Begalvis... Dulahanas... Dullahan... beveik rimtai...

Ne itin rimtas tekstas pašvęstas Helovynui...

 Apniukusi diena... Jei netingite skaityti blėnias visokias, tai gal tiks... Prie alučio gal kokio... Ar kol laukiat atnešamos picos... Ar kugelio... Tad, kol dar į temą...

Čia aš apie raitelį be galvos...

Ištarus "Raitelis be galvos" - iškart Main Ridas prieš akis ir tas nevykęs filmukas? Cha. Ne, ne apie šitą. Čia Ridas 1865 m. tik perėmė Teksaso legendą ir romantiškai ją pateikė. O realiai, tai dar senesnė istorija.

Seniausia, kokią teko skaityti, tai Vašingtono Irvingo (Washington Irving 1783 – 1859) - žmogus prie jumoro. Labai nuostabus rašytojas, kuris dar nebuvo užsikrėtęs romantine gadyne ir kūrė visai ne "seilėtus" romaniukus. Jo bibliografijoj yra ir "siaubiakų"... Labai gerai "susivalgo" net šių laikų realijose (beje, kažkuo susišaukia su gerokai vėliau kūrusiu O. Henry)... Jeigu pakliūtų į rankas kokia tokia I.W ar O.Henrio seniena, neskubėkit numesti šalin... Taigi, bet nukrypau...

Visgi aš apie raitelius... begalvius...

Iš tiesų, tai labai sena legenda. Ji slypi kažkur viduramžiuose. Ištakų ieškoma Airių folklore (išties stebuklinga mistikos apgaubta Žalioji Sala!). Tik ten jis buvo žinomas kaip Dulahanas "Dullahan" - pažodžiui: "Tamsos Žmogus" arba "Gan Ceann" - pažodžiui - "Begalvis". Tai raitelis ant juodo žirgo, kuris neša po pažastim savo galvą. Dažnai vaizduojamas kaip vyras, bet ne taisyklė! Kai kuriose legendose, tai moteris! Jo ar jos akys dega ir sukiojasi, mato tamsoje ir net juodžiausiame šešėlyje ar tamsiausioje kertelėje neįmanoma pasislėpti... Jo galva jau supuvusi ir apipelėjusi, ir net minkšta kaip sūris, o vietoje botago - žmogaus stuburas... Na, o kai kada tai ne raitelis, o vežikas su vežimu, kuris sau kelią nušviečia žibintais pagamintais iš žmogaus kaukolių... Tas, kurio vardą begalvis ištaria - žūsta akimirksniu... Tad tikrąjį krikšto vardą slėpkit, kad tokie demonai jo nesužinotų.... Va...

Taigi. Raitelis be galvos buvo ir pas škotus. Tik čia jau legenda pririšta prie konkretaus žmogaus. Tai buvo Evanas (Ewen), kuris žuvo kažkokioje kovoje su Glenų(?) klanu, Malo saloje (Mull Island). Jis turėjo tapti klano vadu, bet jam nukirto galvą, pasodino ant arklio ir paleido klajoti (versijų daugiau nei 1000+1...).

Eveno pilis

Na, o riteriniuose romanuose begalvis raitelis pasirodo jau XIV amžiuje, kur vienas riteris, toks seras Gavenas (Sir Gawayn) per konfliktą nurėžią galvą milžinui Žaliajam Riteriui. Šis pasiima savo galvą į rankas ir mesdamas iššūkį serui, išjoja iš menės... Na, ir bastosi ieškodamas to sero Gaveno (nors šiais motyvais tiek vėliau prikurta ir prirašyta, kad raizgalynė dar ta... net kinas pastatytas).

Na ir vokiečiai turėjo tokį. Net kelis. Ta prasme, net kelis begalvius raitelius. Porelę galėjot sutikti neadaptuotose brolių Grimų rinkinukuose (gal yra ir adaptuotose? - nežinau)... Jų pasakojimai užrašyti kažkur Drezdeno kraštuose... Bet šią pasaką, matyt daug kas žino. Gerokai įdomesnė kita, vokiškoji, kur po miškus laksto raitelis be galvos ir trimituoja medžioklės ragą... Tarsi būtų prasidėjusi "Laukinė medžioklė" (čia irgi gera legenda!). Bet tai ne "Laukinė medžioklė", o raitelis be galvos savo ragu perspėjantis medžioklius, kad šie nešdintųsi iš girios – perspėja, kad joja raitelis be galvos, kuris ieško pasislėpusių miške nusikaltėlių ir juos aptikęs iškart nudobia... (ryt šv.Huberto diena, tad, medžiokliai... pagalvokit kas kiek nuodėmių prikrėtęs prieš eidami į mišką )...
P.S. Yra begalvių raitelių ir rytiečių legendose, yra baisių pasakų apie pragaro raitelius ir lietuviškame folklore... bet jų neliečiu... Tema, iš ties  -ilga ir neišsemiama...