Liuterio rožė

                   

Spalio 31 diena.. Diena, kai 1517 m. buvo paskelbtos 95 Liuterio (Martin Luther arba Martin Luder, 1483-1546) tezės. Diena, nuo kurios galima pradėti skaičiuoti Europos (Vakarų ir Centrinės) "persikrovimo" pradžią (nedrįstu sakyti matrix reloaded ;) ). Pasekmės yra tokios, kokios yra, bet ne apie tai, o ta proga apie Liuterio rožę.
                  Taip vadinamoji Liuterio rožė (Luther rose), kuri, tuo pačiu, tapo, kaip ir reformacijos simbolis. Ją matote paveikslėlyje. Tai Greifsvaldo bažnyčios skliautas (Greifswald Dom), o kitame Liuterio antspaudas.
                 Tiesa, 1517 metais jis dar šio simbolio neturėjo, o antspaudą pagamino tik 1530 m., ir jam padovanojo kurfiurstas (kunigaikštis ir šiuo atveju net princas) Johanas Grosmiutigas (Johann Friedrich der Großmütige, 1503-1554). Na, o rožės simbolis, kaip Liuterio ženklas pradėtas naudoti jau 1520 m. Bent jau tai, berods, anksčiausiai žinomas Liuterio ženklas ant išleistos (spausdintos) knygos.
               Taigi, ką šis ženklas simbolizuoja:
- Juodas kryžius, tai Kristaus ženklas. Sielos išsigelbėjimas;
- Raudona širdis - tai krikščionio širdis, kuri žmoniją turėtų mylėti taip, kaip ją mylėjo Kristus;
- Balta rožė, tai džiaugsmo ir taikos simbolis. Tarp kitko, vėlgi siejama su Kristumi, o tiksliau - su Kristaus prisikėlimu. Kai kur, ant ypač senųjų graviūrų ar net sarkofagų, paminklų, buvo vaizduojamas balta lelija.
- Auksiniai spinduliai arba kai kur lapeliai, tai saulės spinduliai arba Šventosios Dvasios simbolis. Tai apaštalų nešama tiesa. Pirminiame, tipografiniame antspaude jų nebuvo.
- Na ir mėlynas fonas - tai dangus. Nors ne, reikėtų rašyti iš didžiosios raidės - tai Dangus.
- Ir auksinis žiedas. Jis turi dvigubą reikšmę: pats rats/žiedas - amžinybės simbolis, o auksas - nerūdijantis metalas - neblėstatntis tikėjimas...

Velso princas Henrikas ir unikali operacija... (ir dar šis bei tas)

 (įžanginė nuotrauka paimta iš: https://m.facebook.com/ruhesfarkasok/ )

Pradėsiu nuo klausimo: kuo žinomas ar išgarsėjęs Henrikas V, Anglijos karalius ir Velso princas, pretendentas į frankų sostą? Ko gero, labiausiai tuo, kad jis sumušė prancūzų riterius per Aginkurto mūšį (1415 m.). Beje, pasak legendų, kaip tik šio mūšio metu, anglų lankininkai, svaidydami nešvankybes, frankus erzino viduriniuoju pirštu. Nuo tada Europoje ir išpopuliarėjo taip vadinamas „fuck“ gestas (kai rodomas vidurinysis-ilgasis pirštas), kaip paniekos ir įžeidimo gestas (nors tai tik legenda, galbūt išpopuliarinta V.Šekspyro: šio piršto rodymo tradicijos siekia senovės Graikiją ir Romą)... Na, kuo gi dar? Pasaulyje dar žinomas, kaip 100-mečio karo atnaujintojas ir tesėjas (1396 metais buvo sudaryta Frankų karūnai palanki taika. Pats karas su didesnėm ar mažesnėm pertraukom truko nuo 1337 m. iki 1453 m.). Čia gal reiktų pasakyti, kad jis, tiesiog, pretendavo į paveldėjimą, o tikroji ir mistiškoji priežastis - Tamplierių ordino sunaikinimas ir Didžiojo magistro prakeikimas (Ordinas gyvavo 1119—1312 m.), per kurį frankų dinastija supleišėjo... Ir atsirado politinė niša Lankasteriams. Bet palikim tai mistikams ir grįžkim prie Henriko...

Taigi, dar iš įdomybių, tai ta, kad jo gimimo data ne visai aiški. Ji pririšta prie 1386-09-16 tik dėl astrologinės prognozės, kurią jis užsakė prieš Aginkurto mūšį. Tačiau frankai astrologą apkaltino šnipinėjimu ir prognozių klastojimu, ir, būgtai, jį vėliau sudegino (tiksliai neaišku). Žodžiu, kuri data teisinga, vienareikšmiško atsakymo nėra -  ji plaukioja tarp rugpjūčio ir rugsėjo. Bet su metais, kaip ir viskas tvarkoje.

Na, kas dar? Nekreipiant dėmesio į visokias jo karines ir politines sėkmes, kurios aktualios anglams, airiams, velsams ar gal net visiems britams, ar Viljamo Šekspyro išmones apie jo paleistuvystes, kurios neturi jokio tvirto pagrindo, jis buvo vieno iš žymesniųjų chirurginių instrumentų atsiradimo priežastimi... Na taip.  Ir vis per tą jaunatvišką maksimalizmą ir patirties stoką bei norą lysti peklon pirma senių... Štai kaip tik apie tai ir ši tema.

Tačiau prie pagrindinės temos vis tiek neskubu, nes pradžioje, tiems kas mažiau ar visai nesusidūręs su templiniais ginklais, norėtųsi trumpai pasakyti keletą žodžių apie kovui/karui viduramžių Anglijoje naudojamas strėles. 

Nuotrauka iš aukščiau nurodyto resurso

Taigi, trys pagrindinės (modifikacijų, be abejo, būta įvairių... nuo kaulinių iki... ir savais pavadinimais):

- „barbed“ – tipo strėlės antgalis. Tarsi brūklys. Jis su nedideliais dantukais ar net dvišakas. Dažnai naudojami padegamosioms strėlėms – pigūs ir paprasti, gal net „brokuoti“ antgaliai; 

- „bodkin“ – koviniai ir smailūs. Kaip yla. Arba kaltas metalui. Žodžiu, dažniausiai kūginės, nors galėjo būti ir lauro lapo formos ar dar kažkiek kitokios modifikacijos. Šarvamušės. Neretai antgalis būdavo uždedamas tik prieš pat mūšį ir standžiai netvirtinamas, kaip, beje ir visi kiti koviniai antgaliai. Pavyzdžiui, kad nenukristų nuo koto, įkišamas tik pleištas. Kitaip tariant, tai populiariausias mūšio lauko antgalis. Strėlės su tokiu antgaliu, kaip, kad rodo herojiškuose filmuose, iš šarvo, jei įstrigo, ar kūno - neištrauksi. Traukiant ištrauksi tik kotą - be antgalio. Tad, jei ji jau pramušė šarvą ir pasiekė kūną, nors ir ne mirtinai, karys iš rikiuotės iškrenta. Galbūt dar net ne sunkiai sužeistam kariui, jau kovoti su tokia dovanėle sunkoka. Žodžiu, antgalio galima atsikratyti tik nusiėmus šarvus, jei juose įstrigo, o jeigu jau tokia strėlė įsminga į kūną, tai ją galima tik išstumti priekin. Kitaip antgalis liks kūne. Tad, gerai, jeigu ji raumenyje, o ne kaule. Jau jeigu pasiekdavo kaulą, reikėdavo išpjauti. Todėl, iš pažiūros daili ir visai neraguota strėlė, galutiniame rezultate, padarydavo žymias žaizdas... Ir, neretai, su fataline baigtimi (visokiausi užkrėtimai);

- „broadhead“ – tipiniai medžioklei skirti raguoti antgaliai. Šie antgaliai labai gerai pažįstami net tiems kas sėdi prie kompiuterių ir braižo visokius grafikėlius ir schemas. Nežiūrint to, kad jas dėl kadro efektyvumo labai išpopuliarino kinuose ir animaciniuose filmukuose, iš tiesų, kare ne taip jau dažnai jos naudojamos. Jos plačios ir sunkios. Ir brangios. O brangumas - diktuoja savas sąlygas. Pavyzdžiui, aklai leidžiamiems strėlių debesims - jos nenaudojamos. O medžioklėje naudojamas modifikacijas, prie strėlės koto tvirtindavo nejudamai (pavyzdžiui, vinuku, viela). Tai daryta dėl kelių priežasčių, apie kurias gal neverta plėtotis, nes tai jau medžioklės specifika, o ne šios temos. Nors... Nors reikia pasakyti, kad jų analogus mėgo plėšikai. Dėl labai paprastos priežasties: pačiuptas plėšikas galėjo aiškinti, kad tik esąs medžioklis, na gal brakonierius... Ir, pavyzdžiui, atsisveikindavo tik su ranka, o ne su gyvybe ant kankinimų rato kokio nors miesto aikštėje... Tik plėšikų mėgstami analogai buvo pigesni ir ragai labiau priglausti (ne jokia ne taisyklė). Tačiau ir šie antgaliai tvirtinami stacionariai. Nepilnai įtvirtintos strėlės antgalis, tai jau ne medžioklio, o kario... arba akivaizdžiai plėšiko požymis... Mūšio lauke buvo naudojami daugiau su priplotais „ragais“ ir, kaip taisyklė, mažose distancijose. Jų stabdomoji galia, o tuo pačiu padaroma žala - didesnė. 

Be abejo, medžioklei buvo naudojami ir kitokie antgaliai priklausomai nuo žvėries, kurį medžiodavo. Bet šiai temai, pakanka tik aukščiau minėtų trijų tipų, o esmė ta, kad kovinių strėlių antgaliai, skirtingai nuo medžioklinių, nebuvo pilnai įtvirtinami.



Paminklas Šroisberio žymintis mūšio vietą

Henrikas IV

Taigi. Velso princas, Anglijos sosto paveldėtojas, Henrikas Lankasteris, sulaukęs vos 16-likos, išeina į pirmąjį savo karą. Ne vienas, aišku, o su tėvu Henriku IV (1367-1413 m.). Jie iškeliavo mušti ir spardyti nepaklusnaus maištininko Henriko Persio (1364-1403) pravarde „Pentinas“ arba "Karštas Pentinas" - Hotspur (nuo raitelio pentinų, o ne peilio penties. Tai galėjo reikšti ir puikų jojiką ir karštą charakterį, bet biografai, pravardės kilmę vis tik priskiria karštam būdui) ir jo baronų. Reikia pasakyti, kad maištininkų vadeiva maištą sukėlė dėl to, kad jo giminei už pagalbą Lankasteriams sėdant į sostą, nebuvo deramai atsilyginta pažadėtomis žemėmis (nei daugiau, nei mažiau, o Kemberlendo grafystė), o išmokėta tik kažkokia „nepadori“ piniginė kompensacija. Žodžiu, „šventas“ žygis prieš soste sėdintį „žodžio ir priesaikos laužytoją“.

Po šiokių tokių pasikeliavimų ir šalininkų susirinkimo, maištininkai ir teisėtas karalius susitiko prie Šroisberio (Shrewsbury) 1403 m. liepos 21 d. Pats mūšis tai niekuo labai neypatingas, nei taktine, nei strategine ar net politine prasme. Pasauliui būtų ant jo (mūšio) „nusispjaut“, tačiau jis išgarsėjo ne savo eiga, o kai kuo kitkuo. Tačiau apie tai kiek vėliau.

Žodžiu, tai buvo tipiškas viduramžių Anglijos mūšis. Sustojo dvi apylygės kariaunos po, panašiai - 14000 karių ir ėmė žarstytis strėlėmis. Iki to momento kai priešininkai susiėjo į artimą kovą, didesnė dalis karių jau buvo išėjusi iš rikiuotės (žuvusiųjų taip pat skaičiuojamas apylygis skaičius – po 3-4000 iš kiekvienos pusės). Štai čia ir prasideda pats įdomumas. Jaunasis Henrikas, sosto įpėdinis, nežinia kokių galų, gal norėdamas pasipuikuoti, gal geriau pamatyti aplinką, padarė vieną didžiausių nedovanotinų raitelio klaidų, o kaip žinia, aukštaūgis raitelis (princas buvo apie 188 cm ūgio), lankininkui, šaudančiam iš angliško lanko – puikus taikinys. Taigi, vaikėzas tik atvožė šalmo antveidį ir čia pat, kiek žemiau kairės akies, iškart gavo „dovanų“ strėlę. Visa laimė  (nors to meto medicininu požiūriu „negyvėlis“),  kad strėlė nepasiekė stuburo. Antgalis nuo jo buvo per porą centimetrų. Na, kaip manote kokia vaikinuko reakcija? Nežinau ką pagalvojote, bet tai buvo ne patyręs karys, veteranas su nesuskaičiuojamų kovų ir žaizdų sąrašu, o tik vaikinukas: jis instinktyviai svėrė strėlės kotą ir truktelėjo atgal. Strėlę ištraukė, griuvo nuo žirgo, o taip vadinamo „bodkino“ tipo antgalis liko galvoje... viskas. Amen... Turint galvoje, kad Persis paėmė persvarą ir atakavo karaliaus jau dešiniam flange praktiškai sumuštas pajėgas, jo dienelės turėjo būti ir visai suskaičiuotos.

Henrio Persio (Hotspuro) žūtis, 1910 m. graviūra

Bet arba karaliaus maldininkai gerai mokėjo melstis, arba Likimas nusprendė kitaip: nors krito karaliaus vėliava kartu su vėliavnešiu - tačiau kairysis sparnas, kuriam agresyviai vadovavo ir buvo sužeistas jaunasis Henris – nesudrebėjo. Jis išstovėjo, o tuo pačiu suteikė pagalbą princui. Tuo tarpu akoje žuvo pats Persis – gavo strėlę tiesiai galvon iš labai artimo atstumo (ji jam pramušė iš šalmą ir kaukolę). Galutiniame rezultate, netekę savo vado, maištinikai pakriko. Karaliaus kariauna juos sumušė ir išvaikė. Maištas baigėsi, o maištininkų laukė „juodos“ dienos...

Po mūšio, sosto įpėdinis vis dar buvo gyvas. Karalius pasirūpino, kad jis į Kenilvorto pilį (Kenilworth Castle) būtų nugabentas itin švelniai ir atidžiai. Sužeistu princu pradėjo rūpintis iš Londono iškviesti gydytojai. Na, kaip gydytojai... Jei tarnavo karaliaus dvare, tai matyt neblogi, tačiau audiniuose užstrigusios strėlės antgalio jiems nepavyko ištraukti. Jie pabandė, žinoma, bet jiems nepavyko. Žaizda pradėjo net ir pūliuoti. Karalius, be abejo, įniršo, o „medikusiai“ ėmė teisintis, kad jie nieko negali padaryti, nes neegzistuoja toks instrumentas, kuris galėtų užkabinti glitų antgalį ir jį ištraukti. Kai kalba pakrypo apie instrumentus, buvo prisimintas gana garsus to meto chirurgas ir metalo, o, tiksliau, chirurginių instrumentų meistras - Džonas Bradmoras (John Bradmore, ?-1412), kuris vėliau parašys savo garsųjį chirurgijos traktatą “Phillomena” (jame ir aprašoma operacija atlikta jaunajam princui Henriu).

 Įdomu tai, kad tuo metu maestro Džonas buvo įkalintas ir, ko gero, jam grėsė mirties bausmė. Jį kaltino tuo, kad naudodamasis savo įgūdžiais ir talentais, jis padirbinėjo pinigus. Keista, bet, matyt, dėl šios biografinės detalės, nemažai plaukioja legendų, jog jis buvo ne tai auksakalys, ne tai juvelyras, ne tai sukčius... Nors, kažkuria prasme, chirurginių instrumentų kūrėjas turėjo pažinoti ir auksakalystę ir juvelyriką arba turėti gerus įgūdžius dirbant su metalais.

Žodžiu, nenukrypstant nuo temos, belaisvį chirurgą atgabena pas princą. Jam tiesiai ir aiškiai pasakoma, kad arba jis mirsi tuoj pat po princo mirties, arba taps laisvas ir turtingas, jei išgelbės nelaimėlį.
Ką gi Džonas rado? Ogi, kad žaizda ima pūliuoti ir trauktis. Pasiekti antgalio - beveik neįmanoma. Tada jis po kažkokių tai pamąstymų, jo paslaugom pristatytiems medikams įsako padaryti žaizdos ilgio (5-6 coliai) tam tikrus plonyčius gerai džiovinto ir nužievėto šeivamedžio „šiaudus“ ir išmirkyti juos rožiniame meduje (I made small probes from the pith of an elder... infused with rose honey - kas tas rožinis medus? Tai, matomai, vienas iš tuo metu naudojamų antiseptikų pagamintas medaus ir rožių žiedlapių bei brendžio pagrindu: priklausomai nuo receptūros, galėjo ir numaldyti skausmą). Jis tuos „šiaudus“ suleido per visą žaizdos ilgį... Vėliau dar pridėjo storesnių „šiaudų“ ir žaizdą praplėtė tiek, kiek jam reikėjo.

Tuo tarpu, kol buvo ruošiami „šiaudiniai“ įtvarai, jis sukonstravo gana įdomų instrumentą. Tai buvo, tarsi atvirkštines reples arba, gal teisingiau – atvirkštiniai, mažesnio diametro nei antgalio ertmė -gnybtai. Jų esmė buvo ta, kad įleidus sutvirtintus ir suglaustus virbus į antgalį – sukant/spaudžiant centrinį virbą, žiediniai virbai plėstųsi ir įsikabintų į vidines strėlės antgalio sieneles. Na, paveikslėlyje matote, kaip jis atrodė. Tiesa, viduramžių galvų operacijose buvo naudoti ir gnybtai, ir pincetai, ir grąžtai, ir panašūs instrumentai, bet tokio, kuris galėtų plėstis, o ne spaustis – nebuvo.

Taigi. Visa operacija, pradedant šiaudais – atlikta per dieną. Vėliau jis žaizdą dezinfekavo vyno spiritu (alkoholiu). Kokias kančias turėjo operacijos metu ištverti Henrikas – neaišku. Duomenų, kad jam buvo duotas opiumas, kokių durnaropių ar grybukų antpilas arba paprasčiausiai  prigirdytas iki sąmonės netekimo - nėra. Bet visa tai buvo įmanoma...

Taigi, princas, pagal tą laikmetį - beveik stebuklas, bet išgyveno ir pragyveno garbingą bei šlovingą gyvenimą iki pat 1422 m. Tiesa, daugiau į jokio mūšio sūkurį nebelindo, nors, pasak amžininkų, karių tarpe buvo labai gerbiamas. Gal būtų nugyvenęs dar ilgą gyvenimą, bet mirė nuo dezinterijos. Bent jau taip priimta manyti... Na ir dar patikslinimas: Henrikas V visuose portretuose rodomas tik iš kairės jo pačio rankos pusės. Tai kaip ir suprantama, jeigu subjaurotos veido pusės jis nenorėjo demonstruoti. Tad strėlė, ko gero, jam smigo į dešinį jo skruostą, o ne į kairį. Kairė pusė buvo pagal chirurgo, o ne sužeistojo kairę ranką. Tai būtų visai logiška, nes tokia taisyklė viduramžiais galiojo visur. Geriausias pavyzdys - heraldika. Beje, o visose ekranizacijose, kiek jų yra, Henrikas V - rodomas iš vis be jokio rando.

Karaliaus Henriko V "tabard'as" herbinis apsiaustas dedamas ant šarvų arba viršutinių rūbų... kitur verčiama kaip livrėja, tabarde, kaip "waffenrock". Tuos pačius garsiuosius muškietininkus (tie, kurie prieš kardinolą) taip pat priimta vaizduoti su rūmų tabardais, nors juos daugiau užsidėdavo  tarnybos ar iškilmių metu...

Kita vertus, jei tai būtų „broadhead“ tipo antgalis, kad ir su labai priplotais ragais, kažin ar būtų pavykę išgelbėti princą. Tačiau, jei šalmo antveidis nebūtų pakeltas, tai sužeidimas būtų mažesnis, o iš atstumo, kokiu buvo paleista šarvamušė strėlė, tokia raguoto tipo strėlė (jei jos buvo naudojamos mūšyje, tai dažniausiai artimesnėse distancijose, kad padarytų kuo didesnę žalą – didesnė stabdomoji galia), kažin ar iš vis būtų pramušusi šalmo antveidį (kaip matote schemoje - susišaudymas - 300 jardų arba žingsnių - netoli angliško lanko, masiniame mūšio panaudojime, ribos. Kodėl? Tai jau gana plati ir kita tema, bet būtų kažkas panašaus jei lygintume sportinį šaudymą karabinu su jo naudojimu karo lauko sąlygomis). Ir būtų princas atsipirkęs gero dydžio mėlyne...

Maestro Džonas? Pragyveno dar dešimt metų pagarboje ir visai ne kaip vargšas. Tapo žinomiausiu to laikmečio chirurgu ir chirurginių instrumentų meistru, parašė traktatą, jo palikuonys ilgam ir tvirtai įsitaisė rūmuose kaip tėvo amato paveldėtojai... Žodžiu, karalius tesėjo savo žodį.

Na, o jums teko susitrenkti nedengtą galvą į staktą ar stalą, ar šiaip kokią briauną? Teko? Tada puikiai galite įsivaizduoti, kas laukia filmuose rodomų viduramžių raitelių, kurie vėjyje besidraikančiais plaukais į mūšį šuoliuoja be šalmo, garsiai visus „budina“ ir grasinančiai mosikuoja kalaviju... Tai beveik nonsensas. Deja, bet taip. Tai tik režisieriaus fantazijos skurdumas. Mūšio lauke raiteliai (riteriai) buvo atpažįstami iš vėliavų, iš pliumažų, ženklų, šalmų formų, šarvų, žirgų, tarnų ir herbų, o ne iš veido... Bet apie tai baigiamojoje „Riterių IV dalyje“, tik kiek vėliau...

...nors ne, gal režisieriai tik skolinosi vaizdavimo techniką iš renesanso dailininkų, kurie, norėdami įtikti savo patronams, juos paveiksluose vaizdavo atvirais veidais... Kad visi pažintų ir juos (vaizduojamus ponus) šlovintų... Negi šlovinsi kažkokį šalmą su margom povo plunksnom?.. Arba romantizmo vėjų gairinamų XIX-XX a. tapytojų... graverių...  Ai, nors ką aš apie meną suprantu...

PERU UŽKARIAVIMAS. La conquista del Peru

Tradiciškai, patogesniam skaitymui,

el. skaityklėms tinkantys formatai ČIA:

PERU, KURI VADINAMA NAUJĄJA KASTILIJA, UŽKARIAVIMAS

(La conquista del Peru, llamada la Nueva Castilla)

Pirmą kartą Išleista Sevilijoje 1534 m. balandį (metai iškart po užkariavimo)

Autorius nėra žinomas, tačiau pagal tam tikrus požymius priskiriama Kristobalui iš Menos (Cristobal de Mena)

Trumpa pratarmė nuo vertėjo

Tai pats pirmučiausias pasakojimas apie Peru užkariavimą, kuris buvo išleistas Europoje iškart po užkariavimo. Autorius betrpiškas įvykių dalyvis ir liudytojas, eilinis arba nedideles pareigas turėjęs karys, o jo prisiminimai nebuvo skirti jokiai politiniai srovei ar valdovams. Tai paprasčiausi prisiminimai. Šviežiausi, jei galima taip pasakyti. Dar neapaugę „žvejo ar medžiotojo“ samanomis ir labiau panašesni į pavargusio keliauninko monotonišką pasakojimą, nei į pompastiškas besipuikuojančio prieš damas riterio liaupses. Tuom jis ir vertingas. Istorijos spekuliantai todėl jo, matyt ir nemėgsta.

Ne, šių laikų požiūriu, pasakojimas grožinės vertės neturi. Jis labiau panašus į pavargusio kario raportą/ataskaitą, nei į grožinį kūrinį. Pavyzdžiui, Štadeno 1557 m. išleisti prisiminimai, kaip jis išgyveno žmogėdrų gentyje – gerokai jį lenkia.

Deja, pačioje Ispanijos karalystėje šiam įvykių atpasakojimui nebuvo suteiktas deramas dėmesys. Jį užgožė ar pakeitė keliais mėnesiais vėliau (1534 m. liepą) publikuota Pranciškaus iš Chereso (FRANCISCO DE JEREZ) „Tikrasis Peru ir Kusko provincijos, vadinamų Naująja Kastilija, užkariavimo aprašymas“ (Verdadera Relación de la conquista del Perú y provincia del Cusco, llamada la Nueva Castilla). Viena vertus, šios abi paeiliui išleistos istorijos - tarsi viena kitą papildo, tačiau Pranciškaus „versijoje“ jau apčiuopiamas šališkumas vieniems ar kitiems įvykiams, ar jų dalyviams, nors, kažkuria prasme, joje daugiau smulkmenų, kurias šių prisiminimų autorius praleido kaip savaime suprantamus dalykus. Tačiau to meto Ispanijoje beveik ignoruota bevardžio (anoniminio) autoriaus balandį išleista istorija turėjo pasisekimą užsienyje. Gal net netgi daugiau, nei Chereso. Manau dėl visai suprantamų priežasčių.

Taigi:

- Venecija – 1534, 1556, 1565, 1606 m. su nedidelės apimties redakcija. Išversta į „italų“ (Venecijos dialektą/tarmę) kalbą (tokios, kaip dabar - bendrinės dar nebuvo);

- Roma – 1535 m. (taip, taip – Roma buvo atskira valstybė);

- Paryžius – 1545 m. – į tuometinę Prancūzų, kuri rėmėsi daugiau Pikardijos ir Flamandų dialektu (bendrinė dar žengė tik pirmuosius žingsnius ir pagreitį įgavo tik po kardinolo Rišelje reformos – valstybinė buvo lotynų) ir išversta iš Venecijos leidimo;

- Anglija (Londonas) – 1625 m. Versta ir interpretuota iš Venecijos 1556 m. leidimo;

- Niujorkas – 1929 m. – faksimilinis 1534 m. leidinys, tačiau su keletu klaidų dėl blogos kopijavimo kokybės;

- Bostonas – 1930 m. – pateikta jau teksto analizė, nuorodos į Niujorko leidimo klaidas ir t.t... bet klaidos netaisytos;

- Prancūzija (Paryžius) – 1930 m. Su komentarais. Remtasi Madride saugomu rankraščiu, pirmasis bandymas nustatyti autorių ir t.t....

- Prancūzija (Paryžius) – 1938 m.;

- Lima – 1967 ir 1968 m. Iš esmės Paryžiaus 1938 m.;

- Buenos Aires – 1987 m.;

- Turinas – 1988 m.;

Ir visa eilė mėgėjiškų, studentiškų vertimų į kitas kalbas, mokslinių palyginamųjų darbų ir t.t., ir pan.

Tad šį vertimą galima traktuoti kaip neoficialų, mėgėjišką. Jokio palyginimo su Chereso „tikrąja“ Peru istorija ar mokslinės analizės čia nebus.

Versta iš ispanų kalbos. Kai kuri terminologija gali būti traktuojama įvairiai ar turi keletą reikšmių, tad vietomis, skliausteliuose, įrašau originalą. Tik noriu priminti tiems, kas labiau pratę prie germaniškų anglų ir prancūzų kalbų – ne visos lotyniškos raidės tariamos taip pat, kaip ir jose. Be to, ispanų rašyba patyrė ir nedideles transformacijas, nes XVI a. rašybą dar labai įtakojo lotynų rašybos taisyklės. Kaip pavyzdžiui, Servanteso 1606 m. originale „Don Kichotas“ buvo rašomas – „DON QVIXOTE“, vėliau “Don Quixote”... „Don Quijote” … ir taip toliau… Žodžiu, kalba transformavosi, bet palygint su tokia anglų kalba – visiškai netragiškai (dar palyginimui “x” kaip “iks” – tariama vieninteliame žodyje - „Mexico“)...

Beje, skėlimas pastraipomis – laisvamaniškas. Originale to nėra – kitokios rašybos taisyklės, o čia ne visiškai mechaninis vertimas, nors ir ne grožinis. Šis vertimas skirtas plačiam skaitovų ratui: bandžiau nenutoldamas nuo senovinės kalbėsenos jį paversti į šiems laikams prieinamą ir suprantamą tekstą. Kaip tai pavyko – nežinau. Jums spręsti. Galu tik pasakyti, jog nuo savęs nepridėjau nieko. Jokių teksto interpretacijų, nežiūrint šiokio tokio laisvumo bandant padaryti suprantamesnius sakinius (gal kada grįšiu prie redakcijos). Nors ne kartą kilo pagunda nusispjauti ir padaryti pilną adaptaciją. Bet tokiu atveju, neliktų tam tikro šarmo... Kita vertus, mėgėjai visada gali palyginti jį su originalu. Žodžiu, dėl kalbinių skirtumų ir rašybos taisyklių skirtumų, sakinių konstrukcija šiek tiek skirsis, o pernelyg ilgi originalūs sakiniai, kurie anuomet buvo labai mėgstami - išskaidyti į kelis ir t.t., ir pan. Tačiau bendrai atmosferai ir įvykių aprašymui, tai neturi jokios reikšmės. Tekstas nei pagražintas, nei prikurtas, nei laisvai interpretuotas. Tiesa, yra kelios vietos, kur autoriaus minties šuoliai nelabai suprantami, bet nieko nepadarysi –yra, kaip yra. Kartu, ir vėl noriu priminti, kad anuomet buvo priimta savaime suprantamų dalykų nerašyti, kaip pavyzdžiui, kalbant apie „riterį“: po juo gali slypėti net šimto karių būrys, po vienu kapitonu – tūkstantinė indėnų sąjungininkų, nekalbant apie nešikus ir tarnus minia... Taigi, ir dar vienas aspektas – neverta pagal šios dienos pasaulėžiūrą vertinti praėjusių amžių. Ypač XVI a. Tais laikais net amerikose, naujuosiuose pasauliuose, tokios sąvokos, kaip tautybė ar pilietybė ar tautinis sąmoningumas dar nebuvo. O buvo priesaika ir ištikimybė siuzerenui, valdovui... religijai...

Užbėgant už akių, tai nebuvo tautų užkariavimas, tai tebuvo dviejų, pagal mūsų laikų sampratą – žiaurių, o pagal anuos laikus – „normalių“ užkariautojų susidūrimas ir tiek. Žodžiu, jūsų vertinimui pirminio šaltinio vertimas į lietuvių kalbą. Tegu garuoja lauk visokie humanistų mitai apie „blogą“ konkistadorą, „gerą“ ir „skaistų“ nekaltą Atabalipą (Atahualpą (Atahuallpa), žiaurius kolonistus (prisiminkit, kas tuo metu dėjosi pačioje Europoje, kokios viešosios bausmės buvo vykdomos miestų aikštėse) bei Peru lobius. Kartu čia yra ir tikrojo Eldorado mito užgimimo šaknys... Taip, taip – Eldorado legenda klaidžiojo kažkur ore, bet susiformavo tik šių įvykių versme. Na, bet kiekvienas, manau, pasidarys savas išvadas...

Versta iš „The Anonymous La Conquista Del Peru (Seville, April 1534) and the Libro Vltimo DelSvmmario Delle Indie Occidentali (Venice, October 1534)“ – publikuotos Alexander Pogo, Proceedings of the American Academy of Arts and Sciences 1930 m., atmetus interpretacijas, intarpus iš Chereso „tikrosios“ istorijos ir t.t....

Tiesa, verčiant, juodraštyje buvo prirašinėta labai daug pastabų, darbinių spėlionių, versijų, pamąstymų. Norėjau ištrinti, bet tų, kurios gerai „įsipaišė“ į kontekstą, taip ir neištryniau.

Tikiuosi – patiks. Skanaus...

***

PERU, KURI VADINAMA NAUJĄJA KASTILIJA, UŽKARIAVIMAS

Peru, kuri vadinama Naująja Kastilija, užkariavimas. Žemė, kurią su Dievo pagalba ir kapitono Fransisko Pisaro (el Capitan Francisco Pizarro), gubernatoriaus ir adelantado (gouernador y adelantado) rūpesčiu ir pastangomis, o taip pat jo brolio Ernando Pisaro (Hernando Picarro) ir jo drąsiųjų kapitonų, ir su jais atvykusių ištikimų ir drąsių bendražygių pagalba, neįtikėtinai, Imperatoriaus ir karaliaus, mūsų senjoro laimei pavyko užkariauti.

Mes, du šimtai penkiasdešimt žmonių (karių), įskaitant aštuoniasdešimt raitelių, 1531 m., Tiera Firmėje (Tierra Firme), Panamos uoste, susėdome į laivą (-us).  Mūsų kapitonu buvo nuostabus ir drąsus kavalierius (riteris – jis tuo metu jau buvo Santjago riteris) Fransiskas Pisaras.

Plaukdami per Pietų jūrą penkiolikos dienų susiruošėme išsilaipinti Švento Mato įlankoje (sant Matheo – šventas Matas). Išsilaipinę į krantą mes nukorėme šimtą lygų (duomenų apie tuo metu naudojamą Ispanijos ir Portugalijos lygos ilgį - nelikę, tad dažniausiai taikoma 1801 m. lygos reikšmė, tai yra 4179,5 metrai arba 2,5970 mylios. Tad į Krašto gilumą Pisaro kariai nukulniavo 400-500 km). Pakeliui nukariavome kelias gyvenvietes, kol nepriėjome Koake (Coaque) gyvenvietės, kurioje radome truputį aukso.

Šioje apylinėje (provincia) susirgo daug mūsų vyrų (orig.: „gente“ – daugiareikšmis žodis: galėjo būti naudojamas kaip komanda ar kaip žmonės. Atsižvelgiant, kad žmonės, tuo metu tai nebūtinai ir vyrai ir moterys, o karinėse ekspedicijose moterys nedalyvavo, o apie lydinčiuosius paprastai nerašydavo – vertime naudojama tų laikų tiesioginė prasmė- vyrai arba kariai), nes šios žemės buvo nesveikos ir pelkėtos/drėgnos (origin. naudojama sąvoka “de lalinea equinocial” – tai astronominė sąvoka, kurią šiuo atveju reiktų suprasti, kaip žemiau žemės paviršiaus, įduba). Iš ten mes patraukėme toliau ir apsistojome saloje, kurią pavadinome Pugna (la Pugna, dabartinis pavadinimas Puna. Pirminė reikšmė – Priešprieša arba Kivirčas). Joje mes praleidome keturis mėnesius ir per tą laiką mirė aštuoni ar dešimt mūsiškių. Iš ten mes vėl patraukėme į Tumbesą (Tumbez), kur praleidome du-tris mėnesius. O po to iškeliavome į vietovę, kuri vadinosi Tangarara (Tangarara). Čia įkūrėme švento Mykolo gyvenvietę (orig.: sant Miguel – švent Mykolo – dabar - Sant Migelis). Štai ten mes ir išgirdome apie didį valdovą Atabalipą (de vn gran senor llamado Atabalipa), kuris kariavo su savo vyresniuoju broliu Kosku (el Cozco) ir, kurį, sumušė kažkokie Atabalipos karvedžiai (capitanes del Atabalipa – taip kapitovas dar nebuvo laipsnis, tai daugiau statuso apibrėžimas, bet patogumo dėlei, kapitonais vadinami tik europiečių vadai), o pats valdovas sekė ikandin savo karvedžių. Jis ėjo paskui savo kariuomenę.

Sužinojęs apie šiuos įvykius, senjoras gubernatorius Fransiskas Pisaras nusprendė išvykti su šešiomis dešimtimis raitelių ir devyniomis dešimtimis pėstininkų. Kiti kariai liko Sant Migelyje.

Atabalipa sužinojęs, jog žygiuoja krikščionys, išsiuntė vieną iš savo karvedžių sužinoti kas mes tokie esame. Šis karvedys į mūsų stovyklą atvyko apsirengęs kaip eilinis vietinis indėnų prasčiokas. Apsidairęs suprato, kad su savo turimais pajėgumais jam nepavyks mūsų užpulti, tad negaišdamas laiko jis išvyko pas savo valdovą prašyti pastiprinimo, su kuriuo galėtų vėl grįžti ir mus, krikščionis, užpulti (šiuo atveju, matomai, turimi galvoje ne tik Pisaro kariai, bet ir krikštyti kariuomenę lydintys indėnai). Valdovas (orig. tekste “kasikas” – “el cacique” – tuometinių ispanų naudota kaip genties vado apibrėžimas, kaip vietinio barono sinonimas, kaip provincijos valdytojo ar paprasčiausiai valdovo sąvoka), kaip vėliau jis pats mums papasakojo, jam atsakė, jog jei krikščionys patys pas jį atvyks, jis ir pats be jokių trukdžių su jais susidoros (paims į nelaisvę).

Gubernatorius tuo metu jau žinojo, jog šitas valdovas per visas šias žemes žygiuoja su dideliu savo karių skaičiumi, kaip užkariautojas. Nežiūrint viso to, jis vis tiek nusprendė eiti ir surasti tą kasiką  su savo nedidele kariauna. Tuo metu mūsų buvo apie šimtas penkiasdešimt vyrų, įskaitant šešiasdešimt raitelių.  Žodžiu, mūsų kapitonas pats nuėjome ieškoti to valdovo, kuris grasinosi mus susirasiąs ir susidorosiąs.

Vienoje iš gyvenviečių, kuri vadinosi Piura (Piura), gubernatorius susitiko su savo broliu, kuris vadovavo prieš mus išėjusiam avangardui iš keturių dešimčių raitelių ir pėstininkų. Iš jo sužinojo, kad vietiniai kasikai jam grasino Atabalipos vardu. Štai ten, vietiniai indėnai (de los indios) gubernatoriui ir papasakojo, jog valdovas apsistojęs gyvenvietėje, kuri buvo vadinama Kachamalka (Caxamalca – dabar vadinamas Kachamarka, isp.: Cajamarka, keč.: Kashamarka) ir laukia (tykoja) gubernatoriaus su daugybe savo karių (žmonių).

Pradėjus domėtis apie kelią į Kachamarką ir kokie žmonės aplink jį gyvena, keli indėnai ir viena mus lydėjusi indėnė moteris, papasakojo, jog tame kelyje labai daug negyvenamų vietovių, ir kad per šaltus tenykščius kalnus reikės keliauti penkias dienas, iš kurių dvi dienas nebus jokio vandens.

Senjoras gubernatorius iškeliavo su visais savo žmonėmis, nors septyni, pabijoję blogo kelio ir vandens trūkumo, grįžo atgal. Tačiau gubernatorius ir jo žmonės, norėdami pasitarnauti Jo didenybei, neatsisakė norų įveikti sunkų kelią. Jie nukeliavo dvi lygas į šalia to kelio pradžios esančią gyvenvietę, kuri buvo atiduota kapitono Ernando Pisaro žiniai („que era repartimiento del senor capitan Hernando...” – repartimiento – tai sąvoka prilyginama kolonijai. Tarp kolonistų pasidalinta žemė su viskuo kas ant jos yra, įskaitant ir žmones su jų turtu). Šios žemės senjorui Ernandui Pisarui buvo atiduotos avansu už tai, kad išvykęs keturiom dienom anksčiau už savo brolį, iki jo atvykimo sutramdytų vietinį kasiką.

