Legendinis Šv. Jurgio kalavijas (ir ne tik)...

Na, taip, tai Šv. Jurgio slibino nugalėtojo kalavijas. Legendinis, be abejo. Ne, apie jo kažkokias stebuklingas savybes nežinoma ir jis nėra taip išgarsėjąs, kaip, tarkim – šv.Petro kalavijas ar Rolando Durendalis. Bet kalavijas realus, kovinis, o ne dekoratyvinis-paradinis. Ekspertų nuomone buvo kelis kartus atkaltas ir galąstas. Net nuotraukoje matome jo visai geros būklės ašmenis.

Jei žiūrėti tik kaip į daiktą, tai pagal Oakešoto (Oakeshott) klasifikaciją XIIIb. Pagamintas panašiai apie 1300-1350 metus...

O štai čia, stabtelsiu...

Nes, visai pragmatiškai teisinga bus, jei paklausite, kaip Šv. Jurgiui galėjo priklausyti taip vėlai nukaldintas kalavijas...

O atsakymas labai paprastas. Kažkada ir kažkas suskaičiavo, jog mitinių Heraklių galėjo būti apie septynis, Persėjų - kokie trys... O jų atmainų ir skolinių – tai ir nesuskaičiuojama daugybė. Kitaip tariant, kiekvienas amžius, kiekviena karta didvyrius matė savaip, savo ištakas įžvelgė dar kitaip, o apipynus visa tai metaforomis apie blogį ir gėrį gausime dar ir trečiaip...
Taigi, panašiai ir dėl Šv. Jurgio. Iš esmės, šv. Jurgis - tai dviguba legenda: Šv. Jurgis Kankinys (IV a.), kuris manoma, kad iš tiesų buvo karys, karininkas, bet už tikėjimą išvytas iš karinių pajėgų, ir Šv. Jurgis Slibino Nugalėtojas... O čia jau viskas kiek kebliau... Legenda apie pastarąjį, visu savo gražumu iki pat šių dienų, iškilo per pirmuosius kryžiaus žygius į Palestiną (kada tiksliai neaišku), tačiau išpopuliarėjo ir ilgiems amžiams įsitvirtino Jokūbui Voraginiečiui (g.1230(?) – 1298); italų dominikonų ordino vienuolis, Genujos arkivyskupas) išleidus „Šventųjų aukso legendą, arba Lombardiškąją istoriją“

(dažniausiai žinoma, kaip „Aukso Legenda“). Jis, beje, nieko ten neprikūrė, tik užrašė ir surinko legendas apie šventųjų gyvenimus, kai kurias perrašė, kai kurias kažkiek adaptavo, bet nuo savęs, būgtai, nieko nepridėjo. Veikalo paskirtis - naudoti/skaityti liturgijos metu. Tai buvo viena iš populiariausių knygų viduramžiais - bestseleris, kaip dabar priimta sakyti. "Aukso legenda" buvo kopijuojama, leidžiama ir perleidžiama. Vieną „Aukso Legendos“ tomą Jogaila su savo sutuoktine Jadvyga buvo padovanojęs ir Vilniaus Katedrai...
      Bet ne apie tai, o apie tai, jog iki legendos apie Šv. Jurgį Slibino Nugalėtoją užrašymo, ji - legenda -  jau turėjo klajoti po pasaulį... Gal būt net kelios versijos, kurios po Jokūbo Voraginiečio kaip ir įgavo savo rėmus.
 O pačios legendos ištakos nepaprastai senos...

      Itin senos...

