Kapitonas Etajus. Nina. Kolumbas.

 

Apie jūras... Šiaurės pasatus ar Vandenynų upes... sroves..

Tiems, kas jau perskaitė „Dausose mūsų dar palauks. Šiaurės pasatas“ ir „Santjago Alemanas“ , jei nepraleidinėjo mažųjų paaiškinimų, nepasakysiu kažko naujo, nors skaitovas bent jau galės pasimėgauti nuotraukomis, kurių nebuvo nei romano juodraščiuose, nei galutinėje versijoje.

Tad, kaip jau supratote - truputį apie didžiuosius atradimus, ir Naująjį Pasaulį...

Kolumbą?..

Ne-ne, ne apie Kolumbą, o apie Kapitoną Etajų... 

Apie naujuosius laikus – XX a. vidurį.

Žodžiu, gyveno toksai nenuorama ispanų istorikas-rekonstruktorius ir jūreivis Karlosas Eitajo iš Navaros (Carlos Etayo Elizondo, 1921-2006, žinomas dar kaip „Capitán Etayo“). Jis, dar gūdžiaisiai pasaulį drebinusiais 1941 m,  Kadise baigė Karinių jūrų laivyno akademiją (?) tradiciškai su leitenanto (jūr. „grado de teniente“) laipsniu. Buvo įgulos vadas patruliniame laive ir t.t... Žodžiu, normaliai draugavo su jūra, bet 1957 m. išėjo į atsargą ir paliko karinį jūrų laivyną. Pasak biografų, tai padaryti jį paskatino žinia iš Dominikos Respublikos, jog ji užsimojusi finansuoti Kolumbo flotilės laivų replikų statymą ir žygio per Atlantą pakartojimą. Bet, kaip ten bebūtų, jis su bendraminčiais ir būsimais bendražygiais karštai ėmėsi šios rekonstrukcijos... Pasistūmėjo visai neblogai, tačiau Dominikoje kažkas tokio įvyko, jog jie tą projektą užšaldė... Paaiškėjo, jog finansavimo nebus.

Bet gniūžtė jau buvo numesta... Užsispyrę entuziastai dirbo toliau...

 Nevarginsiu detalėmis susijusiomis ir su finansavimu, ir su laivų statyklom, ir net su jau nuleisto laivo bandymais ... Nebent tik tiek, jog karavelę jie pastatė pagal įvairiuose archyvuose sugraibštytus Kolumbo karavelės „Ninos“ (Kolumbas ją pervadino iš „Santa Clara“) brėžinius. Bet jų buvo per maža, tačiau Portugalijoje dar buvo išlikę tokio tipo laivų pavyzdžių. Nes iš esmės XV a. pabaigos karavelės, tokios, kaip „Nina“, tai tik gerokai peraugusi didelė-milžiniška Viduržemio jūros žvejų valtis su mišriu takelažu. Dažniausiai jos buvo su lotyniškomis burėmis, tačiau Kolumbas, plaukiant vandenynu, takelažą perdirbo ir pastatė stačiakampes bures, nes nuo Tenerifės vyravo pastovus pasatas (prie Portugalijos ir Ispanijos krantų jos buvo su lotyniškom burėm). Štai šis vaizdelis ir tapo kanoniniu. Taigi, kapitonas Etajus pasistatė beveik tikslią „Ninos“ kopiją - „Nina-2“ (apie tonažus ir konstrukcijas, tai labai plati ir kita tema). Rašau „beveik“, kadangi antroji „Nina“ buvo kiek mažesnė už savo pirmtakę (vėliau, 1965 m. didesnę, bet apie ją kiek žemiau).

Na ir, pažymėtina, jog skirtingai nuo šiems laikams visokių saugumų reikalavimų dėl kurių replikos dažniausiai neatitinka savo pirmtakų, nes negautų jokių leidimų keliauti jūromis, navigacijai Etajo komanda naudojo tik Kolumbo epochos prietaisus! Net smėlio laikrodį ir astroliabiją, kurią pasiskolino iš muziejaus ir rengėsi tais pačiais rūbais, ir naudojo tą patį maistą. Taip, tais laikais, ačiū Dievui (ar Dievams?) dar nebuvo visų tų drakoniškų saugumo reikalavimų tiek jūroje, tiek ore. Tad, žygis, iš esmės, iš ties buvo beprotiškai drastiškas ir iš esmės atitiko „kolumbietiškas“ sąlygas (atkreipkite į tai dėmesį).

Ekspedicija įvyko 1962 metais: prasidėjo rugsėjo 19 ir baigėsi gruodžio 24 d. ir „Nina“-2 pasiekė San Salvadoro salą...

Dėl tokių laivų valdymo patirties stokos ir laivo gedimų, ši kelionė archajiškomis priemonėmis užtruko net 75 dienas (!), kai Kolumbo ekspedicija per Atlantą į Naująjį Pasaulį – tik 33 dienas! Tai yra net gerokai dvigubai daugiau. Bet ištvėrė. Kelionės metu vaisiai drėgname ore labai greitai pradėjo gesti, o miltuose ir grūduose neužilgo atsirado kirminai (kaip ir liudija visokiausi anų laikų užrašai – išbarškinti iš sausuolio kirminą – buvo norma). Tad, jau įpusėjus ekspedicijai, visi dalyviai badavo ir pasiekę tikslą buvo prie išsekimo ribos. Negana to, į patį uostą juos turėjo nubuksiruoti (ar reikėjo nuirkluoti – taip - mažesnėse karavelėse buvo galima statyti irklus), nes turimomis priemonėmis, nuburiuoti įgulai vis tik nepavyko.

Ir, nežiūrint to – ekspedicija buvo sėkminga. Ekspedicijos nariai pripažino, jog šis laivas iš ties buvo sunkiai valdomas ir jiems labai trūko Kolumbo epochos jūreivių įgūdžių...

Taigi, Kapitonas Etajus buvo apdovanotas 1kl. Karinių jūrų pajėgų kryžiui ir tapo Izabelės Katalikės Ordino kavalieriumi (la Cruz del Mérito Naval de 1.ª Clase y el título de comendador de la Orden de Isabel la Católica)...

Tai buvo ne paskutinė Kapitono Etajaus rekonstrukcija... Buvo dar kelios sėkmingos, bet nesusijusios su Kolumbu. Na, o dėl Kolumbo, tai... Būdamas 71-nerių (1992 m.), narsusis rekonstruktorius sugebėjo pastatyti ir „Nina III“. Ji pastatyta Kolumbo 500 metų pažymėjimui, bet šį kartą jis buvo ne itin patenkintas nei laivu, nei plaukiojimu, nei ekspedicija. Pasak jo, laivas buvo gerokai geresnis, puikesnis ir nuostabesnis, bet Kapitonui jis nepatiko - jis į jį žiūrėjo su ironija –skeptiškai. Jis šios kelionės net nelaikė  žygiu ar ekspedicija, jis net nemanė, jog tai kažkas ypatingo, nors žiniasklaida pūtė fanfarus. Ir visa tai dėl labai paprastos priežasties -  naujoji „Nina“ jau buvo „prifarširuota“ naujamadiška įranga, navigaciniais prietaisais, saugumo priemonėmis ir visokiais kitokiais patogumais; turėjo net variklį ir, be visa ko – jai net trūko stabilumo – tai jau nebuvo laivas, kuris pakartojo Kolumbo laikmečio žygį. Tai tebuvo pramoginis 500-šimtmečio paminėjimo pasiplaukiojimas - taip sakant – „uždėti varnelę“...

P.S. Na ir pabaigai dar nedidelė įdomybė. Nors kapitono Etajaus žygis (ir kiti žygiai) ir užčiaupė visokio plauko skeptikus, žinant tų laikų Ispanijos politinę padėtį, žygio garsas nenuriedėjo plačiai per pasaulį. Tarkim, taip, kaip, kad prokumunistinio (socialistinio) Turo Hejerdalo ekspedicijos. Neįskaitant Ispanijos, daugiausiai apie jį rašė prancūzų ir lotyniškosios Karibų valstybės, tuo tarpu kokioje JAV, UK ar savoke, arba nieko nebuvo arba tik, kaip tarp kitko... Be abejo siaurame rate apie šią ekspediciją žinojo, bet bendrai paėmus – ignoravimas.