Atvykęs į gyvenvietę, gubernatorius sužinojo, jog Kachaso (Caxas) miestelyje, kuris įsikūręs per trijų dienų žygį, apsistoję indėnų kariai. Jie ten saugojo apylinkėse surinktą duoklę skirtą Atabalipos stovyklai (matomai proviantą ir kitus kariuomenei būtinus dalykus). Ernandas Pisaras panorėjo pats, savarankiškai tenai iškeliauti, bet gubernatorius nedavė jam leidimo, o išsiuntė kapitoną Ernandą de Soto (Hernando de Soto). Rimtai abejodamas dėl mažo karių skaitlingumo, jam papildomai davė penkiasdešimt ar šešiasdešimt karių ir nurodė, jog jo arba jo žinutės (pranešimo) lauks Karano (Caran) gyvenvietėje dešimt dienų.

Senjoras kapitonas Ernandas de Soto į Kaksasą išvyko su savo ir gubernatoriaus duotais kariais. Priartėjęs prie gyvenvietės, sužinojo, jog indėnų kariai įsikūrė ant kalno už gyvenvietės ir jau jų laukia. Netrukdomi įžengė į miestelį ir dideliuose namuose rado daug kukurūzų (originale “maiz” – lotynų amerikose, po šiai dienai taip vadinami kukurūzai, nors bendrinėje ispanų kalboje cucurucho – toliau tekste visur mus „maisas“), avalynės. Kituose namuose buvo prikaupta vilnos ir apgyvendinta daugiau kaip penki šimtai moterų, kurios privalėjo kariams iš kukurūzo plaušo gaminti rūbus ir vyną (originale “vyne”, bet matomai buvo gaminama čiča (Chicha) – silpnas ir veikiau į alų, o ne į vyną panašus alkoholinis gėrimas paplitęs Centrinėje ir Pietų Amerikose), kurio rado nepaprastai daug. Ši gyvenvietė buvo ganėtinai stipriai nuniokota Atabalipos sukelto karo: kalnuose buvo nepaprastai daug pakartų čiabuvių indėnų, kurie nenorėjo jam paklusti, nes buvo ištikimi Koskui, kuris juos teisėtai valdė. Jie jį laikė tikruoju valdovu ir iki šiol jam mokėjo duoklę (mokesčius).

Kapitonas paliepė atvesti vietinį valdytoją ir šis nedelsdamas prisistatė: jis labai skundėsi Atabalipa, nes šis sugriovė daug namų ir užmušė daug gyventojų. Iš dešimt-dvidešimt tūkstančių gyventojų beliko tik vos daugiau trys tūkstančiai. Šiame mieste Atablipos kariai gyveno iki atvykstant krikščionims ir tik išgirdę apie jų atėjimą, išsigandę pabėgo į kalnus.

Išklausęs Senjoras kapitonas pasakė, jog nuo dabar jie imperatoriaus vasalai ir su krikščionimis turi gyventi taikiai ir gali daugiau nebebijoti Atabalipos. Vietinis kasikas labai apsidžiaugė, o po to išlaisvino uždarytas moteris, kurias anksčiau saugojo Atabalipos sargybiniai. Iš jų jis atrinko keturias ar penkias moteris ir jas perdavė kapitonui. Jis joms liepė tarnauti krikščionims ir žygio metu gaminti maistą. Kartu jis kapitonui papasakojo, jog aukso jie jau nebeturi, nes Atabalipa jį pagrobė ir tegali atiduoti tik kelis neapdorotus grynuolius iš kasyklų (tejuelos de oro de minas).

Šių derybų (įvykių) metu, atvyko Atabalipos karvedys ir kasikas labai išsigando. Jis pašoko ant kojų, nes atvykusiojo akivaizdoje neišdrįso sėdėti, tačiau kapitonas Ernandas de Soto jį privertė atsisėsti šalia savęs.

Atabalipos karvedys atnešė dovanas nuo Atabalipos. Tai buvo dvi nupešiotos ir nudirtos antys, ir tai turėjo reikšti, jog taip nutiks ir krikščionims. Jis taip pat atsinešė ir dvi iš molio nulipdytas pilaites ir jas įteikė sakydamas, jog priešakyje dar jų laukia kitos tokios tvirtovės.

Išklausęs pasiuntinio kapitonas Ernandas de Soto pasiėmė su savimi Atabalipos karvedį ir nusivedė jį pas senjorą gubernatorių, kuris nudžiugo pamatęs Atabalipos karvedį. Jis jam padovanojo brangius marškinius ir dvi stiklines taures, kad šis jas nuneštu savo valdovui ir perduotų, jog šis jam yra draugas, ir nudžiugtų, jei su juo susitiktų. Jei šis su kuo nors kariauja, tai galėtų jam ir padėti.

Pasiuntinys grįžo pas valdovą, o po dviejų dienų paskui jį iškeliavo ir gubernatorius, kuris norėjo susitikti su Atabalipa.

Kelionės metu gubernatorius pamatė labai daug sugriautų ir suniokotų gyvenviečių. Daugumos žemių (baronijų, kunigaikštysčių) kasikai (los caciques ausentados), kurie Atabalipą pripažino savo valdovu, buvo palikę savo valdas ir dabar buvo išvykę į jo stovyklą.

Keliaudami šiuo keliu, didesnį laiką mes ėjome tarp sienų ir medžių, kurie metė ant kelio šešėlį, o kas kiekvieną antrą lygą prieidavome nakvynės namus (hallauamos aposento). Priartėjus prie kalnų (de la sierra), Ernandas Pisaras ir Ernandas de Soto su nedideliu savo žmonių būriu išėjo į priekį ir plaukte persikėlė per didelę (plačią) upę (y passaron vn rio grande nadando). Jie skubėjo, nes mes sužinojome, jog už upės, didelėje gyvenvietėje, turėjo būti daug turto.

Minėtą gyvenvietę pasiekė beveik jau naktį ir ją jau radome pustuštę: dauguma žmonių buvo pasislėpę. Apie tai pranešėme gubernatoriui ir kitą dieną, pailsėję, pasiėmę du indėnus, kad sužinotume naujienas apie valdovą Atabalipą, grįžome pas gubernatorių.

Tam, kad tuos du indėnus pagąsdintų, idant jie būtų sukalbamesni, kapitonas įsakė juos pririšti tarp dviejų kuolų. Vienas teigė, jog nieko apie Atabalipą nežino, o kitas pareiškė, jog jis prieš kelias dienas paliko savo poną, šios gyvenvietės kasiką nulydėjęs jį pas Atabalipą. Iš jo mes daug sužinojome: kad valdovas Atabalipa laukdamas krikščionių įsikūrė Kahsamalkos (Caxamalca) lygumoje su daugeliu savo žmonių ir, kad daug indėnų saugo sunkiai įveikiamas kalnų perėjas. Šių karių savo vėliavai panaudojo gubernatoriaus dovanotus marškinius (y que tenian por bandera la camisaque). Daugiau jis nieko negalėjo pasakyti net tada, kai buvo klausinėjamas ugnimi ir dar kažkuo. Abu kapitonai, apie tai, ką sužinojo, perpasakojo gubernatoriui.

Po dviejų dienų mes iš tos gyvenvietės išėjome. Tą kelią, kuris buvo apstatytas sienomis palikome šone ir nukeliavome aplinkiniu, prastesniu keliu. Nusigavus prie kalnų papėdės, gubernatorius dalį karių paskyrė į ariergardą (retaguarda), o jų kapitonu paskyrė Salsedą (Salzedo) – atsargų ir įžvalgų kariškį. Pats jis, atsidavęs Dievo malonei, su kitais kapitonais ir lengvai apsikrovusiais žmonėmis, nes reikėjo kilti į aukštą ir statų kalną (čia - laisva vertimo interpretacija remiantis kontekstu, nes pažodžiui – laisvesni žmonės... “y gente mas suelta [...] a subir por la sierra que era muy alta”), kurio šlaite stovėjo tvirtovė.

Tą dieną gubernatorius su savo žmonėmis nukeliavo aukštyn į kalnus ir nukeliavęs daugiau kaip lygą nuo tvirtovės, apsistojo poilsiui nedideliame kaime, o pačioje tvirtovėje, kur buvo tvirtas akmeninis namas, kuriame dažnai apsistodavo šių žemių kasikas, apsistojo ariergardas.

Švintant gubernatorius vėl iškeliavo ir už palikto kaimo pradėjo kilti dar statesniu šlaitu aukštyn kylančiu keliu (pažodžiui būtų į dar aukštesnę “sierr’ą”).

Mes išėjom dar iki aušros. Tam, kad vietiniai indėnai mūsų neužpultų, mums buvo įsakyta keliauti kartu su savo žmonėmis (pavaldūs kariai ir lydintieji indėnai bei indėnai sąjungininkai. Neretai žygio metu keliaudavo atskirais būriais. Dažniausiai, pagal tų laikų tradicijas, eiliniai žygio dalyviai net neskaičiuojami. Kaip, kad pavyzdžiui, skaitant, jog atėjo riteris, tai nereiškia, jog tai vienas žmogus, buvo savaime suprantama, kad riteris keliauja ne vienas, o su tarnais ir net su stambiu karių būriu. Atskirais atvejais, tai galėjo būti net kuopa ar eskadronas – iš ankstyvųjų viduramžių paveldėta tradicija). Be trukdžių įveikus ir šią perėją, senjoras gubernatorius buvo patenkintas, nes nemanė jog pavyks: ištardyto indėno žodžiai tokių vilčių nesuteikė. Kadangi mums jau atrodė, jog pakilome į aukščiausią šaltų kalnų vietą ir jokio antpuolio nebuvo, senjoras gubernatorius sustojo ir palaukė ariergardo, nes nebeliko reikalo keliauti atskirai.

Tą naktį, kai atžygiavo ariergardas, į stovyklą atėjo du indėnai. Jie atsivedė dešimt ar dvylika ožkų, kurias atvesti mums įsakė Atabalipa. Šios ožkos buvo perduotos gubernatoriui, o šis jiems įteikė padėkos dovanas ir išsiuntė atgal.

Štai šitais kalnais mes prakeliavome dar penkias dienas ir tik likus vienos dienos perėjai iki Atabalipos stovyklos, pas mus atvyko jo pasiuntinys. Jis atvežė daug virtos ožkienos, kukurūzinės duonos (“ypan de maiz”  - ypan – duona, pasenusi forma. Dabar “pan”) ir ąsočių su čiča (cantaros con chicha). Tada gubernatorius pas Atabalipą pasiuntė pasiuntinį kasiką, gerą krikščionių draugą, kurio žemėse mes (krikščionys) buvome įsikūrę. Tačiau Atabalipos sargyba prie stovyklos jį sustabdė ir jam neleido įeiti. Pasiteiravo koks velnias jį atsiuntė (el mensagero de los diablos), nes gyvas ir sveikas tokį atstumą (tiek žemių) galėjo praeiti tik velnias. Kasikas į tai nieko neatsakė, o tik paprašė, kad šie jį praleistų pas Atabalipą, su kuriuo šis privalo pasikalbėti. Kartu jis papriekaištavo, kad bet koks pasiuntinys, kuris norėjo ateiti pas juos ir krikščionis, tai galėjo padaryti netrukdomas ir būdavo sutinkamas su pagarba. Bet vis tiek negavus leidimo ir jam teko grįžus nakvoti senjoro gubernatoriaus stovykloje. Kartu jis perspėjo, kad geriau niekas nieko, kas buvo atsiųsta Atabalipos – nevalgytų. Tad visą maistą perdavėme indėnams nešikams.

Dar prieš sutemas mums pavyko iš toli pamatyti didelę gyvenvietę ir sutikti daug piemenų, kurie ganė Atabalipos stovyklai priklausančias avis. Štai nuo šios gyvenvietės, žemiau per kokią lygą ir buvo Atabalipos stovykla: medinis medžiais apsuptas namas, nuo, kurio driekėsi balto audinio stoginės ir pašiūrės.

Į gyvenvietę, krentant krušai, pirmas įėjo senjoras Ernandas Pisaras su savo žmonėmis. Joje buvo labai mažai žmonių – gal keturi, o gal penki šimtai indėnų, kurie saugojo Atabalipos kasikui priklausančius namus. Šiuose namuose buvo įkurdinta daug moterų, kuriuos Atabalipos stovyklai gamino čičą. Paskui Ernandą į miestą įžengė senjoras gubernatorius su savo žmonėmis.

Gubernatorius ir mes visi nerimavome dėl Atabalipos stovykloje įsikūrusių indėnų. Kiekvienas karys sakėsi, kad pasiryžęs padaryti daugiau nei pats Rolandas (galvoje turimas epas – “Rolando giesmė” apie jo žygdarbį Ronsevalio slėnyje), nes skirtingai nuo šio herojaus, mes galėjome pasikliauti tik Dievu.

Senjoras Ernandas Pisaras ir senjoras Ernandas de Soto paprašė gubernatoriaus leidimo pasiimti vertėją ir penkis ar šešis raitelius ir nukeliauti pas Atabalipą. Jie norėjo ne tik su juo pakalbėti, bet ir apsižvalgyti kaip įrengta jo stovykla. Gubernatorius nelabai norėjo jų išleisti, bet, vis tik, sutiko.

Senjorai nukeliavo apie vieną lygą iki Atabalipos stovyklos. Tai buvo laukas, kur iš vienos ir iš kitos pusės stovėjo kasiko būriai. Jie buvo ginkluoti ietimis (inkų ietys buvo ilgos (apie 2 metrus), tvirtos, dažnai su bronziniais antgaliais, bet pasitaikydavo ir tik paprasčiausiai apdegintais smaigaliais), kirviais (originale - “piquerosy alabarderos y flecheros”. Tegu skaitytojas nesistebi dėl “alebardų”, nes tuo metu alebardomis galėjo būti pavadintas bet kokio tipo ilgakotis kirvis. Šiuo atveju tai daugiau bendrinis pavadinimas, nei ginklo rūšis. Čia reikia suprasti, tik, kad kariai ginkluoti kirviais) ir lankais bei svaidyklėmis. Buvo dar ir indėnų eskadronas su buožėmis ir vėzdais (esquadron – šiuo atvejo su raiteliais jokių sąsajų, tuo metu tai nebuvo tik ratelių dalinys – taip galėjo būti vadinamas bet koks karių būrys/dalinys iki kuopos (vėliavos) dydžio).

Krikščionys perėjo skersai jų būrius, bet nė pas vieną indėną nesukrutėjo nė vienas veido raumuo. Taip jie prijojo prie kasiko namo ir rado jį sėdintį prieangyje. Jį supo daugybė jo moterų ir dėl to nė vienas indėnas nedrįso prieiti kiek arčiau.

Kasikas į atvykusius nekreipė jokio dėmesio, todėl Ernandas de Soto paragino savo arklį ir šis prisiartino prie valdovo taip arti, kad ant kasiko kaktos esančios plunksnos (juosta/diadema su pritaisytomis plunksnomis) net siekė žirgo šnerves ir lingavo nuo arklio šnorpavimo. Tačiau kasikas nė nekrustelėjo.

Ernandas de Soto nusimovė nuo savo piršto žiedą ir, kaip krikščionių geros valios ženklą, įteikė jį valdovui. Tik šis jį priėmė visiškai nerodydamas jokios pagarbos. Tada už Ernando de Soto stovintis Ernandas Pisaras, palikęs dengti užnugarį trims ar keturiems raiteliams, išėjo į priekį ir persimetęs per balną atsivežė vertėją.

Jis, nė kiek nesibaimindamas vietinių indėnų, taip pat priėjo prie pat kasiko ir liepė pakelti nuleistą galvą ir pradėti su juo kalbėti, nes jis yra draugas ir atvyko su juo pasimatyti. Kartu jis paprašė, kad šis ryte atvyktų pas gubernatorių, nes šis labai nori su juo pasimatyti. Tačiau kasikas galvos nepakėlė ir tik pasakė, kad tegu pats gubernatorius ateina pas jį. Kapitonas į tai nieko neatsakė, o tik paprašė, kad šis lieptų jiems atnešti atsigerti, nes po kelionės jie pavargo ir ištroško.

Kasikas pasiuntė dvi savo indėnes atnešti vandens ir šios jį atnešė auksiniuose bokaluose. Tačiau kapitonai tik suvaidino, kad geria ir greit atsisveikino.

Einant pro indėnų ietininkų kuopą (a vn(un) esquadron de piqueros), kapitonas Ernandas de Soto kelis kartus paragino savo žirgą narčiai pulti karius. Šie kiekvieną kartą atsitraukdavo. Ir kai jie paliko kasiko stovyklą, tie ietininkai, kurie pasitraukdavo nuo žirgo, brangiai už tai sumokėjo: kasikas liepė jiems, jų vaikams ir jų žmonoms nukirsti galvas. Jis pasakė jog jiems derėjo žengti į priekį, o ne atgal. Ir pagrasino, kad su kitais bailiais (žengusiais atgal) bus tas pats.

Grįžę pas senjorą gubernatorių, kapitonai viską jam papasakojo: kaip buvo sutikti ir ką pasakė kasikas. Jų manymu, su kasiku buvo apie keturiasdešimt tūkstančių karių, kurie pasiruošę stoti į kovą. Tačiau iš tiesų, nenorėdami, kad žmonės neimtų nerimauti – dvigubai sumažino šį skaičių: Atabalipa iš tikrųjų turėjo aštuoniasdešimt tūkstančių karių.

Tą naktį niekas nebuvo atsigulęs. Visi žmonės – ir pėstininkai, ir raiteliai, ir seni, ir jauni - visi vaikščiojo ginkluoti. Ne išimtis buvo ir pats gubernatorius. Visi buvo nusiteikę itin ryžtingai.

Kitą rytą, niekas nieko daugiau nedarė, kaip tik vienas pas kitą siuntinėjo pasiuntinius: tai kasikas liepdavo ateiti su savais ginklais, tai be ginklų. Tad senjoras gubernatorius pats nusiuntė pasiuntinį ir liepė perduoti, kad kasikas gali ateiti kaip tik pats nori: su ginklais ar be jų, nes jo nuomone,  vyrui nedera viešai rodytis visai be ginklų.

Vidurdienį Atabalipa pats išėjo iš savo stovyklos. Jį lydėjo tiek karių, kad jais knibždėjo visas laukas. Visi indėnai turėjo užsidėję diademas (karūnas) su didžiuliais auksiniais ir sidabriniais diskais (medalionais). Buvo panašu, kad jie visi buvo ginkluoti.

Artėjant sutemomis, Atabalipa priartėjo prie kaimo. Jis neskubėjo, nes norėjo, jog jį lydėtų iš karto visi kariai. Ir tik, kai jau visi susirinko, kažkiek nerimaudamas, nors gubernatorius įtikinėjo, jog nebus jokių nemalonumų, jis liepė jo palankiną nunešti į centrinę aikštę.

Priešais kasiką, surikiuoti į koloną, ėjo keturi šimtai indėnų, kurie priešais jį valė viską, ką tik galėjo: net akmenis ir šiaudus. Šie keturi šimtai žmonių po rūbais buvo pasivilkę medvilninius šarvus, kuokas ir laidynes su specialiai pagamintais ir nušlifuotais akmenimis.

Gubernatorius savo žmones paslėpė trijuose dideliuose namuose, kurie stovėjo ne daugiau kaip už dviejų šimtų žingsnių. Šie namai turėjo apie dvidešimt durų. Viename iš šių namų slėpėsi senjoras kapitonas Ernandas Pisaras su keturiolika ar penkiolika raitelių, o kitame – senjoras kapitonas de Soto su kitais penkiolika ar šešiolika raitelių. Lygiai taip pat, trečiame name, slėpėsi Benalkasaras (Benalcazar) su panašiai daugiau ar mažiau raitelių.

Senjoras gubernatorius kasiko laukė kitame name su dviem ar trim raiteliais ir dvidešimt ar dvidešimt penkiais pėstininkais. Visi kiti saugojo aikštės centre stovinčią labai stiprią tvirtovę, kad niekas negalėtų į ją įeiti. Joje slėpėsi Pedras de Kandija – Jo Didenybės kapitonas su aštuoniais ar dešimčia šaulių, keturiomis patrankomis ir mažosiomis bresomis (brezos – pusėtina arba labai maža patranka). Jie, vykdydami gubernatoriaus įsakymą, saugojo šią tvirtovę. Gubernatorius perspėjo, kad į šią tvirtovę be trukdžių nebūtų įleista daugiau nei dešimt indėnų.

Atvykęs į aikštę, kasikas ištarė:

- Kur tie krikščionys? Jie ką, jau pasislėpė, kad nė vieno nesimato?

Jam ištarus tuos žodžius, septyni ar aštuoni indėnai pakilo į tvirtovę. Jų karvedys pakėlė vėliavą ant labai ilgo koto (ieties) ir davė signalą, kad jiems atneštų ginklus. Paaiškėjo, kad paskutinis ietininkas nešė jų visų ginklus tam, jog jie atrodytų ne ginkluoti.

Vienas toks vienuolis iš Švento Dominyko ordino, nešdamasis rankose kryžių, kad kasikas regėtų Dievo ženklą, pasakė jam, jog krikščionys yra jo draugai, jog senjoras gubernatorius jį gerbia ir, jog, jis teiktųsi nuvykti į svečius, į namus, kuriuose gubernatorius apsistojęs. Tačiau kasikas atsakė, jog jis niekur daugiau neis, kol gubernatorius negražins visko, ką prisigrobė šiose ir aplinkinėse jo žemėse. O štai tada jis pasielgs taip kaip pats norės.

Kalbėdamas vienuolis laikė rankose knygą ir pradėjo kalbėti apie Dievo reikalus, nes kasikui būtų naudinga apie juos žinoti. Tačiau šis nenorėjo apie tai nieko girdėti ir tik paprašė paduoti knygą. Šventikas, manydamas, jog šis nori ją pabučiuoti, ją jam padavė, o šis, ją paėmė į rankas ir sviedė virš savo žmonių galvų. Nieko nelaukdamas berniukas vertėjas, kuris vertė vienuolio žodžius, puolė ir ją pakėlęs gražino šventam tėvui. Vienuolis čia pat apsisuko ir suriko:

- Išeikite, išeikite krikščionys ir pulkite šituos priešiškus šunis, kurie nenori pažinti Viešpats mūsų, nes jų valdovas žemėn trenkė mūsų šventą įstatymą!

Tai buvo signalas artileristams, kad šie šautų tiesiai į priešų tirštumą. Ir šis iššovė iš dviejų pabūklų, nes iš kitų šauti negalėjo, o į tvirtovę pakilusius indėnus privertė ne nulipti, o nušokti žemyn.

Visa tai pamatę aplinkiniuose trijuose namuose sėdintys raiteliai sutartinai, kaip vienas, paragino žirgus ir puolė šuoliais.

Gubernatorius su savo pėstininkais taip pat prisijungė. Tik daugumas karių šiek tiek atsiliko, nes priešų indėnų buvo labai daug. Bet gubernatorius prasibrovė iki pat palankino, kurį indėnai net su nukirstomis rankomis bandė išlaikyti (gali būti, jog  tai buvo viena iš indėnų kalavajų genčių, kuri tarnavo Didžiajam Inkai kaip gydytojai ir kaip asmens sargybiniai), tačiau jų pastangos buvo bergždžios. Jie visi krito ir kasikas pateko į gubernatoriaus nelaisvę.

Tada gubernatorius, su tuo nedaugeliu savo pėstininkų ir raiteliais, išėjo iš aikštės (iš miestelio) ir daugelis iš jų užpuolė ten buvusius indėnus. Jų ten buvo tiek daug, kad bėgdami jie net sugriovė šešių pėdų storio, penkiolikos pėdų ilgio, žmogaus ūgio sieną (tvorą). Daugelis tų indėnų krito nuo raitelių. Per dvi valandas visi jie buvo sumušti.

Ir iš tiesų, tai buvo ne mūsų rankų, nes mūsų buvo labai mažai, o mūsų Dievo, Viešpats - darbas.

Tą dieną žuvo šeši ar septyni tūkstančiai indėnų. Ir tai neskaičiuojant tų, kurie buvo sužaloti, kuriems buvo nukirstos rankos arba sužeisti dar kaip nors kitaip. Tą naktį slėnį saugojo ir pėstininkai, ir raiteliai, nes ant virš gyvenvietės dunksančio kalno pastebėjome penkis ar šešis tūkstančius indėnų.

Tam, kad iš slėnio susigrąžintų visus krikščionis, gubernatorius liepė duoti signalą iššaunant iš patrankos. Greit po šio šūvio, raiteliai, kurie blaškėsi po slėnį, manydami, kad gyvenvietę užpuolė indėnai – sugrįžo. Lygiai taip pat ir pėstininkai: visi susirinko jau tik ketvirtą ar penktą valandą nakties.

Gubernatorius pergale, kurią Viešpats mums padovanojo, buvo labai patenkintas. Jis kasikui pasakė, jog nederėtų būti tokiam nuliūdusiam, jog pakliuvo į nelaisvę. Jog mes, krikščionys, kurie negimė jo krašte, o gimė labai tolimoje šalyje, visus savo kelyje sutiktus valdovus, net ir labai didžius, prisaikdiname imperatoriui ir jie tampa jo vasalais ir draugais. Ir nesvarbu kaip: karu ar taika. Tada Atabalipa pašaipiai, tarsi įgeldamas, pasakė, jog jis susirūpinęs ne dėl nelaisvės, o dėl to, kad jis pats gubernatorių norėjo paimti į nelaisvę, o išėjo atvirkščiai. Bet, kad taip jau nutiko, tai jis senjoro gubernatoriaus prašo malonės, jog šis leistų pakalbėti su jo išlikusiais indėnais - jei tokių yra.

Gubernatorius nedelsdamas paliepė atvesdinti du mūšio metu į nelaisvę paimtus kilmingus indėnus.

Kai buvo atvesti kilmingi belaisviai, kasikas jų paklausė kiek užmušta jo žmonių, o šie atsakė, jog kūnais nusėti visi laukai. Tada jis liepė perduoti, kad visi išlikę - nebėgtų, o ateitų jam tarnauti, nes jis neužmuštas, o gyvas. Jog dabar jis yra krikščionių nelaisvėje, kurie, jo nuomone, yra geri žmonės. Tad jis jiems visiems įsako pas jį atvykti ir tęsti tarnybą.

Gubernatorius vertėjo paprašė papasakoti, ką jie kalbėjosi ir, kai šis viską perpasakojo, liepė jam dar šį tą pridėti. Jis padarė kryžių ir jį įteikė kasikui su žodžiais, kad šis palieptų, jog visi jo žmonės, kartu ar atskirai, rankose laikytų tokius kryžius. Ryt ryte, kai raiteliai išjos į slėnį ir laukus, visus, kurie neturės šio ženklos – nužudys.

Ryte mes visi darniai išėjom į atvirą lauką ir ten radome tvarkingas išsigandusių indėnų gretas (v.p.: “con mucho concierto” – pagal tuos laikus, daugiareikšmis žodis. Veikiausiai “concierto” čia reiškia ne “koncertą” ar dainavimą, o būtent drausmingumą, darnumą. Net dabar jis gali kai kada pasitaikyti kaip harmonijos sinonimas) su kryžiais rankose. Tą dieną Atabalipos stovykloje surinkome daug aukso ir rūbų, kuriuos dosniai išdalinome. Visa tai surinko negrai ir indėnai (los negros y los indios), o kariai stovėjo nuošalyje ir juos bei save, saugojo nuo užpuolimo.

Tą dieną surinkome penkiasdešimt tūkstančių pesų aukso (“recogeronse cincuenta mil pesos de oro”. V.p.: tuo metu auksinis “peso” (1516-1556 buvo leidžiamas tik sidabrinis peso) buvo svorio matas apie vieną unciją – nuo 27 iki 31 gramo (kai kur~4,5gr. – prilygina kastelanui – apie jį bus vėliau) arba 8 realai, kai realas 3,48 gramai. Kitaip tariant, surinko virš 1,5 t. aukso. Tai buvo milžiniškos sumos, o jo pirkimo vertę nepaprastai sunku vertinti šios dienos realijomis).

Tai sužinojęs, dar tą pačią dieną ar naktį, kasikas nusijuokė ir gubernatoriui pasakė, jog jis nuo pat pradžių žinojo, ko iš tikrųjų šis ieškojo (šiose žemėse). Tada gubernatorius atsakė jog kariai iš ties nieko daugiau neieško, kaip aukso sau ir savo senjorui imperatoriui. Kasikas į tai atsiliepė, jog jis ir taip galėtų duoti jiems tiek aukso, kiek jo sutilptų gretimame kambaryje iki ten esančios baltos linijos, kuri per sprindį (“un palmo”, dar gali būti dvylika pirštų arba kiti variantai tarp išskėstų pirštų – Ispaniškoji, priimta manyti, kad 20,873 cm, o Neapolio – 26,367 cm (Neapolis, tuo metu buvo nuo Ispanijos priklausanti karalystė) aukštesnė už aukštą žmogų.

Tas, galinis kambarys buvo apie dvidešimt penkias pėdas į ilgį ir penkiolika į plotį (Kastilijos pėda – 16 pirštų arba kiek daugiau už mūsų didįjį sprindį – praktiškai tai Neapolio sprindis - apie 28 cm. Tad kambarys buvo apie 29-30 kv.m.).

- Tai kiek gi galėtum duoti sidabro? – paklausė gubernatorius.

Į tai Kasikas atsakė, jog tiek, kiek atneštų dešimt tūkstančių indėnų ir jų atnešto sidabro indai užpildų atitvarą aikštės viduryje. Ir visa tai jis atiduotų gubernatoriui, jei šis jį paleistų į visišką laisvę: į tokią, kokią turėjęs. Tai išgirdęs gubernatorius pažadėjo jį paleisti, bet su sąlyga, jog nebus jokios klastos ir, tuo pačiu, paklausė per kiek laiko jo žmonės suneštų auksą apie kurį šis kalbėjo. Atabalipa atsakė, jog auksą suneštų per keturiasdešimt dienų, nes, vis tiktai - tai didelis kiekis, o dėl sidabro reikia nueiti į Činčą (Chincha) ir iš ten parsinešti.

Štai taip prabėgo dvidešimt dienų, bet jokio aukso niekas nenešė. Tik apie dvidešimtą dieną atnešė aštuonis didelius auksinius ąsočius ir daug indų, ir dar visokių smulkių gaminių. Štai tada sužinojome, kad kasikas buvo į nelaisvę paėmęs kitą didiką Kuską (Cuzc), kuris buvo didesnis valdovas, nei pats kasikas. Jis Atabalipui buvo brolis nuo kitos moters (tėvas tas pats – skirtingos motinos). Štai tas belaisvis, sužinojęs, jog krikščionys kalina jo brolį, pasakė:

- Jei aš pamatyčiau krikščionis, būčiau likęs valdovu, nes troškau juos pamatyti. Aš žinau, kad jie ateina manęs ieškodami, kaip žinau, kad Atbalipa jiems pažadėjo kambarį pripildytą auksu, kuris yra mano. Tačiau aš jiems atiduočiau keturis tokius ir likčiau gyvas, nes Atabalipa mane vis tiek užmuš, nes aš manu, kad jis mane užmuš (v.p.: labai įdomu tai, kad autorius parašęs šią “ataskaitą”, naudojo ne ispanišką žodžio “kambarys” atitikmenį, o arauakų žodį “bohio”, kuris galėjo reikšti tiesiog patalpą arba net namą).

Sužinojęs savo brolio žodžius, Atabalipa labai išsigandęs, kad krikščionys jo pačio neužmuštų ir valdovu nepaskelbtų jo brolio Kusko, davė įsakymą kuo greičiau šį nužudyti. Gubernatorius bandė atkalbėti ir Atabalipai net grasinti. Gubernatorius net bandė įsakyti, kad šis jį nuvestų pas savo kalinį, bet tai nepadėjo ir Atabalipos įsakymas buvo įvykdytas – Kuską nužudė. Pats gi Atabalipa jautėsi tikru valdovu, nes jis nukariavo šias žemes.

Atabalipos sukelto karo metu, Gomačuko žemėse (Gomachuco) žuvo daug žmonių. Dar jo pradžioje, į nelaisvę pakliuvęs Kuskas buvo prisiekęs išgerti iš Atabalipos galvos, bet dabar pats Atabalipa gėrė iš jojo. Ir tai tiesa, nes aš - kaip ir visi kiti, kurie buvo su senjoru Ernandu Pisaru – tai mačiau savo akimis.  Tai buvo galva su išdžiūvusia oda, su plaukais ir sukąstais dantimis, per kuriuos ėjo sidabrinis vamzdelis. Ant šios galvos buvo įtaisyta auksu inkrustuota taurė, iš kurios Atabalipa visada gerdavo, kai tik kalba pasisukdavo apie praėjusį jo ir jo brolio karą. Į šią taurę pildavo čičą, kurią jis gerdavo per minėtą sidabrinį vamzdelį.

Tomis dienomis aukso atnešė labai mažai, bet senjoras gubernatorius sužinojo, kad netoliese egzistuoja labai turtinga šventovė (v.p.: įdomu tai, kad ispanai visas šventyklas vadino ir vadina mečetėmis, nors su, pavyzdžiui islamu, jos neturėjo nieko bendro. Originale: “mezquita”). Tame krašte, o gal ir toje šventykloje turėjo būti tiek aukso, kiek žadėjo kasikas. O gal net ir daugiau, nes joje atnašavo (meldėsi) visi šio krašto valdovai, tame tarpe ir nužudytasis Kuskas. Jie ten eidavo išklausyti patarimų dėl vienokio ar kitokio klausimo. Ten jie daugeliui dienų eidavo pas savo iš aukso padarytus protėvių stabus (v.p.: originale panaudotas arauakų žodis “cimin” (a vn cimin), kuris ir verčiamas kaip protėvių stabas). Tam, kad jie prabiltų, jie būdavo girdomi smaragdų gėrimu iš sutrintų smaragdų.

Senjoras Ernardas Pisaras, kai gubernatorius, kaip ir visi kiti, sužinojo apie minėtą šventyklą, išprašė savo brolio malonės, kad šis leistų jam keliauti į tą šventyklą. Jis norėjo pamatyti tą netikrą dievą, o iš tikro – velnią, kuris turėjo tiek daug aukso. Senjoras gubernatorius, ne tik sutiko, bet ir dar leido su juo žygiuoti keletui ryžtingų krikščionių šventikų, prieš kuriuos joks velnias nieko nepadarytų (v.p.: panaudotas labai įdomus išsireiškimas – “sacristanes“, kuris pagal tuos laikus reiškė tikėjimui visiškai atsidėjusį asmenį. Net fanatiką. Kartais net nebūtinai tai buvo vienuolis ar kunigas. Galėjo būti net paladino sinonimas. Tad nelabai aišku, ar tai buvo gubernatoriui ištikimi krikščionys fanatikai, ar šventikai (o gal ir viena ir kita)).

Mes visi, kurie likome su senjoru gubernatoriumi, jautėme pastovų spaudimą, nes tas išdavikas Atabalipa nuolat vertė savo žmones mus pulti. Šie priartėdavo prie mūsų, bet daugiau nieko daryti neišdrįsdavo.

Tuo tarpu senjoras Ernandas Pisaras pasiekė Guamačuką (Guamachuco) ir ten sutiko Atabalipos išpirkimui į gubernatoriaus stovyklą nešamą auksą, kurio vertė sudarė apie šimtą tūkstančių kastelanų (v.p.: „cien mil castellanos“ – iš esmės, tai, kaip ir pesas – svorio matas. Tik kai pesas pradėtas kaldinti, šis žodis pakeitė „peso“ sąvoką ir pradėtas naudoti būtent kaip aukso svorio matas, tada, kai būdavo kalbama apie lydinius (ne dirbinius), smėlį ar grynuolius. Taigi, kastelanas tuo metu buvo apie 4,6-4,7 dabartinių gramų. Tad nešikai nešė apie 470 kg). Iš ten jis gubernatoriui parašė, kad šiai siuntai reikalinga didesnė apsauga ir, kad, šis atsiųstų savo žmones. Sulaukęs trijų raitelių pastiprinimo, kuriems įteikė auksą, toliau iškeliavo ieškoti auksinės šventovės, o raiteliai pasuko pas gubernatorių. Tačiau pakeliui pas gubernatorių, jie susikivirčijo dėl kažkokių papuošalų, nes dalį nešamo aukso jie norėjo nusisavinti. Per kivirčą, vienas raitelis, kitam raiteliui, nukirto ranką.

Tuo metu, keturiasdešimt dienų praleidęs be jokios vilties į pagalbą, pas mus atvyko Diego de Almagro (Diego de Almagro) su pakankamu žmonių skaičiumi. Jis norėjo įsikurti Puerto Vieche (Puerto Viejo – gali būti, kad kalbama apie miestelį Kosta Rikoje, prie Karibų), tačiau būdamas ištikimas Imperatoriui, sužinojęs geras naujienas, atskubėjo mums į pagalbą.

Tuo tarpu Kasikas gubernatoriui visą laiką teisinosi dėl to, kad auksas nespėja ateiti laiku. Jis vis tvirtino, jog niekas neskuba, nes jis pats yra nelaisvėje ir indėnai nenoriai vykdo arba visai nevykdo jo įsakymų. Tad būtų geriau, jei gubernatorius į Kuską (al Cuzco) nusiųstų tris savo krikščionis. Tada jie atneštų daugiau aukso, nes galėtų nuimti pagražinimus nuo namų ir dar daug aukso pasiimtų iš Šaušos (Xauxa). Šie pasiuntiniai galėtų judėti saugiai, nes visa ši žemė yra būtent kasiko. Po šių kasiko žodžių, gubernatorius, pasikliaudamas Dievu, išsiuntė savo žmones. Jie iškeliavo kaip vietiniai didikai – indėnai jiems patarnavo ir juos nešė hamakuose (“en hamacas”. Hamakas – vėlgi arauakų žodis).

Gubernatoriaus išsiųsti žmonės atvyko į Šaušos gyvenvietę, kur gyveno didis Atabalipos karvedys – tas pats, kuris į nelaisvę paėmė Kuską. Visas ten esantis auksas buvo jo žinioje ir jis krikščionims įteikė trisdešimt aukso nešulių (v.p.: “treinta cargas de oro” – tiek kiek gali pakelti ir visą dieną nešti vienas nešikas, tai yra, vidutiniškai, daugiau ar mažiau, apie 23 kg). Tačiau atvykėliai neparodė karvedžiui pagarbos ir be visiškos baimės net pareiškė, jog šio aukso maža. Tada jis pridėjo dar penkis nešulius. Pasiuntiniai visą krovinį patikėjo negrams, kurie turėjo jį pristatyti gubernatoriui, o patys iškeliavo toliau. Taip jie nusigavo iki Kusko.

Pasiekę Kuską, ten jie rado kitą Atabalipos karvedį – Kiskį (Quizquiz). Įdomu tai, kad šis vardas jų kalboje reiškė kirpėją. Šis karvedys krikščionims neparodė deramos pagarbos, nors juos matydamas labai stipriai stebėjosi (matomai atvykėliais). Vienas iš pasiuntinių jau norėjo prie jo prisiartinti ir jį nudurti, bet dėl didelio kiekio jį supusių žmonių - neišdrįso.

