Mūšis ant Baltojo kalno šalia Pragos, 1620 m. lapkričio 8 d.

Baltojo kalno mūšis ar Mūšis ant Baltojo Kalno (Kalvos) - 1620 m. lapkričio 8 d.... ir ta proga šalia Prahos organizuojamas įdomus rekonstrukcinis renginys. Jis jau įgavo nuolatinio ir tradicinio renginio vardą.

Paveikslas: Pieter Snayers (1592–1667), mėgėjo patapyti batalijas. Sebastijano Vrankso gildija

Tad, jei kas ten tuo metu važiuos pro šalį (ar ne pro šalį, šiaip, išsiilgęs čekiško alaus), galbūt galės pasinerti į "prabėgusius laikus". Trisdešimtmečio karo rekonstruktoriai susivažiuoja iš visos Europos ir dar galai žino iš kur. Mūsuose šis periodas ne itin žinomas ir menkai aprašytas, o be reikalo. Pavyzdžiui, šiame mūšyje, katalikų gretose, kovojo LDK raiteliai (pagrinde šarvuoti kazokai) ir net sugebėjo paimti Fridricho V pagrindinę vėliavą! Ot tai taip. 

 Tai šiek tiek apie patį mūšį: čekiškai - Bitva na Bílé hoře (1620), angliškai - The Battle of White Mountain ir vokiškai - Die Schlacht am Weißen Berg, o tai nei kvadratinėmis raidėmis, nei lietuviškomis, nelabai kas apie jį yra.

Žodžiu, Katalikų lyga susiorganizavo numalšinti čekų protestantų sukilėlius. Iš jų pusės branduolį sudarė Šventoji Romos imperija su savo garsiosiomis ispanų ir valonų tercijomis, Bavarijos kunigaikštystės, Viurcburgo vyskupystės, Lotaringijos kariaunos ir Lenkijos kavalerija bei LDK kazokai. Iš sukilėlių protestantų pusės - moravai, selezai, Pfalco kunigaikštystė, vengrai (madarai, valakija), Aukštutinė Austrija, Niederiosterreichas ir samdiniai.

 Artėjant Katalikų Lygai, sukilėliai nusprendė juos pasitikti už Prahos sienų ant labai patogios Baltosios kalvos ar kalno (tuomet apie 1 ar 2 km nuo miesto ribos). Išsirikiavo naujamadiškai, pagal nyderlandų pavyzdį: keliomis išilgomis, suskaidytomis į nedidelius dalinius, linijomis. Linijų buvo 3(?) į gylį po 8(?) karius. Tokios rikiuotės pranašumas buvo tas, kad esant dažnai lauko artilerijos ugniai, patiriami pakankamai nedideli nuostoliai. Žodžiu, nežiūrint apylygių jėgų (panašiai po 25 tūkst.), startinis pranašumas buvo kaip ir sukilėlių pusėje, bet jie praleido gerą progą atakuoti katalikiškosios lygos (Imperijos) dalinius, kai šie kėlėsi per po kalva tekantį upelį (ech, tas riteriškumas... Ir vėl koją pakišo...). Tuo tarpu lyga atropojo savo galingomis senamadiškomis tercijomis, kurios artimos kovos sąlygomis linijinei rikiuotei buvo net neįkandamos. Tiesos labui, reikia pasakyti, kad tarp Lygos vadų buvo ginčas ar bandyti priešą apeiti, nes pažįstantys nyderlandiško pavyzdžio rikiuotę, bijojo siaubingų nuostolių, kurią galėtų padaryti artilerija, bet sėkmingas persikėlimas paskatino atakuoti "kakton"...

Žodžiu, nenugalimosios tercijos sukilėlių gretas pradėjo laužyti, kaip šakeles. Sukilėliai porą kartų bandė kontraatakuoti pasitelkdami kavaleriją, bet ši buvo nuvyta. Patirties vadovauti linijinei rikiuotei beveik niekas neturėjo. Tad ne vienas dalinys bėgo apimtas panikos. Trečioji kontraataka į kairį sparną kaip ir pavyko, šiek tiek suteikė vilties, bet čia įsikišo lenkų kavalerija ir LDK kazokai... Štai tada jie paėmė Fridricho vėliavą, nusivijo priešą, apiplėšė stovyklą, išplėšė atsargas ir nulėmė mūšio eigą - sukilėliai spruko ir pasislėpė už miesto sienų...

Žuvusių niekas normaliai nesuskaičiavo. Pagal vienus šaltinius Katalikų lyga neteko nuo 900 karių, pagal kitus iki 2000 (3000), o sukilėliai nuo 1300 iki 9000. Kodėl toks skirtumas? Ogi neaišku kaip skaičiuoti - po derybų Praha buvo atiduota Lygai ir Imperijos valdžia su sukilėliais be jokio gailesčio susidorojo. Tad kas ką pripliusuoja ar atima - sunku gaudytis.

 Tiesa, karas pralaimėtas nebuvo, bet čekai jau buvo eliminuoti...

 Na, tai trumpai tiek. Geriausi išsiamiausi resursai, aišku - čekiški ir vokiški.
Matyt reiktų paminėti, kad pats mūšis tetruko dvi ar šiek tiek daugiau valandos.
Jame dalyvavo būsima 30-mečio karo legenda Albrechtas Valenšteinas (Albrecht Wenzel Eusebius von Waldstein (Wallenstein); 1583-1634), o Imperijos pajėgų maršalas buvo puikus ir pakankamai galvotas, ir atsargus karvedys Karolis Bonaventuras, Longuvelio baronas ir Bokua grafas (Charles-Bonaventure de Longueval, comte de Bucquoy; 1571-1621), kuris, kilęs iš Nyderlandų ir žinodamas linijinės taktikos stipriąsias puses, iš esmės ir siūlė apeiti sukilėlių čekų pajėgas, bei gabus karvedys Tilio grafas Johanas Cerklas (Johan t'Serclaes, Conde de Tilly; 1559 – 1632) ir Bavarijos kunigaikštis Maksimilijonas I (Maximilian I. Kurfürst von Bayern; 1579-1623).
Na, o sukilėlių protestantų pusėje, Turno ir Valsasino grafas Henrikas Matas(Heinrich Matthias Graf von Thurn und Valsassina; 1567-1640), kuriam po šio mūšio teko palikti Bohemiją ir vėliau jis tapo Švedų rezidentu Estijoje bei Kristijonas I, Anhalto ir Bernburgo princas (kunigaikštis) Christian I, Prince of Anhalt-Bernburg; 1568-1630), kuriam teko sprukti į Švediją, vėliau Daniją, iš kurio buvo konfiskuotos visos žemės, tapo nepageidaujamu asmeniu Imperijoje ir tik vėliau jam buvo suteikta malonė. Grįžęs tėvynėn - neužilgo mirė. Taigi, Trisdešimtmečio karo arenoje po šio sukilimo numalšinimo aktyvus protestantas beliko tik Čekijos karūnos netekęs Pfalco kunigaikštis Fridrichas V (Friedrich V. von der Pfalz, 1596-1632), iš kurio taip pat viskas, įskaitant titulus, buvo atimta ir konfiskuota. Galų gale užsikrėtė maru ir mirė tremtyje....
Bohemija dar ilgam lieka Habsburgų dinastijos rankose...

 Organizatorių puslapis (daug foto iš praeitų renginių, o "jutube" pilna prifilmuotos medžiagos): https://www.facebook.com/events/338025196680648/

Memorialinis paminklas

Pistoletai raktai ar raktai pistoletai...





