Labai gerai prisimenu, kai mane
pasiekė gandas, jog Druskininkuose atidarytas muzikinis fontanas. Tuomet buvau
kažkur išvykęs, detalių nežinojau, bet užtat fantazija iš karto nupiešė
fontaną, kuris melodiją išgauną vandens čiurkšlių pagalba (variacijų ir konstrukcijų
gali būti visokių)... Ir koks buvo nusivylimas, kai jį pamatęs supratau, jog viso
labo jis tik šokčioja pusiau pataikydamas į kažkokią „sintetinę“ melodiją
sklindančią iš ant stulpų pakabintų kolonėlių... Na, taip, pasijutau tarsi
apgautas... Štai taip ir su šiais peiliais, jie, nei pjaunant, nei mosikuojant, nei į
juos pučiant ar dar ką nors su jais darant, patys savaime nemuzikuoja: na, maksimum, tai
galime mušti ritmą ar barškinti į taurę prieš pasakant tostą...
Tačiau...
... tačiau geras muzikantas,
pažvelgęs į ant jo geležties pavaizduotas natas, išgirs melodiją... Skirtingai
nuo fontano čiurkšlių, kurių melodiją girdi elfai, romantikai ir įsimylėjėliai...
Taigi, nežiūrint to, kad Karalius
Saulė (Liudvikas XIV, 1638-1715) per puotas dar valgė rankomis (na ir nieko
keisto – ir dabar yra patiekalų, kurie valgomi rankomis), nūnai įprasti stalo
įrankiai, tokie kaip peilis ir šakutė, ir atitinkama europietiška stalo kultūra
bei etiketas pradėjo formuotis XV a. antroje pusėje - bet apie jos peripetijas
nesinori plėstis (tai labai plati ir įdomi tema) – o jau XVI a. viduryje mes
matome beveik iki dabar nepakitusio stalo peilio formą. Tik skirtingai nuo
dabartinių – jie būdavo ganėtinai aštriai galandami, didesni ir masyvesni.
Na, ir jūsų dėmesiui nežinomo
meistro stalo peiliai: pagamnita kažkur Italijoje. Plienas, kriaunos
dramblio kaulo. Tinkami naudoti ir kaip stalo įrankiai, ir kaip nedidelis
padėkliukas, ir kaip pyrago ar torto pjaustymo peilis (charakteringas smaigalys
ir plati geležtis). Pagaminti apie 1550 metus, saugomi „The Victoria and
Albert Museum, London“.
Štai čia vienas ir tas peilis, tik
vienoje pusėje pradžia – valgio palaiminimas, o kitoje padėka Dievui už valgį
ir jo dosnumą - paprastai sakoma po valgymo.
Menamu laikotarpiu, valgio palaiminimas, padėka
už valgį, prieš ir po valgio, buvo daug kur itin kruopščiai puoselėjama
tradicija. Bet ar šie peiliai tebuvo stalo puošmena, ar tai buvo kažkokio
ritualo dalis, o gal alia „atmintuko“ - nežinoma. Kaip ir nežinomas šios
melodijos autorius, kaip ir niekur kitur neišlikusi ši melodija. Sąlyginai ji
pavadinta „Madona ir stebuklai“ (“Madonnas & Miracles“).
Taigi, tik dėka šių peilių dabar galima išgirsti bent kelias šių peilių išsaugotos melodijos versijas. Jų galite paklausyti čia paspaudę ant nuorodų (rekonstravo Sébastien Bouvet ir St John's choristai, vadovas Joseph Wicks, tenoras: Benedict Flinn, bosas: Peter Lidbetter) ir pabandyti įsivaizduoti, kaip XVI a. ji aidėjo kokiame skliautuotame pilies valgomajame...
Taigi, tik dėka šių peilių dabar galima išgirsti bent kelias šių peilių išsaugotos melodijos versijas. Jų galite paklausyti čia paspaudę ant nuorodų (rekonstravo Sébastien Bouvet ir St John's choristai, vadovas Joseph Wicks, tenoras: Benedict Flinn, bosas: Peter Lidbetter) ir pabandyti įsivaizduoti, kaip XVI a. ji aidėjo kokiame skliautuotame pilies valgomajame...
Na ir keletas šiaip, ne į temą, bet
XVI a. pradžios stalo įrankių...
XVI a. Portugalija, plienas, kaulas apie 29 cm. |
XV a. |
Apie šiuos, galite paskaityti čia: |
XV a. sidabras, kvarcas, apie 17.5 cm |
XVII a. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą