2019/12/23

Stebuklingos Santos transformacijos ir teleportacijos...




Beveik rimtai. Arba rimtai. O gal visai nerimtai. Čia jau nuo požiūrio priklauso...
Gali būti, kad kažkur kažkas jau skaitė, matė ar šiaip, žinojo, tad, galbūt - tiesiog pasikartosiu. Bet nesvarbu. Žodžiu - panuodėmiausiu – pabūsiu tradiciškai nuobodus prieškalėdinis rašeiva ir brūkštelsiu apie Santą, apie Šv. Mikalojų ir stebuklingus grybukus (na, tuos, kuriuos šamanai „lesa“).

Nuobodžioji dalis...

Taigi, Kalėdų Senis – žinomiausia pasaulyje figūra. Ir nesvarbu kokį vardą jis nešioja (jų jis turi daug). Jis neša džiaugsmą, o kai kada ir liūdesį, kartais ir nusivylimą, bet, kaip ten bebūtų, nuo amžių amžių - tai teigiamas herojus. Neminėsiu tų visokiausių šiaurės milžinų ar būgtai kažkokių šiaurinių akmens amžiaus dvasių, kurios būgtais buvo mūsų Senio pirmtakai, kas beveik visiška netiesa (jei ištversite tekstą suprasite, kodėl taip rašau), o iškart pradėsiu nuo pačio Kalėdų Senio.

Dabartinio Kalėdų senio (Santa Klausas, Senis Šaltis ir pan.) amžių reiktų skaičiuoti nuo Šv. Mikalojaus (270-347 m.) vyskupystės Myroje (Antalija). Taip, taip. Nė apie jokią šiaurę ir šamanavimą negali būti nė kalbos. Myra, tai buvęs miestas dabartinėje Turkijoje ir jokia ne šiaurė, ne jokia Laplandija... Tuometinei Bizantijai - tie visi ledynų žmogeliaisu visomis jų pasakomis ir legendomis - net nebuvo žinomi, buvo neįdomūs ir visiškai nerūpėjo – jų oikumenos suvokimu - ten buvo pasaulio kraštas ir tiek. Bet apie tai - kiek vėliau. Žodžiu, ėjo IV a. - tuo metu Myra klestėjo Bizantijos imperijoje, o Kalėdų Senio legenda prasidėjo po to, kai vyskupas Mikalojus Kalėdų išvakarėse paslapčiomis dalino dovanėles vargdieniams. Beje, iš savo asmeninių, iš tėvų paveldėto turto. Žodžiu, gražios tradicijos pradžia, kuri sietina  su krikščionybės dogmomis, ir tiek. Jeigu galite įsivaizduoti laikus, kur stabmeldystė ir krikščionybė gyveno viename mieste – tai, manau, taip pat galite įsivaizduoti ir kaip tokie gestai iš bažnyčios tarnų pusės turėjo atrodyti... Iš vadovėlių ir adaptuotų skaitinukų, matyt sunkoka suvokti tą buvusią atmosferą, o ji toli gražu nebuvo labai jau tokia skaidriai ir šventiškai nuostabi. Bet šios legendos neplėtosiu – Jūs ją ir taip žinot. Ne tas tikslas. Pasakysiu tik tiek, kad tai ir yra atspirties taškas dabartinio Kalėdų Senio legendos gimime. O ir dar įdomiau! Tuo pačiu metu gimė ir Kalėdų Senio „Juodasis Sąrašas“! Va, taip. Visokie Krampai - tai jie savo ruožtu, savo paralelėse, bet „Juodasis Sąrašas“ atsirado irgi prie vyskupo Mikalojaus. Žodžiu, pirmasis sąraše buvo toks arkivyskupas Arijus, su kuriuo jis pastoviai ginčydavosi ir jų nuomonės absoliučiai nė dėl vieno klausimo nesutapdavo. Galų gale, netgi nutiko taip, jog vyskupas Mikalojus neištvėręs jam smogė imperatoriaus Konstantino akivaizdoje (drąsūs vis tik buvo vyrai), kai šis surinko savo vyskupus į konsiliumą Nikėjoje. Kitas įrašas jo „Juodame Sąraše“, matyt buvo priklausęs Artemidės pasekėjams. Tuo metu dar stovėjo Artemidės šventykla, viena iš taip vadinamų pasaulio stebuklų. Na, šie pasekėjai tikrai iš vyskupo Stebukladario dovanėlių Kalėdoms negaudavo... Čia dabar, skaitant vadovėlius, kur koncentruotai sutraukti visi įvykiai, atrodo, kad viskas įvyko žaibiškai greitai. Bet realybėje, keitėsi kartos, bėgo metai. Žodžiu,  tuo metu, toje vietovėje, buvo nemažai Artemidė pasekėjų (ji Myroje buvo populiariausia deivė) ir nenuostabu, kad su jais jam teko konfliktuoti, ir, matyt – nemažai. Tiesa, Artemidės šventyklos krikščionys negriovė – ją sugriovė (sudegino) kažkoks norėjęs išgarsėti žmogėnas Herostratas (sukėlė gaisrą - 356 m.).

Beje, prie to pačio: yra dar versija, jog būtent gotų raiteliai, kurie nusiautė Artemidės šventyklą apie 260 metus, galėjo nugulti į Kalėdų Senelio legendą, kaip jo dabartinių elfų (pagalbininkų) prototipai... Abejotina, aišku versija, bet neatmestina. Pagonių skriaudėjai, kaipo ir bažnyčios pagalbininkai... Na, kažkaip taip, bet man labiau patinka versija, jog elfais pagalbininkais, jau tik XI a. Šv. Mikalojų Stebukladarį apdovanojo vikingai, kurie, kurie pas Bizantijos imperatorių samdėsi, kaip asmens sargybiniai. Na, arba neapdovanojo, o išplėtojo jau užmirštų siaubingųjų gotų versiją – tik savaip – su savo šiaurietišku koloritu, kuriam įtakos be abejo galėjo turėti ir šiaurietiški šamanai...
Nors ir tai, labai ir labai - abejotina. Veikiausiai elfai Seniui priduoti tik XVIII a. pabaigoje išplėtojus legendą apie Adeodatusą (apie kurį dar bus), o vėliau - 1850 m. Janas Šchenkmanas, mokytojas iš Amsterdamo, savo knygutėje vaikams pridėjo maurą marokietų iš pietų Ispanijos - Juodąjį Pitą. Tad tradiciškai labai ilgai, kokį nepilną šimtą metų Senį lydėjo negriukas Pitas. Senose atvirutėse jis dažnai figūruoja.  Tiesa, kai kas tame randa dar ir paraleles su Odino laukine medžiokle ir jo dviem varnais, kurie sekė žmonių gerus ir blogus darbus... Žodžiu... Versijos apie Santos palydą -  fantastiškesnės viena už kitą ir tampa net dar įdomesnės, nei pats personažas.
Na, bet grįžkim prie legendos. Koks Kalėdų Senelio didžiausias stebuklas? 

Stebuklingoji dalis...

Taip, per vieną naktį aplankyti nesuskaičiuojamą gausybę vaikų. Bet ši legenda jau yra naujųjų laikų – XX a vidurio, prie kurios gimimo prisidėjo JAV ir Kanados oro gynybos pajėgos, kurios būgtai sekė Kalėdų senio rogių skrydį (neretai iki tol jis atjoavo ant arkliuko)... Bet legenda gimė ne iš karto. Ir ne iš piršto laužta. Šv. Mikalojus jau ir anksčiau rodė gebėjimus atsirasti ten, kur jo šaukėsi, kur beviltiškoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms reikėjo Dangaus pagalbos – taip jis ir tapo jūrininkų globėju. Viena iš populiariausių legendų skelbia, kad kai jūroje kilo audra, vėtra sutraukiojo lynus, staiga pasirodė vyras su ilga balta barzda, kuris jiems pagelbėjo sutvarkyti bures ir parplaukti į krantą. Ir koks buvo išlikusių gyvų jūreivių nustebimas, kai jie atėjo į bažnyčią padėkoti viešpačiui už stebuklingą išsigelbėjimą, o ten jau mišias laikė tas pats vyras su ilga balta barzda – Šv. Mikalojus. Kaip manote, toks šventasis patiktų vikingams? Man būnant vikingų vietoje, tikrai patiktų. Prieš išeinant į jūrą, be visa ko - ir krikščionių šventajam kaušo midaus nepagailėčiau... Na, juokauju, žinoma. Bet tokių legendų yra daug ir nemažai, su įvairiomis variacijomis. Ar mokėjo Šv. Mikalojus teleportuotis? Nežinau. Kaip nežinau kas nutinka tiems, kuriuos delfinai nutempia ne į krantą... Manau supratot, ką turiu galvoje...
Taip Šv.Mikalojus tampa dar ir jūreivių globėjas...
Ir tai dar ne viskas. Šv. Mikalojus ne be reikalo gavo Stebukladario pravardę - jis dar yra ne tik jūreivių globėjas, bet ir neteisėtai ar nekaltai nuteistųjų globėjas, įkaitų globėjas... Štai, pagal vieną iš  legendų, buvo toks Adeodatusas Getro sūnus – krikščionis, paprastas berniukas, protingas, guvus ir gražus, kurį pagrobė plėšikai ir padovanojo į rytus agarenų karaliui Marmorinui. Žodžiu, karalius buvo labai patenkintas ir įsakė berniukui keliaklupsčiauti ir jam patarnauti, ir t.t... Tik staiga, berniukui nešant didelę aukso taurę vyno karaliui - staiga - iš niekur - pasirodė Šv. Mikalojus ir jį  (berniuką, ne vyną) nušvilpė iš pikto karaliaus, kurį supo ginkluoti kariai, panosės. Žaibo greitumu pasirodė, pasičiupo berniuką ir taip pat staigiai dingo... Beje, savo laiku, tai buvo gana mėgstama Kalėdinė pjesė...
Na ir dar viena iš populiarių legendų apie tai, kaip jis išgelbėjo tris neteisingai nuteistus bėdžius iš po budelio kalavijo – išnešė juos tiesiai nuo ešafoto...
Žodžiu, liaudis kūrybinga buvo visais laikais.... Kur išmislas, o kur tiesa?.. Na, kas jau ten labai ir žino?...

Pasakiškoji dalis...

Taigi, na, o kaipgi tie elniai? Juk JAV ir Kanados karinės oro pajėgos fiksavo jau rogių skrydį?!
Na, buvo tokia pasaka apie gausybės ragą. Žinote, tikriausiai? Tik kai kur tai ne ragas, o rogės... Štai ir susidėjo „2+2“... Ir nuo IX a. pačios pradžios, jau tempus įgaunantys pramonininkai ir jau atsiradusių didžiųjų universalinių parduotuvių prekeiviai tuos „2+2“ sudėjo. Štai taip Šv.Mikalojus atsisėdo už rogučių, iš kurių barsto dovanas... Kaip tik nuo tada ir yra pirmieji Šv.Mikalojaus atvaizdai vadeliojantys kinkinį... Nors neretai jis vis dar joja ant arkliuko... Na ir aišku, už viso to gyvenimo džiaugsmo rusiška trikinkė stovėjo už devynių užraktų – jiems artimesnės buvo skandinaviškos rogutės, kurias traukė elniai... O dar tiksliau – elnias... Kinkinys iš aštuonių elnių pasirodė tik po 1823 metų poemos „Šv. Mikolojaus vizitas“ (autorius nežinomas), kuri žaibiškai perskriejo visą Europą ir Šv. Mikalojus jau matyt amžiams tapo rogių vadeliotoju... Tiesa, jas tuo metu traukė tik aštuoni maži elniukai... Na ir skraidantys elniai nebuvo jau visai toks išmislas: kaip tik gyvavo legenda, jog šiaurėje auga tam tikri grybai, kurių pririjus galima skraidyti. Ir ne ant tuščios vietos, kaip paaiškėja, ta legenda gimusi. Nežinau ar tai tikra tiesa, dievaž, netikrinau – jei kas turite noro tai prašom, bet žodžiu, elnių augintojai pasirinktus elnius prišeria paprastosiomis musmirėmis (Amanita muscaria) ir tada šių elnių šlapimas veikia kaip lengvas haliuconagenas – suteikia skrydžio pojūtį... na, kažkaip taip...
Taigi taip Kalėdų Senis jojo arba skraidė su aštuoniais elniukais iki pat 1939-tųjų, kol „Montgomery Ward“ nenusprendė, jog jų reklaminiu simboliu bus devintas Kalėdų Senelio elnias Rudolfas! Devintasis elnias, kuris lekia priešakyje... Na, o po to, prie elnių populiarumo dar prisidėjo ir 1954 metais pasirodžiusi pasakėlė „Rudolph Shines Again“, kur jau paprastos pasakėlės ir legendos nebedalomai persipina ir tarsi klijai - galutinai sulipina šv. Mikalojaus Stebukladario bėdžių patrono ir geruolio nuoširduolio Kalėdų Senio (Santa Klauso) įvaizdį...
Na ir Tokienas neliko nuošalyje... taip, taip, tas pats profesorius. Jis brūkštelėjo pasakėlę vaikams apie poliarinį lokį, kuris išgelbėjo ir patį Šv.Mikalojų, ir jo elnius, ir elfus... Po to mintį pagavo kinematografas ir dabar... jau Šv. Mikalojų supa ne vien sniegas ir elniai, bet jau ir poliariniai lokiai...
Na o snieguolė? Ar Kalėdų bobutė? Manau jau apie ją rašyti nebūtina – 2+2 ir dar +2... Žmogiškoji fantazija vietoje nestovi!
Na ir P.S. gal tas, kas iki šios eilutės perskaitė šį straipsniuką, kitaip pradės žiūrėti į trolių mėtomas nesąmones alia "elniaveisis šamanas" VS "Santa"?..

Ir šventiniai palinkėjimai...

Na, bet, galų gale, ne taip jau ir svarbu, kaip kas gimė ar užgimė, ar atsirado - svarbu, juk, kad tai geros, gražios ir džiaugsmą teikiančios šventės...
Galų gale - tai gėrio simbolis, ir tegu  to gėrio - būna kuo daugiau!



Su artėjančiom Kalėdom ir būsimais Naujaisiais!


P.s.s. Tik būkit geri, leisdami fejerverkus nenumuškit tų Senio rogių, 
o tai aš irgi mėgstu dovanas,
ir gal geras buvau, ne į juodą sąrašą patekau... 




"Batavia" išėjo į Bataviją...