Žalioji ledi... Danotaro pilis...

("Windows 7" paveikslėlis)

Daugumai patiko epinis filmas „Drąsioji Širdis“, daug kas žavisi „Windows“ ekrano fonais, bet apie Danotaro pilį, apie tą savotišką škotų „Fort Noksą“,  kažkaip informacijos mažoka. Na ir aš nerašyčiau, jei ji neturėtų legendų ar vaiduoklių (deja, ne visi tekstai šiame „bloge“, kai kurie prapuolė FB panaikinus paskyrą). Pilis be jų, kaip... žodžiu, akmenų krūva.

Tačiau, pradžiai, šiek tiek geografijos ir margos istorijos. 

 Danotaro pilis (Dunnottar Castle) ar jos į jūrą išsikišusi kalva/sala/pusiasalis, žinoma nuo seniausių laikų. Ji šiaurinėje Škotijoje, pietuose nuo Stonhaveno (Stonehaven - 45-1 val. pėsčiomis - yra mėgėjų pasivaiksčioti). Dabar tai gerai prižiūrėti griuvėsiai. Beje, kažkada buvo atiduoti kaip akmenų sankaupa apylinkių statybiniams poreikiams tenkinti, bet sugriauti jos niekas nespėjo. Na, o savo dabartinį vaizdą ji jau įgavo po 1925 metų, kai ją įsigijo 1-masis vikontas Kovdrajus (1st Viscount Cowdray) ir jo sutuoktinė ėmėsi dalinio pilies atstatymo (turiu įtarimą kodėl, bet ir jūs jį turėsite, jei perskaitysite tekstą iki galo).

Taigi, ši pilis ar pilies kalnas/sala, ko gero, pats kruviniausiais visoje Škotijoje. Kito tokio nušlakstyto krauju ir nerastumėte. Pirmos užuominos ir žmonių veiklos pėdsakai sutinkami kažkur tarpe tarp 470 m. ir 580 m. („Dún Foither“), kur minimi įtvirtinimai, o jau nuo 694 m. prasidėjo norvegų, vikingų ir piktų antpuoliai. Čia nužudomas Albos karalius (apie 980 m.).

Legenda byloja, kad uolose, šalia pilies gyveno atsiskyrėlis dar gerokai iki Danotaro istorijos pradžios. Ne tai žiniuonis, ne tai druidas, ne tai krikščionių vienuolis, kuris slapstėsi nuo piktų, o ir dabar šaltomis naktimis kaukia ar vaidenasi.

Taigi, pilis ir aplinkiniai žmonės gyveno savo ramiai neramų anų laikų gyvenimą, kol neatėjo anglai ir jos nepavertė savo atraminiu tašku. Čia įsikūrė gana didelė kariauna. Nežinia kiek jų ten buvo ar nebuvo, bet manoma, kad, per škotų sukilimą, Drąsioji/Narsioji Širdis (William Wallace, Braveheart) ją apgulė ir per daug ilgai neužtrukdamas ją sudegino kartu su 4000 ten buvusiais anglų kariais.

Tačiau, ši vieta, vis tik buvo strategiškai aniems laikams patogi, tad anglai ją atstatė. Nekažin kiek trukus, jau per kitą škotų sukilimą, seras Andrius Murėjus (Sir Andrew Murray, (1298–1338) į ją prasmuko per užpakalius siaurus vartelius (yra foto) ir su savo menkai apmokytais (bent jau taip teigiama) laukiniais škotais vėl išmušė anglų įgulą. Kiek anuomet liko iš tos pilies, nelabai aišku, tačiau dabartiniai griuvėsiai tai likutis nuo modernios (pagal anuos laikus) karinės paskirties pilies, kuri ant griuvėsių išdygo XV-XVI amžių sandūroje. Tačiau kitas valdytojas – Earls Marischal‘as - vėl ją „modernizavo“ ir ji jau iš citadelės pavirto į „dvarišką pilį“ ("dvaro pilį ar "dvarpilę" - jei galima taip išsireikšti) – tai jau labiau gerai įtvirtintas dvaras, nei pilis.

Tačiau dvarpilė (na, leiskit panaudoti naujadarą – jis daug aiškesnis, ar ne?) ar pati sala, matyt, užkerėta dar piktų žynių, ir toliau reikalavo kraujo – čia, 1595 m., sudeginta  raganų grupė. Rūsiai pradėti naudoti kaip kalėjimas prasikaltėliams ir maištininkams.

Prabėgo pusamžis ir vėl Škotiją sudrebino karai – Trijų karalių karas (The War of the Three Kindoms – 1639-1651 m.). Dar šio karo pradžioje į ją išgabeno Škotijos karališkąsias regalijas, tame tarpe ir brangakmeniais išpuoštą karūną. Ją saugojo ir nuo priešų gynė pagarsėjęs drąsa ir narsa seras Džordžas (Lietenant Govenor of Barras, Sir George Ogilvy), tačiau paskutiniais karo metais, vis tik, pilis buvo užimta Oliverio Kromvelio pajėgų, bet jos brangenybių priešai nerado. Jas suspėjo išgabenti ir paslėpti senojoje Kinefo bažnytėlėje.

Na, o dvarpilė ir toliau reikalavo kraujo – čia, 1685 m. buvo kalinti (ir kankinti?) 167 škotų kavenanteriai (covenanters – religinis judėjimas Škotijoje). Vėliau, išlikusieji - ištremti į Nju Džersį.

Žodžiu, Danotaro pilis ir toliau, iki Jakobitų sukilimo žaidžia savo vaidmenį Škotijos politiniame gyvenime. Tad, galų gale, po Jakobitų sukilimo, valdžia nusprendė padėti tašką ir nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. Bet pasielgė laibai įdomiai – nesudegino, negriovė, o atidavė statybininkams, kaip akmenų krūvą. Na, bet jie ne itin ten, matyt, lindo – ganėtinai daug liko: visai palygint neblogi pastatai, o požemiai ir visai neliesti. Netgi galima atkurti autentišką atmosferą. Keli kambariai restauruoti. Bet traukia ji ne tiek savo menku muziejuku, kiek vaizdinga panorama. Iš ties, abejingų nepalieka (per metus apie 50000 lankytojų).

Na ir apie vaiduoklius, ir dvasias. Be abejo, kai tokia kruvinomis istorijomis ir intrigomis kupina pilies istorija – vaiduokliai ir dvasios - būtinai atsiras. Apie atsiskyrėlį kaip ir minėjau. O šiaip, kalba, kad joje vaiduokliai knibždėte knibžda. Tai paranormalių reiškinių tyrėjų meka. Nežinau ar tiesa, bet esant „tinkamai mėnulio fazei“, jų aparatūra net springsta. Na, bet gal tai tik ir viena iš modernių legendų ar prisigalvojimų.

Nors apie atsiskyrėlį jau pasakojau, bet yra ir kita atsiskyrėlio versija - kiek kitokia, o gal tiesiog jos priešistorė: prieš pastatant pilį, ten buvo piktų šventovė, tačiau atėjo šventas Ninianas (Saint Ninian) ir jų šventoje vietoje pastatė koplyčią. Žodžiu, įvyko konfliktas, liejosi kraujas, o dabar tie piktai, kurie priešinosi koplyčios pastatymui ir toliau Danotaro salą laiko savo nuosavybe ir neretai, ramiomis naktimis, ten žaidžia, išdykauja ar aukas aukoja (kas ten juos supras? Bet lygtais ne piktybiniai).

Dar vienas toks labiau vaikiškas personažas - Murina. Kas ji tokia - neaišku, bet, ko gero, kažkas iš fėjų padermės. Labai smalsi veikėja, kuri mėgsta sėdėti ant aukščiausio pilies išlikusio bokšto atbrailos ir stebėti turistus, kartu su jų grupelėmis vaikščioti po pilies liekanas. Jai nenusibosta klausytis jų vis besikartojančių pasakojimų: ypač apie Narsiąją Širdį. Kai kas, net visai rimtai mano, jog ji kažkada buvo legendinį narsuolį įsimylėjusi ar kažkaip taip. Ir jai nepatinka, kai ima taukšti apie jį visokius niekalus. Į ką išsiverčia toji rūstybė – tai jau tepalieka jūsų fantazijai (gal koją pakiša, gal nuvilioja link į triušių urvelių (kurių beje ten apstu), kur neatsargus turistas gali koją išsinarinti).

Selkė Mikladalur'e

Na ir toji murina, pasirodo, turi dvynukę seserį (dvynukai – nuo senų laikų jau savaime apipinti magija) Ioną. Šioji tai žmonėms abejinga. Labiau mėgsta gamtą, jūrą, žuvėdras ir – ypač – ruonius. O taip pat yra Selkės draugė, kai toji užklysta į įlanką (nuo žodžių „seal folk“ - apie ją atskira kalba, bet tai kažkas panašaus į vilkolakį, tiksliau ruonlakį – moteris ruonis, kuri iš ruonio gali atvirsti į moterį, kai kada pusiau ruoni, pusiau žmogus).

Na ir Žalioji Ledi. Na, kaip gi be jos, Škotijoje? Danotaro Žalioji Ledi dažniausiai pastebima. Pasak legendos, ji čia gyvena dar nuo pačių seniausių laikų, kai šią salą aplankė žmonės ir pastatė pirmą namą ar statinį. Ji, dar nuo piktų laikų klajoja po pilį ir salą, ieško savo pamestų vaikų...
Čia jau norėčiau truputį išsiplėsti. Škotų ir airių legendose, tai dažnas personažas (kartais kiek ir kitokiu vardu). Vardo kilmės versijų yra daug, bet esmės tai nekeičia – ji namų dvasia, namų šeimininkė. Kažkas panašaus į katiną – prisiriša ne prie žmonių, o prie namų. Žmonės gali keliauti, šeininkai keistis, bet Žalioji Ledi visada lieka savo namuose. Kartais būna ir klajojančių Žaliųjų – jei tokia pasibarškina į namus ir jai suteikiama nakvynė, ji, iš dėkingumo, pasilieka namuose ir saugo židinį, namus ir šeimininkus. Ten, kur ji gyvena, namai, nors ne visada ir turtingi, bet šilti ir jaukūs. Ir labai įdomus jų atsiradimas – kai kur pasakojima, kad Žaliosios Ledi gimsta, kai koks didikas “sugriešija“ su fėja – tai jų meilės rezultatas. Bet dar pasakojama, kad jas lengva atpažinti pagal kojas – jų kojos ne kaip žmonių (kai kur ožkos), tad slepia jas po ilgais sijonais. Na, yra ir visiškai pragmatiškų spėjimų, jog tai paprasčiausiai moteris, kuri mirė vilkėdama būtent žalią suknelę (neklauskit – ir pats nustebęs tokia versija)... Bet jų būna ir piktų... Nepatenkintų šeimininkais ar dar kažkuom dar: va, kaip pavyzdžiui - Fyvo pilyje (Škotija). Šiosje pilyje, bet kuris pamatęs Žaliąją Ledi, ir nesvarbu ar kas iš pilies šeininkų šeimos, tarnų ar svečių – mirdavo. Tai buvo kerštas už išdavystę – tai lordo Setono pirmoji žmona, kurią jis nužudė, kad galėtų vesti kitą, nes šioji jam gimdė tik dukras...

Su artėjančiu Helovynu, ar ne?

"Naganas"... banguota gyvatė...

"Naganas" - kokios asociacijos? Revolveris? O štai ir ne, neatspėjot...

Nagan, tai indiškas-persiškas kalavijas banguotais ašmenimis. Pažodžiui iš hindi - "gyvatė". Angliškuose šaltiniuose taip ir vadinamas "indian-persian serpentine sword". Dažnai primena supykusią kobrą. Nederėtų painioti ar vystyti kokias asociacijas su kokiu nors flambertu (buvau radęs ir tokių), nes ir ašmenys, ir užgalandinimas skiriasi jie iš vis - kitokie ir t.t... Jiems (flamberto tipo europietiškiems kalavijams) artimesnis banguotas samširas (nors tie pavadinimai labai sąlyginiai ir dažnai priklauso nuo vietovės, meistro ir t.t...)

 

Taigi, makštys naganams nebuvo gaminamos.

Sprendžiant iš išlikusių egzempliorių, tai veikiau reprezentacinis-ritualinis kalavijas, nei kažkoks karinis "nou-hau", nors yra liudijimų, jog būgtai buvo naudojami medžioklėje, bet... bet išskyrus estetinį bauginantį įvaizdį, sunku įsivaizduoti praktinį pritaikymą. Nors... bele būtų daiktas, o panaudojimą rasim, kaip sako „auksarankiai“...

Tiesa, giliau (vertikale) senesnio nei 17 a. nagano nepavyko rasti, nors nuoširdžiai ir neieškojau... Įvairiuose šaltiniuose užuominų apie tokį ginklą, taip pat nėra. Užtat 19 a. – jų pilna... Net klausimas kilo: ar kartais toji XIX amžiuje išpopuliarėjusi „indiškoji“ egzotika, iš tiesų nebuvo tik egzotiškas „suvenyras" „kvailiems“ britų blyškiaveidžiams turtuoliams?.. Paprasčiausias aborigenų auksarankių pajamų šaltinis?..

Paskutiniame pateiktas 18 a. indiškas naganas: rankena "khanda" tipo, bendras ilgis 98 cm., ašmenys - 82 cm. siauriausia vieta iki smaigalio 4 cm, storiausia (kobros sparnai) 9 cm.