Šis karvedys jiems atsakė, jog negali duoti daug aukso, nes jei jie nori imti išpirką už kasiką, tai patys ir turės jo ieškoti. Jis gubernatoriaus žmones nusiuntė ten kur jie (vietiniai) meldžiasi - į Saulės namus („bohios del sol” - šventykla). Šie namai stovėjo toje pusėje, kur pateka saulė. Jie buvo išpuošti didelėmis aukso plokštelėmis. Ten kur šešėlio būdavo daugiausia, ten daugiausia buvo ir aukso. Vietiniai indėnai nenorėjo padėti, nes bijojo, jog įėjus į tuos namus jie žūtų (sudegtų), nes tai buvo saulės namai. Tad krikščionims teko eiti vieniems ir su bronziniais laužtuvais, be indėnų pagalbos, iradėti ardyti auksinius papuošimus.

Tokiu būdu jie nuėmė papuošimus, o indėnai per visą gyvenvietę surinko daug auksinių indų ir juos atidavė krikščionims kaip išpirką už jų valdovą.

Kalbama, jog tuose namuose (nuo kurių nuėmė papuošimus) buvo nenusakomai ir stebėtinai daug aukso.  Viename name jie rado auksinį aukurą (pažodžiui – „sostą“ – „silla“, bet gali reikšti ir vietą ant kurios galima padėti, prisėsti. Tad pagal prasmę - aukuras), ant kurio buvo aukojamos aukos. Šis aukuras buvo toks didelis, kad iškart galėjo susėsti du žmonės ir svėrė devyniolika tūkstančių pesų.

Kitame dideliame name rado daug molinių indų, kurie buvo uždengti nemažai sveriančiomis auksinėmis plokštelėmis. Bet jie jų nedaužė, nes nenorėjo užpiktinti vietinių indėnų. Tame pačiame name buvo daug moterų. Taip pat rado du užbalzamuotus indėnus, tarp kurių buvo gyva moteris su auksine kauke ant veido. Ji su vėduokle iš plunksnų šluostė dulkes ir vaikė musytes. Į šių užbalzamuotų indėnų rankas buvo įsprausti labai brangūs auksiniai labai skeptrai.

Toji moteris atėjūnų neįleido, kol šie nenusimovė batų. Įėję pasiuntiniai apžiūrėjo išdžiūvusias statulas ir pririnko daug brangių daiktų. Tačiau surinko ne viską, nes kasikas Atabalipa labai prašė kai kurių neliesti, nes ten buvo palaidotas jo tėvas Kuskas (padre el Cuzcuo). Tad jie tų daiktų ir nedrįso imti.

Pasiuntiniai prisikrovė tiek daug aukso, kad minėtam karvedžiui teko duoti dar papildomai visko ko reikėjo jo pernešimui. Vėliau gubernatoriui jie pasakojo, kad toje gyvenvietėje rado labai daug sidabro ir dar daug visokio gėrio, nei galėjo parnešti. Visa tai jie užrakino dideliame name, kurį užantspaudavo Francisko Pisaro antspaudu, ir paliko indėnų sargybą. Jie toje gyvenvietėje nenorėjo pasilikti ilgiau nei reikia, nes juos nuo artimiausių krikščionių skyrė daugiau kaip du šimtai penkiasdešimt lygų. Kaip jiems ir buvo įsakyta, jie paliko tenai savo valdytoją ir leidosi atgalios su auksu, tarp kurio buvo labai gražių daiktų. Pavyzdžiui, jie parnešė auksinį indą iš gryno aukso, kuris buvo pagamintas iš daug smulkių auksinių detalių. Šis indas svėrė daugiau kaip dvylika tūkstančių pesų.

Palieku kalbą apie šiuos keliauninkus, kurie laimingai grįžo ir, verčiau, papasakosiu, kaip sekėsi senjorui Ernandui Pisarui, kuris keliavo į šventyklą.

Senjorui Ernandui Pisarui kelionė į šventyklą, buvo labai sunki. Jie (Ernando palydovai), žinodami, kad bus sunkus kelias ir bus maisto trūkumas, o arklių pasagos sudilusios, norėjo eiti be arklių. Tačiau Ernandas Pisaras indėnams įsakė pagaminti pasagas ir pakalimo vinis iš aukso ir sidabro. Tad štai taip jiems pavyko atsivesti savo arklius į gyvenvietę, kurioje ir buvo šventykla.

Toji gyvenvietė buvo didesnė už Romą, o toje šventykloje, labai tamsioje ir purvinoje patalpoje, sėdėjo velnias, kuris ir kalbėjo su indėnais.

Tik tenai (neaišku ar gyvenvietėje ar šventykloje)  radome labai mažai aukso. Jis buvo paslėptas. Tačiau jie rado labai gilią duobę (šachtą), iš kur šie tą auksą imdavo. Dar rado (ar tai jiems kažkas atnešė) didelius ąsočius, kurie buvo paslėpti, kad šie jų nerastų. Pačioje šventykloje buvusios moterys, aukso atidavė labai mažai, tik tai, kas buvo likę.

Tačiau vietiniai krikščionims daug aukso surinko nuo mirusiųjų. Aukso taip pat davė ir dar keli kasikai iš Čičos (Chicha).

Bendrai sudėjus visą auksą, buvo surinkta keturiasdešimt tūkstančių pesų.

Ernandui Pisarui būnant toje gyvenvietėje, atvyko pasiuntinys iš Čiliačimos (Chiliachima) nuo karvedžio, kuris į nelaisvę paėmė Kuską. Jis pranešė, kad turįs daug aukso Atabalipos išpirkai ir Ernandas Pisaras gali atvykti į Šaušą (Xauxa), kur jiedu susitiktų. Iš ten jiedu abu galės keliauti pas gubernatorių.

Kapitonas senjoras Ernandas Pisras, manydamas, kad indėnas nemeluoja, išvyko į paskirtą susitikimo vietą, tačiau po keturių ar penkių nakvynių, jis sužinojo, jog tas karvedys neatvyko. Tad jis su savo neskaitlingais bendražygiais nusprendė pasukti tiesiai į šio karvedžio stovyklą, norsten buvo labai daug indėnų.

Pasiekęs karvedį, Ernandas jam pasakė, jog šis turįs vykti su juo pas senjorą gubernatorių ir Atabalipą. Tačiau šis pareiškė, jog nepageidauja iš čia niekur vykti, nes taip jam įsakė jo valdovas Atabalipa. Kapitonas nenusileido ir pareiškė, jog jei šis nevyks kartu su juo, tai pas senjorą gubernatorių jis jį atves jėga ir čia pat davė įsakymą išsirikiuoti savo bendražygiams. Šie didelėje aikštėje stojo į kovinę rikiuotę. Ernandas Pisaras nusprendė atsilyginti už melagystes. Jis neabejojo savo neskaitlingų vyrų ryžtu, nes šie, visi - buvo tikri kariai.

Tačiau indėnas, pamatęs išsirikiavusius į darnias gretas karius, nusprendė nesikauti, o vykti kartu su senjoru Ernandu Pisaru. Tad taip jis pasiekė senjorą gubernatorių.

Tuo tarpu pamatęs savo karvedį, Atabalipa labai nuliūdo, tačiau būdamas veidmainiu, jis jį džiaugsmingai pasitiko.

Gubernatorius pas atvykusį karvedį pasiteiravo apie Kusko auksą, nes būtent šis jį ir paėmė į nelaisvę. Tačiau karvedys atsakė taip, kaip jam liepė Atabalipa: jog neturi jokio aukso, jog viskas jau atnešta. Visa ką jis pasakė, buvo visiška melagystė.

Ernandas de Soto, supratęs, kad karvedys meluoja, jį nusivedė į šoną ir pagrasino, jog už melagystes jį sudegins. Tačiau šis laikėsi savo ir pakartojo, jog jokio aukso neturi. Tad šis iš karto liepė įkasti stulpą ir pririšti melagį. Buvo sunešta daug malkų ir šiaudų, o karvedžiui vėl pakartojo, jog jei šis pameluos, tai iš tiesų jį sudegins.

Tada šis paprašė (originale įsakė, bet čia jau anų laikų žodžių daugiareikšmiškumas) pas jį atvesti valdovą, o kai šis atėjo kartu su senjoru gubernatoriumi, jam pasakė, jog jei jis krikščionims nepasakys tiesos, šie jį sudegins. Tačiau Atabalipa vis tiek liepė nieko nesakyti, esą krikščionys jį nori tik pagąsdinti ir iš tiesų jo nedegisn.

Po viso to, karvedžio dar kartą paklausė apie auksą, bet šis paklausęs Atbalipos patarimo, toliau melavo. Nieko nelaukiant, tučtuojau buvo padegtas šienas ir malkos. Tada karvedys paprašė kuo greičiau patraukti nuo jo tą meluoti liepiantį kasiką, nes šis duodamas visokius ženklus ir toliau šiam liepė tylėti. Tad kasiką greit išvesdino.

Vos tik išvedė kasiką, karvedys iškart prabilo, jog krikščionys turi žinoti, kad vykdydamas kasiko įsakymą, jis tris ar keturis kartus buvo atėjęs su daugybe žmonių. Tačiau pats kasikas jam neleido pulti, o liepė grįžti, nes išsigando, jog kilus pavojui, krikščionys jį iškart užmuš.

Prie jo buvę dar pasiteiravo apie senojo Kusko auksą (Atabalipos tėvo) ir šis pasakė, jog Kusko gyvenvietėje buvo karvedys vardu Kiskis (Quizquiz), kurio žinioje tas auksas ir liko, nes niekas nedrįso prie senojo Kusko aukso artintis. Ir buvo visai nesvarbu, jog šis miręs, nes visi ir toliau griežtai vykdė jo įsakymus taip, lyg jis būtų ir toliau gyvas. Jį ir toliau girdė vynu praliedami jį ant žemės, kur guli senojo Kusko kūnas.

Šis karvedys krikščionims papasakojo ne tik apie Kuską, bet ir apie tai, kad gyvenvietėje, kuri yra žemiau už Atabalipos stovyklos, turi būti pastogė (pašiūrė), kur sudėti ąsočiai (su auksu arba auksinių) ir dar daug visokiausių kitokių auksinių mažmožių (daiktų). Jis papasakojo ir daugiau, bet aš tame pokalbyje nedalyvavau.

Po apklausos, šitą indėnų karvedį nuvedė į senjoro Ernando Pisaro namą ir pastatė sargybą. Iš ties buvo geriau jį budriai saugoti, nes dar daug žmonių pakluso šiam karvedžiui, kaip pačiam Atabalipai.

Šis karvedys buvo ryžtingas vyras, kuris karo metu į šią žemę atnešė labai daug blogio. Jis buvo labai įsižeidęs ant Atabalipos, savo valdovo, o valdovas, dėl to, ką šis papasakojo krikščionims - nesiuntė nei valgio, nei kitų reikalingų daiktų. Tad senjoras kapitonas jį maitino ir net įsakė jam patarnauti, ir duoti viską, kas būtina. Nors šis vadas ir buvo labai apdegęs, bet pas jį vis tiek noriai ateidavo jo tarnai indėnai ir jam patarnaudavo. Jis buvo kilęs iš Guito (Guito), kurio valdovu buvo pats Atabalipa. Tai buvo labai lygi ir turtinga šalis, o jos žmonės labai drąsūs. Su jų pagalba Atabalipa ir nukariavo Kusko žemes. Be to, iš šių žemių buvo kilęs ir senasis Kuskas (el Cuzco viejo), kuris ir pradėjo šių žemių nukariavimą (tiksliau pasakius – pajungti po savimi arba paversti savo valdomis/senjorija: a senorear todas aquellas tierras). Pats kasikas Atabalipa pasakė, kad šiose žemėse buvo daug namų išpuoštų auksu ir sidabru, tik auksas buvo ne iš vietinių šachtų, nes ten jo buvo mažai, o iš tolimesnio aukštutinio Kusko krašto. Ten auksas buvo gaunamas grūdais ir jis buvo ne plaunamas, o imamas iš pačios upės.

Tačiau užtenka apie tai kalbėti. Geriau aš papasakosiu apie krikščionis, kurie atėjo iš Kusko. Jie į gubernatoriaus stovyklą įėjo  su daugiau kaip šimtu devyniasdešimčia auksu apkrautų indėnų. Jie nešė dvidešimt auksinių ąsočių ir kitų per namus surinktų smulkių ir stambių daiktų. Buvo netgi taip, jog dvylika indėnų nešė vieną daiktą. Sidabro beveik nebuvo, nes gubernatorius, sužinojęs, kad kasikas skundžiasi jog nėra pakankamai žmonių, buvo įsakęs nešti tik auksą.

Per pastarąsias dienas buvo sunešta nemažai aukso, bet gubernatorius išsiuntė dar du žmones į pašiūrę, apie kurią kalbėjo karvedys. Jie ir iš ten parnešė daug aukso.

Aukso buvo tiek daug, kad viename dideliame name krūvomis gulėjo skirtingo svorio (karatų) gaminiai, nuo labai smulkių iki stambių. Tad gubernatorius įsakė visus smulkius dirbinius išlydyti. Tarp šių smulkių daiktų pasiteikė net keli auksiniai kaštono dydžio grynuoliai. Perlydymui atrinkti daiktai ir smulkūs, ir stambesni, ir net sveriantys apie svarą ir daugiau. Aš tai žinau ir apie tai kalbu todėl, kad buvau sargyboje, kai šį auksą lydė. Tarp perlydomų buvo daugiau kaip devyni šimtai aukso gabalų iš kasyklų. Kai kurie buvo labai aukštos kokybės. Iš jų buvo nulieti luitai, o likęs auksas išdalintas.

Be aukso, šitame name, buvo apie du šimtai stambių sidabrinių ąsočių, kuriuos atnešė kasikas, nors gubernatorius to ir nebuvo liepęs daryti. Ten buvo daug dubenėlių ir ąsočių, ir daug kitų labai gražių daiktų. Man atrodo, kad visas sidabras galėjo sverti apie penkiasdešimt tūkstančių markių, gal dviem tūkstančiais daugiau ar mažiau (tiksliai sunku pasakyti, bet viena markė turėjo būti nuo 200 iki 250 gr., tad 10 ar 12,5 tonos). 

Iš stambių daiktų tame name buvo aštuoniasdešimt didelių ir mažų auksinių ąsočių ir kitokių stambių gaminių. Viena tokia krūva, sukrauta iš plonyčių gero aukso plokštelių, buvo aukštesnė už žmogų.

Žodžiu, tame name vienoje pusėje buvo krūvos aukso, o kitoje - sidabro. Kai dalyvaujant oficialios aukščiausiosios valdžios atstovams (originale panaudotas žodis - „magestad“. Tiesmukiškai priimta rašyti „Jo didenybei“, tai yra valdovui (pavyzdžiui: karaliui ar imperatoriui). Tad galima pamanyti, jog grobio dalis keliavo tiesiai valdovui, tačiau pagal anuos laikus, tai ko gero būtų ne visai korektiškas pasakymas. Karaliaus/Imperatoriaus iždas nuo valstybės dažniausiai buvo atskirtas ir tik prie „Karaliaus Saulės“ – „Valstybė - tai aš“, kai pilnai ir galutinai kai kuriose valstybėse įsitvirtino monarchija, jis, kai kur, gali būti traktuojamas kaip vienas ir tas pats. Bet tik ne tų laikų Ispanijoje. Jeigu skaitytojas pastebėjo, tekste naudojami terminai „Imperatorius“ ir „mūsų visų senjoras“, o čia jau nei viena, nei kita, o tik „magestad“: tad, matomai, tai turi reikšti ne asmeninį karaliaus, šiuo atveju, kartu ir imperatoriaus iždą, o Ispanijos karalystės iždą ir stebėtojai buvo aukščiausios valstybės valdžios, o ne „Senjoro“ atstovai) pasvėrė visą esantį auksą, senjoras gubernatorius patvirtino visuotinai išrinktus žmones žmones, kurie turėjo pradėti dalybas.

Gubernatorius atrinko dovanas Jo didenybei (vnpresente a su magestad). Jos galėjo sverti šimtą tūkstančių pesų auksu. Tai buvo penkiolika didelių ąsočių ir keturios puodynės, į kurias buvo galima supilti po dvi arobas vandens (a dos arrobasde agua – viena aroba apie 16 litrų, tad po 32 litrus), bei daug kitokių smulkių, bet labai brangių daiktų. Ir tikra tiesa, kad išsiuntus senjorą kapitoną su dovanomis, gubernatorius gavo naują siuntą, kuri buvo daug didesnė, nei tai kas buvo likę gubernatoriui. 

Po paskutinės siuntos, senjoras gubernatorius padalino viską į dalis: pėstininkai gavo po keturis tūkstančius aštuonis šimtus pesų auksu, o raiteliai po dukart daugiau, išskyrus kai kurias išlygas (užuomina, kad artimesnis gubernatoriaus artimieji bendražygiai gavo daugiau).

Reikia pasakyti, kad senjoras gubernatorius, dar prieš padalinant auksą savo žmonėms, dvidešimt penkis tūkstančius pesų auksu davė ir Diego de Almagro (Diego de Almagro) žmonėms, nes šie skurdo. Tiems žmonėms, kurie buvo iš naujakurių gyvenvietės (turimi galvoje krikščionys kolonistai) jis skyrė du tūkstančius pesų auksu, kad kiekvienas gautų po du pesus.

Taip, kad senjoras gubernatorius gausiai davė aukso su kapitonu atėjusiems žmonėms, po du ar po tris aukso puodelius, tačiau apdalijo savo žmones, kurie tą auksą gavo. Jo žmonių dalis buvo mažesnė, nei jie to nusipelnė. Aš tai tvirtinu, nes buvau pastarųjų tarpe. Tad atsirado nemažai žmonių, kurie paprašė senjoro gubernatoriaus leidimo grįžti į Kastiliją: vieni norėjo teikti pranešimus (ataskaitas) savo senjorui (vėlgi išsireiškimas “a su magestad de la tierra” - kai kur šis sakinys neretai, nesigilinant verčiamas, kaip ataskaitas/pranešimus “Jo didenybei” ar aukščiausiajai valdžiai, bet toks traktavimas kelia abejonių, nes iš esmės tai reiškia, kad prigimtimi laisvi gubernatoriaus žmonės, gubernatoriaus prašo leidimo rašyti skundus ant gubernatoriaus, tiesiai karaliui/imperatoriui, tuo tarpu, kaip vasaline priesaika surištas kilmingas idalgo privalėjo teikti ataskaitas tik savo senjorui ir net, galbūt, pasidalinti tam tikra dalimi, ypač jei jo buvo siųstas. Juolab, kad vėliau kalbama, jog suteikė teisę (licenciją) grįžti į namus), o kiti norėjo grįžti pas savo tėvus ir moteris (žmonas) (sus padres, o mugeres). Grįžti į namus buvo leista (Dio licencia a veynte) dvidešimt penkiems bendražygiams.

Tomis dienomis, kai kasikas sužinojo, jog norima atidaryti aukso kasyklas, jis liepė sušaukti žmones iš daugelio kraštų. Vieni turėjo padėti pakrauti krikščionių laivus, o kiti turėjo ateiti į stovyklą ir, galbūt, padėti išsilaisvinti. Tai iš ties buvo galinga jėga, bet daugumas atėjo priverstinai iš baimės ir prieš savo norą. Gubernatorius apie tai puikiausiai žinojo. Jis pakalbėjo su kasiku ir pasakė jam, jog versti žmones ateiti ir bandyti juos supriešinti su krikščionimis - labai kvaila.

Dar kelios dienos iki minėto pokalbio, į mūsų stovyklą atvyko du indėnai – senojo Kusko sūnūs – Atabalipos broliai pagal tėvą, bet ne pagal motiną. Jie atvyko paslapčiomis, nes bijojo savo brolio. Tačiau, kai gubernatorius sužinojo, jog jie buvo senojo Kusko sūnūs, parodė didžiulę pagarbą.

Jau vien iš jų išorės buvo galima spėti, kad jie didžiojo valdovo sūnūs. Tačiau jiems teko likti gubernatoriaus namuose, nes jie nedrįso kur nors kitur nakvoti - jie labai bijojo savo brolio. Vienas iš atvykusiųjų buvo teisėtas jų žuvusio brolio valdų paveldėtojas.

Tomis dienomis taip pat sužinojome, jog netoliese yra karių, tad mes buvome labai budrūs. Ir štai, kartą pas mus atėjo indėnai, kurie bėgo iš netolimos gyvenvietės. Jie papasakojo, kad į jų kaimą buvo atėję kariai indėnai ir sunaikino visą maisą (kukurūzų atsargas). Šie karia norėjo užpulti krikščionis, todėl šiems teko bėgti (matomai jau krikštyti indėnai).

Sužinojęs pabėgėlių atneštas naujienas, senjoras gubernatorius sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo jo kapitonai ir valdžios atstovai (tarnautojai). Šio pasitarimo metu buvo nuspręsta, jog savo priešiškais veiksmais kasikas Atabalipa užsitarnavo to, jog nedelsiant turėtų būti nužudytas. Tad, kai atėjo vakaras (prieblandoje), kasiką išvedė laukan ir pririšo prie stulpo, kur gubernatoriui įsakius jis turėjo būti sudegintas. Tačiau Dievas norėjo šį kasiką atversti į krikščionybę ir šis išreiškė šį pageidavimą.

Tad šio kasiko nedegino – jį, kasiką - naktį pasmaugė. Tą naktį, kaip ir daugelį naktų prieš tai, žmonės nemiegojo ir nesiilsėjo, nes bijojo indėnų ir šio kasiko. Senjoras gubernatorius kasiko mirties naktį praleido šalia jo (melsdamais?), o ryte, mirusį kasiką  palaidojo mūsų bažnyčioje. Laidojant atsirado daug indėnių, kurios norėjo, kad jas gyvas palaidotų kartu su juo.

Šio kasiko mirtimi džiaugėsi visa ši (jo užkariauta) žemė. Jie net negalėjo patikėti, jog kasikas mirė. Šią naujieną iškart sužinojo Atabalipos kariauna ir nedelsdama išžygiavo į savo žemes, nes čionai jie atvyko ne savo noru, o per prievartą.

Senjoras gubernatorius šios žemės valdovu paskelbė vyriausiąjį senojo Kusko sūnų, kuriam buvo iškelta sąlyga, su kuria šis sutiko, jog kartu su visais savo žmonėmis taps Imperatoriaus vasalais (por vassallos del emperador). Naujajam kasikui įsakius, atvyko savanoriai, kurie norėjo tarnauti.

Be visa ko, Atabalipos mirtimi džiaugėsi ir vos dėl jo nesudegintas karvedys Čilikočimas (Chilicochima). Jis būtų atidavęs visą žemės auksą, kurio buvo daugiau, nei davė Atabalipa. Tą dieną jis atnešė keturis aukso nešulius ir kažkokius puodus. Dar prieš Atabalipos mirtį jis buvo liepęs atnešti auksinį piemenį su auksinių avių banda ir dar keletą brangių daiktų. Visa tai buvo atgabenta į stovyklą. Senjorui gubernatoriui patarinėjo, jog jis įsakytų visų tų lobių iš karto į stovyklą nenešti, kad tie, kurie ruošėsi išvykti į Kastiliją, nepaprašytų savo dalies. Tik dėl to ir aš likau stovykloje: nenorėjau atsisakyti man priklausančios dalies. Ir todėl ją gavau. Šie daiktai buvo labai stambūs.

Tiek aš, tiek daugelis kitų – iš kasiko girdėjome, jog buvo įsakyta negabenti aukso, nes tikėjosi, kad jo buvo daug daugiau nei būtų atnešę du šimtai indėnų. Gubernatorius sakė, jog jie patys nueis ir susirinks. Tai buvo daroma tam, kad į jį nepretenduotų tie, kurie turėjo išvykti į Kastiliją. Pasakysiu tai, kad mačiau, jog po aukso dalybų liko viena didelė aukso indais ir kitais daiktais pakrauta dėžė. Visa tai nebuvo padalinta, nors dalis šio aukso teisėtai priklausė ir tiems, kurie turėjo išvykti, nes šie kovėsi minėtame mūšyje.

Be visa ko, su liūdesiu pasakysiu, jog mačiau, kad be to, kas atiteko senjorui Fransiskui Pisarui, liko neišvežtas ir pasvertas karališkasis penktadalis (del quinto de su magestad). Tai sudarė daugiau kaip šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių pesų.

Nors daugelio įvykių aš jau ir neprisimenu, bet tai viskas, kas nutiko su mumis tuose kraštuose. Dėl visko kas nutiko, šlovinu Dievą, kuris davė mums drąsos ir jėgos nuveikti šiuos darbus.

Žinau, jog kasikas pasakė, kad yra dar daug kitų indėnų iš Koalo (Coallo) krašto, kur teka labai didelė upė su didelėmis salomis, kuriose pastatyti keisti namai. Tarp šių namų yra ir vienas namas, kuris pilnai padengtas auksu. Net stogo šiaudai padaryti iš aukso. Mums indėnai tokius šiaudus net buvo atnešę. To namo perdangos balkiai, taip pat, pilnai nulieti iš aukso, o grindys grįstos perlydymui tinkamais aukso grynuoliais. Šiame name laikomas auksas, kuris skirtas perlydymui. Aš buvau kartu su gubernatoriumi, kai šiam apie tai pasakojo to krašto kasikas ir su juo atvykę indėnai. Tas pats kasikas pasakojo, jog auksą renka ne sietais, o surenka iš upės nuvestuose kanaluose, kur išplaunama jų iškasta žemė. Kai iš kanalų nuleidžiamas vanduo, ant dugno jie surenka grynuolius. O tų grynuolių labai daug. Ir tokius pasakojimus aš girdėjau daug kartų, nes buvo apklausinėjami visi Koaloko (de la tierra de Collaoque) krašto indėnai. Ir visi sakė tą patį.

Ir esu visų šių įvykių tiesioginis liudytojas, kaip ir visuose šiuose reikaluose dalyvavęs šaunus ir drąsus kavalierius (cauallero) Franciskas Pisaras – Jo didenybės gubernatorius ir vyriausiais vadas (Gouernador Y Capitan general), kurį laimina Dievas visuose jo darbuose. Amen.

Šis veikalas buvo išleistas tūkstantis penki šimtai trisdešimt ketvirtų metų balandžio mėnesį kilniame ir šlovingame Sevilijos mieste, Bartolomėjaus Pereso namuose (Esta obra fue impressa en la muy noble y muy leal ciudad de Sevuilla, encasa de Bartolome perez. en el mes de Abril. Ano de mil y quinientos y treynta y quatro)

Escudo de Francisco Pizarro en la Catedral de Lima (Perú)

Fransisko Pisaro herbas Limos katedroje

__________________