Kordalėčius... platus dvirankis sunkusis kardas... ir Ašmenų draugijos...

Kordalėčius... platus dvirankis sunkusis kardas... ir Ašmenų draugijos...

Kordalėčius, vok. Kordalätsch, kuris kilęs nuo itališkų pavadinimų „cortelas“ ar „coltelaccio“ (didelis peilis) (visai tikėtina, kad net ir lietuviškas žodis „kardas“ tos pačios kilmės, nors kita vertus - ta pati indoeuropiečių prokalbė) arba kartais prancūziškai dar vadinamas badleriu – Badelair. Tai ganėtinai retas kardas, kurį ir kardu laikyti ganėtinai sunku.

Taigi, kas tai per kardas? Visų pirma, tai dvirankis sunkusis plačių ašmenų kardas, kurio panaudojimo paskirtis buvo panaši kaip ir cvaihėnderio (Zweihänder). Net savo laiku jis nebuvo itin populiarus, nes tam, kad juo „mosikuoti“, reikėjo ganėtinai iš prigimties stipraus ir fiziškai treniruoto žmogaus. Lyginant su elegantišku dvirankiu kalaviju, ženkliai skyrėsi ir kovos technika - ne kardo naudai. Vienas iš geriausiai išsilaikiusių egzempliorių yra Karališkajame Švedijos Arsenale.

Krygmeseris

Iš pirmo žvilgsnio, jis labai panašus į grynai vokiškąjį hibmeserį (Hiebmesser) arba grosmeserį (Grosses Messer) ar kai kuriose vokiečių žemėse taip vadinamą krygmeserį (Kriegmesser) (apie juos bus kita tema, kitą savaitę ;) ), tačiau iš esmės skyrėsi: kordalėčius buvo gerokai... netgi ženkliai - didesnis. Jis  jau nuo pat pradžių turėjo tobulesnę ir geresnę riešų ir pirštų apsaugą.

Taigi, šios „pabaisos“ išradimas pripaišomas vienai iš garsiausių, XIV amžiuje įsikūrusiai fechtavimo brolijai. Arba tuometine kalba kalbant -  „Ašmenų brolijai“ ar „Plieno brolijai“ (nežiūrint į naudojamą tuo metu žodį "fecht" - jis turėjo kitą prasmę ir fechtavimo sąvoka kaip tokiayra gerokai jaunesnė). Pilnas šios brolijos pavadinimas skamba taip: „Visuotinė Šventos Mergelės Marijos ir Šventojo ir galingojo dangaus kunigaikščio Švento Marko brolija“ (bruderschafft Unserere lieben frawen und der reynen Jungfrawen Marien vnd des Heiligen vnd gewaltsamen Hyemelfursten sanct Marcen). Sutrumpintai jį vadino labai paprastai – „Švento Marko brolija“ (bruderschafft von St. Marcus arba Marxbrüder ).

Tai bene garsiausia fechtavimo mokslų brolija. Ir ne šiaip fechtavimo, o didžiojo dvirankio kalavijo valdymo meno brolija, kuri paliko ženklų indėlį į Europietiškų kovų meną ir dabartiniai rekonstruktoriai daugumoje bando rekonstruoti būtent jų mokyklos stilių.

Jei trumpai ir iš eilės, tai minėta brolija, kuri jau egzistavo XIV a., buvo įteisnta Frydricho II 1487-08-10 ir jai buvo dovanotos tam tikros privilegijos ir leidimas save vadinti „Ilgojo kalavijo meistrais“ (Meister des langen Schwerts). Tokiu būdu jie tapo vieninteliais mokytojais ar, tiksliau, brolija pavirto į vienintelę dvirankių kalavijų meistrų mokyklą. Jų mokiniai, pabaigę kursą, automatiškai, be jokio bandomojo laikotarpio, tapdavo dopelsoldneriais (Doppelsöldner), tai yra, priešakinėse pozicijose kovojančiais ir dvigubą atlyginimą gaunančiais kariais (nebūtinai kovojančiais su dvirankiais kalavijais).

Šios brolijos centras (po kelių vietų pakeitimo) galutinai įsikūrė Frankfurte prie Maino ir ilgam laikui tapo ašmenų meistrų (dabartine kalba tariant fechtavimo meistrų) centru.

Fechtbuch by Hans Talhoffer, 1459; Luetwold von Koniggsegg 

       Beje, jie tapo monopolistais. Ir labai įdomiais: kiekvienas kovotojas, kuris norėjo tapti ašmenų meno mokytoju, turėjo atvykti į rudeninę mugę ir susikauti su brolijos kapitonu, keturiais meistrais ir keletu paskirtų brolijos narių (dažnai nežiūrint baigties, kandidatai buvo priversti stoti į broliją ir tapti jos nariu). Taigi, kandidato kova vykdavo viešumoje ir buvo ganėtinai pompastiška ir iškilminga. Kaudavosi ant pakylos/scenos pastatytos mugėje. Jei kandidatas garbingai atlaikydavo išbandymus, kapitonas iškilmingai ceremoniniu kalaviju perkryžiuodavo (priliesdamas smaigaliu) naująjį brolijos narį, o šis ant kalavijo ašmenų uždėdavo du auksinius florinus (ar tris?). Tai buvo įstojimo mokestis. Gana nemenkas, reikia pasakyti. Tuomet naujasis narys jau įgydavo teisę sužinoti brolijos paslaptis: rimuotas sentencijas apie ginklų valdymą (nebūtinai dvirankio kalavijo), susipažinti su fechtavimo veikalais ir gaudavo slaptas žymes, pagal kurias brolijos nariai vienas kitą pažindavo bet kokiame krašte. Be abejo, tokią žymę pateikusiam „brolis“ turėjo suteikti visokeriopą pagalbą ir t.t...

Fechtbuch by Hans Talhoffer, 1459; Luetwold von Koniggsegg 

Švento Marko brolijos meistras gaudavo privelegiją nešioti auksinį „Švento marko liūto“ (ženklą) ir mokinti kovos meno bet kurioje Šv.Romos Imperijos žemėje.
Tik tikrai nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog tai brolija, kuri mokė naudotis tik "didžiaisiais" ginklais. Ne, meistrai mokė naudotis visais žinomais šaltaisiais ginklais: tiek kalaviju, peiliu, alebarda  ir t.t... visa kita krūva visokiausių duriamųjų ir kertamųjų ginklų... Viskuo, ką galima suvokti po žodžiu fechtavimas viduramžiškame kontekste.

Taigi, Šv. Marko brolija per 100 metų nuo įvairių valdovų gavo ne vieną privilegiją, o jų privilegijų sąrašas oficialiai buvo papildytas net 9 kartus. Karolis IV 1541 m. brolijai net suteikė dvarininko statusą ir brolijai dovanojo herbą.

XVI a. Šv. Marko brolija susiskaldė į kelias mokyklas... XVI a. Antroje pusėje jau matėsi gana ženklūs skirtumai tarp atsišakojusių mokyklų ir dauguma tų mokyklų dar išgyvavo virš 250 metų... bet apie jas kitą kartą (po straipsnio apie krygmeserį)...

Sovietinė ekspansija... kariniai veiksmai ir "internacionalinė pagalba"...

Vakar vienoje iš FB sienų įvyko diskusija apie karus ir konfliktus, kuriuose dalyvavo sovietų sąjunga (toliau rašysiu „savokas“ – taip trumpiau ir paprasčiau).  Tai visai ne mano tema, bet kadangi tokio sąrašo lietuviškajame internete neradau, nors aplinkui visi tik ir pliurpia kokį pavojingą kaimyną turime, jį įdedu į savo blogą. Gal pravers kokiam studenčiokui... bent jau kaip atspirties taškas.

