Elegantiškasis riteris... monseur de Bayad

Ne taip senai rašiau apie du Barletos turnyrus ir užsiminiau apie tokius veikėjus, kaip Ispanijos Samsonas ar Heraklis - Diegas de Paredes (Diego García de Paredes, 1466-1534) ir elegantiškasis frankų (prancūzų) "Lanselotas" – Pjieras Tereilis de Bajardas (Pierre Terraill de Bayard arba Chevalier de Bayard, 1473-1524). Abu šie kavalieriai, ševalje ar, paprasčiausiai - riteriai –  gyvomis legendomis tapo dar esant jiems gyviems (ech, gaila, kad pagal kontekstą neįsipaišo ir legendinis imperatoriškasis vokiečių riteris Gutenas(!) – būtų auksinė tų laikų trijulė!). Tik jeigu per Barletos turnyrą Ispanijos Samsonas jau buvo tuometinė vakarų legenda, tai Pjeras iš Bajardo – ja tapo tik po gerų metų. Ir jo įvaizdis, pagal Frankų karūnos, kuri perėmė Burgundijos kurtuazinį paveldą, supratimą, buvo išaukštintas, kaip tikrojo riterio idealas. Kaip riterio, į kurį turi lygiuotis visi likusieji. Sunku dabar pasakyti, kaip būtų buvę, jei po Ispanijos palikimo išdrabstymo pati Ispanija nebūtų nusiritusi į tartarus, bet dabar nenugalimasis ir šlovingasis Diegas de Paredesas – Ispanijos legenda ir pažiba, kuriuo žavėjosi visi – nuo prasčioko iki karaliaus ir dar visa virtinė po jo ėjusių kartų – nuėjo į užmarštį, o kai kurie jo žygiai pripaišomi kitiems veikėjams (net tam pačiam Bajardui! – bet apie tai kiek vėliau ir ne čia, o „Skaistykloje žolė neželia“). Tuo tarpu Bajardo legenda – plazdena ir dabar. Sunku nesižavėti, kaip prancūzai nuo seniausių amžių mokėjo "piarinti"...

Na, bet apie Diegą - apie kurį buvo daug rašyta, kurį lydėjo krūva realių ir prigalvotų legendų ir būtų galima parašyti neįtikėtino storio veikalą - čia daugiau ir nekalbėsiu. Su juo, Jūs, jeigu norėsite - galėsite „gyvai“ susipažinti (ir pabendrauti ;) ) „Skaistykloje žolė neželia“ (darbinis pavadinimas „Pasibelsk į skaistyklos vartus“), kurą paskelbsiu per Kalėdas (dovana draugams ir jų draugų draugams, šeimos nariams ir šiaip, bet kuriems geros ir negeros valios žmonėms).

Na, o Bajardas – prancūziškasis Lanselotas – riteris su nepriekaištinga reputacija arba, kaip prancūzai sako – „le chevalier sans peur et sans reproche“ tokiu, be abejo – staiga netapo. Nors, pasak liudijimų, žmonėms jis patiko – turėjo tokią charizmą. Apie jį amžininkai žinojo nuo pat tada, kai jis dar 1490 metais tebuvo Liudviko Liuksemburgiečio, Lignijos senjoro ginkalnešys (eskudero – su teise tapti riteriu – kandidatu į riterius) ir frankų karaliaus Karolio VIII favoritas.

Jau tada jis pasižymėjo itin geromis manieromis, iškiliu ir išpuoselėtu  garbės jausmu ir, be abejo – geru išsilavinimu. Karinę karjerą pradėjo per pirmąją Italijos karų bangą. Bet, anuomet, jis dar tebuvo tik karališkojo dvaro numylėtinis, širdžių ėdikas, nors ir garsėjo nuolankumu ir ištikimybe karaliui ir  tikėjimui. Taigi, atsirado jis ne tuščioje vietoje ir neišlindo kaip koks „pylipukas iš kanapių“, o buvo žmogus, taip sakant – „su kilme ir ryšiais“. Skirtingai nuo Ispanijos Samsono – jam nereikėjo išsikovoti vietos po saule. Jis ją turėjo. Turėjo puikiai išpurentą dirvą ir iki Barletos turnyro, kuriame jis jokių stebuklų neparodė, jau buvo pakankamai žinomas. Bet dar ne legenda. Tokių ir panašių, tuo metu, buvo daug. Tačiau tik būtent pas jį, riterio su nepriekaištinga reputacija šlovė užsuko. Ir neišėjo. Ir šis įvykis ar įvykių virtinė, kuri jį pakėlė virš visų - iš ties verta dėmesio.

Château Bayard, Leono regione

Žodžiu, dar tais pačiais metais, kovose prie Barletos, jam į nelaisvę pavyko paimti tokį ispanų doną Alonsą de Soto-Majorą (don Alonzo de Soto Mayor arba Don Alonso de Sotomayor). Tai buvo vienas iš Neapolio ispanų kapitonas, garbus ir solidus, pakankamai žinomas kavalierius (riteris). Jis (Bajardas) savo garbųjį belaisvė nusivežė į Minervino pilį Apulijoje (Minervino, arba Minervino Murge, lot,: Minerbium – jis tuo metu trumpam buvo jos komendantas ir srities gubernatorius).
Kaip minėjau, Pjieras jau anuomet garsėjo, kaip kilnus asmuo, tad kilniai elgėsi ir su kitu kilminguoju: pareiškė, jog jei donas Alonsas duos garbės žodį, tai jis pilyje galės laisvai judėti kaip tinkamas ir su juo bus elgiamasi, kaip su svečiu, o ne belaisviu. Ir sumokėjus išpirką, atgaus visišką laisvę (įprastas anuometinis reikalas). Pati išpirka - nei daug nei mažai – 1000 ekiu (auksinių svarų – livro/svaro ekvivalentas) per 15 dienų(!). Pasak liudijimų, donas Alonsas, net nesusimąstęs - iškart davė garbės žodį. Reikia pasakyti, jog tai milžiniška suma. Galite įsivaizduoti karo lauko sąlygomis, kaip per 15 dienų ir dar turint galvoje anuometinį susisiekimo tempą, surinkti 1000 svarų?.. Na, tarkim - šiuolaikinių 10000 eurų?.. Na, bet čia Italijos pusiasalis, kažkur čia pat Venecija, Milanas... lombardai ir jų bankai, žodžiu... Gal ir buvo galima. Bet tik gilioje teorijoje.

Metams prieš jo (Bajardo) žūtį 1524 m. karalius Pranciškus I, juos padovanojo savo ištikimam favoritui ir riteriui

Bajardo žūties iliustracija, bet čia tik tarp kitko

Tai štai... ir va taip... donas Alonsas irgi atsipeikėjo. Net įdomu, kaip jis turėjo jaustis... O gal buvo per daug bukas pasipūtėlis, kad jaustų kažkaip blogai? Nesužinosime, žodžiu. O dienos bėgo kaip vanduo ir baigėsi 15 dienų terminas, o išpirkos nebuvo ir nenusimatė. Nebuvo jos ir vėliau... Tik pažadai.

Pakvipo svilėsiais... Ir donas Alonsas nusprendė sulaužyti duotą žodį (1000 aukso svarų galėjo ubagais vidutiniokiško dono giminę paleisti) ir pabėgti. Pabandė papirkti vartų sargybą, bet kažkoks kipšas koją pakišo ir jis buvo sučiuptas. Tad kilnusis Bajardas aišku, kad supyko, atėmė belaisvio privilegijas ir įmetė doną Alonsą į bokštą (o-ch – tie bokštai, ne vien princeses priglausdavo ;) ).  Bet jis buvo kilnus. Tad ir vėl kilnumas paėmė viršų – jokių pančių nebuvo, kaip ir nebuvo jokių tamsių karcerių su šieno punguliais ir visokiu kitokiu belaisvių būtį lydinčiais atributais. Dono Alonso net nesukaustė, jokių pančių neuždėjo, maitino girdė ir laukė išpirkos...

Pirmojo 1266 m. ekiu pavyzdys

Na... bet jeigu apie doną Alonsą blogai pamanėte, tai gerai ir padarėte, nors - vis tik - išpirką pristatė. Neaišku ar padėjo jo pasodinimas į bokštą (tokie dalykai smegenis greit pastato į vėžes), ar jau jis rimtai susimąstė apie pasekmes (nugalabytų išpirkos nesumokėjusį ir viskas – ir niekas žodžio blogo nepasakytų), ar išpirka iš ties  vėlavo, bet, galų gale - ji atėjo. Vienur teigiama, kad per dvi dienas nuo pasodinimo į bokštą, kitur, kad per du mėnesius, bet tai jau nesvarbu – ji atėjo ir Bajardas doną Alonsą paleido. Negana to, nežinia ar tai graži legenda (labai daug legendų būtų ir nebūtų apie šį herojų) ar tikra tiesa, bet Bajardas tą 1000 ekiu padalino tarp savo žandarų (sunkiosios kavalerijos raiteliai – frankų karinių pajėgų elitas), o pats sau nepasiliko nė vieno grašio... na, ne grašio – denje – smulkiausios monetėlės.

Bajadas

Na, bet laisvė, tai kaip laisvė – džiaugsmingas įvykis, be abejo. Bet garsas apie gėdingą žodžio sulaužymą - nuvilnijo. Nepamirškime, jog Neapolio ispaniškuosius idalgus neretai siejo giminystės ryšiai su frankų didikų giminėmis. Vis tik, tai nebuvo idėjinis naujesniųjų amžių karas... Kitaip tariant - karas karu, o pletkai ir paskalos – savo ruožtu... O kilmingo dono žodis – ne paukštis - jis yra kilmingo dono žodis: kad jį sulaužyti – turėjo būti nenuginčijami argumentai... Žodžiu, matomai susidarė tokios sąlygos, kad norom ar nenorom – donui Alonsui laisvė apkarto ir jis pradėjo leisti nesąmoningus gandus būgtai Bajardo žmonės su juo elgėsi ne kaip su kilmingu belaisviu, o kaip su paskutiniu bėdžiumi. Nors ir netiesiogiai, bet kaltindamas Bajardo žmones, jis apkaltino ir patį Bajardą.

Net ispanų ir italų pusėje atsirado žmonių, kurie nenorėjo tikėti donu Alonsu. Į jau žinomą elegantiškąjį riterį, toks elgesys nebuvo panašus. Na, bet prie lovos su žvake nestovėjo... Ką gali žinoti...

Žodžiu, gandai pasiekė ir patį Bajardą. Na, kiek gi čia tos Italijos? Nuo Minervino iki Andrijos, kur grįžo „garbusis“ donas – viso labo - pusdienis pėstute – apie 20 km. O ir kurjeriai zujo ir kariuomenės belaisviais keitėsi. Tad nieko nuostabaus.
Be abejo, Bajardas jautriai sureagavo į paskalas. O ir kas jam beliko daryti? Nutylėsi - patvirtinsi gandus. Taigi, jis viešai apkaltino doną Alonsą  melagystėmis ir iškvietė į dvikovą 
Tik anas  vilkino kiek galėjo...

Galite įsivaizduoti, jog donas Alonsas sugebėjo ištempti - vilkinti dvikovą - net pusę metų! Tiesiog neįtikėtina - slidus, kaip koks ungurys.  Sugebėjo netgi kažkaip išslysti ir neatvykti į pirmąjį susitikimą, apie kurį buvo sutarta. Ir nesusiteršti garbės! Matomai Bajardo donas Alonsas bijojo. Ir ne be pagrindo. Ir, matomai, labai stipriai. Bajardas, tuo metu, jau buvo žinomas, kaip sėkmingas dueliantas ir visai vykęs ir garbingas karys, kuris puikiai valdė ir žirgą, ir kalaviją. Žodžiu, į šią kvailą priešpriešą teko įsikišti jau ir vyriausiajam karo vadui Gonsalui de Kordobai, vėliau gavusiam Didžiojo Kapitono pravardę. Jis matyt matyt kapitoną doną Alonsą taip stipriai spustelėjo, kad šiam nieko nebeliko, kaip, galų gale, sutikti kautis.

Pasak legendos į susitikimo vietą tarp Minervino ir Andrijos, Bjardas, kartu su dviejų šimtų bendražygių palyda, atjojo pirmas, bet dono Alonso vis dar nebuvo. Tad šis susinervino ir išsiuntė heroladą (o gal persevaną? – tuo metu jie abu galėjo vykdyti pasiuntinio misijas ir turėjo kaip ir savotišką diplomatinį neliečiamumą) paraginti doną Alonsą. Tačiau šis ir vėl sumąstė išsisukti, kaip koks žaltys – sužinojęs, jog Bajardas raitas ir atjojo su sunkiąja kavaleristo/žandaro ginkluote, pareiškė, jog jam priklauso teisė rinktis ginklus ir jis pageidauja kautis pėsčiomis. Išskaičiavimas matomai buvo toks, jog Bajardas nebuvo iki galo pasveikęs ir jį kamavo karštinė. Tad, donas tikėjosi, jog šis nesutiks kautis pėsčiomis ir atstos visiems laikams. Bet...

Bet Bajardas sutiko ir donui Alonsui de Soto-Majorui, nieko nebeliko, kaip skubiai atvykti į paskirtą dvikovos vietą.

Taigi, dueliantų tarnai akmenimis nužymėjo būsimą „ringą“ ir iš vienos pusės sustojo garsieji frankų didikai, o iš kitos Didžiojo Kapitono kilnieji donai, dožai ir kiti kapitonai. Iš vienos ir kitos pusės figūruoja tiems laikams labai žinomos pavardės. Beje, su savo kapitonu atvyko ir pats vyriausiasis karo vadas Gonzalesas de Kordoba.

O čia jau prasideda neįtikėtinos įdomybės. Kur romantiškoji legenda, o kur bukai šviesi tiesa – nebeatskirsi... Donas Alonsas pasirinko kautis kalaviju ir poriniu durklu ir iš savo arsenalo nusiuntė juos pasirinkti Bajardui. Šis ilgai netruko, išsirinko sau tinkamą porelę ir įėjo į kovos aikštelę (lydimas teisėjo/liudytojo/sekundanto iš jo pusės), ten atsiklaupė pasimeldė, o po to, parkritęs ant žemės, ją pabučiavo(!). Nežinau. Manding, tai romantinis priedėlis, bet kaip ten bebūtų, jis ramių ramiausiai priėjo prie priešininko ir būgtai kažką vienas kitam ištarę, jie šaltakraujiškai susikovė.

Gaila, kad neišliko pačios dvikovos aprašymo. Bet realios tokios dvikovos, ne Holivudo išmonė – ilgai netrunka. Labai greitai Bajardas prakirto donui Alonsui veidą, bet smūgis nebuvo mirtinas (jei buvo su aklinais šalmais, tai gal tik guzą įstatė?) ir šis,  plūsdamas krauju, perėjo į įnirtingą puolimą. Matomai kovotojai buvo gerai šarvuoti ir realiai pažeidžiama buvo tik galva, nes liudininkų pasakojimu, jie stengėsi vienas kitam smūgiuoti būtent į galvą. Pagal tokius liudijus, net abejoju, jog jie naudojo porinį ginklą - durklą. Beje, kai kuriose graviūrose jie vaizduojami tik su kalavijais. Bet, žodžiu, galų gale, ar tai už kažko užkliuvęs, ar pavargęs nuo įnirtingos, bet nesėkmingos atakos, donas Alonsas pernelyg atsidengė ir Bajardas smūgiavo. Tiksliau – dūrė. Pasak liudijimų, kalavijo smaigalys pradūrė kiaurai net metalinį goržetą (kaklo apsauga) ir sulindo į kaklą... Kiek daug - neaišku. Kai kur sako, jog kiaurai.

Galvojate tuo viskas ir baigėsi? O gi - ne!..

Donas Alonsas metė šalin kalaviją ir plikom rankom šoko ant Bajardo. Susikibę riteriai krito ant žemės. Kiek jie raičiojosi – neaišku, bet Bajardas atsidūrė viršuje, išsitraukė durklą (matomai mizerikordą) ir jį įkišęs pro antveidžio plyšius, šūktelėjo, kad priešas pasiduotų...

Bet jam niekas neatsakė.

Štai dabar  - viskas. Priėjęs sekundantas nuėmė šalmą ir konstatavo dono Alonso mirtį...

Na, o toliau - jau vėl pasakos ir pasakėlės pinasi ir vijasi... norite tikėkite, norite ne. Būgtai Bajardas atsiklaupė ir karštai pasimeldė už dovanotą pergalę (kas be ko, tai įprasta), o po to tris kartus pabučiavo žemę...
...bet ir čia dar ne viskas. Toliau paduodama info įvilkta į romantišką aureolę, bet čia jau kaip pažvelgsi. Sako, jog Bajardas priešininko mirties nenorėjo, jis tenorėjo tik atkeršyti, bet neužmušti... Tad neleido trimituoti pergalės (sustabdė trimitininkus - tai jau neįprasta)...

Galima visaip galvoti, bet jei Alonsas būtų likęs gyvas, kerštas iš ties būtų buvęs dvigubas – donas gyventų be garbės ir be šlovės, ir kaip jam visa tai atsirūgtų – tai klausimas vertas viso to 1000 ekiu.

Ir dar viena labai pikantiška smulkmena. Nedažnai pasitaikanti literatūroje: pagal to meto dvikovų papročius, prie nukauto priešo kovos lauke (ringe) galėjo liestis tik nugalėtojas. Kitaip būdavo laikoma, jog nugalėtojas paniekina savo varžovą. Na, kaip ten būdavo kitose dvikovose, taip jau būdavo, bet šioje, pats Bajardas išnešė ar išvilko savo priešininką iš kovos aikštelės ribų ir tik tada perdavė sekundantams. Na, o grįžęs Minerviną, jis iškart nupėdino į bažnyčią... Ką jau jis ten meldė – dėkojo Dievui už duotą pergalę ar už išsaugotą gyvybę – niekas nepasakys...

Na ir puota. O kaipgi be jos? Ir aš ten midų alų gėriau... Berods taip baigiasi visos pasakos su laiminga pabaiga?

Na, žodžiu, šis neeilinis įvykis, apie kurį aidas nuaidėjo per visą Vakarų Europą (na ir nenuostabu – šitiek kilmingų liudytojų!) padėjo paskutinį tašką Bajardo – kaip kurtazinio riterio įvaizdyje. O toliau jau jo žvaigždė tik kilo... Ir nenusileido.

Kiek prie viso to prisidėjo pasakos ir legendos, kiek XIX a. romantizmas, o kur autorių išmislas, o kur realybė – gal dabar net nebeverta spėlioti...

Beje, apie Bajardo gyvenimą prirašyta nemažai: nuo romanų  iki visokiausių tyrinėtojų apžvalgų ir versijų (pvz.: Duelling Stories of the Sixteenth Century from the French, aut. G.H. Powell, P.B. Brant, 1904 m.;  The Chevalier Bayard, aut. Samuel Shellabarger. 1928 m.)...

Viena istorinės rekonstrukcijos istorinė istorija

Ne, pavadinime jokios klaidos. Tai jau iš tiesų apie istorinės rekonstrukcijos istoriją arba, veikiau – ištakas. Teko girdėti nuomonę, kad rekonstrukcijai pasitarnavo karnavalai, bet tai nelabai jau ir tiesa. Nors - ir ne be to, bet... Bet, ko gero, labiausiai jai pasitarnavo – tai toji Britų salas apėmusi ramybė pasibaigus visiems tiems neramumams ir sukilimams, ir dar neprasidėjus revoliucinėms nuotaikoms, kai jau kontinentinėje Vakarų Europoje  prasidėjo bruzdėjimai, kai vis labiau istorija tampa propogandinių manipuliatorių įrankiu. Na ir žmogus - toks padaras, kad kai jam ramu – toji ramybė pradeda „kaulus laužyti“ ir jis prisigalvoja visokiausių eibių. O jei dar prie viso to pridėti kokį romantiškąjį Skotą, Hugo, Baironą ir, kartu, visą eilę kitų romantikų, tai nenuostabu, jog atsiras kažkas, kas „susirgo“ paskutiniųjų riterinių turnyrų dvasia. Kažkas, kam labai knietėjo „sugrįžti“ į menamus romantiškuosius riterių ir laikus, kai plunksnos ir vėliavos plevėsavo šauniai ir linksmai, kai širdies damos rausdavo ir ilgesingai alpdavo... Žodž...

Na, kažkokia prasme, kaip ir suprantama...

 Žodžiu, atsirado toks  Eglintono 13-tasis lordas, Arčibaldas Montgomeris (Archibald William Montgomerie, 13th Earl of Eglinton, 1st Earl of Winton, 1812-1861), kuris aplink save sutelkė savo bendraminčius ir 1839 m rugpjūčio 28-30 dienomis surengė taip vadinamąjį „Eglintono Turnyrą“. Jo organizavimui, organizatoriai nepagailėjo iki 40000 svarų sterligų ir po to tapo žinomas visam Britanijos elitui. Kai kas, vėliau, dėl to iš jo (jų) juokėsi, kai kas šiepė, o kai kas gyrė...

Bet ne apie tai.

Lordas (erlas) Eglintonas dėjo visas pastangas, kad turnyras būtų tikras ir nepakartojamas. Atskirais epizodais, netgi, nelabai galima pasakyti, jog tai tik turnyro kopija. Bet... bet tai vis tik - ne realus turnyras – vos jam pradėjus organizacinę veiklą, beveik iš karto už skvernų timptelėjo Ayršyro  šerifas (Eglintonas Škotijoje, Šiaurės Ayršyre), kuris perspėjo, jog turnyro metu tam, kas ką nors nužudys ar sužeis, bus taikoma baudžiamoji atsakomybė su visomis to išdavomis pagal galiojančius teisės aktus, o ne praeitų šimtmečių papročius... Taigi, nieko nebeliko, kaip šį renginį pavadinti „sportiniu“ ir sušvelninti taisykles.

Beje, apie taisykles. Šiam renginiui už pagrindą buvo paimtos 1602 m. turnyrinės taisyklės. Bet organizatorių nuomone, valdant Elžbietai I, šios taisyklės jau buvo nutolusios nuo savo tikrųjų turnyrinių šaknų, tad jie paėmė ir kai kuriuos XV a. vidurio įvairių taisyklių elementus. Kam įdomu, 1602 m. turnyrinių taisyklių išleistų versija čia: https://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=nyp.33433000016430&view=1up&seq=1 (tikrai atrasite nemažai įdomaus!), kaip ir pačio turnyro dalyvių ir svečių sąrašas.

Taigi, nuspręsta, kad nebus riterių ilgosiomis ietimis kovos: kai du raiti riteriai lekia vienas į kitą (mêlée). Nors realiai, 3 turnyro dieną, keletas dalyvių neištvėrė ir kova įvyko. Tad buvo naudojamos kiek trumpesnės ir kitokios konstrukcijos ietys, kurios buvo pagamintos taip, kad nuo didesnio smūgio sutrupėtų. Tam, kad niekas nebūtų patrauktas baudžiamon atsakomybėn, advokatai surinko ir pripaišė krūvas popieriukų, surinko parašus ir viską teisiškai įformino – laimei – niekas rimčiau nenukentėjo ir jų neprireikė (tik vienas sužeistas, kuriam prireikė medikų pagalbos).

Čia tos trapiosios ietys

Taigi, vaikydamiesi istorinės tiesos, dalyviai gerokai prieš tai, ganėtinai ilgai treniravosi (nelabai aišku kiek laiko) naudodamiesi išlikusiais istoriniais veikalais apie riterių turnyrus ir mankštą. Negana to, butaforinės ginkluotės jie nepanoro naudoti, tad kreipėsi į tuo metu žinomą tokį Samuelį Luką Pratą (Samuel Luke Pratt) – antikvarą, kuris, buvo žinomas, kaip antros pusės viduramžių šarvų žinovas. Tiesa, gerokai vėliau muziejininkai ir ekspertai nustatė, jog jis nevengė prekiauti ir klastotėmis: šarvų ir ginklų – taipogi. Bet tai ne esmė – vis tiek, tuo metu tai buvo žmogus, kurias realiai galėjo imtis konsultanto ir tarpininko vaidmens. Ir ekspertų nuomone, vis tik, Eglintono turnyro dalyviams jis pardavė tikrus šarvus. Originalius, taip sakant. Šiam turnyrui šarvus supirkinėjo per visą Europą, o kai kuriuos elementus pasiskolino. Štai, kad ir duotasis šalmas – tai ne jokia ne klastotė, o realus 1560 m. Vokietijoje nukaldintas šalmas – dabar saugomas Blairo pilyje... Organizatoriai (John Richardson, LL.B.; James Henry Nixon; Archibald William Montgomerie Eglington, 13th earl of; Edward Puckle) netgi 1843 m. išleido knygą „The Eglinton Tournament“, kurioje pateikiamas visas sąrašas ką iš ko pirko ar skolinosi. 

Truputėlį entuziazmą primalšino išsakyta karalienės Viktorijos nuomonė, kai ji sužinojo apie rengiamą pramogą ir susipažino su jo idėjomis: visa ta rekonstrukcija jai pasirodė kvaila. Ji kažkuriam iš savo padėjėjų pasakė, jog tiesiog bus juokinga. Negana to, įsiliepsnojo ir debatai, kad kai šalį pradeda spausti skurdo problemos - tokios milžiniškos lėšos švaistomos veltui. Pats lordas Eglintonas išmetė šiam reikalui didelę savo turtų dalį... Berods apie 20000 svarų (milžiniškas tiems laikams kapitalas)... Na, o revulicionieriškai nusiteikę plebėjai, tiesiog šūkavo, jog tai tiesiog atviras pasityčiojimas...

Tačiau, nežiūrint visko, lordas Eglintonas laukė gausybės žiūrovų ir ložės buvo paruoštos net 4000 svečių ir žiūrovų.

Tiesa, priešingai, nei jį vaizduoja vienas iš dalyvių James Henry Nixon (žinomas tų laikų iliustratorius, 1802-1857), didesnę dalį jo sugadino lietus ir liūtis. „Riteriai“ lakstė per pelkes ir purvą, o žiūrovai mirko... Bet argi tai kliūtis žaliam entuziazmui?!

Turnyro branduolį sudarė 40 riterių su palydovais, o per paradą kiekvienas turėjo išsirinkti savo širdies damą - tai yra, iš turnyrinio lauko jie jojo į pilį ir iš ten į areną turėjo grįžti su dama. Bet ne viską numatysi - taip sakant - eismo niekas nereguliavo, tad vieni brovėsi per kitus ir pradžios ceremonija net kelioms valandom užtruko ilgiau. Stebėtojai ir žiūrovai, jau manė, jog atvyko į nuobodybių nuobodybę...
Ir dar prie viso to pridėkite staiga atūžusią audrą...

O taip, žiūrovai neatsiliko. Dabar, neretai, rekonstruktoriams prikaišioja, kad vienas ar kitas elementas neatitinka kažkokios epochos, bet, anuomet, tai buvo kažkoks ypatingas istorinės rekonstrukcijos karnavalas. Ta, prasme, kad žiūrovai iš ties stengėsi. Labai nuoširdžiai. Rūbai iš ties neretai buvo autentiški, ištraukti iš prosenelių skrynių užsivoliojusių pilaičių palėpėse: nuo Henriko VIII iki Elžbietos I, o taip pat net ispaniški, prūsiški (beje, taip), prancūziški ir t.t. O tokia ponia Grham iš Nyderlandų, netgi pasisiūdino Anos Bolein vedybinę suknią.

Tad galite įsivaizduoti, kaip visas tas grožis turėjo atrodyti - nuostabiai ir šauniai, ir pompastiškai. Pradžia tokia ir buvo, tačiau nesibaigus paradinei įžanginiai ceremonijai dėl prapliupusios liūties iš daugelio kostiumų beliko tik šlapi skudurai, o šarvus aptraukė rūdys... Negana to, amžininkų liudijimu - riteriai su skėčiais tapo anekdotu... Na ir banketą – puotą, kuri turėjo įvykti ilgojoje palapinėje, teko atšaukti, nes ją paprasčiausiai  - užtvindė...

Pirmoji diena tuo ir baigėsi, kad visi išsimaudė lietuje, chaose ir purve...

Antroji diena vėlgi - prabėgo viską remontuojant tvarkant, džiovinant ir... 

Bet ne viskas taip liūdna! Trečią dieną prasigiedrijo (tokie jau tie Škotijos orai) ir dalyviai atsigriebė ir dėl turnyro, ir dėl puotos, kur ošė 400 svečių. Ir tai tik kviestiniai: teigiama, kad žiūrovų buvo apie 10000, bet tuo sunku patikėti. Gerokai realiau skamba kitokie skaičiavimai, kur menama -s apie 1200. Žodžiu, elitas valgė iš auksinių ir sidabrinių indų (specialia tam pagamintų!) ir patiekalus pagamintus pagal originalius „senųjų“ laikų receptus. Buvo ir šernų galvos, ir baltos plunksnuotos gulbės, ir povų pyragai... Tik jau išponėjusiems XIX a. gurmanams šie patiekalai pasirodė nelabai vartotini, bet užtat gėrimai liejosi laisvai, o šokiai trypėsi linksmai... Ir jiems talkino dragūnų 2-trojo pulko orkestras...

Simboliškai nugalėtoju buvo paskelbtas pats lordas Eglintonas...

Na, o atkartoti jau pabandė 1850 m... Bet jau polėkis buvo nebe tas...

Na, ir visa kita jūs matote iliustracijose. Visi išsiskirstė patenkinti, laimingi ir, svarbiausia – sveiki...

O ir ne tik knygą išleido, bet dar ir medalį nukaldino...

Beje, trumpoji knygos pdf formatu versija ČIA

 Na ir Skotą paminėjau ne be reikalo - yra teiginių, kad turnyro dvasią įkvėpė būtent "Aivenhas" (Ivanhoe)... Jo motyvais apie 1820 metus sukurta pjesė buvo labai populiari ir turėjo didelį pasisekimą...