Muzikiniai peiliai

Labai gerai prisimenu, kai mane pasiekė gandas, jog Druskininkuose atidarytas muzikinis fontanas. Tuomet buvau kažkur išvykęs, detalių nežinojau, bet užtat fantazija iš karto nupiešė fontaną, kuris melodiją išgauną vandens čiurkšlių pagalba (variacijų ir konstrukcijų gali būti visokių)... Ir koks buvo nusivylimas, kai jį pamatęs supratau, jog viso labo jis tik šokčioja pusiau pataikydamas į kažkokią „sintetinę“ melodiją sklindančią iš ant stulpų pakabintų kolonėlių... Na, taip, pasijutau tarsi apgautas... Štai taip ir su šiais peiliais, jie, nei pjaunant, nei mosikuojant, nei į juos pučiant ar dar ką nors su jais darant, patys savaime nemuzikuoja: na, maksimum, tai galime mušti ritmą ar barškinti į taurę prieš pasakant tostą... 

Tačiau...

... tačiau geras muzikantas, pažvelgęs į ant jo geležties pavaizduotas natas, išgirs melodiją... Skirtingai nuo fontano čiurkšlių, kurių melodiją girdi elfai, romantikai ir įsimylėjėliai...

Taigi, nežiūrint to, kad Karalius Saulė (Liudvikas XIV, 1638-1715) per puotas dar valgė rankomis (na ir nieko keisto – ir dabar yra patiekalų, kurie valgomi rankomis), nūnai įprasti stalo įrankiai, tokie kaip peilis ir šakutė, ir atitinkama europietiška stalo kultūra bei etiketas pradėjo formuotis XV a. antroje pusėje - bet apie jos peripetijas nesinori plėstis (tai labai plati ir įdomi tema) – o jau XVI a. viduryje mes matome beveik iki dabar nepakitusio stalo peilio formą. Tik skirtingai nuo dabartinių – jie būdavo ganėtinai aštriai galandami, didesni ir masyvesni.

 Na, ir jūsų dėmesiui nežinomo meistro stalo peiliai: pagamnita kažkur Italijoje. Plienas, kriaunos dramblio kaulo. Tinkami naudoti ir kaip stalo įrankiai, ir kaip nedidelis padėkliukas, ir kaip pyrago ar torto pjaustymo peilis (charakteringas smaigalys ir plati geležtis). Pagaminti apie 1550 metus, saugomi „The Victoria and Albert Museum, London“.

Štai čia vienas ir tas peilis, tik vienoje pusėje pradžia – valgio palaiminimas, o kitoje padėka Dievui už valgį ir jo dosnumą - paprastai sakoma po valgymo.

Menamu laikotarpiu, valgio palaiminimas, padėka už valgį, prieš ir po valgio, buvo daug kur itin kruopščiai puoselėjama tradicija. Bet ar šie peiliai tebuvo stalo puošmena, ar tai buvo kažkokio ritualo dalis, o gal alia „atmintuko“ - nežinoma. Kaip ir nežinomas šios melodijos autorius, kaip ir niekur kitur neišlikusi ši melodija. Sąlyginai ji pavadinta „Madona ir stebuklai“ (“Madonnas & Miracles“).
Taigi, tik dėka šių peilių dabar galima išgirsti bent kelias šių peilių išsaugotos melodijos versijas. Jų galite paklausyti čia paspaudę ant nuorodų (rekonstravo Sébastien Bouvet ir  St John's choristai, vadovas Joseph Wicks, tenoras: Benedict Flinn, bosas: Peter Lidbetter) ir pabandyti įsivaizduoti, kaip XVI a. ji aidėjo kokiame skliautuotame pilies valgomajame...

1 variantas.

2 variantas.

3 variantas.

4 variantas.

 Na ir keletas šiaip, ne į temą, bet XVI a. pradžios stalo įrankių...

XVI a. Portugalija, plienas, kaulas apie 29 cm.

XV a.

Apie šiuos,  galite paskaityti čia:

XV a. sidabras, kvarcas, apie 17.5 cm

XVII a.