O kalbant apie grėsmės kupiną kaimyną, tai jis ne vakar atsirado. Kartais, ypač paskutiniu metu žiūrint TV apie NATO, skaitant komentarus ar išdavikiškus straipsnius, susidaro įspūdis, tarsi nieko nebuvo ir staiga tik - „bac, tibidoch, kibidoch“ ir atsirado piktas, agresijos ir nepagrįstų ambicijų kupinas kaimynas. Ne, jis buvo ir yra, ir dar ilgai bus. Ir aš nekalbu apie Carinę imperiją: tegu ji lieka kur nors kampe - velniai jos nematė, tegu dega kur nors sau skaistykloje, juolab kad jos nėra ir matyt jau nebus, o dabartinę kartą užaugino ne cariniai ideologai, o savoko adeptai... Žodžiu – toks kaimynas atsirado ne staiga. Nė velnio ne staiga. Tai paveldėta...

Taigi, štai sąrašiukas... Plikas, nuogas ir be jokio pirmtako – Carinės imperijos ir paveldėtojos - Rusijos Federacijos. Štai tokioj terpėj užauginti dabartinių kaimynų valdžios atstovai... Taip sakant, taiki karinė chronologija:

1. Pilietinis karas 1918-1922 m.;
2. Kovos su Viduriniosios azijos sukilėliais (basmačiais) - 1917- 1932 m. (kai kuriais duomenimis kovos tęsėsi iki 1942 m.) m.;

3. Savoko – Lenkijos – Lietuvos karas 1919-1921 m.;

4. Tambovo sukilimas – 1918-1921 m.;

5. Savoko - Kinijos konfliktas 1929 m.;
6. RKKA (DVRA) žygis į Afganistaną 1929 m.;
7. RKKA (DVRA) žygis į Afganistaną 1930 m.;

8. Internacionalinė pagalba Ispanijai 1936-1939 m.;

9. Internacionalinė pagalba Kinijai 1923- 1941 m.;

10. Koviniai veiksmai prie Chasano ežero – 1938 m.;

11. Koviniai veiksmai prie Chalka-Gol‘o – 1939 m.;

12. Išlaisvinamasis žygis pasitinkant „tovariščių“ Hitlerį į Lenkiją, Pietvakarių-Vakarų Ukrainą ir Baltarusiją, Besarabiją (dabartinė Moldovos teritorija, tuomet dalis Rumunijos) 1939 m.;

13. Žiemos/Suomijos karas 1939-1940 m.;

14. Pabaltijo šalių aneksija 1940m.;

15. Antrasis pasaulinis karas arba kaip vadino savoke: „didysis tėvynės karas“ (mažosiomis raidėmis parašiau sąmoningai) 1941-1945 m.;

16. Pabaltijo šalių, Ukrainos ir Baltarusijos rezistencija/sukilimas 1944-1953 m.;

17. Karo veiksmai Tolimuose Rytuose (tame tarpe Kurilų aneksija) – 1945-1947 m.;

18. Kinijos pilietinis karas 1946-1950 m.;

19. Korėjos karas 1950-1953 m.;

20. Demokratinė Vokietijos Respublika (VDR) 1953 m.;

21. Vengrija 1956 m.

22. Internacionalinė pagalba Laose su pertraukomis 1960-1970 m.;
(na o kaipgi kitaip... pasiteisinusi kominterno politika, kuri užaugino visokias salomeikas ir cvirkelius, pasiteisino - ne be reikalo 1961 m. įkurtas Lumumbos tarptautinis tautų draugystės univeras...)

