y., užstrigo rekrūtų šaukimas-rinkimas, bajorai nenorėjo atiduoti geriausių valstiečių ir net juos slėpė...

Lietuvoje taip pat buvo papildomi ir Lenkų švoležerų, 129-tas linijinis ir Ilirijos pulkai, tad kiek buvo pašaukta iš tiesų žmonių iš Lietuvos – neaišku, tačiau manoma, kad iš viso-viso Lietuvoje per 1812 metų antrą pusmetį buvo surinkta apie 17000-20000 karių.

Kur turėjo veikti šie naujieji "lietuviškieji" pulkai – nėra aišku – pagal vieną iš versijų – dengė Didžiosios Armijos užnugarį, o pagal kitą turėjo būti siunčiami į Podolę ir Ukrainą. Tačiau ten, Rusijos armijai perėjus į puolimą, nauji ir dar tebeformuojami pulkai buvo sumušti. Prie Naugarduko kovos krikštą gavo ir 3-čiasis švoležerų pulkas. Turėjo didelių nuostolių ir buvo išsiųstas į Trakus persiformuoti. Toks pats likimas nutiko ir kovos krikšto neturėjusiems 22-ajam pėstininkų ir 18-liktam ulonų pulkams...

Jėgerių batalionai, kuriems vadovavo J.Kosakovskis, 18 ir 19 ulonų pulkai ir Minsko departamento žandarai kovėsi prie Beriznos. Jėgeriai buvo visiškai sunaikinti, o kiti ženkliai nupešioti.

Gruodžio mėnesio pradžioje vėl paskelbtas Lietuvos bajorų šaukimas. Tačiau išsamesnių duomenų, kiek spėjo surinkti nėra, o yra tik liudijimai, kad Vilnių gynė Vilniaus Tautinė gvardija, 3-iasis jėgerių batalionas, ir Lietuvos totorių eskadronas.

Į Varšuvos kunigaikštystę būk tai atsitraukė Lietuvoje rinkti, nepilnai suformuoti, bet mažai nukentėję 18, 20 ir 21 pėstininkų pulkai ir 22 pulko jėgerių likučiai. Vėliau Varšuvos kunigaikštystę pasiekė 20-tojo ulonų pulko likučiai. Su Napoleonu pasitraukė kažkiek tai 22 pulko jėgerių, 18 ulonų pulkas, Lietuvos totorių eskadrono likučiai ir Tyzenhauzo raitosios artilerijos kuopa. Į Prūsiją atsitraukė 17 ir 19 ulonų pulkų likučiai.

Suminė eilutė būtų tokia: Varšuvą pasiekė 5 lietuviškos kilmės generolai, 253 karininkai, 3144 eiliniai ir dar apie 500 karių iš kitų pulkų. Žodžiu, 2/3 visų suspėtų surinkti Lietuvoje karių žuvo, dezertyravo arba grįžo namo.

Visi išlikę "lietuviškieji" kariai pasiekę Varšuvą buvo perduoti maršalo Juozapo Poniatovskio (Jozef Antoni Poniatowski)

žinion, perskirstyti ir t.t. O po keletos mūšių, vėl reformuoti ir pergrupuoti. Tačiau tyrinėtojų nuomone, šviežius naujai surinktus Lietuvoje pulkų likučius, kaip netinkamus ar nepatikimus lauko mūšiuose, išsiuntė ginti tvirtovių. Pavyzdžiui, manoma, kad 42 proc. Modlino įgulos sudarė Lietuvos "naujokėliai".

Čia jie pasirodė puikiai. Rusijos Armija nepajėgė jos užimti, tad marino badu. "Lietuviškųjų" pulkų likučiai Modline: apie 115 karininkų ir 1333 eilianiai. Įgula išsilaikė iki pat 1813 metų ir manoma, kad dar būtų laikiusis, bet juos pasiekė žinia, kad Napoleonas atsitraukė už Reino ir jų užsispyrimą pavertė visiškai beprasmiu niekalu. Teko pasiduoti. Visi gynėjai, Lenkai, Lietuviai, Prnacūzai ir Saksai buvo išvaryti į Rusiją. Tačiau, jei Prancūzai ir Saksai buvo paskelbti karo belaisviais, tai lietuvių ir lenkų kariai išskirstyti į Gruziją ir Sibirą, ir jie sudarė naujų Rusijos imperijos pulkų branduolius šios imperijos gilumoje.

