Na, taip, tai Šv. Jurgio slibino
nugalėtojo kalavijas. Legendinis, be abejo. Ne, apie jo kažkokias
stebuklingas savybes nežinoma ir jis nėra taip išgarsėjąs, kaip, tarkim – šv.Petro kalavijas ar Rolando Durendalis. Bet kalavijas realus, kovinis, o
ne dekoratyvinis-paradinis. Ekspertų nuomone buvo kelis kartus atkaltas ir galąstas.
Net nuotraukoje matome jo visai geros būklės ašmenis.
Jei žiūrėti tik kaip
į daiktą, tai pagal Oakešoto (Oakeshott) klasifikaciją XIIIb. Pagamintas
panašiai apie 1300-1350 metus...
O štai čia,
stabtelsiu...
Nes, visai
pragmatiškai teisinga bus, jei paklausite, kaip Šv. Jurgiui galėjo priklausyti
taip vėlai nukaldintas kalavijas...
O atsakymas labai
paprastas. Kažkada ir kažkas suskaičiavo, jog mitinių Heraklių galėjo būti apie
septynis, Persėjų - kokie trys... O jų atmainų ir skolinių – tai ir
nesuskaičiuojama daugybė. Kitaip tariant, kiekvienas amžius, kiekviena karta
didvyrius matė savaip, savo ištakas įžvelgė dar kitaip, o apipynus visa tai
metaforomis apie blogį ir gėrį gausime dar ir trečiaip...
Taigi, panašiai ir dėl Šv. Jurgio. Iš esmės, šv. Jurgis - tai dviguba legenda: Šv. Jurgis Kankinys (IV a.), kuris manoma, kad iš tiesų buvo karys, karininkas, bet už tikėjimą išvytas iš karinių pajėgų, ir Šv. Jurgis Slibino Nugalėtojas... O čia jau viskas kiek kebliau... Legenda apie pastarąjį, visu savo gražumu iki pat šių dienų, iškilo per pirmuosius kryžiaus žygius į Palestiną (kada tiksliai neaišku), tačiau išpopuliarėjo ir ilgiems amžiams įsitvirtino Jokūbui Voraginiečiui (g.1230(?) – 1298); italų dominikonų ordino vienuolis, Genujos arkivyskupas) išleidus „Šventųjų aukso legendą, arba Lombardiškąją istoriją“
(dažniausiai žinoma, kaip „Aukso Legenda“). Jis, beje, nieko ten
neprikūrė, tik užrašė ir surinko legendas apie šventųjų gyvenimus, kai kurias
perrašė, kai kurias kažkiek adaptavo, bet nuo savęs, būgtai, nieko nepridėjo.
Veikalo paskirtis - naudoti/skaityti liturgijos metu. Tai buvo viena iš
populiariausių knygų viduramžiais - bestseleris, kaip dabar priimta sakyti. "Aukso legenda" buvo kopijuojama, leidžiama ir
perleidžiama. Vieną „Aukso Legendos“ tomą Jogaila su savo sutuoktine Jadvyga
buvo padovanojęs ir Vilniaus Katedrai...Taigi, panašiai ir dėl Šv. Jurgio. Iš esmės, šv. Jurgis - tai dviguba legenda: Šv. Jurgis Kankinys (IV a.), kuris manoma, kad iš tiesų buvo karys, karininkas, bet už tikėjimą išvytas iš karinių pajėgų, ir Šv. Jurgis Slibino Nugalėtojas... O čia jau viskas kiek kebliau... Legenda apie pastarąjį, visu savo gražumu iki pat šių dienų, iškilo per pirmuosius kryžiaus žygius į Palestiną (kada tiksliai neaišku), tačiau išpopuliarėjo ir ilgiems amžiams įsitvirtino Jokūbui Voraginiečiui (g.1230(?) – 1298); italų dominikonų ordino vienuolis, Genujos arkivyskupas) išleidus „Šventųjų aukso legendą, arba Lombardiškąją istoriją“
Bet ne apie tai, o apie tai, jog iki legendos apie Šv. Jurgį Slibino Nugalėtoją užrašymo, ji - legenda - jau turėjo klajoti po pasaulį... Gal būt net kelios versijos, kurios po Jokūbo Voraginiečio kaip ir įgavo savo rėmus.
O pačios legendos ištakos nepaprastai senos...
Jau 4 a. po
Kr. gim. Sudane (Faroje – buvusi Nubija) buvo rastas lipdinys, kur romėniškajame
stiliuje pavaizduotas raitelis nukaunantis slibiną. Tai jau galėtų būti vienas iš pirmųjų Šv. Jurgio atvaizdų - romėnų raiteliai ant veido užsidėdavo kaukes - tad nereikėtų stebėtis raitelio galva. Ir datavimo laikotarpis atitinka. Nors ganėtinai populiari ir išpiarinta versija, jog
tai dievas Horas, kuris nužudo savo tėvo Ozirio žudiką – krokodilą. nors Nubijoje, kaip ir Egipte būtent taip raiteliai nevaizduojami - stilius ne tas (kas ne tingi, gali "prasigūglinti, kaip vaizduojamas Horas (Horus) ir krokodilas). Na, bet į tai teigia, jog anie šią dievybę "nukopijavo" graikų-romėnų įtakoje. Nors, kita vertus - nesvarbu. Vis tiek apie tą patį - žinant ką
simbolizuodavo krokodilas ir kas yra šie dievai – metafora elementari – Gėris
visada nugali Blogį. Arba blogi darbai visada sulauks atpildo... Čia jau
interpretacijos... Na ir krokodilo ir slibino simbolika ganėtinai panaši... Kitaip tariant, jau tame
pačiame Egipte (koptų bažnyčioje) - 7 amžiuje yra gobelenas, jau su mums
daugiau ar mažiau įprastu Šv. Jurgiu...
„Jurgis (dar ne
šventas), persižegnojęs ir paraginęs žirgą pentinais, mojuodamas ietimi ir
pasikliaudamas Dievu, puolė slibiną. Iš visų jėgų dūrė jam į kūną ir riktelėjo
mergelei:
- Nusiimk savo diržą
ir pažabok slibiną (padaryk pasaitėlį) ir nieko nebijok, mano dukra!
Taip jie tą žvėrį,
kaip kokį šunį ir pažabojo...
Nukeliavo jie su tuo
slibinu į miestą, kur visi jį galėjo matyti; nuskrido nuo kalno ant kalvos ir
ištarė:
- Su jūsų bėda
baigta, - rodo Jurgis į slibiną. – Galite nebebijoti! Viešpats mane atsiuntė,
kad jus išvaduočiau nuo slibino kančios. Galvokite tik apie Kristų ir
atgailaukite! Dabar aš tą slibiną nužudysiu...
Tada karalius ir jo
tauta (žmonės) priėmė krikštą iš Šv. Jurgio, kuris iš makštų išsitraukė
kalaviją ir nukirsdino slibiną...“
Ne itin tikslus
vertimas iš „Aukso legendos“ (nors šios legendos versijų yra kelios)...
A, taip, prie ko čia
mergelė? Čia jau panašiai, kaip Persėjas ir Andromeda. Slibinas terorizavo
karalių, jo tautą ir miestą, kuris atsipirkti galėjo tik nuvesdamas ant kalno
mergelę...
Žodžiu, gėris
nugalėjo blogį. Nugalėjo taip, kaip anuomet tai suprato... Ant kiekvieno blogio
– atsiras savo gėris... Na ir t.t....
Na, bet grįžkim prie
mūsų, tai yra Švento Jurgio kalavijo.
Galimai nukaldintas
Kelne (tuo metu ten buvo gerų meistrų) arba šiaurės Italijoje (Lombardijoje).
Ant geležties yra ženklas „P“ – bet ar tai meistro ženklas ar kažkoks simbolis
– nelabai aišku. Kryžma ir buoželė – baltasis auksas ir emalis. Medinė rankena (aptraukta oda) pasidabruota. Buoželė - veikiausiai simbolizuoja slibiną išskėstais sparnais.
Beje, kalavijas nerestauruotas ir nekeistas. Jis toks, koks buvo pagamintas! Nuostabus gotikos pavyzdys. Kaip minėta - juo buvo naudotasi ir tik gerokai vėliau, galimai po kažkokių kryžiaus žygių, jis tapo relikvija. Matmenys: 105x17,5 cm, pati geležtis – 85,3 cm.
Beje, kalavijas nerestauruotas ir nekeistas. Jis toks, koks buvo pagamintas! Nuostabus gotikos pavyzdys. Kaip minėta - juo buvo naudotasi ir tik gerokai vėliau, galimai po kažkokių kryžiaus žygių, jis tapo relikvija. Matmenys: 105x17,5 cm, pati geležtis – 85,3 cm.
Na, o makštys: jos jau
gamintos arba restauruotos kiek vėliau: ant apkaustų matomi krikščioniški simboliai
„IHS“ (Jėzus) ir XPS (Kristus) pridėti vėliau. Matmenys: 85,5x8 cm.
Kaip eksponatas
įtrauktas į Kelno muziejaus katalogą, bet saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje Kelne,
neretai išvežamas į parodas kituose muziejuose.
Be kita ko, iš to
amžiaus, būtent tokio tipo kalavijų ir labai į jų panašių, ir ne menkiau garsių, liko ne taip jau mažai: kaip
pavyzdžiui Chuano Kastilijiečio Tarifija (Juan de Castilla el de Tarifia), kuris
saugomas Toledo katedroje,
arba Westminster Bridge muziejuje esantis
kalavijas...
Na ir dar keletas susigraibytų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą