Bilis... bilmenas... angliška gizarma... Velso kablys

Bilis... bilmenas... angliška alebarda... angliška gizarma... Velso kablys

Itališka gizarma

Visame pasaulyje gerai žinomas „angliškas“ lankas: tiek iš kinų, tiek iš kronikų, pasakų, legendų ir t.t., ir panašiai. Tačiau paklausus, ar anglai dar kažką tokio ypatingo, būtent angliško, savo ginkluotėje naudojo? Atsakyti būtų ganėtinai sunku... Nors iš tiesų, buvo toks dalykėlis, pagal kurį neklystamai buvo galima atpažinti anglų pėstininkus 15 iki 17 a. amžiuje...

Tai biliai (saks: bylle)... tam tikra alebardos atmaina. Arba, jei tiksliau: gizarmos (it. guisarme), apie kurią labai daug pasakoja burgundijos karų kronikos...

Bet apie viską nuo pradžių.

Pats pavadinimas: bilis, nuo anglo-saksų „bylle“. Tarmiškai šis žodis reiškė visaniokojantį daiktą: mušimą, smeigimą, niokojimą, priklausomai nuo konteksto. Tad natūralu, kad net ir patį bulių (jautį).

Anglai alebardas pradėjo naudoti tik 15 a., Šimtamečio karo (1337–1453 m.) metu. Įdomu tai, kad  Rožių karo (1455-1487 m.) metu, šalia alebardų plačiai pradedami minėti „biliai“, kurie dažnai verčiami ar traktuojami kaip alebardos, o bilmenai – kariai naudojantys alebardas. Kai kur „biliai“ dar vadinami angliškomis gizarmomis. Nors iš tiesų, bilis nors vizualiai primena gizarmą, bet jis gerokai sunkesnis. Aišku, kad taip pavadinus, iš tiesų, didelės klaidos nebūtų, tačiau tai nebūtų ir labai korektiška dėl menkos ir nedidelės priežasties: nuo paprastų alebardų ir itališkų gizarmų, biliai vis tik ganėtinai skiriasi, o giliau pakapsčius, Anglijoje ir Velse, biliai turi gilesnes šaknis, nei iš kontinento atėjusios „barzdos ant koto“ (sen. vok. halm+bart, halmbard...halberd... alebarda).

Taigi, ypatingos jos buvo tuo, kad turėjo siaurus, ant koto užmaunamus, lengvai lenktus (galėjo būti ir tiesus ir kampu/trikampis), masyvius(!) ir ilgus ašmenis. Viršuje baigdavosi ilgu smaigu. Tačiau tai nebuvo vienintelis spyglys: statmenai jam, tarsi stogelis virš ašmenų, buvo dar vienas išgaląstas spyglys (kartais lenktas kaip sodininko peilis). Viena iš jo paskirčių, pavyzdžiui, buvo perpjauti kojų sausgysles arkliams ar žirgams...

Ilgą laiką buvo skeptiškai žiūrima į išilginio kirvio kertamąsias savybes, tačiau rekonstruktoriai kuo puikiausiai įrodė, kad neverta sumenkinti jo galimybių. Masyvūs ašmenys ant ilgo koto neblogai kerta net be stipraus mosto.

Bilių variantų, aišku, buvo visokių: unifikacijos juk nebuvo. Tad galima sutikti, pavyzdžiui, ir tokių kurie neturėjo jokių spyglių ar smaigų, o tik ilgakotį kirvį su ašmenims ir „pjautuvu“... Tačiau dažniausiai, vietoje penties buvo pritaisomas (nukaldinamas) dar vienas spyglys, panašus į ieties antgalį. Negana to, labai dažnai trimis spygliais neapsiribodavo. Dar pridėdavo spyglius antgalio apačioje – kažką panašaus į masyvias „šerno iltis“. Pasitaikė variantų ir su spygliais/smaigais statmenai ašmenims...

Na ir būtų galima baigti, jeigu ne vienas bet: biliai buvo skirstomi į juoduosius arba miško bilius ir “baltuosius“ (gal teisingiau „šviesiuosius“ ar „brangiuosius“). Tai yra "biedniokų"/prasčiokų bilius ir profesionalių karių bilius, kurie kaldinami tik karo poreikiams. Miško arba juodieji biliai buvo sunkūs ir pigūs, naudojami kasdieniuose darbuose. Iš esmės, kalvis per daug nesistengdamas gana spėriai galėjo tokį pagaminti ar perkalti iš metalo atliekų. Aišku, tas kas tinka genėjimui ir kapojimui, gana greitai gali virsti ir ginklu. Įdomu tai, kad XV a. aprašant Kale įgulą, buvo minima, kad ji buvo ginkluota miško biliais. Matomai pats įnagis Anglijoje buvo žinomas ir naudojamas nuo seniausių laikų, bet kaip ginklas tik nuo XV a., tai yra nuo visų tų ilgakočių ginklų žydėjimo aušros. Paskutinė užuomina apie jo panaudojimą kare  - 18 a. – anglų-airių konflikte.

"Bellman & Billman", 1680, Cries of London

Be kita ko, škotų karalius Jokūbas IV (gel: Seumas IV, angl. James IV of Scotland, 1473 — 1513) Flodeno mūšyje (Battle of Flodden, 1513 m.) iš pradžių buvo pašautas iš angliško lanko, o po to pribaigtas biliu...

Na ir išskirtinai reiktų paminėti Velso bilį. Net nežinia prie ko jį priskirti. Kai kada jis tiesiog traktuojamas, kaip atskira alebardos rūšis, kai kada kaip bilio atmaina... Iš esmės – pjautuvas su ilgu smaigu... Anglai jį vadina Velso kabliu - "Welsh hook". Na, bet kuriuo atveju, reikia pridėti žodį „Velso“ ir bus teisingai...

Degradacija... bausmė...

 

Tai ką mes dabar vadiname „degradacija“, iš esmės turi labai tikrą ir tvirtą pagrindą. Tai buvo bausmė. Nužeminimas. Arba išmetimas iš kažkokio luomo.

Tikriausiai ne kartą teko skaityti, girdėti ir matyti visokiausias ekranizuotas  įšventinimo į riterius versijas...  titulų suteikimo ceremonijas... Tačiau egzistavo ir atvirkštinis procesas: riterio vardo ar titulų atėmimas. „Išmetimas“ iš luomo. Ši ceremonija ir buvo vadinama degradacija.

Jeigu titulo atėmimas dar kartais nieko nereikšdavo, juolab, kad jis dažnai buvo prarandamas netekus vienų ar kitų su titulu susijusių žemių ar pareigų, tai „išmetimas“ iš riterių ir pačio luomo, buvo skaudus įvykis ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Fizinės bausmės galėjo būti tik kaip priedėlis, bet jų galėjo ir nebūti. Kitaip tariant, degradacijos bausmės tikslas atimti visas privilegijas ir, tiesiogine to žodžio prasme – išmesti į gatvę. Tiesą pasakius, pagal anuos laikus, tai, ko gero, buvo baisiau už atskyrimą nuo bažnyčios. Skirtingai nuo jos, grąžinimas atgal buvo nebeįmanomas. Beje, degradacijos bausmė galėjo būti taikoma bet kuriam luomui, netgi šventikams. Tačiau pati gėdingiausia, tai, aišku riterio vardo ar kilmės atėmimas.

Tiesa, ją taikyti galėjo tik tas luomas, kuriam žmogus priklausė – tai yra joks karalius neatiduos degradacijai šventiko, netgi pirklio, kaip ir šventikas niekada neatims riterio vardo... Na, aišku, galėjo teikti prašymus... Kita vertus, koks nors pirklys ar amatininkas prieš karaliaus akis neturėjo ypatingų privilegijų, tad ir degradacija, norint juos nubausti karaliaus vardu, nebuvo būtina. Bet jei norėjo bausti cechas ar gildija savo narį, tai jau buvo visai kitas reikalas – tokius santykius reguliavo cecho ar gildijos statutas.

Pavyzdžiui, du vienuoliai, už tai, kad apgavo Karolį VI (Frankų karalius, Charles VI le Bienaimé, Charles le Fol, 1368 - 1422 d.), buvo nuteisti myriop. Tačiau tuo metu šventikams mirties bausmė ant ešafoto nebuvo galima, tad iš pradžių turėjo būti įvykdyta degradacija – atimtas šventiko vardas ir jie išmesti iš šventikų luomo. Žodžiu, tam, kad įvykdytų degradacijos ceremoniją, turėjo statyti ešafotą, kurį tilteliu sujungė su Šventosios Dvasios bažnyčia (veiksmas Paryžiuje) ir vienas iš langų laikinai pavirto durimis. Abu vienuoliai, apsirengę mišių rūbais, iš bažnyčios per tiltelį turėjo eiti link ešafoto. Eisenai vadovavo Popiežiaus rūbais apsirengęs vyskupas. Priėjus ešafotą, asmeniškai juos nurengė ir atėmė visas regalijas ir ženklus. Po to plikai nuskuto galvas. Taip jie buvo išmesti iš luomo ir atiduoti į budelio rankas (vėliau jiems nukirto galvas).

