Iš esmės tai nėra labai įspūdingas mūšis ir jis neturėjo labai gilių pasekmių. Galimai tik tiek, kad maskvėnams parodė, jog jų gausesnės karinės pajėgos, tai dar ne pergalės garantas. Tai pirmasis Maskvos ir LDK karinių pajėgų susidūrimas per Maskvos - Lenkijos karą (1654-1667 m.; tuo pačiu metu ir karas su švedais, žinomas, kaip Švedų Tvanas - 1655-1660 m.). Keisčiausia, kad šis mūšis yra aprašytas tik rusų (beje ten vadinamas Rusų-Lenkų karu, nors iki Rusijos valstybės susikūrimo buvo dar geras pusšimtis metų (yra trys datos, priklausomai nuo pasiekėjų: Ivano/Jono IV karūnavimosi visos Rusios caru (titulas prilygintas cezario titului) 1547 m., po kurio kažkurį laiką minima "Rusų valstybė", bet iki Šklovos šis išsireiškimas nunyksta, 1721 m. kai Petras I gauna naują titulą Rusijos imperatoriaus titulą ir žodis "imperija" tampa "valstybės" sinonimu ir trečioji data, tai 1918 m., kai "imperijos" nelieka), anglų, lenkų ir t... kalbose, bet tik ne lietuviškai. Tuo tarpu taktine prasme, jis iš ties ganėtinai įdomus - jau pačioje karo pradžioje išryškino LDK karinių pajėgų stipriąsias ir silpnąsias puses...
Na, bet spręskite patys.
Na, bet spręskite patys.
Žodžiu, karas prasidėjo, Maskvos caras Aleksėjus Michailovičius (1629-1676) apgulė Smolenską, o didysis etmonas Jonušas Radvila (1612-1655) prie Oršos ėmėsi telkti karines pajėgas. Užmanymas buvo paprastas - smūgiuoti ir alinti Smolenską apgulusią kariauną ir išvyti priešą. Tokia taktika LDK etmonų jau buvo išbandyta ir pasirodė visiškai veiksminga priešpastatant mažesnį kiekį karių, prieš gausesnes ginkluotas, bet mažiau judrias karines pajėgas. Tad caras Aleksėjus žinodamas kuom tai gresia, išsiunčia gausias pajėgas vadovaujamas Jurijaus Bariatinskio (?-1685) ir Jakobo Čerkaskio (?-1666) išvyti dar nespėjusias susiformuoti Jonušo pajėgas.
Priešpastatytos pajėgos iš ties buvo gausios (įvairiais skaičiavimais du prieš vieną - bet apie tai kiek vėliau). Pagrinde tai buvo raiteliai, nes miesto apgulime jie iš esmės ne itin buvo reikalingi, kažkiek pėstininkų, gurguolė, kelios patrankėlės. Žodžiu, tai sužinojęs, didysis etmonas nusprendžia atsitraukti - išsiunčia gurguolę į užnugarį, o po kelių dienų atsitraukia ir pats.
Pridengdamas lėtai judančią gurguolę su visomis karui skirtomis atsargomis, susiranda patogią vietą prie Šklovo upės ir įsikūręs už perkėlos/brastos ant kalvos, kurią iš visų pusių dengė miškas ir griovos, pradėjo laukti atjudančių maskovitų karių. Centre apie tis vėliavas (vėliau - eskadronus) sparnuotųjų husarų, apie penkias vėliavas raitųjų samdinių, apie dvi-tris vėliavas reitarų ir apie 28 vėliavų kazokų ir totorių. Daubose ir miške, kad negalėtų apeiti maskuoliai, įsitvirtino dragūnai. Taip, taip, nepasigirdo - dragūnai LDK, kaip kariniai daliniai jau egzistavo - tik tai nebuvo kavalerijos dalinys, o grynų gryniausi raitieji pėstininkai (dragūnai, kaip karinis dalinys sukurtas apie 1550-1560 m., net laipsniai ir daliniai vėliau išlaikyti kaip pėstininkų, o ne kavaleristų). Manoma, kad jų buvo apie 6 kuopas/vėliavas, o jiems gelbėjo apie 10 vokiečių-vengrų samdinių vėliavų ir kažkiek reguliariosios kariuomenės (Wojsko komputowe - pažodžiui - sąrašiniai kariai) bei pašauktinių - alia "milicijos" iš smulkiųjų bajorų (laikoma itin silpnais ir menkai kovingais daliniais).
Vos suspėjus įsitvirtinti, jau kitą dieną pasirodė maskovijos bojarinų pulkai (dar išties - senoviniai) ir metėsi tiesiai per brastą. Tik aišku, kad nieko jiems nepavyko, juos beveik iškarto atmušė. Nuslūgstant antpuoliui, pasirodė kiti moskovijos pulkai, kurie sustiprino priešakinius pulkus ir išėjo į antrąją ataką... ir Jonušas įsakė šiek tiek atsitraukti , kad įviliotų moskovitus į spąstus - į gerai įtvirtintas pozicijas. Taktika kažkiek pasiteisino ir moskovitai metė vos ne stipriausius savo pulkus, tame tarpe ir apie 3000 reitarų (taip - Moskovijos caras Aleksėjus, ko gero pirmasis ne tik naudojo vakarų samdinius, bet ir iš tikrųjų, ir rimtai bandė reorganizuoti karines pajėgas pagal vakarietišką pavyzdį - pirmieji raitarų pulkai iš bojarinų pradėti formuoti 1632 m.).
Iš viso į trečiąją ataką buvo mesta apie aštuonis tūkstančius raitelių, bet dėka karių ištvermės ir gamtinių sąlygų, išmušti LDK iš pozicijų jiems nepavyko. Tame tarpe bandyta apeiti ir flangus, bet to padaryti be pėstininkų - buvo paprasčiausiai neįmanoma. Dragūnai greit atšaldė ūmius protus.
Ir visgi laikas žaidė moskovitų naudai. Tebuvo tik laiko klausimas, kada ateis pėstininkai ir papildomi raitelių būriai.
Matomai Radvila turėjo neblogą žvalgybą, nes laiku sužinojo, kad maskvėnai vėl gavo naują, bet žygio išvargintą pastiprinimą, o link jų juda ir visai nelaukiami pėstininkai. Gal buvo taip, gal ne (turiu galvoje žvalgybą), bet kaip tik tuo momentu etmonas Jonušas įsakė kontratakuoti - atakos smaigalyje buvo visi sparnuotieji husarai (trys vėliavos - apie trys šimtai), reitarai, samdiniai ir lengvoji kavalerija...
Priešas, nuo netikėtos kontratakos, suglumo ir pradėjo netvarkingai trauktis. Neatlaikė spaudimo - sunkioji kavalerija juos palaužė. Taip LDK kavalerija juos mušdama ir persekiodama nusekė iki pat jų gurguolės, stovyklos ir net lengvųjų pabūklų ir gal būtų sumušę, bet pėstininkai buvo pasiruošę ir tolimesnė ataka galėjo visti į katastrofą, tad jiems teko grįžti.
Temo, mūšis buvo baigtas. Moskovitai atsitraukė, o kitą dieną Jonušas įsakė trauktis dabartinio Borisovo kryptimi nepilnai suformuotas savo LDK pajėgas ...
Taigi, LDK išsaugojo atsargas bei jau sutelktas karines pajėgas, tačiau karo ši pergalė nenulėmė - iš esmės - susidūrimas, kur dvigubai mažesnės ir dar nebaigtos formuoti karinės pajėgos atlaikė grėsmingą ir jau kažkiektai modernizuotą ir skaitlingesnį priešą: gerai žinoma, kad LDK karių galėjo būti iki 8000, o dėl maskvėnų - nesutariama - su pėstininkais nuo 15000 ir daugiau, nors reliai manoma, kad susirėmime dalyvavo apie 12-13000... Tokia karo laimė ilgai tęstis negalėjo...
Debesys virš LDK tirštėjo... Neužilgo Janušas pralaimi mūšyje prie Šepelevičės, įsiveržia švedai... Smolenskas pasiduoda...
Priešpastatytos pajėgos iš ties buvo gausios (įvairiais skaičiavimais du prieš vieną - bet apie tai kiek vėliau). Pagrinde tai buvo raiteliai, nes miesto apgulime jie iš esmės ne itin buvo reikalingi, kažkiek pėstininkų, gurguolė, kelios patrankėlės. Žodžiu, tai sužinojęs, didysis etmonas nusprendžia atsitraukti - išsiunčia gurguolę į užnugarį, o po kelių dienų atsitraukia ir pats.Pridengdamas lėtai judančią gurguolę su visomis karui skirtomis atsargomis, susiranda patogią vietą prie Šklovo upės ir įsikūręs už perkėlos/brastos ant kalvos, kurią iš visų pusių dengė miškas ir griovos, pradėjo laukti atjudančių maskovitų karių. Centre apie tis vėliavas (vėliau - eskadronus) sparnuotųjų husarų, apie penkias vėliavas raitųjų samdinių, apie dvi-tris vėliavas reitarų ir apie 28 vėliavų kazokų ir totorių. Daubose ir miške, kad negalėtų apeiti maskuoliai, įsitvirtino dragūnai. Taip, taip, nepasigirdo - dragūnai LDK, kaip kariniai daliniai jau egzistavo - tik tai nebuvo kavalerijos dalinys, o grynų gryniausi raitieji pėstininkai (dragūnai, kaip karinis dalinys sukurtas apie 1550-1560 m., net laipsniai ir daliniai vėliau išlaikyti kaip pėstininkų, o ne kavaleristų). Manoma, kad jų buvo apie 6 kuopas/vėliavas, o jiems gelbėjo apie 10 vokiečių-vengrų samdinių vėliavų ir kažkiek reguliariosios kariuomenės (Wojsko komputowe - pažodžiui - sąrašiniai kariai) bei pašauktinių - alia "milicijos" iš smulkiųjų bajorų (laikoma itin silpnais ir menkai kovingais daliniais).
Vos suspėjus įsitvirtinti, jau kitą dieną pasirodė maskovijos bojarinų pulkai (dar išties - senoviniai) ir metėsi tiesiai per brastą. Tik aišku, kad nieko jiems nepavyko, juos beveik iškarto atmušė. Nuslūgstant antpuoliui, pasirodė kiti moskovijos pulkai, kurie sustiprino priešakinius pulkus ir išėjo į antrąją ataką... ir Jonušas įsakė šiek tiek atsitraukti , kad įviliotų moskovitus į spąstus - į gerai įtvirtintas pozicijas. Taktika kažkiek pasiteisino ir moskovitai metė vos ne stipriausius savo pulkus, tame tarpe ir apie 3000 reitarų (taip - Moskovijos caras Aleksėjus, ko gero pirmasis ne tik naudojo vakarų samdinius, bet ir iš tikrųjų, ir rimtai bandė reorganizuoti karines pajėgas pagal vakarietišką pavyzdį - pirmieji raitarų pulkai iš bojarinų pradėti formuoti 1632 m.).
Iš viso į trečiąją ataką buvo mesta apie aštuonis tūkstančius raitelių, bet dėka karių ištvermės ir gamtinių sąlygų, išmušti LDK iš pozicijų jiems nepavyko. Tame tarpe bandyta apeiti ir flangus, bet to padaryti be pėstininkų - buvo paprasčiausiai neįmanoma. Dragūnai greit atšaldė ūmius protus.Ir visgi laikas žaidė moskovitų naudai. Tebuvo tik laiko klausimas, kada ateis pėstininkai ir papildomi raitelių būriai.
Matomai Radvila turėjo neblogą žvalgybą, nes laiku sužinojo, kad maskvėnai vėl gavo naują, bet žygio išvargintą pastiprinimą, o link jų juda ir visai nelaukiami pėstininkai. Gal buvo taip, gal ne (turiu galvoje žvalgybą), bet kaip tik tuo momentu etmonas Jonušas įsakė kontratakuoti - atakos smaigalyje buvo visi sparnuotieji husarai (trys vėliavos - apie trys šimtai), reitarai, samdiniai ir lengvoji kavalerija...
Priešas, nuo netikėtos kontratakos, suglumo ir pradėjo netvarkingai trauktis. Neatlaikė spaudimo - sunkioji kavalerija juos palaužė. Taip LDK kavalerija juos mušdama ir persekiodama nusekė iki pat jų gurguolės, stovyklos ir net lengvųjų pabūklų ir gal būtų sumušę, bet pėstininkai buvo pasiruošę ir tolimesnė ataka galėjo visti į katastrofą, tad jiems teko grįžti.Temo, mūšis buvo baigtas. Moskovitai atsitraukė, o kitą dieną Jonušas įsakė trauktis dabartinio Borisovo kryptimi nepilnai suformuotas savo LDK pajėgas ...
Debesys virš LDK tirštėjo... Neužilgo Janušas pralaimi mūšyje prie Šepelevičės, įsiveržia švedai... Smolenskas pasiduoda...
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą