Karaliaus dukros... Naujosios Prancūzijos legenda.

Tai, veikiausiai, priešpaskutinis šio blogo įrašas...
  P.S. Pirminis paveikslėlis asociatyvus - tai Marijos Antuanetės (18 a.) karnavalo skrybėlė

Žmonijos istorijoje ganėtinai daug keistų dalykų, kurie ne tik savo laiku pagimdė pasakas, legendas ir mitus; kuriuos tinkamai iškraipius susikūrė stereotipai, vertinimo kriterijai ir dar galybė visokiausių ginčytinų įvykių. Tad dabar turime didžiausią aibę dviprasmiškai vertinamų asmenybių, nesuvokiamų ir nesuprantamų poelgių.

Štai, vienas iš jų: „Karaliaus dukros“. Arba „Les Filles du Roi“. Arba tiesiog „Filles du Roi“. Ne, tai nebuvo princesės, nebuvo jokių karališkųjų kraujų. O tiesiog - tai Prancūzijos karaliaus kolonistams siųstos moterys. Ne, ne viešnamiams papildyti (čia jau iš legendų skyrelio, bet apie tai vėliau), o santuokai. Sužadėtinės, taip sakant. Ir atranka buvo „kuo griežčiausia“. Ir iki santuokos jos gyvendavo padoriose šeimose arba vienuolynuose...Na, bet apie viską iš pradžių.

Žodžiu, XVII a. vidurys. Šiaurės Amerikos kolonizavimo įkarščio pradžia. Europoje nudundėjo krūva religinių karų ir konfliktų. Europiečių mąstymas, ta prasme, dabartiniu požiūriu - „pačiuožęs“. Ir, matyt, tai davė tokį efektą, kad patinka ar ne, bet, Europoje sėdintiems Anglijos ir Prancūzijos monarchams, skirtingai nuo Ispanijos ir Portugalijos, labai nepatiko, kad kolonistai santykiavo (tiesiai-šviesiai) su vietinėmis, nors ir neretai krikštytomis moterimis. Mišrios santuokos neretai  buvo laikomos gėdingomis (bent jau oficialiai, ir priklausomai nuo luomo, aišku). Tiesa,  neapskaitytų bastardų, be abejo - lakstė, ir nemažai...

Taigi – Naujoji Prancūzija. Tai Prancūzijos kolonija Šiaurės Amerikoje, kuri gyvavo nuo 1534 m. iki 1763 m. ir nuo jos prasidėjo kolonijinės Prancūzijos istorija. Ji driekėsi per gerą ketvirtį Šiaurinio žemyno, nuo Karibų iki pat dabartinės Kanados, kur gyvenimas sukosi aplink Kvebiką, ir dar kažkiek daugiau, priklausomai nuo laikotarpio. Štai ir susikūrė įdomus kuriozas: didesnė dauguma kolonistų buvo vyrai. Nenuostabu: pagrindinis užsiėmimas – medžioklė ir kailių bei odos apdirbimas. Apie daugumai žinomus bukanierius ir jų brolijas nekalbėsim, jie startą davė kitai istorinei atšakai ir vos ne kitoje žemyno pusėje, bet iš esmės, situacija kaip ir aiški. Žodžiu, nežiūrint teritorijos, kuri tik ant popieriaus buvo prancūziška, XVIII a. viduryje, išeivių/kolonistų buvo ganėtinai mažai. Prancūzų kolonistų skaičiuojama tik keliais tūkstančiais, kai ganėtinai agresyviau nusiteikusių anglų kolonistų aplink šmirinėjo net keliasdešimt kart daugiau. Pagal oficialų 1663 m. surašymą, ten nuolatiniam apsigyvenimui buvo persikėlę tik vos keli tūkstančiai kolonistų, iš kurių bene tūkstantis viengungių. Na, o situacija dar labiau paaštrėjo, kai į koloniją buvo atsiųstos karališkųjų karinių pajėgų Carignan-Salières pulkas, kad apsaugotų kolonistus nuo indėnų (daugumoje - irokėzų gentys) ir, aišku konkurentų anglų.

               

Carignan-Salières pulko karininkas

                       Šio pulko kovinė istorija tiek Europoje, tiek Amerikoje jau pati savaime įdomi, bet šiame kontekste pakanka pasakyti, jog atvyko apie 1200-1500 karių ir apie 80 karininkų. Ir be pulko damų, taip sakant. Na, jei fantazija leidžia, tai galit įsivaizduoti, kas tai buvo per „katilas“? Nevaldoma stichija ir ne mažiau. Tad teko įsikišti karaliui. Prekybų kompanijų valdžia nestengė deramai tvarkytis, tad buvo atimta licencija ir atvyko oficiali administracija, kuri, pasiraitojusi rankoves, ėmėsi „darbo“. Žodžiu, po viso to prasidėjo kolonistų verbavimas Europoje, o ypač  drastiškai, bet pagal tą laikmetį, kaip ir iš jo dvasios neiškrentančiu būdu – „sužadėtinių“ kolonistams paieška. Žodžiu, karalius  paskelbė netekėjusių moterų nuo 12 iki 30 atranką (tam tikra prasme - konkursą), kurios turėjo būti sveikos, stiprios ir pakankamai neturtingos, bet turėtų kunigo ar šventiko rekomendacijas, tad - reikia suprasti - griežtai dorovingos. Karalius buvo laikomas jų globėju ir už jų skriaudimą ar sąvadavimą grėsė griežtos bausmės. Taigi, joms buvo apmokama kelionės išlaidos, o kraičiui skiriama 50 livrų (svarų). Daugmaž 100 livrų galvai. Be abejo, dauguma moterų -  žemakilmės ir neretai našlaitės arba plikbajorių atžalos. Aišku, kad pasitaikė ir viena kita avantiūristė (o gal ir daugiau). Netgi buvo skandalingai nugarsėjusi prostitutė. Taip sakant - buvo visko: ir skandalų, ir nesusipratimų. Tačiau, bendroje visumoje, kaip ir viskas neblogai susiklostė. Dabar netgi ne retas kanadietis didžiuojasi, kad jų protėvių dinastija prasidėjo nuo „karališkosios mergelės“, o 2013 metais Kvebeke, net buvo minimas jubiliejus „1663-2013 m.“...

Štai taip, nuo 1634 metų iki 1673 metų į Kvebeką buvo perkelta beveik 1000 nuotakų (skirtinguose šaltiniuose skaičius kiek tai varijuoja: kai kurios žuvo kelyje, kai kurios taip ir neišplaukė, o kai kurios gražintos Prancūzijon...). Jos būdavo apgyvendinamos griežto požiūrio šeimose, globojamos valdžios (kraitis gi ne mažas). Negana to, jei jaunikis nepatikdavo turėjo teisę atsisakyti. Kai kurios ištekėdavo labai žaibiškai, o kai kurios „laimės ir meilės“ laukė  ilgai  (buvo ir senmergių). O kai kurias išsiųsdavo atgal į Europą, nes jos neatitiko „karaliaus dukros“ standarto (įvaizdžio). Kaip kažkas rašė – atvyko čia tik tam, kad gautų bažnyčios išrišimą už buvusias nuodėmes, o ne tam, kad vestu vyrus į doros kelią. Taip, tai tarsi kuriozas. Bet tik iš pirmo žvilgsnio: dauguma atvykėlių buvo miestietės ir visiškai neišmanė kaimiško gyvenimo ir dar su kolonizacijos prieskoniu. Tad galite sau įsivaizduoti...

Na, o 1673 m. viskas baigėsi. Prancūzijos ir Nyderlandų karas ištuštino karališkąjį iždą, ir merginų (nuotakų) verbavimas baigėsi, o kartu ir sėkmingasis Kvebeko "eksperimentas".

Be abejo, tokia "idilija" negalėjo patraukti dramaturgų ir kinematografų... Yra ir knygų, ir kinų, ir net vietinių Kvebeko apylinkių legendų. 

Ir viskas būtų gražu, jei ne...

Oficialioji istorija, kaip ir oficialioji istorija, o štai liaudies atmintis yra liaudies atmintis. Ir išsireiškimas „Karaliaus duktė“ prikimba bet kokiai vienišai atvykėlei, avantiūristei ar laimės ieškotojai į kolonijas. O merginos iš Paryžiaus buvo siunčiamos ir toliau... Berods siuntimas atsinaujino nuo 1704 metų. Tik jau ne už karaliaus iždo pinigus... o už varganus variokus sugraibytus pakampiais, be abejo karaliaus įsakymu. Ir, iš esmės, jos buvo verbuojamos į visas prancūzų kolonijas: Luizianą, Santo Domingą ir t.t... Tik jau kažkokios griežtos atrankos, kaip prie pirmos bangos - nebuvo... Buvo atvejų, kai sušlavė Paryžiaus kekšes ir išsiuntė kuo toliau nuo savęs (liudija 1713 m. ir 1743 m. kolonistų administracijos skundai)...

Na ir istorija persipina... Pasikartoja ir persipina...

Romantiškoji ir nusisekusi Kvebeko istorija įgauna keistoką atspalvį. Kažkas panašaus į tas dvi Barletos dvikovas, apie kurias jau rašiau , ir persipina su „Pelikano mergaitėmis“ (Pélican Girls), ir su "Fille à la cassette". Nors angliškai įspūdingiau skamba - „Casquette girl“. Merginos su lagaminėliais. Merginų „komfortui“ istorija. Ir ne retas rašytojas šias skirtingų dešimtmečių istorijas sąmoningai ar nesąmoningai papainioja.

Taigi, „Merginos su lagaminėliais“... Pirmiausiai tai apie tuos „lagaminėlius“ arba kaip originale – „kasetės“: tai medinės stačiakampės dėžutės ar skrynutės, kurias merginoms leido imtis su savimi į kelionę be papildomos priemokos: ten turėjo tilpti visi asmeniniai daiktai, įskaitant rūbus.

Na ir galite įsivaizduoti į krantą, po beveik pusmečio kelionės, beveik, kaip ir triume, į krantą išlipančią tokią merginą? Ir dar kokiam spalvingajame Naujajame Orleane? Karalius juk atsiuntė partiją „sužadėtinių“(!) - susirenka purvina minia ant purvinos krantinės, o ten lieptu (liežuvis nesiverčia tų lentų permestų ant borto vadinti trapu) žemyn lipa dar baisesnės pamėklės, nei jie patys... Išblyškusios, purvinos ir pervargusios moterys... kurios prie krūtinės spaudžią vienintelį savo turtą – mažą į karstelį panašią dėžutę...

Matomai tos dėžutės ir išblyškę veidai pasėjo daugiau mitų, nei koks nors Heraklio žygis...

O čia dar ir užpraeito dešimtmečio legendos apie karaliaus dukras - „Pelikano mergaites“... ir dar nesena istorija su blogai įvykdyta 1721 m. „siunta“ – kai buvo iššluotas vienas iš Paryžiaus viešnamių ir tos „plaštakės“ labai gerai pasitarnavo tolimesniam įspūdžio susiformavimui...

Taaaiiiipp... ir neužmirškim, kad viskas vyksta 1728 m. Naujajame Orleane, kai jau vyravo prancūzų kreolų dauguma, ir rasių katile, kur saulė, karštis ir pelkių tvaikas... Galit įsivaizduoti,kaip tame fone atrodė saulės nemačiusios merginos, kurios kelionės metu beveik neišlindusios ant denio? Naujos legendos gimimo pradžia?
Taip. Ir ne vienos legendos. 

Ir pasakos...

Luiso forto maketas

Tad, kad būtų kiek suprantamiau, grįžkim pora dešimtmečių atgal, kai tokios pačios 28 „karaliaus dukros“ buvo atgabentos 1704 m. laivu „Pelikanas“ į Luiso Fortą (Fort Louis de La Louisiane – nesupainiokit, yra keli to pačio pavadinimo fortai, tame tarpe ir Kanadoje). Iš ties jos buvo dorovingos ir jau atrodė, kad pasikartos Kvebeko istorija, tačiau... Tačiau jos atsivežė „geltonąją karštinę“ ir pagarsėjo kaip liūdnosios „Pelikano merginos“. Epidemija kolonistus ir aplinkinius vietinius indėnus kaip dalgiu iššlavė. Nors, kaip nekeista, dauguma atvykusių merginų – išgyveno. Po Karibus paplito legenda apie „Pelikano merginas“ – merginas, kurios neša ligas ir nelaimes... Bet dar įdomiau, jog oficialiose ataskaitose kalbama, kad jų misija buvo sėkminga – vyrai jų taip norėjo, kad ir namus pastatė, ir sodus užaugino...

Pelikano replika

Štai jums ir toji Naujojo Orleano atmosfera ir „karaliaus dukrų“ reputacija... Tad, net nežiūrint to, kad jos buvo apgyvendintos senajame Uršulos vienuolyne, atiduotos vienuolių globai, rimtai į jas ko gero nežiūrėjo. Čia jau nuomonės išsiskiria: vieni teigia, kad vietiniai vyrai jomis bodėjosi ir atvirai niekino, o kitos, kad kai kurios sėkmingai išteka (gal apie jų vedybas jau buvo suderėta iš anksto? Tikslinė siunta, taip sakant. Visai gali būti)... Kai kas mano, kad tai visgi toji istorija iš piršto laužta ir, vis tik, dauguma Naujojo Orleano senbuvių protėvių yra būtent šios nelaimėlės (ar laimėlės?)...

Na, kaip visuomet - tiesa, matyt – kažkur arčiau viduriuko.

Taigi, aišku tik tiek, kad iš tikro, kai kurios merginos buvo gražintos į Prancūziją, nes būgtai, čia jos buvo skriaudžiamos ir persekiojamos. Kai kurios ištekėjo, o, kai kurios, neištvėrusios klimato ir/ar maisto, ligų - mirė, na ir t.t... Žodžiu - ir vėl Kvebeko sėkmė nepasikartojo... Ir daugiau nė vienoje kolonijoje iki pat Prancūzų revoliucijos (po jos jau valstybės masteliu nebebuvo siunčiamos jokios „sužadėtinės“) nepasikartojo. Vis tik aistringieji Karibai, tai ne šiaurė...

Tad prašom - štai ir legendos apie vampyrus (nei daugiau, nei mažiau) užgimimo pradžia. Ir čia jau be visokių raganų, burtininkų, pelkių monstrų ir vaiduoklių, ir, aišku - Barono Šeštadienio (kreol.: Bawon Sanmdi). Užgimimo laikas neaiškus, tačiau ne tosios, kuria dabar šiurpina turistus vedžiodami juos aplink vienuolyną, o senosios, kuri užmiršta. O ji buvo gana paprastutė (su įvairiom variacijom, be abejo) kuri bylojo, jog jau pirmą naktį visos merginos palikusios savo lagaminėlius, išlėkė pro langus  į "medžioklę" ir nebegrįžo. O toji garsioji, paskutinioji - tai jau užgimė XX a. Ir ne be  Anne Rice (Howard Allen O'Brien, g. 1941 m.) pagalbos. Jos aistringi gerbėjai labai greit užlipo ant suokalbių teorijos ir nusprendė, jog iš tiesų į Naująjį Orleaną buvo tremiami vampyrai iš Senojo Pasaulio. Štai taip. Holivudas, be abejo - neatsiliko (pvz.: „The Originals“, beje ten įkūnytos ar apjungtos kelios Naujojo Orleano legendos ir dar prigraibstyta iš visokių pakampių)...

Kaip skamba ši legenda? Iš esmės nieko ypatingo, jei ją porina gidas dieną ir dar pavargusiu balsu nusilaksčiusiems ir jau nuobodžiauti pradėjusiems turistams. Na, o jei miške, tamsoje, ar prie vienuolyno, arba dar kapinėse (o! Naujojo Orleanos kapinės tiesiog knibždėte knibžda legendomis ir siaubais), tai galbūt skamba ir visai baugiai... Žodžiu, ji prasideda nuo merginų išlipimo iš laivo, kur minia, išvydusi 88 blyškiaveidžių išdžiūvusių moterų, kurios bijo saulės šviesos ir slepiasi po gobtuvais, net šasteli atgal... Šiurpiosios viešnios, kurios nešėsi savo „lagaminukus“, kuriose, matyt, gabeno žemę, kurioje buvo palaidotos (juk vampyrai pririšti prie savo žemės, ar ne?), kad galėtų keliauti. Toliau pasakojama, kad jos buvo apgyvendintos vienuolyno trečiame aukšte. Ir atėjus nakčiai, kai kurios merginos paslaptingai dingo jau po pirmos nakties.

Kaip matote, langinės išties užvertos ;)

Patikrinus jų paliktus lagaminus, pasirodė, jog  jie buvo tušti. Tad klausimas: o kas juose buvo?! O po to prasidėjo dar ir velniava. Naktimis trečiame aukšte nežinia kokios nelabųjų orgijos vyko. Naujajame Orleane pradėjo dinginėti žmonės... O dar kažkokią tai naktį buvo nuplėštos visos kairės trečio aukšto langinės. Žodžiu, vienuolės išsikvietė egzorcistą ir tik po to suremontavo trečio aukšto langines ir, tarsi jį užplombuodamos, daugiau niekad jų nebeatidarė. Vinys, kuriomis užkaltos langinės - pašventintos pačio popiežiaus Vatikane! Bet, visgi, legenda byloja, kad naktį jos pačios atsidaro... ir vampyrai ar nelabieji, ar kokios ten bestijos begyventų - lekia „pasiganyti“. Taigi, o vienuolės bet kokius turistus ir svečius veja lauk. Nieko neįleidžia... Bet juk visada atsiranda drąsuolių, ar ne? Pasak sąmokslo teorijos teoretikų, du paranormalių reiškinių tyrėjai apie 80-tuosius vis tik ten prasmuko ir... ir kitą rytą juos rado šiurpiai sudraskytus! O!

Tiesa? Netiesa? Nežinau. Jums patiems ir spręsti....

Beje, ir tai ne vienintelė Naujojo Orleano vampyrų legenda. Yra dar ir ne tiek istorinė, kiek detektyvinė, bet čia jai ne vieta...

__________________________________

Apžvalga pašvęsta, ne tik Jūsų maloniam laiko praleidimui (labai tikiuosi, kad taip ir buvo, ir ne tuščiai praleidot tą pusvalanduką prie skaityklių), bet ir būsimam „Rakčiaus“ trečiajam pasakojimu...