1 pav. Dagtinis pistoletas raktas apie 1500-tuosius

Na taip, kažkada raktai buvo dideli ir masyvūs, o raktininkai - didžiai svarbūs žmonės. Neaišku kam ir kada šovė mintis daryti ar konstruoti rakto ir pistoleto hibridą, bet, matyt, kai jau buvo atsiradęs pistoletinis grūdėtas parakas, vis tik - kilo. Ir nenuostabu. Net mes, būdami berniūkščiais, ieškodavom tuščiavidurių raktų (dar pasitaikydavo gerokai iki 90-tųjų – ypač baldinių), kur prigremždavome sieros nuo degtukų ir išeidavo miniatiūrinės šaudyklėlės... Lygiai, kaip ir su tuščiaviduriais variniais antenų strypais, kurių vieną galą užplakdavome... nors net nenutuokėme apie jokius pistoletus ir, ypač, apie raktus-pistoletus... (bele vamzdis būtų)...

Na, bet kaip ten bebūtų, populiariausia versija, jog jie buvo reikalingi kalėjimų prižiūrėtojams, sandėlių prižiūrėtojams, vergų prižiūrėtojams, galgi civilinių profesijų atstovams, kuriem buvo nedera viešai demonstruoti ginklo, bet tokį turėti paranku. Gal. Gal net žudikams, kuriems reikėjo užmaskuoto ginklo... Gal. Palikim tai fantazijos žaismui, o tai kažkokios rimtesnės, siauresnės paskirties nuorodos ar tikslinės, aiškiai apibrėžtos nišos kaipo ir nėr. Tad, gal neverta gilintis kaip ir kas juos išrado ir kam jų prireikė, bet gamino ir turėjo paklausą nuo, panašiai - 17 amžiaus (bandymai, be abejo jau buvo nuo 1500-tųjų). Buvo jų visokių, nuo dagtinių, iki titnaginių ir kapsulinių, ir net šiuolaikinių. Nuo įmantriausių konstrukcijų, iki primityviausių. Dažniausiai visos spynos atviros. Pvz.: boxlock - atlaužiami populiarūs nuo XIX a. antros pusės, kaip pvz. - medžiokliniai. ankstesniu laikotarpiu - labai tiko miquelet, tipo spynos - populiarios titnaginės spynos pietų Europoje ir Viduržemio regione - pasižymėjo kompaktiškumu - bet čia jau visai kita ir savarankiška tema. Pagal konstrukcijos tipus – kaip ir nedalomi – vientisi, ir - kaip pridėtiniai ar sudėtiniai – raktas sau – šaudyklė sau...

Dagtinis, restauruotas 16-17 a.

Beje. Po šiai dienai gaminamos jų replikos. Kai kurios ir dirbtinai sendintos. Veikiančios, beje. Ir gana populiarios pas ginklų mėgėjus. Kaip egzotika, bet – vis tiek... Žodžiu, paklausa yra. Tad, kaip sakoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Bet už geros būklės originalą, kolekcionieriai gali pakloti nuo 4,5 tūks. eurų ir tai už tokį, kuris restauruotas panaudojus šiuolaikines detales...
Tarp kitko, juos konstravo ir įkalinimo ar laivės atėmimo įstaigose (ir ne tik 20-21 amžiuje, bet ir gerokai anksčiau)...

Štai, keletas iš jų.

Saugomas Malbroke su užrašu „BOZE STRZEZ“ (Viešpats/Dievo apsauga) 42 cm., vamzdis 34 cm.

XVIII a.

XIX a.

apie 1650-tuosius

apie 1700-tuosius

Kpsuliniai

___________

Maksimilijono Pirmojo medžioklės kalavijas... ir "kapoklės"...

Maksimilijono Pirmojo medžioklės kalavijas... ir kapoklės...

 

Maksimiljonas (1459-1519) buvo gana ryški XV-XVI a. asmenybė. Šventosios Romos imperijos labui, savo laiku, pasitarnavo ganėtinai įspūdingai. Nekalbant jau apie nuopelnus karybai, šaunamųjų (pagrinde artilerijos) standartizacijai ir taip toliau.... Galų gale, būtent prie jo atsirado ir „alaus įstatymas“ – vėlgi standartizacija - nustatyta kas gi yra tas alus... Arba alaus švarumo įstatymas (Reinheitsgebot, 1516-04-22)... Būtent šiam įstatymui, kuris buvo išplėstas tik, berods - 1918 metais, mes turime tokį dalyką, kaip šiuolaikinis alus arba vokiškas alus...

Bet ne apie tai, tai yra – ne apie alų...

Be visų savo pomėgių, bene vienas iš mėgstamiausių buvo – medžioklė. Jo autorystei netgi priklauso toks dalykas kaip medžioklei skirtas estokas – smaigas su išplatėjimu panašiu į lauro lapą - pagrinde skirtas šernų ir elnių medžioklei... Na ir apie etalonu laikomądvirankį jo kalaviją, jau buvau rašęs. O štai čia jau jam priklausęs medžioklinio kalavijo pavyzdys (taip pat saugomas Vienoje - Kunsthistorisches Museum Vienna, Arms and Armour)

Pirmiausia, tai kuo skiriasi medžioklinis kalavijas, nuo kovai ar paradui skirto kalavijo? Jei kalbėti apie eilinius jėgerius (kurie dažniausiai buvo prilyginami fraicheriams ir turėjo pagarbą ir svorį visuomenėje) – artimus siuzerenui žmones, tai medžiokliniai kalavijai buvo labiau darbiniai ir ganėtinai paprasti trumpieji kalavijai. Tuo metu (XV-XVI a.), dažniausiai tiesūs ir kažkiek primenantys ankstyvuosius XIII-XIV a. vienarankius kryžininkų kalavijus. Na, o diduomenės, taip sakant elito – tai jau kažkas tarpinio tarp kovinio ir paradinio. Beje, nuo vieno ar kito jie labiausiai skyrėsi savo konstrukcija – dažniausiai elementariai paprasta. Kryžma nebuvo skirta atlaikyti kirčiui – ji labiau dekoratyvinė ir labiau skirta tam, kad ranka nenuslystų ant ašmenų. Buoželė, taip pat, kaip taisyklė, nebūdavo itin išraiškinga, o labiau atitikdavo mados vėjų pučiamus reikalavimus. Anais laikais mada medžioklėje taip pat buvo svarbus dalykas. Gal net svarbesnis nei kur kitur...

Jeigu dėl ilgio tai dar daugiau ar mažiau panašūs į kovinius, tai dėl svorio – jau neretai pastebimas ryškus skirtumas – paprastai gerokai sunkesni. Kai kurie net iki 1,616 kg. – kaip jau geras pusantrinis bastardas ar net koks smulkus dvirankis. Kodėl? Manau aišku – jis skirtas ne kovai, juo ilgai mosikuoti nereikia, o štai žvėrį (dažniausiai stambų), galbūt įniršusį nuo sužeidimo – tai pageidautina – vienu mostu – čia jau kaip priešą tik išvesti iš rikiuotės nebetinka.

Na ir be visa ko, dažnai medžioklės kalavijuose dažnai būdavo įtaisomi kokie nors prabangos atributai – šakučių ir peilių, arba, kitaip tariant – stalo rinkinys.

Kaip ir suprantama, ar ne? Vis tik medžioklė dar ir proga atsijungti ir pailsėti nuo rūmų etiketų ir kurtuazijų, nors tuo pačiu jau buvo kuriami ir kiti etiketai ar kitokia kultūra – kažkur paprastesnė, kažkur atvirkščiai... Štai, pavyzdžiui, nuotraukoje, kairėje pusėje matomi neaiškūs prietaisai panašūs ne tai į kapokles, ne tai bukus plačius peilius, net gal kažkam ir į trumputes mečetes ar krūmkirčius...

Be abejo, kirvuko funkciją nukertant kokią šakelę ar paukštelio kulšelę gal ir galėjo atlikti, tačiau pagrindinė paskirtis buvo kiek kitokia – alia padėkliukas - maisto tiekimui... Taip - taip. Pažiūrėkit į nespalvotos iliustracijos kairį žemutinį ketvirtį ir viską patys suprasit... Čia parodytas puotos stalas, ir nusipelniusiems ar tituluotiesiems medžiotojams ant tokio padėkliuko-peilio buvo siūlomi patys geriausi mėsos gabaliukai.