Jau 4 a. po Kr. gim. Sudane (Faroje – buvusi Nubija) buvo rastas lipdinys, kur romėniškajame stiliuje pavaizduotas raitelis nukaunantis slibiną. Tai jau galėtų būti vienas iš pirmųjų Šv. Jurgio atvaizdų - romėnų raiteliai ant veido užsidėdavo kaukes - tad nereikėtų stebėtis raitelio galva. Ir datavimo laikotarpis atitinka. Nors ganėtinai populiari ir išpiarinta versija,   jog tai dievas Horas, kuris nužudo savo tėvo Ozirio žudiką – krokodilą. nors Nubijoje, kaip ir Egipte būtent taip raiteliai nevaizduojami - stilius ne tas (kas ne tingi, gali "prasigūglinti, kaip vaizduojamas Horas (Horus) ir krokodilas). Na, bet į tai teigia, jog anie šią dievybę "nukopijavo" graikų-romėnų įtakoje. Nors, kita vertus -  nesvarbu. Vis tiek apie tą patį -  žinant ką simbolizuodavo krokodilas ir kas yra šie dievai – metafora elementari – Gėris visada nugali Blogį. Arba blogi darbai visada sulauks atpildo... Čia jau interpretacijos... Na ir krokodilo ir slibino simbolika ganėtinai panaši...  Kitaip tariant, jau tame pačiame Egipte (koptų bažnyčioje) - 7 amžiuje yra gobelenas, jau su mums daugiau ar mažiau įprastu Šv. Jurgiu... 

„Jurgis (dar ne šventas), persižegnojęs ir paraginęs žirgą pentinais, mojuodamas ietimi ir pasikliaudamas Dievu, puolė slibiną. Iš visų jėgų dūrė jam į kūną ir riktelėjo mergelei:

- Nusiimk savo diržą ir pažabok slibiną (padaryk pasaitėlį) ir nieko nebijok, mano dukra!

Taip jie tą žvėrį, kaip kokį šunį ir pažabojo...

Nukeliavo jie su tuo slibinu į miestą, kur visi jį galėjo matyti; nuskrido nuo kalno ant kalvos ir ištarė:

- Su jūsų bėda baigta, - rodo Jurgis į slibiną. – Galite nebebijoti! Viešpats mane atsiuntė, kad jus išvaduočiau nuo slibino kančios. Galvokite tik apie Kristų ir atgailaukite! Dabar aš tą slibiną nužudysiu...

Tada karalius ir jo tauta (žmonės) priėmė krikštą iš Šv. Jurgio, kuris iš makštų išsitraukė kalaviją ir nukirsdino slibiną...“

Ne itin tikslus vertimas iš „Aukso legendos“ (nors šios legendos versijų yra kelios)...

A, taip, prie ko čia mergelė? Čia jau panašiai, kaip Persėjas ir Andromeda. Slibinas terorizavo karalių, jo tautą ir miestą, kuris atsipirkti galėjo tik nuvesdamas ant kalno mergelę...

Žodžiu, gėris nugalėjo blogį. Nugalėjo taip, kaip anuomet tai suprato... Ant kiekvieno blogio – atsiras savo gėris... Na ir t.t.... 

Na, bet grįžkim prie mūsų, tai yra Švento Jurgio kalavijo.

Galimai nukaldintas Kelne (tuo metu ten buvo gerų meistrų) arba šiaurės Italijoje (Lombardijoje). Ant geležties yra ženklas „P“ – bet ar tai meistro ženklas ar kažkoks simbolis – nelabai aišku. Kryžma ir buoželė – baltasis auksas ir emalis. Medinė rankena (aptraukta oda) pasidabruota. Buoželė - veikiausiai simbolizuoja slibiną išskėstais sparnais. 
Beje, kalavijas nerestauruotas ir nekeistas. Jis toks, koks buvo pagamintas! Nuostabus gotikos pavyzdys. Kaip minėta - juo buvo naudotasi ir tik gerokai vėliau, galimai po kažkokių kryžiaus žygių, jis tapo relikvija. Matmenys: 105x17,5 cm, pati geležtis – 85,3 cm.

Na, o makštys: jos jau gamintos arba restauruotos kiek vėliau: ant apkaustų matomi krikščioniški simboliai „IHS“ (Jėzus) ir XPS (Kristus) pridėti vėliau. Matmenys: 85,5x8 cm.

Kaip eksponatas įtrauktas į Kelno muziejaus katalogą, bet saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje Kelne, neretai išvežamas į parodas kituose muziejuose.

 

Be kita ko, iš to amžiaus, būtent tokio tipo kalavijų ir labai į jų panašių, ir ne menkiau garsių, liko ne taip jau mažai: kaip pavyzdžiui Chuano Kastilijiečio Tarifija (Juan de Castilla el de Tarifia), kuris saugomas Toledo katedroje,

arba Westminster Bridge muziejuje esantis kalavijas...

Na ir dar keletas susigraibytų...