Kolišemaras... kostiuminė rapyra

Pav. 1775 m. kolišemaras

(Į blogą perkelta nuo FB „sienos“)

Prabėgo savaitgalis audrinęs vaizduotę su karaliai ir karalienėmis... ir, matyt - princesėmis? (tekstas rašytas Mindaugo karūnavimo savaitgalio 2019-07-06) ir nenorom prisimeni maksimalistinį priežodį: „jei vogti tai milijoną, jei mylėti tai princesę“... Bet mylėti princesę kartais pavojingiau, nei vogti milijoną... Va, vienas toks veikėjas Pilypukas (pagal anuos laikus – tai beveik, kaip ir iš kanapių...)pabandė, tai ir dingo be žinios. Išėjo vakarop į slaptą pasimatymą su gražuole princese Sofija Dorotėja (tai realus vardas, jei ką: Sophie Dorothea Herzogin von Braunschweig und Lüneburg: 1666-1726 m.) ir slibino nereikėjo, ir jo mėgstamas kolišemaras jam nepadėjo... Tai dar ir dabar reptiloidų sąmokslą kažkas įžiūri... O veikėjas buvo kaip reikiant visas iš savęs grafas, karininkas, gėrikas, dueliantas ir gražuolis širdžių ėdikas - matyt Hanoveryje nebuvo suknelės, pro kurią jis galėjo abejingai praeiti... Sėklintojas, žodžiu... Va, ir šitam „kilniam“ vyrui Pilypukui (Philipp Christoph von Königsmarck; 1655 – 1694) pripaišomas kilnaus ginklo išradimas. Nė daugiau - nė mažiau… Ir vadinamas tas ginklas pagal iškraipytą jo pavardę – „kolišemaru“ (gerai, kad ne košmaru - pr.: colichemarde) Na, o iš ties, tai išrado-neišrado - klausimas į kurį atsakymą kažin ar rasim, bet, kad jis jį išpopuliarino – tai nepaneigiamas faktas.

Taigi, kas tas kolišemaras? Tai kalavijas – tarpinė tokia grandis tarp rapyros ir kostiuminio arba kavalieriaus kalavijo. Taip sakant, kad kilmingas viešnamių liūtas galėtų atsiginti nuo kokio nors saldofono ginkluoto dar „senovine“ rapyra… Esmė tame, kad pirmasis ketvirtis dažniausiai buvo platesnis už likusius tris ketvirčius iki smaigalio. Jis negalandamas, dažnai trikampinis ar papildomai sustiprinimais, papildomomis „jėgos juostomis“, žodžiu, skirtas atlaikyti kirčiui, nes su rapyra dar ir buvo kertama, o likusi dalis jau kaip ir priklauso: dūrimui ar dailiam ir elegantiškam kirčiui…

Griežtos, kaip dabar suprantamas – standartinės - formos neturėjo: pagal meistro ir užsakovo išmonę – ¼ ar kiek daugiau itin plati, likusi labai smaila. Balansas – dūriui. Iš esmės – kostiuminis duelianto kalavijas, kuris XIX a. iš vis tapo papraščiausiai siauru „smaigu su bliūdeliu“ (Épée). Itin madingu  buvo nepilnus penkiasdešimt metų, skaičiuojant nuo 1680-tųjų. Vėliau, iki pat XVIII a. Vidurio taip pan buvo naudojamas, bet jau plačioji dalis vis labiau siaurėdavo, nes kertamieji smūgiai dvikovose vis labiau nyko, kol jos galutinai nepakeitė kostiuminiai/kavalieriški kalavijai…. Ir t.t…

Aha, ir kino filmai, paveikslai, menas… Iš ties, tai ne karo lauko ginklas (nebent kokiam kilniam maršalui, kuris stovi ant kalvelės, visas iš savęs išsipustęs ir apsuptas bodyguardinės svitos, stebi pro žiūroną, kaip kareivėliai deda savo galvas…), o išeiginis. Karininkas be abejo jį galėjo segėti prie uniformos kokiam „baliuje“, per iškilmes, parade…

Na ir Jūsų dėmesiui - vienas iš nedaugelio kartu su makštimis išlikusių košemarų (gerai išlikusios odinės makštys - nedažnas atvejis) . Šiaip nieko ypatingo. Plienas, auksas, sidabras, oda… ~1700-tieji...

Kitas egzempliorius – XVIII pirma pusė - paprastesnis – apie 102,48 (coliais 40 ir ¼) bendras ilgis ir 84,65 (30 ir ¼) cm….

Na ir šiaip, dar keli gražuoliai:

O paskutinis - tai replika...