 

 

 

Arabų laivai "dhow". Davai

 

Arabų laivas - „Dhow“, „Dāwa“ – -bet apie tai kiek žemiau. O taisyklingai – arabiškas laivas ar arbų laivas, ir net ne laivas, o visa plejada laivų tipų pasislėpusių po tuo žodžiu. Toliau, jei leisite, tiesiog „davas“ – pagal arabišką transkripciją (arabiška transkripcija kažkaip geriau tariasi).

 

Po šiuo žodžiu, kaip jau supratote bendriniu, slypi laivai – nuo valčių, krovininių, turistinių iki tolimojo plaukiojimo burlaivių, kurie skrodžia skersai-išilgai ne tik Raudonąją jūrą, bet ir Indijos vandenyną, nuo Afrikos iki Indijos. Ir netgi didžiuosiuose Afrikos ežeruose! Nuo pačių senoviškiausių iki naujausių. Ir tai, toli gražu – nebūtinai burlaivis.

 

Šiai dienai, ko gero visos šių laivų statybos tradicijos geriausiai išsaugotos Omane. Ten, uostuose, marinose, šalia prabangių jachtų galima išvysti spiečių burlaivių stiebų ar įvairiausių plūduriuojančių laivukų valčių ir laivų. Nuo žvejybinių iki turistus viliojančių margai išdažytų beskonybių.

Taigi. Davas. Tradiciškai tai laivas, kuris nuo kylio iki denio ir stiebo pastatymo – rankų darbas. Dabar jau aišku naudojami ir pjūklai, ir vinys ir t.t... Progresas, vis tik, bet senaisiais laikais (kurie buvo dar visai neseni) vietoje vinių buvo naudojamos kokoso pluošto virvės – korpuso lentos buvo tarsi susiūtos. Tokie laivai, pasak aprašymų ir liudijimų, plaukiojo dar XX a. pradžioje - net 40 ir 60 tonų! O toks korpuso „siuvimas“ – mena dar senovės Egipto laikus.

Taigi, ir dar viena burinio davo ypatybė – dažniausiai (beveik visada) naudojama trikampė arba trapecinė burė (nepainioti su lotyniška, nors ji irgi naudojama). Be abejo, dabar jau į davus statomi ir varikliai. Turistiniai iš vis neretai turi stiebus, tik kaip puošmeną ir nenešančius jokios praktinės naudos. O šiaip tai labai įdomus laivas – plaukiant su tipišku „davu“, jis kažkiek primena mūsų žvejybinę dorę. Pakrančių laivų grimzlė neretai nedidelė ir kai nepakrautas, jis net ramiame vandenyje gerokai siūbuoja. Tad jautresniems turistams, ne jūržmogiams – tai reiktų žinoti ir atidžiau rinktis laivą kuriuo judėsite į kokią nors pakrančių ekskursiją.

Kada atsirado davai, niekas jau nežino, bet manoma, kad kokie 700-600 pr. Kr. g. Ir į Arabų pusiasalį atkeliavo iš Indijos. Štai su tokiu davu, skirtu prekybai (veikiausiai Baghlah‘as ar baggarah‘as – apie juos kiek žemiau) ir plaukiojo Sinbadas Jūreivis... Apie davus jau rašė ir senovės graikai, ir romėnai – davų vystymasis ėjo kiek kitokiu keliu, nei laivų statyba Tolimuosiuose Rytuose (pradedant Kinijos jūra) ar Europoje ir, net Viduržemio jūros pakrantėse. Tad iš karto pasakytina, jog nei su kokiais berberų laivais (pvz. galerom ar feliūgom), kad nieko bendro, kaip ir su džonkomis, nors kai kada painiavos literatūroje būna! Džonkos - tai visai kito tipo laivų plejada. Beje, ko gero toks mišrus davo ir džonkos laivo tipas būtų malajų pinas (pinis) ar bedoras (bedor)

Ir dar įdomus dalykas – davų statyba pastoviai vystėsi – nestovėjo vietoje. Nenustebkit – statytojai, vedantieji meistrai – buvo laikomi menininkais (arba jiems prilyginti)! Perėmė netgi nemažai europietiškos laivų statytojų patirties. Pavyzdžiui sambuk‘as – vos ne visiškai 1:1 Viduržemio karavelė – tai yra - peraugusi žvejų valtis: nuo kilio iki lentų suleidimo. Galima tiesiog imti ir bandyti rekonstruoti kokią nors Vasko de Gamos laivioką. Stačiakampis laivagalis, taip taip pat europiečių įtaka. Senoviniai davai dažniausiai buvo siaurėjantys.

Na, o mediena, pavyzdžiui Omane – dažnai naudojama indiška - palmės ir net akacijos... Aišku Afrikos rytinėse pakrantėse ir vietinė.

Na, bendrai paėmus, apie kiekvieną davų plejedos laivą galima parašyti po didžiausią apžvalgą, o aš tik perbėgsiu per pačius populiariausius davų tipus. Tik prieš tai atkreipsiu esminį skirtumą nuo europietiškų laivų tipų klasifikacijos: o pagrindinė esmė ta, kad europiečiai burlaivius klasifikavo pagal bures ir takelažą, o arabai pagal laivo korpusą... Tad, tiesioginis vertimas ar tapatinimas su europietiška klasifikacija – tiesiog negalimas. Nors grožinėje literatūroje (ir ne tik), bando anglišką sąvoką „dhow“ versti į brigą ar škuną, ar dar kokį mažesnio europietiško tipo laivą ir tai visiškai neatitinką jokios prasmės. Tad sutikę kur parašymą, jog arabai ar vakarų indai kur nors lakioja su škuna ar brigu, ar kokia brigantina – būkit tikri – tai tiesiog vienoks ar kitoks vertalas iš „dhow“. Po tuo veikiausiai slypi arabiškas laivas.

Beje, žodžio „dhow“ patys arabai nenaudojo, tai anglų išmislas – tai žodis, kurį laivams apibūdinti naudojo bantai (swahili arba Suahili kalbinė grupė). Arabiškai laivas: safīna, qārib ir markab. Kaip vienu seniausiu šaltiniu galime remtis Koranu (dėl laivo tipo). Pavyzdžiui, Nojaus laivas buvo vadinamas Nojaus safina. Gārib/qawārib ir markab - turimas galvoje transportinis laivas. Dabar paskutinysis dažniausiai tai valtis, kateris ir pan.

Taigi:

1. Baghlah arba baggarah – mulas arba jautis(karvė). Transporteris – krovininių pervežimams skirti laivai (Indijoje – pattamar). Didelio tonažo, didelė grimzda. Lėti.

2. Barijah – pirmų dviejų mažasis brolis – smulkus pakrančių artojas;

3. Battil – kaip ir pirmi du, kaip ir patamaras, bet jų išskirtinis bruožas, kad trikampei burei turi labai ilgą skersinę rėją, o stiebo viršūnėje yra masyvus bumbulas (takelažo įrangos dalis) Greitaeigis toks rytietiškas kliperis. Labai dažnai sutinkamas Kuveite ir Indijoje – toks rytietiškas simbolis;

4. Badan (Beden-safar) – batilo mažasis broliukas – žvejybinis toks pakrančių naršytojas.

5. Dhangi arba Boum – irgi kažkas panašaus batilą, bet jau jo korpusas ganėtinai aštrokas, smailėjantis. Neretai su paaukštintais bortais.

6. Kotiya – tipiškas davas, kaip pirmi du, bet su iškilia raižyta,  ornamentuota nosimi. Tik ne koks slibinas, o dažniausiai ji užsukta kaip kriauklė, kaip arkliukas ar akies simbolis. Viduryje gali būti dar koks ornamentas. Dabar jau retas, iš neatmenamų laikų glūdumos atėjusi puošmena su paslėpta, be abejo, sakraline potekste.

7. Jihazi ir jelbut – iš esmės, tai mums gerai žinomas jalas. Beje, net ir korpuso lentos dažnai užleistos viena ant kitos. Žvejybiniai arba netolimiems plaukiojimams skirti burlaiviukai (galimi ir irklai). Čia jau grynai europiečių/šiauriečių užvežtos jūrinės valties palikuonis arba tiesiog jalas.

8. Sambuk – jau kaip ir rašiau. Ko gero mūsų akiai geriausiai atrodantis davas.

9. Na ir dar krūvelė visokiausių pavadinimų ir užvadinimų persimaišiusių su arabų, persų ir hindi kalbomis ar šiaip, margaspalviu pakarančių slengu...

Beje, mišrių  davų tipų irgi pilna. Tai ne baigtinis sąrašas.