23. Internacionalinė pagalba Jemene 1962-1963 m; 

24. Vietnamo karas 1965-1974 m.;

25. Karibų krizė 1962-1964 m.;
26. Alžyras 1962-1964 m.;
27. Internacionalinė pagalba Jemene 1967-1969 m.;

28. Internacionalinė pagalba Sirijoje 1967-1970 m.;

29. Čekoslovakija, Lenkija, VDR, Vengrija, Bulgarija 1968 m.;

30. Pasienio konfliktai Tolimuosiuose Rytuose 1969 m.

31. Pasienio konfliktai Kazachstane 1969 m.

32. Internacionalinė pagalba Mozambike 1967-1969 m.;

33. Internacionalinė pagalba Kambodžoje 1970 m.;

34. Pakistano – Indijos konfliktas 1971 m.;

35. Internacionalinė pagalba Sirijoje 1972-1973 m.;

36. Internacionalinė pagalba Bangladeše 1972-1973 m.;

37. Arabų-Izraelio konfliktai ir karai (Egiptas, Joardanija, Sirija) 1967-1974 m.;

38. Somalio – Etiopijos karas 1977-1979 m.;

39. Internacionalinė pagalba Mozambike 1975-1979 m.;

40. Internacionalinė pagalba Angoloje 1975-1994 m.;

41. Afganistano karas 1979-1989 m.;

42. Nikaragua – Salvadoras 1980-1990 m.;

43. Gondurasas 1981-1990 m.;

44. Koviniai veiksmai Sirijoje ir Libane 1982 m.;

45. Internacionalinė pagalba Mozambike 1984-1987 m.;

46. Libijos konfliktas 1987 m.;

47. Karabacho konfliktas 1988-1994 m.;

48. Jugoslavijos konfliktai 1989-1991 m.;

49. Pietų Osetijos konfliktas 1991-1992 m.;

50. Gruzijos – Abchazijos konfliktas 1992-1994 m.;

51. Tadžikistano pilietinis karas 1992-1996m.;

52. Osetijos – Ingušijos konfliktas 1992 m.

53. Padnestrės konfliktas 1992 m.

Paskutinius keturis pridėjau sąmoningai, nes kaip visi žinome, nors teisiškai  1992 m. savoko neliko, bet pagal faktą realiai tenykščiai „valdovai“ dar jautėsi „savoko“ „piliečiais“.

Tai štai... Beveik nebuvo metų, kuriuose savokas gyventų taikoje. Daugumas konfliktų nuo savoko žmonių buvo nuslėpti ir neviešinami arba apie juos kalbama pašnibždomis...

Ir čia jau nekalbant apie atominio ir branduolinio ginklų bandymus, kur vietoje manekenų buvo paaukotas ne vienas batalionas, kurių bendra suma sudarytų gerą armiją, o taip pat be ekologinių ir kitų katastrofų, kurių padarinių šalinimui taip pat buvo naudojamos karinės pajėgos... Štai toks dabartinės RF paveldas ir tokiu būdu sąrašą sėkmingai galime plėsti iki pat šių dienų...

Manau, kad kai ką ir pamiršau, jei priminsit – mielai papildysiu...

Grinvičo šarvai... Greenwich Armour

Grinvičo šarvai... Greenwich Armour

 

Praeitoje temoje apie proginius,išeiginius, kostiuminius šarvus, užsiminiau apie Grinvičo šarvus. Tiksliau – apie šarvakalį meistrą Jakobą Halderį (Jacob Halder; 15??–1608) iš Augsburgo. Šio meistro darbai buvo itin garsūs ir iki šios dienos išliko kaip pavyzdiniai grožio, prabangos ir saugos pavyzdžiai. Jo išlikę eskizai paskelbti nacionaline vertybe ir yra įtraukti į taip vadinamąjį Grinvičo albumą, kuris saugomas Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone (The Victoria and Albert Museum in London). Meistras savo kūrybos piką pasiekė tarp 1576 - 1067 metų. Sprendžiant iš paliktų eskizų kiekio, Jakobas turėjo nemažai planų ir, ko gero, būtų pagaminęs dar daugiau dirbinių, bet karalienė Elžbieta su savo politika įvarė Angliją į visą virtinę nesibaigiančių karų ciklų ir iš meistro buvo pareikalauta daugiau gaminti pigesnių ir mažiau prabangių šarvų.

Na ir apie pačias Grinvičo dirbtuves, kurios vadinosi „The Royal „Almain“ Armouries“ – „Karališkasis vokiečių arsenalas“. Šios dirbtuvės, kurias įkūrė Henrikas VIII 1511 metais, taip keistai buvo vadinamos (Almain - pranc.: vokiečiai) todėl, kad įkūrimo pradžioje šios dirbtuvės buvo skirtos būtent vokiško pavyzdžio šarvų gamybai – iš esmės maksimilijo/maksimilijoniškiems šarvams gaminti. Į šias dirbtuves buvo kviečiami dirbti būtent vokiečių ir, rečiau, italų meistrai. Pirmas anglas, kuris tapo šių dirbtuvių vadovu buvo Viljamas Pikeringas – tik 1607 metais.

Tačiau, nežiūrint visų Henriko VIII užmančių, vokiečių meistrai improvizavo, o kadangi tiek pameistriais, tiek darbininkai buvo ir anglai, ir vokiečiai, ir italai – įgavo savąjį, praktiškai „angliškąjį“, stilių. Iš esmės, Grinvičo mokykla pasižymėjo itin kruopščiu ir smulkmenišku, net nematomoms detalėms, darbu bei dizainu, aukšta kokybe ir prie viso to, neprarastu funkcionalumu (o tai svarbiausia) ir vykusiu detalių išdėstymu. Tokiu būdu, šarvai įgavo ganėtinai savotiškas formas, kurias prabėgus keliems šimtams metų, nespecialistui kartais pastebėti sunku, tačiau amžininkai Grinvičo šarvus nuo kitų mokyklų gana laisvai atskirdavo. 

Na, o pačių šarvų schema, tai tarsi visų stilių mišinys:

* kirasa ir pečių apsauga – itališko stiliaus;

* šalmas – burgundiškas (praktiškai iki 1605-1615);

* klubų, šlaunų apsauga – vokiškas stilius, kuriame jaučiamas Niurnbergo ir Augsburgo meistrų darbas. Beje, specialistai Niurbrego meistrų ir Augsburgo meistrų mokyklas skiria ir laiko atskirais stiliais.

Na ir žemiau šiek tiek Jakobo eskizų ir pačių gaminių...

 

Kostiuminiai šarvai... Proginiai šarvai... Paradiniai...

 

Dažnai i-nete išlenda magnatų Radvilų ginkluotė, kuri „išmėtyta“ praktiškai vos ne po visos Rytų ir Vakarų Europos garsiausius muziejus. Ir labai dažnai išlenda būtent šie šarvai:

Kas tai?

Tiesą sakant, tai kostiuminiai šarvai, pagaminti imituojant rūbus. Tai riterystės adeptų paskutinė „gulbės giesmė“. „Gulbės giesmė“, kuri parodė, kad kariai, jų ginkluotė ir elgsena pakankamai jautri mados vėjams iki tokio lygio, kad kartais gali būti aukojimas ir saugumas, ir praktiškumas (deja, bet ši tendencija stebima ir po šiai dienai...). Na, o patys įspūdingiausi ir keisčiausi, ir nepraktiškiausi buvo landsknechtų aprėdų mados piko viršūnėje kalti šarvai...

O kaip kovinės savybės? Tiesą sakant – atsakymas nevienareikšmis. Panašiai kaip ir su kalavijais ar kardais, ar durklais... Bet gal nuo pradžių. Tik norėtųsi aptarti terminologiją nes žodis „paradiniai“ - neatspindi pilnos jų esmės ir paskirties. Susidaro įspūdis, kad juos dėvintis vyrukas tik ir organizuoja karnavalus ir eisenas, ir kelia asociacijas su romantiškais kostiuminiais kinais ir, be abejo, visokiais princais ant balto žirgo... Buvo, be abejo ir tik tokios paskirties šarvų, tačiau daugumoje atveju, žodį „paradinis“, reikėtų keisti į žodį „proginis“ ar net „išeiginis“. Taip būtų teisingiau. Riteriams ir kitiems kilmingiesiems, tarkim į karinį pasitarimą ar tam tikromis progomis reaguojant į siuzereno pakvietimą, ar net atvykstant į puotą, ar į turnyrą kaip žiūrovui, reikėdavo atvykti „kariškame stiliuje“. Kitaip toks kavalierius būtų nesuprastas. Tačiau tai nesusiję su jokiu „paradu“.

Taigi, jei dar XV a, viduryje pilnai pakako prabangiai muštos brigantinos, tai visokių burgundiškųjų dvarų madų išdavoje, jau XVI a. pradžioje nuo antro dešimtmečio - to nebepakako. Kilmingas asmuo pasirodęs, kad ir kariniame pasitarime su paprasta brigantina ar praktiška milaniškųjų šarvų kirasa, galėjo tapti apkalbų ir pajuokos objektu... Taip sakant, įvaizdis tapo neįtikėtinai svarbia etiketo dalimi. Netgi dar daugiau - kai kuriose šalyse, etiketo normos palaipsniui išaugo į visišką absurdą.

Visos tos mados ir tendencijos, naujoviška karyba ir, ypač, Maksimilijono Pirmojo politika savo riterių atžvilgiu, privedė iki to, kad jau nuo antro XVI a. dešimtmečio, vien dėl išaugusios madų gainiojamos ginkluotės brangumo, tapti riteriu tapo paprasčiausiai nenaudinga (vienas iš daugelio, bet nepaskutinių aspektų). Dauguma mažiau kilmingų jaunuolių tapo žandarais (tuo laiku – sunkioji kavalerija), kirasyrais, reitarais, husarais ir t.t., ir net - pėstininkų karininkais... tai dar prieš kelis dešimtmečius buvo tiesiog neįsivaizduojama... O tuo tarpu riteriškumas tapo išskirtine kasta ir iki tiek išsigimė ir apaugo pompastika,

Nicolas IV Radzivil armoury

kad juo tapti galėjo tik itin turtingas žmogus. Kaip tik šioje sankryžoje ir atsirado kostiuminiai šarvai, kurie dalinai arba pilnai imitavo rūbus. Toli-gražu, ne kiekvienas meistras juos galėjo nukaldinti, o jų kaina, tai ir iš vis sunkiai įsivaizduojamas dalykas net tiems laikams. Ne visi karaliukai ar kunigaikštukai galėjo sau tokius leisti (tai, kad Radvilos turėjo tokius šarvus – jau netiesiogiai, net be jokių įrodymų galima numanyti, kad jų statusas buvo neįtikėtinai aukštas, o ryšiai Vakarų Europos dvaruose buvo tikrai platūs ir, kad jie buvo tikri magnatais tiesiogine šio žodžio prasme).

Na, o kostiuminius šarvus galima suskirstyti į du tipus – visiškai išeiginius ir proginius-paradinius, tokius kaip „alia romana”, kurie visiškai netiko jokiai kovai ir praktiškai buvo tik šarvų imitacija ir “de fajas espesas“, kurie ėjo su tam tikrais priedais, papildomais komplektais – garnitūru: mūšio laukui/kovai ir išeigai. Beje, buvo bandymas tokius naudoti ir turnyruose. Kiek efektingai, sunku pasakyti - istorija nutyli.

Štai keletas klasika laikomų pavyzdžių: 

1595 m.

„De fajas espesas“ pavyzdžiai: Gaminta Jakobo Halderio iš Grinvyčo (Jacob Halder, Greenwich, 1590-1595), Georgo Klifordo (George Clifford, Earl of Cumberland) ir Tomo Sakvilo (Thomas Sackville Earl of Dorset). Beje apie Jakobą Halderį ir Grinvyčo karališkuosius ginklakalius, bus kitas straipsnelis. Jo palikimas ne mažiau brangus, kaip ir pavyzdžiui Holbeino... 

1590 m.

 

„Alia Romana“ Bartolomėjo Kampo iš Pesaro (Bartolomeo Campi) 1546 m. šarvai kalti Imperatoriui Karoliui V (Madridas) (Charles V (1500-58 m.)