Pirėna... Heraklis... Pirėnai...

Pav. Sebastiano Conca Hercules Crowned by Fame

Legenda apie Pirėnus. Pradžioje ją planavau įkomponuoti į „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurėspasatas“, po to į „Dausų (ne)atstumtieji. Kanli Sakal“, bet ir ten jai vietos neatsirado – tiksliau – ji būtų tik nereikalinga apkrova, kurią galima sau leisti romane, bet ne apsakyme...

Taigi, o ji štai tokia... Apie Heraklį ir jo meilę...

Narbono Galijos bebrikų karalius (bebrikai vėliau migravo į Mažąją Aziją) turėjo dukrą Pirėną (sen. gr. Πυρήνη ), kuri pamilo Heraklį kai šis keliavo ieškodamas Geriono karvių (10 Heraklio žygis). Žodžiu, Narbonoje apsistojęs Heraklis gerokai padaugino vyno (bet gal taip tik pikti liežuviai plakė?) ir neatsispyrė Pirėnai.

Na, ką, vyrukas pusdievis, galiūnas, karys, ištikimas savo pareigai, pasismagino ir iškeliavo sau toliau. Na, o kol jis ten sau tą dešimtą žygdarbį vykdė – Pirėna suspėjo išnešioti ir pagimdyti gyvatę. Mergelikė bijodama savo tėvo rūstybės pabėgo iš namų... Ilgai ar trumpai klaidžiojo – nežinia, bet kažkokioje dykvietėje ją sudraskė laukiniai žvėrys. Labai nedaug trūko, kad ji susitiktų su grįžtančiu Herakliu, tačiau josios mylimasis jau terado tik sudraskytus palaikus... Deja, bet ne visos pasakos gerai baigiasi (ir ne tik Grimų)...

Heraklis, drebindamas kalnus savo raudojimu, ją palaidoje kažkokiam urve, toje kalnų dykynėje, kuri dabar ir vadinama Pirėnais...

Taigi, o legenda – ne kokio XIX a. romantikų išmislas, o užrašyta Silijaus Italiko (lot.: Tiberius Catius Asconius Silius Italicus, ~26-101 m.) poemoje apie Punų karą (264—146 iki Kr. g.), įžangoje apie Hanibalo žygį. Manoma, kad jis pats panaudojo legendą girdėtą iš senovės graikų istoriko Timėjaus Tavromėno (Τίμαιος, 350-260 m. iki Kr. g.)...

 Beje, nereikia Pirėnų Pirėnos painioti su nimfa Pirėna - Poseidono meiluže... Tai jau visai kitos istorijos...

Herakles en de runderen van Geryones