Taigi, matyt daugelis yra matęs ir
ne kartą šyptelėjęs iš viduramžiškų klynų? Taip dar vadinamų gulfikais (ol: gulp – kelnių maišelis) arba „trunk-hose“ – kelnių skryniomis J kurioms, kad pademonstruoti
vyrišką pasididžiavimą, prikimšimui buvo naudojami ašutai, įvairios atraižos ir
netgi sėlenos? Net prie šarvų kabindavo tokius nemenkus atributus J Žodžiu – spyris į tarpukojį tais laikais, ne visada
galėjo priešininką ir „užlenkti“ J
Tad prie ko čia durklas? Ogi durklas
prie to, kad kalbant apie tokius klynus, pamirštama, kad tuo metu egzistavo dar
vienas tokios pat reikšmės „vyriškas“ atributas – durklas pavadinimu „balokas“.
„Ballock“ ar „bollock“ kilęs nuo anglo-saksų tarmės „bollocks“ ir išvertus tiesiai šviesiai ir reiškė: „kiaušai“, „kūliai“ ar
tiksliausiai matyt bus -„pautai“ J Be to, XIV-XV
a. balokai buvo nešiojami ant diržo priekyje. Tad nenuostabu, kad didžiosios Britanijos Vikrorijos laikų istorikai jį dar
vadindavo ne „baloku“, o kultūringai – „garbės dirklas“ arba „garbingasis
durklas“ J
Tačiau jo specifika tuo
nesibaigia. Dažniausiai jo rankena buvo tik medinė, konusinės formos (panašiai, kaip
dabartinės ylos) ir užsibaigdavo dviejų kiaušinėlių pavidalo formos rankos
apsauga. Nuo XV a. ta rankena dažnai būdavo tuščiavidurė ir su kaiščiu, tad būdavo
galima ten susiberti jei ne smulkias monetas, tai, bent jau, lošimo kauliukus ar
kažkokias nedideles smulkmenas. Panašiai, kaip dabar vadinamieji „išgyvenimo“
peiliai. Tad nenuostabu, kad jį pamėgo pirkliai ir kiti miestiečiai, kurie bent
kiek buvo susiję su prekyba.
Šis durklas buvo
populiarus Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Škotijoje ir šiaip visoje Šiaurės
Europoje.
Ką dar galima apie jį
pasakyti? Na, nebent, kad jis žinomas nuo XIII a., dažnai matomas įvairiuose
renesanso epochos paveiksluose ar didikų portretuose.
Pats durklas buvo
tiesus, siauras, dviašmenis. Manoma, kad jo protėvis galėjo būti dar bronzos amžiuje
lietas keltiškas durklas, o jis pats – kortiko prosenelis.
Tačiau paskutinis teiginys, tai gana gerokai abejotinas ir mažai pagrįstas.
Tačiau visiškai nekelia jokių abejonių, kad jo forma beveik nekito iki pat XVI
a. ir Anglijoje transformavosi į „dudgeon dagger“ – pavojingąjį durklą arba durklą skriaudiką
ar skriaudiko durklą, nes XVII a. „dudgeon“ – reiškė sriaudiką, o
dar anksčiau - į škotišką dirką.
Visi jie išsaugojo tas vienokias ar kitokias
kiaušinėlio formos rankos apsaugas. „Skriaudiko durklas“, pagal gardos formą dar
buvo vadinamas „Poke“, „Poeke“ ar „Poicke“. Tačiau „skriaudiko durklas“ ar „škotiškas dirkas“, tai jau
atskira epopėja... visai kita tema. Nors, gal užbėgant, galima pasakyti, kad paskutinis baloko
formos pasikeitimas žinomas Škotijoje XVIII a. ir toliau jau balokas praktiškai
nunyko. Likusioje Europoje baloką išstūmė 100-150 m. anksčiau „main gauche“ tipo durklai, kurie atėjus į madą fechtavimui stiliuje
„espada-dagger“, labiau tiko ir geriau apsaugojo ranką nuo priešo kirčių (main gauche - bendrinis pavadinimas su taurės ar panašios formos rankų apsauga).
Klasikinis, dar
nesitransformavusiais balokais laikomi XVI a. išlikę pavyzdžiai. Tai durklai su
charakteringa medine, visiškai neraižyta, arba itin minimaliai raižyta,
rankena; nuo 25 iki 40 centimetrų ilgio, o ašmenys bėgant laikui, turėjo
tendenciją siaurėti. Jei XV a. tai buvo durklas su gana plačiais ašmenimis prie
rankenos, tai vėliau jis beveik pasiekia stileto plonumą. Geriausiai išlikę
pavyzdžiai yra Baltijos jūros regiono šalyse ir jų geležties ilgis dažnai būna
lygi arba tik šiek tiek ilgesnė už rankenos ilgį.
Šio durklo makštys, skirtingai nuo
pačio durklo, buvo gaminamos iš įvairiausių medžiagų ir įvairiausių formų ir
stilių. Nuo paprasčiausiai odinių, be jokio metalo – iki metalinių, paauksuotų
ir net su papildomomis kišenėmis kitiems smulkiems instrumentams.
Taigi, jei XIV-XV a. balokai buvo
nešiojami priekyje, tai XV a. jis pasislenka ant dešinio šono ir dažnai būdavo
nešiojamas horizontalioje padėtyje, o dar dažniau nustumiamas už nugaros. Jo
forma tai leido daryti be didesnio diskomforto. Tad, jei skaitote knygas apie
kokius muškietininkus ar kinuose matote karius ar kilminguosius, kurie būtent
taip nešioja pagalbinį duriamąjį ginklą, tai greičiausiai bus balokas...
Beje, nukrypstu nuo temos. Ttruputį apie škotišką daloko versiją -
dirką. Dirką škotai mėgo ir jis jau buvo tapęs jų nacionalinio kostiumo dalimi,
tačiau jo tolimesnią raidą nutraukė anglų valdžia po Kulodeno mūšio 1746-04-16,
po kurio Škotijoje buvo uždrausti ne tik ginklai, bet ir jų nacionalinis
kostiumas. Tačiau škotai, nebūt škotai – jie perėjo prie „Skin-du“ (gel.: Sgian
Dubh) peilio – paslėpto arba juodojo peilio, iš kurio formos kilę visokie dabartinai plokšti ir nedideli savigynos peiliukai...
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą