2019/11/21

Viena istorinės rekonstrukcijos istorinė istorija






Ne, pavadinime jokios klaidos. Tai jau iš tiesų apie istorinės rekonstrukcijos istoriją arba, veikiau – ištakas. Teko girdėti nuomonę, kad rekonstrukcijai pasitarnavo karnavalai, bet tai nelabai jau ir tiesa. Nors - ir ne be to, bet... Bet, ko gero, labiausiai jai pasitarnavo – tai toji Britų salas apėmusi ramybė pasibaigus visiems tiems neramumams ir sukilimams, ir dar neprasidėjus revoliucinėms nuotaikoms, kai jau kontinentinėje Vakarų Europoje  prasidėjo bruzdėjimai, kai vis labiau istorija tampa propogandinių manipuliatorių įrankiu. Na ir žmogus - toks padaras, kad kai jam ramu – toji ramybė pradeda „kaulus laužyti“ ir jis prisigalvoja visokiausių eibių. O jei dar prie viso to pridėti kokį romantiškąjį Skotą, Hugo, Baironą ir, kartu, visą eilę kitų romantikų, tai nenuostabu, jog atsiras kažkas, kas „susirgo“ paskutiniųjų riterinių turnyrų dvasia. Kažkas, kam labai knietėjo „sugrįžti“ į menamus romantiškuosius riterių ir laikus, kai plunksnos ir vėliavos plevėsavo šauniai ir linksmai, kai širdies damos rausdavo ir ilgesingai alpdavo... Žodž...
Na, kažkokia prasme, kaip ir suprantama...
 Žodžiu, atsirado toks  Eglintono 13-tasis lordas, Arčibaldas Montgomeris (Archibald William Montgomerie, 13th Earl of Eglinton, 1st Earl of Winton, 1812-1861), kuris aplink save sutelkė savo bendraminčius ir 1839 m rugpjūčio 28-30 dienomis surengė taip vadinamąjį „Eglintono Turnyrą“. Jo organizavimui, organizatoriai nepagailėjo iki 40000 svarų sterligų ir po to tapo žinomas visam Britanijos elitui. Kai kas, vėliau, dėl to iš jo (jų) juokėsi, kai kas šiepė, o kai kas gyrė...
Bet ne apie tai.
Lordas (erlas) Eglintonas dėjo visas pastangas, kad turnyras būtų tikras ir nepakartojamas. Atskirais epizodais, netgi, nelabai galima pasakyti, jog tai tik turnyro kopija. Bet... bet tai vis tik - ne realus turnyras – vos jam pradėjus organizacinę veiklą, beveik iš karto už skvernų timptelėjo Ayršyro  šerifas (Eglintonas Škotijoje, Šiaurės Ayršyre), kuris perspėjo, jog turnyro metu tam, kas ką nors nužudys ar sužeis, bus taikoma baudžiamoji atsakomybė su visomis to išdavomis pagal galiojančius teisės aktus, o ne praeitų šimtmečių papročius... Taigi, nieko nebeliko, kaip šį renginį pavadinti „sportiniu“ ir sušvelninti taisykles.
Beje, apie taisykles. Šiam renginiui už pagrindą buvo paimtos 1602 m. turnyrinės taisyklės. Bet organizatorių nuomone, valdant Elžbietai I, šios taisyklės jau buvo nutolusios nuo savo tikrųjų turnyrinių šaknų, tad jie paėmė ir kai kuriuos XV a. vidurio įvairių taisyklių elementus. Kam įdomu, 1602 m. turnyrinių taisyklių išleistų versija čia: https://babel.hathitrust.org/cgi/pt?id=nyp.33433000016430&view=1up&seq=1 (tikrai atrasite nemažai įdomaus!), kaip ir pačio turnyro dalyvių ir svečių sąrašas.

Taigi, nuspręsta, kad nebus riterių ilgosiomis ietimis kovos: kai du raiti riteriai lekia vienas į kitą (mêlée). Nors realiai, 3 turnyro dieną, keletas dalyvių neištvėrė ir kova įvyko. Tad buvo naudojamos kiek trumpesnės ir kitokios konstrukcijos ietys, kurios buvo pagamintos taip, kad nuo didesnio smūgio sutrupėtų. Tam, kad niekas nebūtų patrauktas baudžiamon atsakomybėn, advokatai surinko ir pripaišė krūvas popieriukų, surinko parašus ir viską teisiškai įformino – laimei – niekas rimčiau nenukentėjo ir jų neprireikė (tik vienas sužeistas, kuriam prireikė medikų pagalbos).
Čia tos trapiosios ietys
Taigi, vaikydamiesi istorinės tiesos, dalyviai gerokai prieš tai, ganėtinai ilgai treniravosi (nelabai aišku kiek laiko) naudodamiesi išlikusiais istoriniais veikalais apie riterių turnyrus ir mankštą. Negana to, butaforinės ginkluotės jie nepanoro naudoti, tad kreipėsi į tuo metu žinomą tokį Samuelį Luką Pratą (Samuel Luke Pratt) – antikvarą, kuris, buvo žinomas, kaip antros pusės viduramžių šarvų žinovas. Tiesa, gerokai vėliau muziejininkai ir ekspertai nustatė, jog jis nevengė prekiauti ir klastotėmis: šarvų ir ginklų – taipogi. Bet tai ne esmė – vis tiek, tuo metu tai buvo žmogus, kurias realiai galėjo imtis konsultanto ir tarpininko vaidmens. Ir ekspertų nuomone, vis tik, Eglintono turnyro dalyviams jis pardavė tikrus šarvus. Originalius, taip sakant. Šiam turnyrui šarvus supirkinėjo per visą Europą, o kai kuriuos elementus pasiskolino. Štai, kad ir duotasis šalmas – tai ne jokia ne klastotė, o realus 1560 m. Vokietijoje nukaldintas šalmas – dabar saugomas Blairo pilyje... Organizatoriai (John Richardson, LL.B.; James Henry Nixon; Archibald William Montgomerie Eglington, 13th earl of; Edward Puckle) netgi 1843 m. išleido knygą „The Eglinton Tournament“, kurioje pateikiamas visas sąrašas ką iš ko pirko ar skolinosi. 

Truputėlį entuziazmą primalšino išsakyta karalienės Viktorijos nuomonė, kai ji sužinojo apie rengiamą pramogą ir susipažino su jo idėjomis: visa ta rekonstrukcija jai pasirodė kvaila. Ji kažkuriam iš savo padėjėjų pasakė, jog tiesiog bus juokinga. Negana to, įsiliepsnojo ir debatai, kad kai šalį pradeda spausti skurdo problemos - tokios milžiniškos lėšos švaistomos veltui. Pats lordas Eglintonas išmetė šiam reikalui didelę savo turtų dalį... Berods apie 20000 svarų (milžiniškas tiems laikams kapitalas)... Na, o revulicionieriškai nusiteikę plebėjai, tiesiog šūkavo, jog tai tiesiog atviras pasityčiojimas...
Tačiau, nežiūrint visko, lordas Eglintonas laukė gausybės žiūrovų ir ložės buvo paruoštos net 4000 svečių ir žiūrovų.

Tiesa, priešingai, nei jį vaizduoja vienas iš dalyvių James Henry Nixon (žinomas tų laikų iliustratorius, 1802-1857), didesnę dalį jo sugadino lietus ir liūtis. „Riteriai“ lakstė per pelkes ir purvą, o žiūrovai mirko... Bet argi tai kliūtis žaliam entuziazmui?!

Turnyro branduolį sudarė 40 riterių su palydovais, o per paradą kiekvienas turėjo išsirinkti savo širdies damą - tai yra, iš turnyrinio lauko jie jojo į pilį ir iš ten į areną turėjo grįžti su dama. Bet ne viską numatysi - taip sakant - eismo niekas nereguliavo, tad vieni brovėsi per kitus ir pradžios ceremonija net kelioms valandom užtruko ilgiau. Stebėtojai ir žiūrovai, jau manė, jog atvyko į nuobodybių nuobodybę...
Ir dar prie viso to pridėkite staiga atūžusią audrą...
O taip, žiūrovai neatsiliko. Dabar, neretai, rekonstruktoriams prikaišioja, kad vienas ar kitas elementas neatitinka kažkokios epochos, bet, anuomet, tai buvo kažkoks ypatingas istorinės rekonstrukcijos karnavalas. Ta, prasme, kad žiūrovai iš ties stengėsi. Labai nuoširdžiai. Rūbai iš ties neretai buvo autentiški, ištraukti iš prosenelių skrynių užsivoliojusių pilaičių palėpėse: nuo Henriko VIII iki Elžbietos I, o taip pat net ispaniški, prūsiški (beje, taip), prancūziški ir t.t. O tokia ponia Grham iš Nyderlandų, netgi pasisiūdino Anos Bolein vedybinę suknią.
Tad galite įsivaizduoti, kaip visas tas grožis turėjo atrodyti - nuostabiai ir šauniai, ir pompastiškai. Pradžia tokia ir buvo, tačiau nesibaigus paradinei įžanginiai ceremonijai dėl prapliupusios liūties iš daugelio kostiumų beliko tik šlapi skudurai, o šarvus aptraukė rūdys... Negana to, amžininkų liudijimu - riteriai su skėčiais tapo anekdotu... Na ir banketą – puotą, kuri turėjo įvykti ilgojoje palapinėje, teko atšaukti, nes ją paprasčiausiai  - užtvindė...
Pirmoji diena tuo ir baigėsi, kad visi išsimaudė lietuje, chaose ir purve...
Antroji diena vėlgi - prabėgo viską remontuojant tvarkant, džiovinant ir... 

Bet ne viskas taip liūdna! Trečią dieną prasigiedrijo (tokie jau tie Škotijos orai) ir dalyviai atsigriebė ir dėl turnyro, ir dėl puotos, kur ošė 400 svečių. Ir tai tik kviestiniai: teigiama, kad žiūrovų buvo apie 10000, bet tuo sunku patikėti. Gerokai realiau skamba kitokie skaičiavimai, kur menama -s apie 1200. Žodžiu, elitas valgė iš auksinių ir sidabrinių indų (specialia tam pagamintų!) ir patiekalus pagamintus pagal originalius „senųjų“ laikų receptus. Buvo ir šernų galvos, ir baltos plunksnuotos gulbės, ir povų pyragai... Tik jau išponėjusiems XIX a. gurmanams šie patiekalai pasirodė nelabai vartotini, bet užtat gėrimai liejosi laisvai, o šokiai trypėsi linksmai... Ir jiems talkino dragūnų 2-trojo pulko orkestras...

Simboliškai nugalėtoju buvo paskelbtas pats lordas Eglintonas...
Na, o atkartoti jau pabandė 1850 m... Bet jau polėkis buvo nebe tas...
Na, ir visa kita jūs matote iliustracijose. Visi išsiskirstė patenkinti, laimingi ir, svarbiausia – sveiki...
O ir ne tik knygą išleido, bet dar ir medalį nukaldino...
Beje, trumpoji knygos pdf formatu versija ČIA
 Na ir Skotą paminėjau ne be reikalo - yra teiginių, kad turnyro dvasią įkvėpė būtent "Aivenhas" (Ivanhoe)... Jo motyvais apie 1820 metus sukurta pjesė buvo labai populiari ir turėjo didelį pasisekimą...











Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

"Batavia" išėjo į Bataviją...