Taip pat dar kažkiek galima atsekti 17 ir 19 ulonų pulkų, kuriems vadovavo kunigaikštis Romualdas Giedraitis, likimą, kuriuose bendras karių skaičius siekė iki 1200 karių.

Kunigaikštis Giedraitis

Tačiau prie Vartos upės šie pulkai buvo netikėtai užpulti, o Giedraitis pateko į nelaisvę, 17-likto pulko vadas M.Tiškevičius sužeistas. Po šio incidento 17-liktame pulke beliko 436 kariai ir kartu su 19 pulku perėjo pulkininko K.Rajackio žinion. Jau kovo mėnesį, šiame, 17-liktame pulke, bebuvo likę 18 karininkų ir 74 eiliniai.

Kovo pabaigoje 19-likto pulko likučiai buvo įtraukti į imperatorišką gvardiją, o 17-liktas buvo pildomas kitų dalinių likučiais ir perbėgėliais-dezertyrais. Toliau apie šį pulką, kaip "lietuviškąjį", galima ir nekalbėti, nors jam 1814 m. ir buvo leista sugrįžti į Varšuvą.

Toliau ko gero netenka prasmės kalbėti apie "lietuviškuosius" pulkus. Visi jie jau buvo performuoti, papildyti ir buvo vadinami Varšuvos pulkais. Po Rusijos Armijos įžengimo į Paryžių, jie tapo pavaldūs Rusijos Imperatoriui ir įėjo į Rusijos armijos sudėtį. Reorganizuojant Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę, visi buvę pulkai išformuoti, o sudarant naujus, buvo leista į juos grįžti ir į nelaisvę patekusiems lenkams ir lietuviams.

Žymiausi veikalai apie "lietuviškuosius pulkus": V.Biržiška "Lietuvių kariuomenė 1812-1813-1814 metais", "Mūsų žinynas" Nr. 20, Kaunas, 1924 m.; M.Svilas. "Napoleono karas Lietuvoje", 1928 metai, Kaunas, "Karo archyvas" ir t.t.

_________

Kaip jau minėjau anksčiau, tai kalbant apie „lietuvių“ dalyvavimą Napoleono karuose, negalima nekalbėti ir apie Lenkų legioną, kadangi oficialiai tai – lenkų-lietuvių legionas, nors konkretūs lenkų ar lietuvių skaičiai nenurodomi.

Man pačiam šio legiono veikla nėra labai įdomi, bet jei trumpai, tai:

Legiono branduolį sudarė emigrantai iš Abiejų Tautų Respublikos, kurie manė, jog Napoleonas padės atkurti buvusią ATR valstybę. Varšuvos kunigaikštystė, kuri egzistavo nuo 1807 m. iki 1815 m., tai buvo tarsi masalas ir Lenkijos-Lietuvos valstybingumo atgaivinimo pradžios projektas.

Legionas turėjo kelis kūrimosi etapus. Pirmasis tai buvo Jonas Henrikas Dombrovskis (Jan Henryk Dąbrowski)

1795 m. sukurtas pulkas virš 5000 karių ir N.Bonaparto įsakymu priskiriamas prie Italios armijos. Ten legionas ypač pasižymi, o vadai matydami kovas Italijoje, vis labiau įtiki Napoleono geranoriškumu ir tiesiog dega nekantrumu atkurti buvusiąją valstybę. Bet...

Antras etapas nuo 1800 metų – lenkų-lietuvių pulkas pervadijamas į Dunojaus legioną ir kovoja prie Reino ir Italijoje, o  1802 m. išsiunčiami į Santa – Domingo malšinti Haitčio kolonijinio sukilimo, kuris buvo įvardijamas kaip Haitčio Revoliucija. Ten šie patriotai pradeda simpatizuoti Haičiui, o apie 150 karių perbėga į revoliucionierių gretas. Iš šio karo į Europą grįžta tik apie 700 vyrų (išvyko nepilni 6000), kiti žuvo kare, nuo ligų arba buvo palikti Gvadelupos salyne.

Trečias etapas, prasideda po Varšuvos kunigaikštystės įkūrimo, Varšuvos kunigaikštystėje jis papildomas  ir legionas išsiunčiamas į Ispaniją – Pirėnus. Maždaug apie 6000 karių. Nuo tada jis imtas vadinti Vyslos legionu – „Legion de la Vistule“. Vėliau jie atšaukiami ir dalyvauja rusiškojoje kampanijoje.

Paplitus gandui, kad Napoleonas planuoja įsiveržti į Rusiją, po jo (Napoleno) vėliava, Varšuvos kunigaikštystėje stoja apie 98000-100000 lenkų-lietuvių, išskyrus minėtą 8-tąjį ulonų pulką, kiek iš jų lietuvių – nėra aišku, tad dėl „lietuviškųjų pulkų“ žr. aukščiau. Po prancūzų, Varšuvos kunigaikštystės kariuomenė sudarė didžiausią Didžiosios Armijos dalį.

Taigi, Lietuvių ulonai pirmieji kerta Nemuną ir paskutinieji palieka Rusijos Imperiją. Šiame žygyje labiausiai pasižymėjo Juozapas Poniatovskis, kuris vėliau tapo Prancūzijos maršalu. Maršalas Poniatovskis žuvo Leipcigo mūšyje 1813 m. spalio 19 d... Vėliau Napoleonas Elbės saloje yra apie jį pasakęs – tai jis turėjo būti Lenkijos karaliumi, nes jis tam turėjo ir visus titulus, ir visus talentus.

Iš 7000 Vyslos legiono veteranų – „elito“ - grįžta tik 1500 karių, o bendrai Varšuvos kariuomenė karių iš šios nenusisekusios kampanijos, įvairiais duomenimis grįžta nuo 10000 iki 26000 karių. Bet tų laikų karinio kontingento skaičiavimo metodai gana laisvamaniški: Didžioji Armija buvo išskaidyta, vieningas susirinkimo punktas nebuvo numatytas ir t.t., tad tikslų skaičių sunku pasakyti, bet į iš naujo suburtą Napoleono armiją ateina apie 28000 karių ir Leipcigo mūšyje jie vėl pasižymi, kaip nuožmūs ir Napoleonui ištikimi kariai. Tačiau per 100 Napoleono grįžimo dienų, po jo vėliava, įvairiais vertinimais grįžta tik nuo 300 iki 400 buvusiųlegionierių ir dalyvauja Vaterlo mūšyje. Pasak legendų, išlikę kariai jį lydi į Šv. Elenos salą.

Oficialiai legionas, kaip ir Varšuvos kunigaikštystė, nustoja egzistuoti po Vienos konferencijos, kuri truko nuo 1814-09-18 iki 1815-06-09.

Mintys po "Karas ir taika" ekranizacijos...

„Karas ir taika“... Pažiūrėjau šio romano BBC kino versiją. Tiesą sakant, patiko. Bet nesiruošiu jos nei girti, nei kritikuoti – kiekvienas norintis ir turintis laiko gali pasižiūrėti. Nebloga ir nusisekusi grožinio kūrinio ekranizacija. Kaip sakė pats Napoleonas: „Keista būtų knyga, jei autorius ją parašytų be savo išmislų“... mokinukams tinginiukams pasisekė - nebereikės skaityti nuobodaus kūrinio... (atsiprašau Tolstojaus fanų)...

Taigi, ne apie šiuos kūrinius, o apie tai, kokias kažkada paskandintas mintis jis prikėlė. O mintys tai šiaip sau. Nepatinka man tas akademinis/vadovėlinis Napoleono eros rusiškosios kampanijos (ekspedicijos  - jei tiksliau – apie tai žemiau)  istorijos siūlomas aprašymas ir pateikimas, bet nesiruošiu nieko nei kritikuoti, nei neigti,  nei griauti, o noriu tik pasiūlyti, jei kam įdomu, keletą įdomybių ar „šaradų“ iš šios "kampanijos"...

Taigi...

Pirmiausia.

Persikėlimas per Nemuną

Tai kokios Napoleono pajėgos persikėlė per Nemuną? Įvairiuose šaltiniuose rašoma jog iki pusės milijono. Žinynuose ir enciklopedijose galima sutikti jog persikėlė nuo 300 tūkst. iki 600 tūkst.. Gražūs skaičiukai, o ypač turint galvoje, jog Napoleono armija tuo metu turėjo 1,3 milijono profesionalių karių. Tiek daug svarbos tik tam, kad, pasak Napoleono žodžiais, - nubausti išsišokėlį Aleksandrą I –ąjį?! O tuo tarpu Pirėnuose vyko žiauriausi mūšiai, priešstova, trūko karių ir ten iš ties sprendėsi Europos ateitis.

Iki Smolensko nuėjo tik apie 180000, o iki Borodino nuėjo 138000 pagal oficialią statistiką. Nu jo, o kur kiti? Paliko įgulas, aišku. Na tarkim iki 50000 karių liko saugoti užnugario. O kiti? Dezertyravo, kaip bandoma teigti? Tai kokia žmonių masė turėjo varyti atgal? Tai praktiškai jau ne dezertyravimas, o paniškas armijos bėgimas... Toks masiškas atsitraukimas šio karo pradžioje neužfiksuotas nė viename šaltinyje... Nukovė? Beveik be mūšių, vos vos besikandžiojanti Rusijos Imperijos armija traukiasi ir nukauna 2/3 karių?! O tuo tarpu tokių generalinių mūšių metu, kaip Smolensko ir  Borodino - žūsta tik po 40000 tūkstančių (apie Borodino kiek vėliau – čia toli gražu, vėlgi ne viskas švaru)? Pripažinkit – nerealu. Tai būtų pradžios pabaiga. Prarasti 2/3 armijos, tai visiškas fiasko jau pačioje kampanijos pradžioje! Bet niekas iš to laikmečio liudininkų to kažkodėl nesureikšmina. Beje, ir tokio kiekio žuvusių karių kapų taip pat nėra... Taip pat populiari versija, kad tokį kiekį karių paliko saugoti užnugario. Bet RIA traukėsi, o priešo užnugaryje nebuvo. Tad prasmės tokį kiekį karių palikti saugoti užnugario, kur nėra didesnių priešiškos armijos pajėgų, taip pat nebuvo... Jei iš ties toks skaičius karių būtų paliktas kaip rezervas, tai vėlesnis Bonaparto pasitraukimas iš Maskvos būtų atrodęs visai kitaip. Beje, pagal tokį armijos skaitlingumą, turint galvoje RIA dydį, Napoleonas galėjo sau leisti judėti net dviem kryptim – link abiejų sostinių... Bel vėl gi, šiaurinį flangą saugojo tik vienas korpusas.

Bet vistik realus paaiškinimas yra. Kažkas, galiu tik spėt kokiu tikslu, gudriai suskaičiavo: veikiančią armiją skaičiavo kartu su pagalbiniais daliniais, mokiniais, kadetais, kursantais, markitanėmis, žmonomis, pirkliais ir visu kitu  lydinčių tuo metu armijas „gėriu“. Tais laikais buvo visai normalu, jei pusė ar dar daugiau visos tos žmonių masės, kuri eidavo į „karo žygį“, kariai sudarė tik nuo trečdalio iki pusės...

Antra. Napoleonas forsavo Nemuną ar per jį persikėlė? Forsuoti upę – reiškia persikelti į kitą krantą palaužiant priešo, įsitvirtinusio kitame krante, pasipriešinimą. Taip – Napoleonas ir jo bendražygiai bei kariai prieš persikėlimą ypač nerimavo. Jie ėjo į nežinomybę. Tačiau pirmieji inžinieriniai būriai, kurie persikėlė per Nemuną, pasak amžininkų liudijimų, sutiko tik kazokų patrulį, kurį nuvijo keliais šūviais ir surentė tris pontoninius tiltus ir jau po paros buvo Vilniuje.

 

Persikėlimas per Nemuną

Kelyje į Vilnių, vėlgi, sėkmingai išvaikė kelis kazokų būrius. Taigi, manau atsakymas aiškus – forsavimas čia ne vietoj – Napoleonas persikėlė per Nemuną. Kam tas žodis „forsavimas“? O gi labai paprasta – be konteksto susidaro kovos įspūdis, kuris suformuoja išankstinę nuomonę, stereotipą ir t.t...

 

Portrete Napoleonas karūnuotas Italijos karaliumi

Trečia. Kodėl Napoleonas ėjo ne į Rusijos Imperijos sostinę Sankt-Peterburgą, kur buvo puikus kelias, o į Maskvą, kuri tuo metu buvo tik antraeilis miestas? Versijų galima išgirsti visokių. Akademinė istorija teigia, kad Napoleoną sustabdė mūšyje prie Polocko. Iš tiesų tai apie jį ne kas ir težinoma. Pagrindinės Armijų pajėgos ten nedalyvavo. Labiau panašu į susidūrimą. Na ir kai kurie Prancūzų šaltiniai bei ne itin patikimi Napoleono memuarai liudija, kad jau nuo pat pradžių Napoleono tikslas nebuvo Rusijos Imperijos užkariavimas. Jo tikslas buvo priversti Aleksandrą I-ąjį vykdyti Tilžės sutarties sąlygas (pagrindinė - Britų sausumos blokada).

Aleksandras I

Kitaip tariant – atėjo papešioti už ausų. Tiesa, kai tik Sankt-Peterburgą pasiekė žinia apie Napoleono armijos persikėlimą per Nemuną, buvo ruošiamasi Peterburgo evakuacijai, o tuo tarpu Rusijos armija traukėsi rytų kryptimi. Tai gali būti viena iš priežasčių – norint paauklėti – reikėjo sukulti armiją ir priversti Rusijos imperatorių sėsti už derybų stalo. Toks mūšis ir įvyko Smolenske. Mūšis įvyko taip, kaip Napoleonas ir planavo. Jis troško sumušti Rusijos armiją prie Smolensko, kad Aleksandras atsiųstų pasiuntinius taikos deryboms. Bet armijos nesumušė, nors Smolenską užėmė. Deja, deja... Pasiuntiniai neatvyko... Į visokius diplomatinius žestus Aleksandras nieko neatsakė. Neišsipildė Napoleono noras pademonstruoti jėgą ir jau Naujus Metus švęsti Paryžiuje su nauja Rytų sutartimi... Taigi, reikėjo kažkur eiti. Nežiūrint gražių ir skambių žodžių, greičiausiai tai į Maskvą nuėjo tik dėl karinių ir geografinių ypatumų.  Pasukti nuo Smolensko į Peterburgą, tai reiškė eiti per pelkes, miškus, raistus ir retai apgyvendintą vietovę, kur negautų jokio furažo... o Rusijos nepribaigtą armiją palikti užnugaryje prilygo savižudybei... Tuo tarpu jau ir pats nueitas kelias iki Smolensko Didžiajai Armijai buvo pakankamai sunkus. Kariai jau tada kentė badą, arkliams ir gyvuliams trūko pašaro. Bet grįžti iš Smolensko į Paryžių ir pasirodyti Europos mąsto kvaileliu – ne Napoleoniškas žingsnis... Ne šio garbėtroškos stilius...  O gal buvo ir kitos priežastys?.. Versijų yra visokių... pagal skonį, kvapą ir garsą... Ten kur trūksta faktų, visada atsiras mistikų ir pasaulinio suokalbio liudytojų...