O štai tikrasis peilis-kapoklė (Tirolis, Hans Sumersperger, 1500-tieji, saugomas Vienoje, ilgis 47,29 cm, plotis – 6,35 cm.)

Beje, į komplektą įeinantys peiliai buvo skirti ne tik maistui, kaip gali atsirodyti, bet ir grobio dorojimui (lupimui, kremzlių pjaustymui, kaulų kapojimui...). Būdavo, kad kai kurie didikai nevengdavo šio darbo ar bent jau kurtuaziškai ar pompastiškai atpjaudavo pirmą gabaliuką... Na, alia kaip pirmasis šokis per puotos/priėmimo atidarymą XIX a. pabaigoje...

Taigi, grįžtam prie šio gražaus daiktelio – Maksimilijono I medžioklės kalavijo:

Ilgis – 106cm., ašmenų ilgis 85 cm., svoris apie 1,105(1,1056) kg. (2 lb 7 oz)

Vienoje pusėje užrašas "MARIA.HILLF.VNNS.AVS.NOTTG" („Marija, padėk mums/mūsų bėdoje/bėdose“ kitoje pusėje "HILFF.SANNDT.SEWASTTIANN" – surištas su vaizdiniu, kur vaizduojamas Šv. Sebastijonas pririštas prie kelmo ir susmaigstytas strėlėmis – laikomas lankininkų ir kažkiek tai karių globėju, o ant makštų "Helpful Maria".

Varis, plienas, dramblio kaulas, perlamutras, raudonmedis.

Kryžmos galiukai – šunų galvos.

Meistras Hans Sumersperger iš Tirolio. Datuojamas apie 1500-tuosius.

Ar tai etalonas? Ne. Nebent siauram to meto laikmečiui... Medžioklės mados keitėsi net imliau nei rūbų... Tad jau XVIII a. mes turime visai kitokį vaizdą. Ko gero labiau priimtiną jau jūsų akiai iš visokiausių kino filmų...

1590 m.

Beje, vokiškuose tekstuose tokie medžioklės kalavijai, kalavijais net nevadinami, rašoma kaip  - „Jäger/jagd Grosse Messer” (Großes Jagdmesser) – ką pažodžiui išvertus reikštų “Didysis medžioklio/medžioklės peilis” (tame tarpe ir šis gražuolis) arba Hirschfänger...

 

XVIII a. antra pusė, Vokietija

Skydas kalkanas

 

Jeigu kam nors teko žaisti „Total War“  "modą" (papildinį) „Ugnimi ir kalaviju“, tikriausiai pamena visai neblogai, bet mūsų akiai kiek neįprastai išpaišytą lengvosios kavalerijos LDK raitelį: su pilna žiedmarškine, šalmu, ietimi ir skydu. Stereotipiškai mąstant - truputį lyg ir atsilikusio nuo laikmečio... Tačiau tai ne fantastika. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytiniame pasienyje tokie ar panašūs raiteliai iš ties tarnavo (apie tai dar kiek žemiau). Pati jų ginkluotė nieko tokio ypatingo ar kokio nors „nou-hau“ neturėjo, bet kalbant apie pačią Lietuvą, atrodo keistokai, nes šie kariai labiau panašesni į kokius turkus ar persus, o ne į LDK raitelius. Tokį panašumą davė ne tik lenktas kardas/kalavijas (pvz.: kilyčius, vėliau karabela) ar šalmas „misiurka“, ar “šišakas“, o labiausia, matyt – skydas. Apvalus giliai įgaubtas skydas. Tik pats įdomumas tame, kad kinuose dažnai jie rodomi kaip metaliniai, o realybėje, daugumoje – tai jie virveliniai ar žagariniai, jei teisingiau – iš medinių virbų (Trakų muziejuje yra (buvo) pintas iš žilvičio virbų ir žievės, bet naudojamas ir arklio plaukas/karčiai)... Kalkanas, žodžiu - skydas kalkanas...