Beje, lygiai panašiai buvo ir su didikais. Aukštesnieji ir suverenūs didikai dažniausiai negalėjo būti nubausti myriop. Prieš tai reikėjo surasti būdus jų degradavimui, tai yra,  neatėmus didikų teisių ir privilegijų - mirties bausmė ar "intensyvi" apklausa ant kankinimų suolo, negalėjo būti taikoma.

Už ką gi galėjo skirti šią bausmę? Daugumoje Vakarų Europos šalių ji buvo ganėtinai retai taikoma. Valdovas dažnai turėjo turėti pilną aplinkos pritarimą.  Tad, dažniausiai, ji buvo taikoma už akivaizdžią išdavystę ir už šiurkščią apgavystę. Na, dar už visiškai akivaizdų garbės teršimą.

Prancūzijoje, pavyzdžiui, tam, kad karalius galėtų degradacijai pasmerkti didiką, turėjo būti sušaukiamas trisdešimties nepriekaištingą vardą turinčių kilmingųjų posėdis, kur buvo iškviečiamas prasikaltėlis. Karalius arba jo heroldas skaitydavo kaltinimą dėl išdavystės, apgavystės ir priesaikos bei įžadų sulaužymo. Jei kaltinamasis negalėjo jų paneigti, tai būdavo pasmerkiamas degradacijai. Dažniausiai būdavo viešai pastatomos dvi pakylos. Ant vienos, su savo heroldais ir ginklanešiais, įsitaisydavo kaltintojai, o ant kitos - kaltinamasis su visa pilna kario/riterio apranga. Priešais jį, ant stulpo, buvo kabinamas apverstas skydas. Toliau, pradedant nuo šalmo, nuimdavo ginklus ir šarvus, o skydą sudaužydavo kūju. Dažniausiai į tris dalis. Pabaigoje, už ceremoniją atsakingas heroldas, ant nusikaltėlio galvos užpildavo karštą vandenį. Per visą ceremoniją buvo giedamos gedulingos giesmės. Pabaigus, teisėjai eidavo į bažnyčią, o kaltinamąjį nešdavo ant neštuvų, kaip numirėlį, kur laikydavo gedulingas mišias. Priklausomai nuo padaryto nusikaltimo, po mišių, nusikaltėlis arba būdavo atiduodamas karališkajam teisėjui ar budeliui, arba paleidžiamas, kad gyventų nešlovėje ir visų niekinamas.

Tokios bausmės buvo praktikuojamos ganėtinai ilgai. Pavyzdžiui, taip net buvo nubaustas kapitonas Franže, gaskonų didikas, už tai, kad 1523 metais atidavė Funterabiją (Fuenterrabía) ispanams.

Įdomu tai, kad jau po XVI a. antros pusės ši bausmė retai sutinkama ir taikoma, tačiau oficialiai buvo atnaujinta 1791 m. Prancūzijoje, atnaujinus baudžiamąjį kodeksą. Tiesa, tai tik silpnas atgarsis tos buvusios iškilmingos ceremonijos. Ji buvo vadinama „pilietybės degradacija“. Iš piliečio būdavo atimama pilietybė ir piliečio teisės, o jis pats vedamas viešai į aikštę, kur tribunolo šauklys arba antstolis perskaitydavo verdiktą ir netikėlį prirakindavo prie gėdos stulpo.

Na, aišku, ir po šiai dienai degradacijos bausmė yra taikoma visur kur yra atimami garbės vardai, laipsniai... titulai... Tik tiek, kad pasikeitė ceremonijos... Ir pati bausmė vadinama jau kitais vardais...

 

P.S. Surašyta remiantis  Henrio Sansono (Charles-Henri Sanson, 1739-1806 m.), užrašais. Tai kažkelintos kartos budelis, kuris per Prancūzų revoliuciją įvykdė bausmę šimtams nuteistųjų – tame tarpe karaliui ir karalienei...