Lorenzonio ir Kalthofo konstrukcijos šautuvai su šovinių dėtuvėmis...

I dalis.

 Vienas iš pirmųjų pistoletų su šovinių dėtuve – XVII a. vidurys. Ne, tai ne klaida. Ir nereikia įsivaizduoti dabartinio šovinio. Tačiau, pavyzdžiui, jau atsiradus unitariniam šoviniui, pistoletai ir šautuvai su vidinėm dėtuvėm, kaip pavyzdžiui, tas pats garsusis Mauzerio pistoletas, toli gražu nebuvo jokia naujiena. Bet apie viską iš pradžių.

Taigi XVII a. Krūva karų, užkariavimų, neramumų ir maištų... religinių, kolonijinių, lokalių konfliktų ir t.t., ir pan., ir neseniai nugriaudėjęs trisdešimtmetis karas... Prisukama spyna brangi, dagtinės jau atgyveno (nors dar kokiam užkampyje naudojamos), titnaginės dar toli gražu – ne tobulos. Žodžiu, visos Europos meistrai kasosi pakaušius ir bando išgalvoti kokį nors „now-how“... ir dėl šaunykų spynų, ir dėl jų greitošaudos...

Ir štai, kažkuriuo momentu apsireiškia toks Mišelis Lorenzonis (Michele Lorenzoni) iš Florencijos. Sunku pasakyti jo minties polėkį, bet, matomai jis atmetė visokius daugiavamzdžius pyškalus – nes jų pertaisymas ilgas, svoris milžiniškas ir, galutiniame rezultate, pirminis efektyvumas susiveda į nieką... Revolverinės konstrukcijos, vėlgi – iššauni paeiliui kažkiek tai šūvių – o po to ilgai ir nuobodžiai pertaisai, bet... O idėja tiesiog tvyrojo ore: nuo seniausių laikų, net kalavijuose būdavo kameros, tai damos plaukui, tai šventai relikvijai, tai šakutei ar peiliukui, o jau kulkinių arbaletų buožėse visada buvo kamera kulkoms... Vėliau muškietų buožėse taip pat neretai būdavo kamera ir dagčiai, ir kulkai, ir net kokiam įrankėliui (peiliukui, ylai...)...

Ir štai, jis visa tai sujungė į vieną: pistoleto rankenos dalyje padarė dvi kameras: kulkai ir parakui...

Beliko tik suformuoti šovinį... O čia jau elementarioji mechanika: ir o-plia – stovi vidinis dviejų kamerų būgnelis, kurį rankenėlės pagalba pasukus įsiridena šovinys (būtina sąlyga ginklą laikyti nuleidus), o sukant atgal, jis paduodamas į priešvamzdį (šovinio kamerą), laužiant atgal, atseikėjamas parakas, kuris taipogi paduodamas į šovinio kamerą – ir olia-lia! Belieka tik atlaužti gaiduką, pabarstyti parako ant lentynėlės ir...  ir šauti!

Jau vien tai, kas išėjo - parakinio ginklo pertaisymo greitį padidino bent du kartus, jei ne daugiau. Bet genijui to buvo maža! Jis jį pradėjo tobulinti. Na ir išėjo jau dabar žinoma „Michele Lorenzoni“ vardu pavadinta šautuvo konstrukcija. Tik dabar jau rankenos gražinti, kad paduoti paraką – nereikia: ji keliama (laužiama) viršun, paeiliui paduoda kulką ir paraką, ir galiniame taške, jau grįžtant – užbarsto kelis parako grūdelius ant lentynėlės ir, net, atlaužia (pastato į kovinę padėtį gaiduką) ir atidaro parako lentynėlę!.. Šaunam...

Sako, kad pertaisymo greitis padidėjo net daugiau kaip 15 šūvių per minutę... O šaunyko svoris tik nežymiai padidėjęs! Na-na... Gal taip, gal ne... Bet reikalą turim su juoduoju paraku, ar ne? Priklausomai nuo parako kokybės, yra dar toks dalykas kaip suodžiai... Na, bet ne apie tai...vis tiek tai buvo ženklus progresas šautuvams su dėtuvėmis link.

Štai šioje vietoje, tas kas „žaidė“ su muškietomis (lygiavamzdėmis ar graižtvinėmis, ne taip svarbu) ir titnaginiais pistoletais, turėtų paklausti: blyn, kokių galų, velniai rautų, tas šovinys neišrieda iš vamzdžio!!! Juk būtinoji pertaisymo sąlyga laikyti ginklą nuleidus vamzdžiu žemyn! Nei šovinys į kokią popieriaus skiaute neįviniojamas, nei kamštis grūstuvu neįmušamas?!..

Aha... Aš irgi savo laiku uždaviau šį klausimą. Nes, kaip minimum, turėtų būti dar du veiksmai. Bet niekur aprašymuose apie tai nekalbama... O atsakymas gulėjo ant delno, kurio nemačiau nuo pat pradžių: inertinis mąstymas, visgi... matyt... Gaila, dabar šios schemos neradau, bet esmė tame, kad švininė kulka tik šiek tiek, labai nedaug platesnė už vamzdį: tiek, kad užstrigtų jo drūtgalyje, bet ne tiek, kad ten laikytųsi įžiebiant paraką...

Štai taip. Labai sėkminga tiems laikams konstrukcija. Bet, deja, įvairaus plauko kariuomenių apginklavimui ji netiko. Netiko dėl kelių priežasčių: vis tik gamyba reikalavo preciziškumo, o tiems laikams, tai užėmė net ne vieną dieną kol visos detalės priderinamos, prišlifuojamos. Taigi, masinės gamyba skirta kariuomenėms apginkluoti - jau savaime atpuola. Bet tai dar nieko, lyginant, kad dar vakarykščiam padugniei iš lūšnyno, šiandien jau tapus kariu, arba rekrūtui, kuris dar vakar mėžė tvarte mėšlą – išaiškinti visas ginklo subtilybes – buvo neretai net nerealu. O esmė tame, kad tinkamai nesilaikius, kaip dabar vadinama – saugumo technikos – kibirkščiai patekus į parako kamerą, geriausiu atveju šaulys liktų be plaštakos, blogiausiu... na, žūtų...

Bet Mišelis nenusiminė. Jis išgarsėjo: jo ginklai, turintys „Mišelio Lorenzonio“ konstrukciją, buvo geidžiami visoje Europoje - tiek karininkų, tiek diplomatų: taip, taip – o ką dar geriau sugalvosi, kokiam turkų sultonui, kinų mandarinui ar moskovitų carui už tokį elitinį ir egzotinį greitašaudį? Na ir ne tik išgarsėjo – ir praturtėjo. Visgi ir pagal kainą, ir pagal kokybę, aptarnavimą ir kitus parametrus, jis buvo gerokai pranašesnis už konstruktoriaus Kalthoff‘o (realiai išradėjas nežinomas) rinkai pasiūlytą konstrukciją apie 1600-tuosius, bet apie jį kitą kartą (tai svertinio šautuvo pirmtakas).

Žodžiu, jo konstrukcijos pistoletai ir šautuvai (daugiausiai medžiokliniai) tapo elitiniu ir statusiniu ginklu. Leidžiami iki pat XIX a. vidurio.

 Na, bet idėja nežlugusi ir šiandien! Taip, rinkoje yra toks pistoletas, kuris taip ir vadinamas Lorenzo-Girdoni pistoletu. Foto pateikiu. Kartu su schema. Jutube yra ir kaip jis veikia...

P.S. Beje, vamzdis dažniausiai nusisuka (nusiima), rankenėlė (svirtis), kai kuriuose varinatuose - taipogi. 

II dalis.

Vis tik šautuvų su dėtuvėmis priešistorės apžvalga nebūtų pilna be Kalthoff'o konstrukcijos šautuvo. Už  Lorenzonio konstrukciją jis buvo ženkliai sudėtingesnis ir brangesnis, nors ir atsirado kažkiek ankščiau. Tačiau jo "kaprizingumas" ir kaina, matomai nulėmė, kad apie jį gerokai anksčiau ir pamiršo...

Taigi Jūsų dėmesiui - XVII a. Kalthoff'o konstrukcijos šautuvas. Bet, ne, iš tiesų, ši konstrukcija visiškai ne jo. Tikrasis išradėjas nežinomas, tačiau, Kalthofas (Herman Kolthoff (1540-1610)) būdamas itin garsus ginklininkas ir garsių metalurgų, ir ginklininkų dinastijos pradininkas, su savo sūnumis jų prigamino ganėtinai daug, tad ši pavardė šiai konstrukcijai ir prilipo. Iš esmės, tai šautuvas (muškieta) su įkonstruota šovinio formavimo dėtuve, kuris šovinį suformuoja atlaužiamu svertiniu pertaisymu - garsiojo Volcanic'o (1855) ir, vėliau - legendinio Winchester'io (1866) prototipas.
Pirmos žinios apie šią konstrukciją siekia 1600 metus, muziejuose, saugomi ir laikomi panašiai nuo XVII a. vidurio išlikę pavyzdžiai.

Kaip persitaiso? Šautuvas turi dvi kameras: kulkai ir parakui. Kulkos po vamzdžiu - apsode, parakas po spyna (vėliau - buožėje abu). Pakeliamas vamzdžiu aukštyn. Apatinė nuleistuko apsauga, tuo pačiu ir svertis, ją atlaužiant (pastumiama į šoną), į girną panašus ratukas paima kulką, besisukant tam ratukui įmeta į kulkos lizdą, paskui, jau grįžtant, ratukas dar sukasi, paima parako saiką ir atsistojus svirčiai į savo vietą, parakas stovi užrakintas (toje pačioje ratuko kameroje) už šovinio. Belieka užbarstyti parako ant lentynėlės ir šauti.

Pirmieji variantai buvo su prisukama (ratukine) spyna - vėliau - titnaginiai. Kai kurie turėjo tris kameras - trečioji skirta pabarstyti parakui ant lentynėlės. Kai kurie meistrai ir kulkinę ir parakinę dėjo į buožę. Entuziastai skaičiuoja, kad per minutę galėjo iššauti 50(!) kartų, bet realiai visi egzemplioriai varijuoja apie 6-15 užtaisų. Taip, kad teorija yra teorija. Teigiama, kad kažkur ir kažkas (lygtais Ermitaže, gal Maskvos arsenale?) saugo variantą su 30 užtaisų (ir parakas ir kulka buožėje)...

Visi šautuvai ant tiek turėjo būti preciziškai padaryti, kad netiko masiškam "štampavimui". Tačiau buvo geidžiami. Taip jie tapo elitiniais šautuvais... Pagrindinis minusas, kad labai buvo jautrūs parako kokybei ir jo drėgmei. Bet koks meistras (kalvis) ar auksarankis jau jo negalėjo suremontuoti. Išlikusius variantus skaičiuoja ant pirštų... Ai, beje, kadangi jie jau buvo elitiniai, tai neretai jie, kartu buvo ir graižtviniai... Taip, be kita ko nuo XVII a. graižtvinė muškieta nebebuvo jokia egzotika (vien tokio meistro Kleto manufaktūra Zulos ( Suhl, vokietija) manufaktūroje per metus tokių vamzdžių pagamindavo daugiau kaip 6000...).