Ketvirta. Borodino mūšis. Kaip ir Ledo mūšis... kaip ir Kulikovo mūšis... Broliai trynukai...

 Nenoriu nieko per daug apie jį sakyti, o tik pateikti keletą faktų pamąstymui:

- amžininkai Borodino mūšio nesureikšmino ir nelaikė kažkuo pasižyminčiu;

- pralaimėjimo prie Borodino pasekmėje, Maskvoje liko milžiniški turtai, nes nespėjo jų evakuoti;

- Kutuzovui už pasižymėjimą kare suteikiamas Smolensko kunigaikščio titulas, o ne Borodino...

- Po karo, kai Aleksandras I-asis lankėsi žymesnių mūšių vietose, Borodino lauke nesilankė ir mišių už žuvusius Borodino nebuvos;

- Apie Borodino reikšmę pradedama kalbėti tik praėjus 25 metams po karo;

Ir desertui:

- Borodino, kuris rodomas, kaip generalinis mūšis - originalaus mūšio plano nėra. XIX a.! Nė iš vienos pusės. Niekas jo nematė. Kitaip tariant, jokių karinių originalių žemėlapių neišliko. Jis sudarytas tik po 1813-1839 metų ir vis buvo „tobulinamas“ iki panašiai 1913 metų... Žodžiu – visos dabar egzistuojančios mėlynos ir raudonos „strėlytės“, tai tik rekonstrukcija...

- Napoleonas memuaruose teigia, kad jis drąsiai, su 70000 karių puolė 200000 RIA karių ir juos greit išvaikė. Tokio savigarbos ir garbėtroškos memuarai, aišku, dalykėlis dar tas... nors archeologiniai kasinėjimai kaip tam teiginiui ir neprieštarauja... Kasinėjimai: 200 metų Borodino mūšio minėjimo proga archeologai bandė kasinėti mūšio lauką... Ką rado? O-gi 30 arklių ir 10 žmonių skeletus, iš kurių vienas II pasaulinio... 200 kulkų ir kažkiek tai munduro sagų... be mundurų, batų ar dar kažkokių ekipiruotės elementų... ir dar keletą visokių smulkmenų... Kas moka „kvadratines“ patys pastudijuokit http://www.archaeolog.ru/index.php?id=242:%D0%BD%D0%B0%D0%B9%D0%B4%D0%B5%D0%BD%D1%8B  Vilniuje didesnes kapines rado...

Penkta. Maskva.

Tai, kad Rusijos armija traukėsi viską niokodama savo kelyje, kad pakenktų priešui, o po to atidavė Maskvą, kuri nebuvo sostinė, o tik antraeilis miestas, kaip ir pati kovos strategija nebuvo originali, nors tai bandoma priskirti Rusijos Imperijos kariniam genijui. Kaip ten bebūtų iš tikrųjų, bet Rusijos armija tik sąmoningai ar nesąmoningai (aplinkybių verčiama) atkartojo nuo 1808 metų Pirėnų karo eigą - Napoleono karo su ispanais, portugalais ir britais kovos „aikštelėje“. Ispanų armija, nežiūrint to, kad Ispanijos karalius tapo Bonaparto žaisleliu, sugebėjo išlikti, atsitraukti į pakraščius ir vadovaujama laikinosios vyriausybės ir Velingtono, kovoti sąjungininkų gretose. Žiūrint iš laiko perspektyvos – Rusijos kampanija buvo tarsi minimodelis.

Taigi, Maskvos, remiantis amžininkų prisiminimais, iš tiesų tai nespėjo evakuoti, nors bandoma piešti atvirkščiai. Ji nebuvo tuščia. Net apytuštė. Išvykti spėjo tik kurie ne kurie kilmingieji ponai. Istorikų vertinimu, Maskvoje žuvo apie 80000 žmonių (Chrosimoj, XX amžiaus gigamieste žuvo 70000)... Perdėti, aišku, skaičiai, bet mastelį parodo (kam rūpi smulkiau gyventojų skaitlingumas Maskvoje 1812 – gali pažiūrėti čia : http://well-p.livejournal.com/755589.html )... Maskva nebuvo tuščia...

Vėl gi, tai ko sėdi Napoleonas Maskvoje? Kam ji jam reikalinga? Ogi laukia derybų: rašinėja laiškus į Sankt-Peterburgą – Sostinę... Įrodė savo jėgą ir laukė derybų - jo tikslas nebuvo Rusijos Imperijos užgrobimas... nuo pat pradžių...

Beje, pradžioje, pajudėjęs iš Smolenksko į Maskvą, jis kalbėjo apie norą žmonėms dovanoti laisvę – išvaduoti iš baudžiavos ir vergijos, tikėjosi sukelti naują alia pugačiovo sukilimą... Bet Maskvoje šių planų atsisako – Rusijai to nereikia, kažkur užrašo savo memuaruose...

Šešta. Šaltis. Kodėl Napoleonas pajudėjo iš Maskvos per speigus? Viskas šiek tiek kitaip. Paniškai ir alkio vedini iš Maskvos nebėgo. Jokio sąmyšio, o drausmingas atsitraukimas. Napoleonas prieš palikdamas Maskvą tarėsi su tų laikų sinoptikais. Jie išstudijavo praėjusių kelerių metų buvusias oro sąlygas ir atsakingai pareiškė, kad speigų nebus 40 dienų, o iki Smolensko armijai nueiti tereikėjo 20 dienų... Žodžiu, sinoptikai prigavo – prie Možaisko „dėjo“ šalčiai... Štai nuo tada ir prasidėjo rusiškosios Napoleono kampanijos nuopuolis...

Panika, dezorganizacija, dezertyravimas ir drausmės kritimas... Visa kita jau pasekmė... (jei kam įdomu – 1912 m. publikuota knyga 100 metų proga http://www.museum.ru/1812/Library/sitin/index.html - joje įdomių dalykėlių galima rasti...)

Septinta. Partizaninis karas. Taip. Buvo. Nepaneigsi. Bet mastelis gerokai perdėtas. Ir didelės reikšmės iki kol Napoleono armija nebuvo demoralizuota, tai yra iki speigų, karo eigai neturėjo. Pavyzdžiui, su Pirėnuose tuo pat metu vykstančiu ispanų ir portugalų partizaniniu pasipriešinimu – net greta nestovėjo...

Napoleono mameliukai malšina Madride sukilimą

Beje, ten, ir kaip puikūs, ir drąsūs kariai, bet kartu ir kaip žiaurūs niekadėjai "Los Diablos Polacos",

malšinantys maištus ir partizaninį judėjimą - naikindami ištisus kaimus ir gyvenvietes su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, ypač pasižymėjo  Napoleono lenkų legionieriai "Legion de la Vistule"...

Aštunta. Įdomi legenda. Kai kur galima sutikti tokį išmislą, jog Napoleono kariai dezertyruodavo ir pasilikdavo Rusijoje... Na taip. Savo noru. Nesužeistas ir sveiko proto žmogus iš „laisvos“ Europos pasiliks baudžiauninku Rusijos imperijoje?!  Neįtikėtina... Žinoma atsirado ir tokių, kurie teigia, jog tie pasilikėliai pasidavė į „kazokus“... nu „jo“... Be komentarų, taip sakant...

 Bet štai po 1813 metų, manoma, kad gyvų į nelaisvę paimtų Napoleono karių Rusijoje liko apie 50000 (mirė nelaisvėje apie 60000), o 1815 metais, teigiama, kad į Prancūziją sugrįžo apie 30000 karių...

Kitą vertus, Rusijos imperijos armijai palikus Paryžių 1814 m. pasigesta 40000 (o gal ir daugiau, nors sutinkama daug autorių, kurie visokiais būdais bando sumenkinti šį skaičių ir padidinti pirmąjį...) paprastų kareivių ir puskarininkių.

Aleksandras I net kreipėsi į Liudviką XVIII, kad šis imtųsi priemonių, jog būtų išduoti dezertyrai. Šis jam ir atsakė, jog to neįmanoma padaryti, kadangi vietiniai gyventojai aktyviai slėpė dezertyrus. Žodžiu – nė vienas nebuvo išduotas. Pasirodo, kol Rusijos armija stovėjo Paryžiuje, Rusijos Imperijos  kariai, kurie buvo rekrūtai, tai yra belaisviai žmonės per prievartą atsidūrę armijoje 25 metams, dažnai kažkada buvę darbštūs kaimiečiai, mielai samdėsi fermose ar kitur, kur trūko darbo jėgos...

Užuodė laisvės vėją... Nemažai vedė ūkininkų dukras ir tapo „Žanais“...   Armiją palikdavo ištisos kuopos su ginklais, amunicija ir net arkliais... Beje, įdomu ir tai, kad už 1814 metus imperatoriaus įsakymu buvo išmokėta triguba alga už nuopelnus... Kalbėti apie discipliną Paryžiuje su triguba alga?.. Ar verta čia ką pridurti?

Na ir pabaigai. Kiek gi grįžo Napoleono karių iš rusiškosios ekspedicijos? Įvairi statistika, bet: grįždami atgal, Nemuną, atseit, pasiekė 2000 prancūzų. Bet neužmirškim, kad Napoleono armija buvo įvairiatautė. Taigi, pasikapsčius paaiškėja, kad įvairių garnizonų prie Vyslos susirenka dar apie 23000 prancūzų karių, į Prūsiją sugrįžta beveik nenukentėję 15000 karių, į Austriją grįžta 25000 karių, taip pat prie Prancūzų prisijungia apie 10000 išlikusių lenkų karių, 8000 saksų ir apie 2000 bavarų ir vestfaliečių... Žodžiu, grįžo apie 85000 karių. Kai kur sutinkama 90000 karių, o Napoleonas per ateinančius metus sugeba vėl surinkti armiją, kurią sąjungininkams sutriuškinti prireikė nemažai pastangų... Taigi, grįžo trečdalis jei skaičiuoti nuo bent kiek statistiškai realaus skaičiaus ir šeštadalis, jei nuo to išpūsto... Beje, Rusijos-Kutuzovo armijos nuostoliai buvo gana panašūs - žuvo apie 200000 karių...

Žodžiu, skaičių daug, mįslių ne mažiau, o kas kaip moka, taip dėlioja...

O kam reikia tų mįslių ir dėlionių? O gi viskas gan paprasta. Rusijos Imperijoje, taip vadinamas „Tėvynės karas“ arba Napoleono invazija – tai nuo XIX amžiaus pradžios ir beveik XIX a. pabaigos - svarbiausias tarptautines ir globalias pasekmes turėjęs įvykis. Panašiai, kaip dabartinei RF II Pasaulinis...
______
Na ir pabaigai dar viena mįslė "Suolkalbių teorijos" ir "Masonų sąmokslo" mėgėjams.

Feldmaršalas Kutuzovas. Nors ir pats pakėlimas į feldmaršalus yra jau mįslingas atvejis ir ne taip ten viskas paprasta buvo, bet čia ne apie tai, o apie portretą. Paprastai publikuojam tik viršutinė šio portreto dalis. O čia pilnas portretas. Bet kas gi čia keisto? O gi jis sėdi ant imperatoriškosios mantijos. Tai viena iš Imperijos regalijų ir buvo skirta TIK imperatoriškiesiems asmenims nuo Jekaterinos I karūnavimo laikų. Pasaulyje tai vienintelis portretas, kur karūnuotojų asmenų mantija naudojama kaip pledas... 

Oleškevičiaus teptukas 1830 m. Peterburgo Ermitažas.