Kovos drambliai ir jų šarvai...

 

Daug kalbėta apie Vakarų Europos kovos žirgų šarvus ir visokias galimas apsaugas. Tačiau Europoje, nuo seniausių laikų buvo naudojai ir kovos drambliai (pvz.: Hanibalo). 

Azija ir Europa  turėjo visus šansus turėti dramblių kavaleriją, bet - praktiškai to neįvyko.

Azijoje koviniai drambliai buvo naudojami iki pat XIX a. Tačiau, reikia iš karto paminėti, kad nuo XVI a. retai kada kovinėje rikiuotėje.  

Laužant visus stereotipus, Indijos radžos, macharadžos ir visokie sultonai, gana anksti suprato, kad kovos drambliai retai kada, kaip bebūtų keista, tinka atakai. Dramblius daugiau naudojo kaip judančiu apžvalgos bokštelius, o kai reikėdavo sprukti, greit persėsdavo ant gerokai eiklesnių ir geriau valdomų žirgų...

O neįvyko dėl paprastų priežasčių – žmogus daug kartų silpnesnis už dramblį ir priversti jį paklusti mūšio sąlygomis ganėtinai sunku.

Pasak visokiausių liudijimų, pačių pradžių pradžioje – drambliai gana puikiai gąsdino priešus, tačiau šie gana greitai išmoko nuo jų apsiginti. Pati pažeidžiamiausia vieta buvo dramblio pilvas, papilvė, kojos ir varovas-vadeliotojas. Jei nors vienas iš šių faktorių būdavo pažeidžiamas – dramblys dažnai pradėdavo trypti visus be jokio skirtumo, o dar dažniau savus...

Taigi, keletas pavyzdžių.

Romėnai dažniausiai stengdavosi pažeisti jų kojas ir papilvę: pavyzdys – 190 m. iki mūsų eros Magnezijos mūšis – sužeisti drambliai tiesiog sutrypė savąją Seleukidų kariauną.

XI a. Indijos sultonas Muchmudas Gaznevis prieš seldžiukus išstatė 50 dramblių, kurių galvos  buvo šarvuotos, o ant jų sėdėjo  po keturis šarvuotus ietininkus ir lankininkus – seldžiukų arkliai supanikavo, tačiau aniems vis tik pavyko atmušti indų ataką sužeidžiant dramblių bandos vedlį į pilvą.

1398 m. Tamirlanui puolant Delį, jį taip pat pasitiko drambliai, kurie, pasak legendų, buvo šarvuoti grandininiais šarvais ir buvo išmokyti čiupti raitelius ir tėkšti juos žemėn. Tais laikais dramblius statydavo prieš visą armiją glausta linija, kuri atrodė nepralaužiama. Beje, jau tada ant dramblių sėdėjo ne tik lankininkai ir ietininkai, bet ir granatų svaidytojai. Tiesa, tos granatos daugiau kėlė triukšmo, nei darė žalos. Tačiau arklius jos baidė neblogai. Tada Tamerlanas įsakė lankininkams iššaudyti vadeliotojus... Čia mūšis ir baigėsi. Netekę vadeliotojų, drambliai patys išsigando tų savo granatų ir sutrypė savąją armiją...

Beje, tais laikais vadeliotojas su savimi turėdavo plaktuką ir kaltą ir jei dramblys kovos lauke supanikuodavo – jais jie privalėjo jį nudėti praskeliant kaukolę, nes pasiutęs dramblys buvo baisus ne tiek priešams, kiek saviems.

Beje, Tamirlanas kovodamas prieš Osmanus, pats panaudojo dramblius – gana sėkmingai...

Riebų tašką uždėjo Baburo kariauna. 1526 m. Baburo kariauna susidūrė su Delio sultono kariauna, kuri turėjo iki 1000 dramblių. Delio sultonas pralaimėjo – Baburo kariaunai juos pavyko sustabdyti drausmingom muškietų ir patrankų salvėm. Dramblys buvo pernelyg geras taikinys... Sultono armiją Baburas ir sužeisti jo pačio drambliai taip suniokojo, kad praktiškai sultonas nebeturėjo kuo priešintis.

Žodžiu, karčios karo pamakos... Ir labai-labai brangios. Juk dramblius reikėjo ne tik šerti ir dresiruoti, bet ir pasistengti juos apsaugoti. Be karių su visokiais ginklais sėdinčių ant dramblių, jie buvo ir šarvuojami. Dėl pakankami didelio brangumo, dažnai ne pilnai, o tik iš priekio.

Piešinių, braižinių ir viso kito kiek nori, tačiau realių šarvų deja, bet beveik nėra.

Vieni iš jų saugomi Britų karališkajame muziejuje. Jie datuojami nuo XV-XVIII amžiumi... sveria 118 kg (vien galvos šarvai – 27 kg), o pilnas komplektas turėjo sverti 159 kg. Deja, bet tikslesnės datos nėra. Bet nežiūrint to, tai gana unikalus daiktas. Kai kurie mokslininkai visiškai rimtai mano, kad pirmuosius šarvuoti pradėjo būtent dramblius, o ne žirgus, nes tuo metu, pagal tuometines technologijas metalinius šarvus tik drambliai ir galėjo nešioti.  Tai yra visa vėlesnė žirgų šarvuotė išsivystė būtent iš drambliams skirtų šarvų.

Beje, sprendžiant iš šių šarvų, ant dramblio nugaros nebuvo jokių palankinų. Ietininkai, dėl didesnės dramblio šonų apsaugos sėdėjo ant kilimo už varovo.

Beje, ant straublio kabindavo grandines su stambiais švininiais rutuliais...

Na, ir dar vienas puikiai išlikęs šarvų egzempliorius saugomas Stratfordo arsenale. Čia jau plankinas ar tai kario būdelė jau yra. Tai visiškai priešingi grandiniams šarvams šarvai. Jie jau padaryti iš skardos plokščių ir tik ausys apsaugotos grandijais.

Dar keletas šarvų egzempliorių yra Indijoje. Tačiau kodėl drambliai, kai jau jie įrodė savo kovinį netinkamumą, vis tik buvo ir toliau laikomi, dresiruojami ir šarvuojami?

Atsakymas labai paprastas – prestižas.

Tiesa, bandė ant dramblių tvirtinti ir patrankėles ir kulkosvaidžius... nepasiteisino.