Trakų muz.

Pavadinimas „kalkanas“ – turkiškos kilmės, kuris ir verčiamas kaip „skydas“, bet pasaulyje po šiuo žodžiu dažniausiai ir slypi būtent šis pintas skydo tipas (bet nebūtinai - kartais ir bet koks apvalus). Savo laikmečiui tai buvo gana pigus, bet neretai puošnus skydas...

Kokie privalumai? Palyginus su mediniais ir metaliniais – lengvas. Pakankamai gerai sulaikydavo iš toliau atskridusias strėles, lengvesnių ginklų smūgius. Naudojo raiteliai ir pėstininkai. Dydžių buvo įvairiausių – nuo kumštinio iki pilnaverčio 60-80 centimetrų. Didesni jau buvo nebepatogūs: dėl pynimo specifikos jie ne plokšti, o giliai įgaubti – net primena tas didžiąsias vietnamiečių skrybėles. Visada turėjo didesnį ar mažesnį umboną (umbą), dažnai turėdavo papildomus metalinius virbus ir (ar) apkaustus. Neretai buvo puošnūs ir šiaip puošiami, o kai kurie priminė meno kūrinį ar persišką kilimą. Vidinė skydo dalis dažnai išmušama stora oda.

Manau patys suprantate, jog LDK, Lenkija, Vengrija ar kitos Centrinės Europos šalys dėl savo specifinės padėties, turėjo ganėtinai mišrią ginkluotę – kai kas perimta iš rytų, kai kas iš vakarų. Samdiniai ar perbėgėliai, vėlgi atsinešdavo savų specifinių naujovių. Tad toks ganėtinai rytietiškas skydas buvo naudojamas LDK iki pat XVIII a. Daugiausia juos naudojo totoriai ir rytiniai kazokai. Tiek raiteliai, tiek pėstininkai (daugiausiai raiteliai). Tačiau labiausiai prigijo ir ilgiausiai buvo naudojami (tapę vos ne vizitine kortele) Osmanų imperijoje (Turkijoje), Persijoje ir Vidurinėje Azijoje, kažkiek Korėjoje ir Kinijoje.

Žodžiu, vakaruose jie nerado savo vietos, o rytuose išbuvo iki pat XIX a. pabaigos. Kai kur transformavosi į odinius, kai kur tiek daug apkalinėjami metalu, kad praktiškai pavirto į metalinius.

Kaip nešiojama? Panašiai kaip kumštinis skydas – rankenos/kilpos suėmimui ir diržas nešiojimui už nugaros.

Apie atsiradimo pradžią labai sunku kalbėti, nes pinti skydai naudojami nuo seniausių laikų, o štai tokia virbo sukimo ir perrišimo technologija kildinama iš mongolų – būgtai jie jį ir išplatino, ir išpopuliarino. Ką gi, visai darbinė versija.

Totoriaus apr.

LDK piatygorcas

Turkų

Na, o LDK šie skydai buvo žinomi gana anksti, tačiau neatskiriama lengvosios kavalerijos rytiniame pasienyje dalimi tapo po 1560-tųjų. Dažniausiai tai buvo išeiviai iš kaukazo piatygorcai, kurie maskovijos, o vėliau rusų vadinti čerkesais. Po Liublino Unijos daliai Ukrainos atitekus Lenkijai, dalis jų pradėjo tarnauti Lenkijos karalystei: lenkiškai - "petyhorcy". Lietuvos kunigaikštystėje jie atsirado 1560-taisiais. Juos atsivedė Dmitrijus Vyšnevickis „Baida“, o jų istorija, kartu ir šio skydo naudojimo istorija baigiasi 1776 metais... bet tai jau kita istorija.

 Gamyba: