Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia...

Gott mit Uns!.. Naujos eros pradžia... kurią žymi vienas įdomus mūšis...

 

 

Ko gero išgirdę posakį „Gott mit Uns“, visų pirma krenta asociacijos su Trečiuoju Reichu... Kai kur bandoma šį posakį aiškinti nuo diržo sagčių ant Prūsijos karių diržų (1847 m.), tačiau kaip visada, tiesa yra kiek kitokia. Lotyniškasis posakis „Nobiscum Deus" – „Dievas su mumis“, buvo naudojamas nuo ankstyviausių krikščionybės laikų. Kaip karo šūkį jį rėkė ir Romos, ir Bizantijos, ir visokio plauko kryžiuočių, tame tarpe mums gerai žinomo Teutonų ordino – kariai. Tačiau būtent vokiškasis atsirado protestantizmo laikais... Kai lotynų kalba nuėjo kiek į šalį. Tiesa pasakius - netgi žinoma kada jis pradėtas naudoti – 1631 m. Ir kaip nekeista, tai pradžioje tebuvo tik Saksonijos protestantų karių (apie 19000 švedų ir apie 5000 saksų), kurie kariavo kartu su švedais vienoje pusėje prieš Šventąją Romos Imperiją, Katalikų lygą, Vengriją ir Kroatiją – slaptažodis. Šis slaptažodis buvo įvestas Breitenfeldo mūšio išvakarėse ir jį laimėjus protestantams – tapo skambiu šūkiu, devizu, nuolankumo likimui, pasiaukojimo ir pergalės sinonimu...

O kas tas Breitenfeldo mūšis? Tai mūšis, ties kuriuo galime braukti liniją ir drąsiai uždaryti „senosios“ istorijos duris. Viskas, praktiškai su tuo įvykiu baigėsi bet kokios viduramžiškos ir renesansinės atgyvenos. Tie kas laiku nespėjo persioreantuoti, galutiniame variante arba buvo nusiaubti, arba žlugo... nuo šio mūšio momento į karo lauką įžengė linijinė taktika, galutinai baigėsi visokių falangų ar batalijų era, šaunamieji (parakiniai) ginklai galutinai ir negrįžtamai tapo mūšio lauko valdovais, o patrankos mūšio lauko valkirijomis... pradėjo kurtis rekrūtinės armijos ir kariaunos, ir t.t., ir pan... Tai, aišku, neatsitiktinumas – tuo metu šiauriniuose kraštuose pramonė jau buvo išsivysčiusi pakankamai aukštame lygyje, daug kur jau buvo atmesti senieji ir kanoniniai stereotipai... Viskas...  riterystės kodeksas jau bebuvo tapęs tik kurtuazijos dalimi... O pats riteris romantizuotu personažu...

Merian Matthäus (1593-1650) mūšio schema. Kairėje, viršuje, jau puikuojasi užrašas "Gott mit Uns"

Visų pirma tai šis mūšis pademonstravo pirmą kartą panaudotos linijinės taktikos pranašumus ir sutriuškino tuo metu laikomą itin stiprias Šv.Romos Imperijos sąjungininkų pajėgas. IMūšio metu iš esmės jos buvo lygios: panašiai po 35000 karių (kai kur švedų-saksų duoda apie 40000). Mūšio išdavose, Saksonijos ir Švedų,bendra apimtimi negrįžusių į rikiuotę - apie 5500, o Imperijos ir jų sąjungininkų po mūšio nepriskaičiuota apie 19-20000... Beje, iš jų žuvusių apie 7500, o paimtų į nelaisvę – 9000, sužeistųjų apie 3000... Skaičiukai, ar ne? Nesueina aritmetika? Taip, jie netikslūs - keista aritmetika... Netgi skirtingose "wikėse" (vokiečių, anglų, rusų...) jie skiriasi...  O keistumas tame, kad tie patys belaisviai papildė Švedų-Saksų kariuomenę -po šio mūšio ji tapo stipresne nei iki mūšio (manoma, kad perbėgėlių buvo nuo 6000)...

Taigi, pats mūšis įvyko šalia Breintfildo kaimelio netoli Leipcigo. Tai buvo apie trijų kilometrų kalvota lyguma, kurią spaudė miškelis pietuose ir upelis šiaurės rytuose.Nežiūrint visos ginkluotės, tuomet švedai turėjo dar vieną įdomybę: „läderkanoner” – odos arba odines lengvąsias

 

pulko patrankas (šios ptrankos tai visai atskiratema ir ji jau apračyta čia) – bronzinis vamzdis siauromis sienelėmis, sustiprintas žiedais, apsuktas klijais įmirkytomis virvėmis ir aptemtos oda.

 Švedai ir saksai savo karines pajėgas padalijo į tris dalis po dvi linijas. Už jų pėstininkų ir kavalerijos rezervai. Pirmosios linijos centre išdėstė patrankas, o pats Gustavas II-asis įsikūrė dešiniajame flange.

Tuo tarpu imperinės karinės pajėgos išsirikiavo tradiciškai – ispaniškųjų brigadų prncipu, tai yra stačiakampaiais pėstininkų junginiais - kolonomis, o flanguose kavalerija. Patrankas sustatė taip, kad galėtų apšaudyti skerasi visą kovos lauką (beje sunkiųjų lauko patrankų teturėjo 28, kai bendrai paėmus pas saksus ir švedus buvo 115 įvairaus kalibro pabūklų).

Mūšis prasidėjo nuo artilerijos dvikovos ir truko panašiai apie dvi valandas, kol Gustavas įsakė dešiniam sparnui žygiuoti link priešo. Šie nuo vokiečių artilerijos patyrė didelius nuostolius ir vokiečiams kontratakavus, metė savo patrankas ir pabėgo iš mūšio lauko. Tuo metu vokiečiai ėmė spausti ir kairįjį švedų sparną, o kavalerija pabandė atakuoti dešinįjį flangą: net septynis kartus, bet muškietų ir falkonetų šūviai visus bandymus suvedė į nieką.

 

Galų gale po keturių mūšio valandų vokiečiams pavyko prispausti švedų-saksų flangus ir trys imperijos brigados ėmė atakuoti centrą. Tuomet Gustavas į mūšio sceną įvedė rezervinę artileriją... Imperijos brigados buvo apšaudomos iš panašiai mažiau kaip nepilno puskilomertio – apie 300 žingsnių (metrų) tiek artilerija, tiek muškietomis... Rezultate, vokiečiai buvo sušaudyti ir likučiai bėgo iš mūšio lauko arba pasidavė. Tik tiek, kad švedai-saksai  -ganėtinai vangiai juos persekiojo.

Štai taip, praktiškai jau nebegrįžtamai ir prasidėjo linijiniės taktiko ir parakinių šaunamųjų ginklų era...

 

Beje, įdomu tai, kad švedai-saksai patraukė į Pietų Vokietiją, kur jų armiją generolas Tilis beviltiškai ir nesėkmingai dar bandė sustabdyti. Sąjungininkai užėmė Prahą, Miuncheną ir Augsburgą. O įdomumas tame, kad iš pradžių į visas tas kovas pro pirštus žiūrėję miestelėnai ir kaimiečiai gyveno savo gyvenimą, kol švedai nepradėjo savivaliauti. Jei iš pradžių jie (švedai) buvo sutikti tik kaip valdžios ”pakaitalai” (biurgeriai ir ypač valstiečiai tikėjosi iš švedų ganėtinai didelių lengvatų ir geranoriškumo), tai realybė pasirodė kiek kitokia. Daugelis manė nusikratysią jau visiems įgrisusios Habsburgų dinastijos savivaliavimo... Bet lūkesčiai ir liko lūkesčiais - jos kariuomenės elgesys ėmė visus piktinti – karališkoji armija ėmė siautėti ne menkiau kaip kokie samdiniai... Tad valstiečiai ir biurgeriai neapsikentę ėmėsi atsakomųjų veiksmų... Švedų armija nepastebimai ėmė tirpti, o kai kur įvyko maištai ir atviros kovos su švedų ir jų sąjungininkų įgulomis... Gustavas buvo priverstas baigti karinius veiksmus (tiesa - laikinai)...

Mūšis prie Lmūšis prie Liutyeno (Lütyen)1632 m., kur taip pat laimėjo Gustavas su sąjungininkais. Matome švedų linijinę taktiką ir taip pat užrašą "Gott mit Uns"...

Velniškas vėjas... pabūklų alsavimas...

 

Šiek tiek apie klajojantį mitą susijusį su artilerija ir bausmėmis. Tad silpnesnių nervų skaitovui gal nevertėtų žiūrėti visų foto, nes porelė yra visai ne kokių...

Taigi, vienaip ar kitaip, knygose ar kine, daugiausiai teko matyti ar girdėti užuominą apie tokią bausmę, kaip belaisvio ar nusikaltėlio sušaudymas iš patrankos. Daugiausiai tai rodomi kolonijiniai raudonšvarkiai be gailesčio šaunantys iš patrankos į prie jos žiočių pririštą belaisvį...

Priimta manyti, kad tai kolonijinis britų išmislas atsiradęs per 1857-1858 metų sipajų sukilimą

Indijoje. Tačiau iš ties tai šis stereotipas prie britų prikibo tik dėka jau egzistavusios fotografijos, laikraščių ir žurnalistų įtakos augimo pradžia ir šiaip dėl komunikacijos spartaus augimo. Tiesa, kaip dažnai būna tokiais atvejais yra kiek kitokia. Jie tik pritaikė jau seniai Indijoje dar nuo Mogolų imperijos (The Mughal Empire; Mughliyah Salṭanat ar Mogul Empire; 1526-1540 ir 1555-1858 – žlugo kartu su Sipajų sukilimu) žinomą ir kiek primirštą bausmę... Primiršta buvo, matyt, ne atsitiktinai – pasitaikydavo, kad egzekucijos metu nukentėdavo ir žiūrovai, nes patrankos ne visuomet buvo užtaisomos be sviedinio ar kartečės (nelaimėliui suplėšyti pakako ir tuščio užtaiso, o jei buvo masinė egzekucija - tai britai reikalavo, kad būtų užtaisoma tuščiu), kartais nukentėdavo ir artilerijos įgulus... na ir pati bausmė, suprantama - buvo nešvari... Pagal kai kuriuos liudijimus plėšrieji paukščiai, šunys (net beždžionės) ir graužikai po egzekucijos tiesiog užpūsdavo apylinkes...

Šią bausmę perėmė ir Afganistano valdovai, ir Irano... Bent jau šiose šalyse ši bausmė buvo taikomi iki XIX a. pabaigos, o kai kur net iki XX a. pirmos pusės.



Iranas. XIX a. pabaiga

Taigi, angliškai ši bausmė Europoje buvo/yra žinoma kaip „Blowing from guns” arba “Devil wind” (rečiau), o XIX a. Indijoje, kaip “Senojo Mogulo bausmė” (Old Mughal punishment). Pirmosios užuominos siekia 1526 metus, kai pirmojo imperatoriaus sūnus sušaudė 100 arabų maištininkų. Vėliau ši bausmė ėjo per visus šimtmečius, o XVIII a. daugiausiai taikyta vagims, kurie grobstydavo kariuomenės turtą. Yra ir kuriozų, kai tokiu būdu buvo sušaudyti šeši mulai, kurie dalyvavo keletos mergaičių pagrobime (laikotarpyje tarp 1605-1627 m.)... Kartais taip buvo baudžiami ir dezertyrai.

Afganistanas

Taip pat manoma, kad 1509 metais Francisco de Almeida naudojo šią bausmę Šri Lankoje. Žinomas atvejis, kai olandai apsiautė Colombo (Šri Lanka) ir pradėjo jo apgultį 1656 m., viena moteris kęsdama badą ir nebesugebėdama išmaitinti kūdikio jį nužudė ir norėjo suėsti. Ji buvo pasmerkta sušaudymui iš patrankos, tačiau vietinias šventikas ir elitas atkalbėjo nuo šios bausmės.

Daug nesiplečiant, tai šią bausmę portugalai XVI – XVII a. naudojo ir Mozambike (prieš maištaujančius musulmonus ir vergus) ir Brazilijoje.

Na, o britai „Mogulo bausmę“ pradėjo taikyti apie 1760 metus vagims, dykinėtojams ir dezertyrams. Tuometinė valdžia nusprendė, kad ši bausmė staigi ir humaniška. Oficialiai tai tokius nuosprendžius priimdavo ne britai, o vietiniai teisėjai. Tad dabar ne visai aišku ar jie buvo priimami spaudžiant britų ar paprasčiausiai taikė „senojo Mogulo bausmių tradiciją“. Beje, ši bausmė buvo pritaikyta ne tik vietiniams, bet ir keliems britų kariams - vagims ir plėšikams.

Apie religinę ir moralinę ar kokią auklėjamąją potekstę nerašau, nes bausmė yra bausmė ir daug kas priklauso nuo pačių žmonių – vienam ir pirštu pagrūmoti užteks, o kitam ir baisiausi viduramžiški metodai nepadės... Kaip nerašysiu ir apie nubaustųjų kiekį ir chronologinius bausmių vykdymus. Tai jau kita tema ir žinant ko ieškai, galima jų prisižvejoti kiek tik nori...

Gal tik pabaigai verta paminėti, kad Afganistane ši bausmė buvo praktikuojama iki 1930 metų – šia bausme buvo bandoma suvaldyti tadžikų smurto ir terorizmo protrūkį.

P.S. Toliau ne kažin kokia foto, žiūrėti gal geriau nereikia....

kas liko...

Kelios lietuviškos XVI-XVII a. patrankos

   Buvo šioks toks klausimas apie lietuviškas, tai yra LDK patrankas. Čia tik kelios, kurias pavyko išžvejoti interneto platybėse... Rygoje ir Prūsijoje (tuo metu, kai jie buvo LDK vasalai) - nedėjau. Šiaip tai LDK lietų yra daug. Jos plačiai išsivaikščiojusios po Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Švedijos ar Rusijos arba Baltarusijos ir Ukrainos muziejus. Tačiau dauguma jų yra bevardės arba su numuštais rašmenimis ir jas sunku identifikuoti. Daug jų sunaikinta vien todėl, kad savo laiku jos neatrodė turinčios kažkokią vertę. Na ir toli gražu - ne visos buvo vardinės, su devizais ar kažkokiais identifikavimui pasiduodančiais fragmentais...

   Kaip ir artilerijos meistrai - buvo itin aukštos klasės ir galėjo kuo puikiausiai varžytis su tuo metu garsiausiais Vokietijos ir Nyderlandų meistrais.  Jau vien Kazimiero Simonavičiaus vardas viską pasako...

Nekalbant jau apie Radvilų įkurtą ir puoselėjamą Biržų Arsenalą, kurį vėliau išplėšė švedai...

Na, bet ne apie tai...

Taigi...

1. Taip, deja, bet pilnos falkoneto foto nepavyko gauti

Vilniaus liejykla. 1560 m. Pakelta iš švedų laivo nuskendusio 1627 m. per Olivos mūšį.

Ant juostos užrašyta:

"SIGISMV FVGVST9 REX POLONIAE MAGNUS DVX LITHVANIAE ME FECIT 1560"

ant lentelės:

"HANS SEBER GVS MICH"

Saugoma Gdanske.

2. Iš to pačio laivo falkonetas su Radvilų herbu - be kažkokių užrašų

Vilniaus liejykla

Ačiū už nuorodą Egidijui !

3. Hidra (Hydra). Labai įdomus egzempliorius. Lieta Nesvyžiuje 1599 m. su Radvilų herbu.

 

NICOLAVS CHRI/STOPHORUS/ RADZIWIL / DG. OLICAE ET IN NESVISCH / DVX ETV A.D. M.D.XC.IX

HYDRA PARO LVCTVS PICE/OS DVM CONCITO FLVCTVS

Meistras Germanas Molcfeldas. Saugova Varšuvos karo muziejuje.

Jos istorija labai paini ir įdomi - verta atskiro pasakojimo. Praktiškai "patranka keliauninkė"

4. To pačio meistro, nulieta panašiu laiku kaip ir "Hidra" patranka "Chimera". Praktiškai dvi seserys su panašiu likimu.

Saugoma taip pat Varšuvos karo muziejuje, bet deja foto radau tik 1930 m.

5. Na ir seniausia iš visų šitų - 1541 m. Nulieta Krėvoje ir turi jos herbą.

Meistras Simonas Chauvičius.

Artilerijos muziejus Sankt-Peterburge.

Tarpk kitko, šalia jos guli prūsiška Fridricho haubica ar veikiau kartečinė - XVIII a. Nulieta pamėgdžiojant grafo Šuvalovao superslaptos (vežiodavo uždengtas, saugojo kais akies vyzdį, už išdavystę ar net paprasčiausią užuominą grėsė mirtis) lauko patrankėlės brėžinius. Tiesą pasakius, kai prūsams tokios Šuvalovo patrankos pateko į rankas, Fridrichas iš jų juokėsi, tačiau vis-tik skyrė pinigų ekspirimentams, nes šios patrankos žiotys stačiakampiu eina be jokių pasikeitimų, kai tuo tarpu Šuvalovo jos stačiakampėmis tapdavo tik laibgalyje. Kitaip tariant, buvo siekiama (ar manoma?), kad kartečė sklistų vėduokle horizontaliai, o ne plačiu debesimi.


6. Tiesio įdedu iškarpą

Paimta iš

http://www.epaveldas.lt/vbspi/showImage.do?id=DOC_O_4235_1&biRecordId=2338 

Ačiū Dariui už nuorodą!

7. "Buivolas". Nulieta 1629 m. Gdanske, saugoma Maskvos Kremliaus Arsenale. 

_________________________

Bronziniai ginklai...

Prieštai buvę „topikai“ FB apie bronzos amžių įkvėpė...

Žodžiu, pirmieji bronziniai ginklai (ir apskritai gaminiai) nebuvo varis+alavas, o buvo varis+arsenikas, o tiksliau jo mineralai. Buvo naudojama iki 0,5 proc arseniko. Jis ženkliai padidindavo tvirtumą, bet viršijus 8 proc., pasidarydavo trapus. Kartais naudodavo nikelį. Tai yra varis+nikelis+arsenikas, kai nikelio iki 4,5 proc., o arseniko iki 7 proc. (peiliai, kirviai) Taip pat sutinkami lydiniai, kur būdavo ne nikelis, o švinas – net iki 13-14 proc. ir ~5 proc. arseniko (duriamiesiems įrankiams, tokiems kaip yla).

Na, o varis+alavas atsirado tik apie II tūkstantmetį iki K.g. (+- 100-200 metų). Esmė ta, kad tuo metu ima didėti poreikis metalui ir nuodingo arseniko naudojimas (lydant jo garai nuodingi) nuvarydavo meistrus į kapus. Taigi, jei bronzoje yra virš 30 proc. alavo, jis tampa baltas, bet ginklakalystei tinkamas lydinys buvo iki 6 proc. Berods nuo 4 iki 6 proc. Taigi, jei bronza yra auksinės spalvos (viršijus 10 proc? alavo) arba raudonai auksinė (~15-16 proc.) ar šiaip balta spalva kaip ir vyraujanti, ji ginklams netinkama.  Nors yra išimčių – ritualiniai ar paradiniai ginklai... O esmė ta, kad viršijus 6 proc ribą, bronza tampa kieta ir gali subyrėti smūgiuojant. Praranda elastingumą. Jei kalvis sugebėdavo subalansuoti vario ir alavo proporciją panašiai ant alavo 6 proc. ribos, tai bronzinis ginklas ar įrankis prilygo mažai anglies prisotinto plieno rūšims. Be abejo dėdavo ir kitų priemaišų ir kartais turėdavo tokių receptų, kad ginklas visai puikiai galėjo konkuruoti su prasto plieno ginklu ir net kartais būdavo pranašesnis. Bet tai labai retas atvejis, kuris matyt gautas daugiau atsitiktinumo dėka, o šiaip visi kalavijai buvo daugiau skirti dūrimui, nei kirtimui. Todėl pilnaverčio kalavijo, kaip mes įsivaizduojam plieninį kalaviją praktiškai nesutiksim. Bronziniai kalavijai labiau panašūs į ilgus durklus ir retai viršija 70 cm. (svoris tai panašiai 1 cm apie 0,01-0,02 kg) ir yra kažkiek sunkesni už jų plieninius analogus. Na ir skirtingai nuo epinių pasakojimų ir kinų, bronziniai kalavijai buvo itin retai naudojami kovoje prieš šarvuota ar analogiškai ginkluotą priešininką. Daugiau durklai ir ietys su bronziniais antgaliais... strėlės...

Na ir dar viena įdomybė – vadovėliuose dažnai rodoma, kad bronziniai ginklai liejami. Tam, kad bronza būtų tvirta, lietą gaminį reikia labai staigiai atšaldyti, o tai kai kur tai ganėtinai problematiška. Tuo tarpu įkaitinus ruošinį iki raudonumo, jis visas reikiamas savybes įgauna kalant. Tad kalvystės magija yra gerokai senesnė, nei gali susidaryti toks įspūdis. Dažniausiai sutinkamas variantas, kai pats kalavijas buvo liejamas, o jo ašmenys kalami (atkalti).

Šventi aukojimo peiliai-durklai... Savotiškas „Top-12“...

Šventi aukojimo peiliai-durklai... Savotiškas „Top-12“...

Pastaba: silpnesnių nervų ir per daug lakios fantazijos asmenims nepatartina skaityti... (visai rimtai...)

 

Vienas iš komentarų apie pagonybės (stabmeldystės) pranašumus, užvedė ant štai tokios temos kaip šventi aukojimo peiliai - durklai. Aišku, kad pasaulyje jų egzistuoja begalinė daugybė – vien tik kokių arfrikietiškų ar Polinezijos neįtikėtinos konstrukcijos ritualinių peilių nesuskaičiuosi, bet iš esmės šiai dienai žinomiausių ar kinematografijoje dažniausiai naudojamų realia esamų ar buvusių šventųjų/sakralinių-ritualinių-kabalistinių pelių TOP-12...

Taigi....

1. Matyt mistiškiausias ir iki šių dienų naudojamas, tai Atamas, arba Atemas, arba Atame, arba Atham ar Atchamas ( gali būti, kad iš lot. autem arba iš Mažosiojoje Azijoje naudoto aukų peilio al-dhamme). Tai ritualinis ir kartu aukojimo durklas. Naudojamas raganų, burtininkų, žinių ir žiniuonių, ir be abejo, visokiausių sektantų ir mistinių brolijų. Klasikinis pavyzdys - tai paprasčiausias baselardo ar stileto tipo durklas. Dažnai būna su flambergo ašmenimis arba net triašmenis, su mistine ir kabalistine simbolika ir t.t. Labai dažnai įmagnetintas. Dažniausiai iki 15 centimetrų. Pasidomėjus, tai net internete pilna „receptų“ kaip tokį durklą pasidaryti, užkeikti, paversti talismanu ar net burtų lazdele... Rankenos gali būti traukiamos tiek kokia specifine švento gyvūno ar net žmogaus oda, kaulu, akmeniu ir t.t.. Priklausomai nuo to koks kultas praktikuojamas.

 

2. Viename lygmenyje su Atamu - tai Bolinas ar Bolainas (boline). Saliamono raktas. Tai pjautuvo formos peilis simbolizuojantis pjūtį. Kai kuriuose kultuose tai tik tokiu peiliu galima pajuti šventus augalus, arba kai norima, kad nupjaunami augalai išlaikytų savo magiškas galias ar... vykdyti aukojimus. Visos religinės, kultinės ir mistiškosios galios ir asociacijos, kurias gali sukelti žodis „pjūtis“, gali būti pritaikyta šiam peiliui. Labai dažnai naudojamas Atamo jėgos ir galių sustiprinimui, tai yra, kartu su Atamu... Tiesa, Bolino rankena gali būti tik balta (kai kurie kultai leidžia ir tik šviesiai pilkus tonus)... (beje, daugelyje senųjų religijų, balta spalva tai mirties spalva...). ašmenys galandami iš vidaus, gali būti dantyti, kaip ir pas tikrą pjautuvą. Dažnai dedami magiški, kabalistiniai simboliai ir užrašai, magiškieji akmenys, kaulai, ragai ir t.t....

 

3. Halafas... Na taip, peilis skirtas košeriniam gyvulių aukojimui kai kuriose judėjų religijos atmainose... Tam, kad juo naudotis, mėsininkas turėjo (turi – kai kur praktikuojama ir šiandien) mokytis net keturis metus. Esmė, kad auka neskerdžiama, o perpjaunama specialiu būdu, kad staigiai netektų kuo daugiau kraujo kol dar tvinksi širdis. Ši tradicija baigia nunykti ir nemažai gyvūnų apsaugos organizacijų prieš šį ritualą kovoja (berods dar pernai Lenkijoje su tuo buvo susijęs skandalas...)...

 

4. Kopijus. Matyt pats nekalčiausias ritualinis peilis. Forma simbolizuojanti Liongino ietį, kuriuo buvo nudurtas Kristus. Naudojamas pravoslavų popų, bandelių-prosforų pjaustymui... 

 

5. Apipjaustymo peilis. Taip, čia tas pats, kurį naudoja judėjai ir musulmonai... į detales nesiliausiu, manau, kad ir taip aišku apie ką kalbama. Manoma, kad tradicija buvo perimta iš senovės egiptiečių. Kaip taisyklė apipjaustymas vyksta 8 dieną po gimimo, o prasmės aiškinimų yra įvairių – nuo fizinių normų nukrypimo taisymo iki sakralinės-religinės – susijungimą su savo dievu...

          6. Kila arba Phurba. Tibetietiškas triašmenis durklas. Pažodžiui – vinis. Lamaizmo atributas. Naudojamas išvaryti piktas dvasias, kurios juo ir badomos: piktosios dvasios slepiasi dažniausiai dubenyje su ryžiais, o kartais ir pačiame paciente... Taigi... Rankena būtinai turi vaizduoti triveidį dievą Machakalą, o ašmenys simbolizuoja praeitį, dabartį ir ateitį.

 

7. Mid-Mohas (Meed-Moh). Tailando budistų šventas peilis. Saugoja nuo bet kokių piktųjų jėgų. Peiliui gali būti naudojamas bet koks metalas, o rankeniai bet kokia prieinama medžiaga – svarbiausia, kad jame būtų tikra šventa vinis iš pagodos. O geriausiai, kad jis būtų tik iš šventos vinies... Tad jie kartais būna labai mažyčiai...

 

8. Afrikietiški... visokie... Gausybė visokių... bet tarp jų yra vienas gana įdomus. Tai tarsi gervės ar pelikano snapas. Jis naudojamas žaizdų darymui. Šiuo šventu peiliu padarius įpjovą, žaizda įtrinama žemėmis, o likęs randas turi apsaugoti jo turėtoją nuo piktų dvasių. Kartais padaromi gana įmantrūs kūno piešiniai ir ornamentai. Turistai kai kada net painioja su tatuiruotėmis...

 

Toliau jau šiai dienai nebenaudojami šventi-ritualiniai peiliai...

 

9. Kusungobas arba Kusun-gob. Ritualinis sepukos (charakiri) samurajų peilis... Na, plačiai žinomas ir neverta matyt prie jo sustoti...

 

 

10. Keltų ritualinis peilis. Forma dažniausiai lauro lapo arba išilgai skelto lauro lapo, bet rankena būtinai turėjo baigtis jaučio galva. Šiuo peiliu buvo vykdomi aukojimai prieš kiekvieną kovą ar mūšį, o po mūšio, jei romėnai nemelavo, juo buvo pjaustomos nužudytųjų priešų galvos, kurios buvo laikomos kedrų (?) aliejaus specialiame mišinyje ir po to prikalamos prie kario durų staktos, kad parodyti jo „kietumą“... Deja įdomesnio pavyzdžio neradau, tad įdedu šiuolaikinę repliką

 

11. Tumis arba Tumi. Ritualinis Inkų peilis žmonių aukojimui. Labai keistos formos. Buvo gaminamas liejant auksą, sidabrą ir bronzą. Puošiamas šventaisiai akmenimis ir turėjo simbolizuoti dievą Naimlapą, kuris stovi ant pusapvalių ašmenų. Ko gero simbolizavo saulę ir mėnulį – naktį ir dieną – gimimą ir mirtį. Jis buvo apie 40 cm aukščio. Būtent, ne ilgio, o aukščio – kažkuom primena sūriui pjaustyti puslankio formos peilį ant kurio rankeną kažkas pritvirtino vertikaliai. Be abejo, tokiu peiliu ir dar su tokiu minkštu lydiniu, vienu mostu užmušti auką kažin ar pavykdavo, tad viena iš populiariausių prielaidų, kad auka buvo pasmerkta kančiai... o po vidurius knisdavosi dar jai būnant konvulsijose...

 

 

12. Ictlis -  ixcuac - taip ir verčiamas -peilis. Ritualinis actekų aukojimo peilis. Akmeninis – obsidianinis peilis. apie 32 cm ilgio ir apie 10 cm pločio. Dievo Teskatlipokos arba deivių Tlasolteotlės ir Čalčiutlikujės (Matlalkuije) įsikūnijimas. Buvo manoma, kad šiuo peiliu nudobtos aukos kraujas turi magiškų savybių ir žyniai jį gerdavo tikėdami kad tampa vis labiau šventesni, išmintingesni ir artimesni patiems dievams ir, kad greitai dievų išmintis juos apšvies...