Be jokių abejonių, užmirštų „artilerijos“
pamokų buvo toli gražu - ne viena. Tačiau noriu pateikti šias tris XV-XVI a.
sandūros istorijas, kurios savo laiku buvo padariusios gilų įspūdį amžininkams,
bet su laiku jų neliko nei istorijos vadovėliuose, nei atsiminimuose ir, matomai,
žinomos tik istorijos įdomybių ieškotojams.
Taigi. Chronologine tvarka.
1. Gediminaičių dinastijos
atstovas, Lenkijos karalius Jonas Albrechtas (LDK kunigaikštis tuo metu buvo jobrolis Aleksandras) 1492 metų vasarą sugalvojo karo žygį į Moldaviją prieš
karalių Stefaną III Didįjį (rumun.: Ştefan cel Mare şi Sfânt,
1429-1504 m.). Pretekstas buvo gana paprastas – kerštas už Bratislavos sudeginimą
ir grąžinti Moldaviją į Lenkijos globą, o realiai tai buvo žygis už
Padnestrovės kontrolę ir Lenkų-Turkų karo tąsa. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė
šiame žygyje nedalyvavo dėl keletos politinių priežasčių.
Kitą vertus, yra
versija, kad Lenkijos karalius ir Moldavijos karalius, kaip sąjungininkai, turėjo
žygiuoti prieš turkus, bet tarp jų įvyko konfliktas ir Albrechtas staigiai
pakeičia kryptį ir apgula Sučavą. Bet visas tuometines intrigas palikime šone.
Tegu dėl jų ginčijasi moldavai, lenkai ir rumunai...
Taigi, į minėtą žygį
Lenkijos karalius pasiėmė apie 200 pabūklų. Tame tarpe, tarp jų buvo ir dvi bombardos. Pagal tuos
laikus, tai buvo neįtikėtino dydžio ir svorio pabūklai. Jas taip ir vadino: „nenusakomo“
arba „neįtikėtino“ dydžio bombardos. Pagal liudijimus, tai vienai iš jų temti-vežti
reikėjo 50 arklių (gaila, kad neišliko kokios veislės arkliai jas tempė), o
kitai 40 arklių. Žodžiu, jų sviedžiami sviediniai buvo skaičiuojami šimtais
svarų.
Bet deja, Sučavo tvirtovės apgultis
pasibaigė nesėkme. Netgi tragedija. Moldavijos karalius gavo iš Vengrų
karaliaus pagalbą, apsupo Lenkijos kariauną ir privertė ją grįžti tuo pačiu
keliu, kuriuo ji ir atėjo (stengėsi, kad grįžtanti kariauna nenuniokotų kitų
regionų), tačiau karštakošis Lenkų karalius nusprendė nesilaikyti susitikimo ir
išsukti iš kelio... Viskas baigėsi mūšiu
Kozminskio girioje/miške. Moldavai surengė pasalą ir Lenkijos kariuomenė buvo
sumušta, o Lenkijos karalius vos spėjo pasislėpti ir išvengti nelaisvės. Vis
pabūklai buvo prarasti, kaip žuvo ir didesnė dalis Lenkijos kariuomenės.
Taigi. Tuomet artilerija lenkams
nepadėjo. Nei apgultyje, nei lauko mūšiuose. Tačiau įdomu tai, kad Vakarų ir
Centrinėje Europoje, Sučavo apgultyje paskutinį kartą buvo naudojamos iš
metalinių juostų suvirintos/nukaltos bombardos.
2. Antrasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės
ir Maskvos kunigaikštystės karas (1500-1503 m.).
Lietuva.
Lietuvai tai buvo ištisa karo nesėkmių virtinė. Jau pačio karo
pradžioje, kai Kunigaikštystė turėjo ir pakankamai stiprią kariuomenę ir net
savo neblogą pabūklų parką, Konstantino Ostrogiškio vadovaujama kariuomenė dėl
kariuomenės vadų nesusikalbėjimo patiria milžinišką ir triuškinamą
pralaimėjimą. Maskvos raiteliai įvykdė ganėtinai sudėtingą manevrą ir sumušė
LDK pajėgas. Išsigelbėti suspėjo ganėtinai nedaug karių, pats Ostrogiškis
patenka į nelaisvę, o visos patrankos (tikslus kaičius nežinomas) atiteko priešui.
Tačiau, manoma, kad skirtingai nuo Livoniečių, šios LDK patrankos buvo
ganėtinai morališkai ir fiziškai pasenusios ir menkai tiko karo lauko mūšiui –
tai yra, su senoviniais griozdiškais lafetais neturėjo manevro laisvės.
Taip, po šio mūšio pasitikėjimas
pabūklais ir kitais šaunamaisiais ginklais buvo sudrebintas. Yra išlikę liudijimai,
kad 1502 metai žygio į Maskvą metu, LDK teturėjo vieną pagrindinį pabūklų vadą
(pixidarius regius) ir tik 12 pabūklų meistrų (dar, remiantis šaltiniais,
galima naudoti terminą magistrų – magistri pixidarii). Sprendžiant iš
pavardžių, tai turėjo būti vokiečiai iš Prūsijos arba Livonijos. Kai kas mano, kad pagal meistrų
kiekį galima skaičiuoti ir pabūklų kiekį, tačiau tai būtų šiokia tokia klaida –
vienas meistras/magistras, galėjo vadovauti net iki 5 pabūklų baterijai.
Žodžiu, LDK pasitikėjimas pabūklais
atgimė tik po Oršos mūšio (1514 m. rugsėjo 8 d.), kai tas pats Ostrogiškis
sėkmingai išnaudojo lauko patrankų galimybes, o toliau dėka Radvilos –
parakinių ginklų entuziasto – po Biržų arsenalo įkūrimo, LDK pabūklų meistrai
galėjo lygiuotis į geriausius to meto Olandijos meistrus. Netgi atskirais
liudijimais, jie juos ir pranoko.
Livonija.
Labai įdomus Livonijos vaidmuo
šiame kare. Ir ganėtinai neblogas jų pabūklininkų ir kariaunos profesionalumo
pavyzdys.
Žodžiu, Livonija šio karo metu,
1501 m., sumąstė išplėsti savo valdas ir patraukia link Pskovo. Juos, prie Siricos
upės, netoli Izborsko, pasitiko maskuoliai. Livoniečiams pavyko užimti
neblogas pozicijas ir dėka darnių lauko patrankų salvių, pasisekė išvaikyti skaitlingesnius nedarnius
priešų pulkus. Negana to, pagal liudijimus, jie sugebėjo ne tik atsimušti nuo
atakų, bet ir juos rimtai apšaudyti šiems atsitraukiant/bėgant. Pasirodo,
priešas taip pat turėjo pabūklus. Matomai rusėnai turėjo ganėtinai senoviškas
patrankėles, kurios nieko negalėjo padaryti puikią poziciją užėmusiems
livoniečiams.
Paskatinti sėkmės livoniečiai
apgulą Izborską ir Pskovą. Tačiau jų pakankamai
lengvos patrankos sienų
neišgriauna ir jiems, sužinojus, kad į Pskovą atskuba ganėtinai didelė pagalba
iš Maskvos, tenka atsitraukti. Bet pabėgti nespėja: prie Smolino ežero įvyksta
mūšis. Tačiau livoniečiai vėl puikiai išnaudoja landšaftą, užima puikias
pozicijas ir tiesiog žaisdami atmuša visas maskuolių atakas.
Manoma, kad šių
atakų nesėkmės buvo dėl ganėtinai sėkmingai išstatytų pabūklų, kurie neleido
Maskvos kariaunai suderinti savo veiksmų.
Šie du livoniečių laimėti mūšiai tuo
metu tapo klasikiniu pavyzdžiu, kaip gerokai mažesnės pajėgos, tinkamai
išnaudojusios landšaftą, pėstininkus ir artileriją, gali sukulti gerokai
skaitlingesnį priešą. Praktiškai jie tuo metu uždėjo tašką ant visokiausių
riteriškų niekalų ir įrodė, kad pakankamai gerai ginkluoti ir mažiau skaitlingi
profesionalai yra kur kas didesnė jėga už gerokai skaitlingesnius bajoriškuosius
šauktinius. Praktiškai uždėjo tašką ginčams dėl lauko artilerijos naudingumo.
Bet tai Centrinėje Europoje, buvo tik pradžių pradžia...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą