97 šventieji kalavijai...
palaiminti ašmenys...
Ne, nepasigirdo. Tai realybė. Nedaug jų išliko, o žiūrint į dabartinį pontifiką, kažkaip nesitiki, jog jų bus
100 (ar daugiau)...
Taip, kaba apie popiežiaus
palaimintus kalavijus. Ne-ne, ne apie tuos, kuriuos masiškai laimino kartu su
kariais prieš žygį ar kovą, o apie tuos, kuriuos jie asmeniškai dovanojo
Tikėjimui, Romai ir popiežiui nusipelniusiems valstybių veikėjams... Beje, 7 iš
jų gavo LDK valdovai pradedant nuo 1432 m. iki 1726 m. (tame tarpe ir garsusis
Sobieskis).
Lotyniškai šie kalavijai buvo
vadinami „ensis benedictus“, itališkai - stocco
benedetto arba stocco pontificio. Kodėl pridėjau itališką pavadinimą? Tik dėl to, kad dėl jų
“palaiminto/švento” kalavijo sinonimu tapo ir paprasčiausias pavadinimas - “popiežiaus
kalavijas”. Beje, kartu su kalaviju buvo įteikiama ir popiežiaus kepurė: lot. -
pileus arba capellus, arba it.: - berrettone pontificio arba berrettone ducale. Bet apie ją nekalbėsiu (foto ji gerai matoma - forma nesikeitė).
Taigi,
tiesą pasakius, tas duotas skaičius „97“, yra tik apie žinomus žmones, kuriems jie buvo įteikti ir šis skaičius labai sąlyginis - būta ir tokių, kuriuos
išdovanojo ir niekas jų neužfiksavo. Vatikano buhalteriai ir finansinėse knygose
jų apskaitą pradėjo vesti ganėtinai vėlai – nuo XIV a. pirmos pusės – 1357 m.
Nors yra duomenų, kurie prilyginami pasakoms legendoms, jog pirmasis
popiežiaus kalavijas buvo dovanotas frankų karaliui Pepinui Trumpajam (714-768)
758 m. (dovanotas popiežiaus Pauliaus I
(700-767). Įdomu tai, kad netgi pagal netiesioginius liudijimus škotų karaliui Viljamui
Macenrikui (Uilliam mac
Eanric, 1142 –
1214) 1202 m. įteiktas kalavijas, kai kurių istorikų taip pat laikomas tik gražia
legenda, nors skaičiavimas pradedamas būtent nuo jo.
Žodžiu,
kiek kainavo ar galėjo kainuoti štai toks „palaimintas“ kalavijas – nuo
popiežiaus Martyno V (1369-1431) nebėra jokia paslaptis. Tik problema tame, jog
pinigų vertę, pagal šios dienos prizmę - labai sunku įvertinti – perkamoji galia ir pirkimo prioritetai pernelyg
labai skiriasi. Na, bet vis dėl to: pats kalavijas, diržas ir makštys -
vidutiniškai apie 180 auksinių Florencijos florinų (+kepurė dar 55 florinai) –
priklausomai nuo laikmečio, įvairiais skaičiavimais – apie 0,64-0,7 kg gryno
aukso. Patikėkit – tai labai prabangi dovana – įvairiais skaičiavimais
paprasčiausias kalavijas kainavo nuo 0,5 sidabro svaro, o jau labai prabangus apie
1,6 svaro sidabru, kai popiežiaus kalavijas – jau daugiau nei 2 aukso svarus...
Palyginimui – kilmingas riteris samdinys Anglijoje 14-15 a. galėjo būti
nusamdytas už 4 sidabro šilingus, tai yra, kad gautų svarą, jam reikėjo ištarnauti 5
dienas: neuždirbtų, o gautų – nes jam dar reikėjo išlaikyti ir tarnus, ir žirgą,
ir ginklus, ir t.t... Kaip pavyzdžiui – 1 šilingas pažui/ginklanešiui (jei
kilmingi), 0,25 tarnui ar lankininkui (už dieną)... Žodžiu, riteriui užsidirbti savo kalavijui
nebuvo taip paprasta... (palyginimui geras meistras mūrininkas sidabro svarą
galėjo uždirbti per 7 dienas (ir iš jų reikėjo išlaikyti šeimą, namus ir t.t.).
 |
| Sobieskiui įteiktas |
Ne, jie neturėjo tokio statuso,
kaip tarkim, koks Aukso vilnos ar Mėlynojo raiščio ordinas – tai labiau brangus
ir prabangus dėmesio ženklas, politinis įrankis.
Dabar jau sunku pasakyti, kaip
atrodė pirmieji pontifikų dovanoti kalavijai, tačiau nuo XV a. tai nebuvo kovai
ar karui skirtas įrankis – jie jau buvo stilizuoti, paradiniai ir ceremonialiniai.
Be proto brangūs ir ištaigingi. Ir ilgi! Apie 2 metrus ilgio, įskaitant rankeną.
Būdavo, kad monetose monarchai vaizduojami būtent su šiais kalavijais (bent
jau kalima bandyti spėti, kad vaizduojant jie ir turėti galvoje) – todėl, kai kada, monarchų rankose
laikomi vienrankiai kalavijai atrodo neproporcingai ir nelogiškai ilgi...
Lotyniškai šie kalavijai buvo
vadinami „ensis benedictus“, itališkai - stocco
benedetto arba stocco pontificio. Kodėl pridėjau itališką pavadinimą? Tik dėl to, kad dėl jų
“palaiminto/švento” kalavijo sinonimu tapo ir paprasčiausias pavadinimas - “popiežiaus
kalavijas”. Beje, kartu su kalaviju buvo įteikiama ir popiežiaus kepurė: lot. -
pileus arba capellus, arba it.: - berrettone pontificio arba berrettone ducale. Bet apie ją nekalbėsiu (foto ji gerai matoma - forma nesikeitė).
Taigi,
tiesą pasakius, tas duotas skaičius „97“, yra tik apie žinomus žmones, kuriems jie buvo įteikti ir šis skaičius labai sąlyginis - būta ir tokių, kuriuos
išdovanojo ir niekas jų neužfiksavo. Vatikano buhalteriai ir finansinėse knygose
jų apskaitą pradėjo vesti ganėtinai vėlai – nuo XIV a. pirmos pusės – 1357 m.
Nors yra duomenų, kurie prilyginami pasakoms legendoms, jog pirmasis
popiežiaus kalavijas buvo dovanotas frankų karaliui Pepinui Trumpajam (714-768)
758 m. (dovanotas popiežiaus Pauliaus I
(700-767). Įdomu tai, kad netgi pagal netiesioginius liudijimus škotų karaliui Viljamui
Macenrikui (Uilliam mac
Eanric, 1142 –
1214) 1202 m. įteiktas kalavijas, kai kurių istorikų taip pat laikomas tik gražia
legenda, nors skaičiavimas pradedamas būtent nuo jo. 
Žodžiu,
kiek kainavo ar galėjo kainuoti štai toks „palaimintas“ kalavijas – nuo
popiežiaus Martyno V (1369-1431) nebėra jokia paslaptis. Tik problema tame, jog
pinigų vertę, pagal šios dienos prizmę - labai sunku įvertinti – perkamoji galia ir pirkimo prioritetai pernelyg
labai skiriasi. Na, bet vis dėl to: pats kalavijas, diržas ir makštys -
vidutiniškai apie 180 auksinių Florencijos florinų (+kepurė dar 55 florinai) –
priklausomai nuo laikmečio, įvairiais skaičiavimais – apie 0,64-0,7 kg gryno
aukso. Patikėkit – tai labai prabangi dovana – įvairiais skaičiavimais
paprasčiausias kalavijas kainavo nuo 0,5 sidabro svaro, o jau labai prabangus apie
1,6 svaro sidabru, kai popiežiaus kalavijas – jau daugiau nei 2 aukso svarus...
Palyginimui – kilmingas riteris samdinys Anglijoje 14-15 a. galėjo būti
nusamdytas už 4 sidabro šilingus, tai yra, kad gautų svarą, jam reikėjo ištarnauti 5
dienas: neuždirbtų, o gautų – nes jam dar reikėjo išlaikyti ir tarnus, ir žirgą,
ir ginklus, ir t.t... Kaip pavyzdžiui – 1 šilingas pažui/ginklanešiui (jei
kilmingi), 0,25 tarnui ar lankininkui (už dieną)... Žodžiu, riteriui užsidirbti savo kalavijui
nebuvo taip paprasta... (palyginimui geras meistras mūrininkas sidabro svarą
galėjo uždirbti per 7 dienas (ir iš jų reikėjo išlaikyti šeimą, namus ir t.t.).
Bet
grįžkim prie mūsų temos. Jeigu iki XV a. popiežiaus kalaviją (kiek jie tuomet
kainavo ir kiek prabangūs – neaišku) galėjo gauti bet koks žinomas didikas
atvykęs Kalėdoms į Romą, tai pamažėle ši tradicija pasikeitė ir jis būdavo jau
įteikinėjamas tik nusipelniusiems Tikėjimui ir Romai.
Mums jau
žinomi ceremoniniai popiežių kalavijai tradiciškai buvo dvirankiai, apie 2 ir
daugiau metrus, rankena sidabrinė, inkrustuota auksu. Buoželė papuošta
popiežiaus herbu. Patys ašmenys dažniausiai graviruoti ir puošti įvairiausiom
inkrustacijom, graviūrom bei per ašmenis išilgai einančio popiežiaus vardu ir
data, kada jis (kalavijas) buvo pašventintas. Pridedamos makštys ir diržas, taip
put buvo neįtikėtinai prabangiai išpuošti, įskatant auksą, sidabrą,
brangakmenius ir brangias (tiems laikams) medžiagas. Be abejo – kur tik
įmanoma, dažnai neapseidavo be pontifiko herbo. Pačio gavėjo vardas niekada
nebuvo graviruojamas ar įrašomas. Filosofija buvo tokia, jog
tikrasis tikėjimo gynėjas yra popiežius, o kalaviją laikantis tai tik
ginkluota pontifiko ranka.
Prie
viso to reikia pridėti, jog tame, kad popiežiai dovanojo kalavijus - nėra nieko
keisto – ši tradicija sietina su Švento Petro kalaviju, kuriuo jis bandė
apginti Jėzų...
Tad...
Kaip ten bebūtų, dabar yra žinomi,
tiksliau išlikę tik 20 XV-XVI a. tokių kalavijų. Tik deja, ne visi geros
būklės, be diržų, be rankenų (jos, kaip brangiausia dalis) ir be makštų... Su kartu dovanotomis kelurėmis/kepaliušais
– situacija dar blogesnė – juolab, kad jos ne visada lydėdavo kalaviją...
Na ir tradicijos. Šventinamas
kalavijas būdavo prieš rytines Kalėdines mišias, pačio popiežiaus. Pati
ceremonija niekuo neypatinga ir labai trumpa (malda, pakrapijimas ir t.t.). Kai
kada ji vykdavo tiesiog kurioje nors popiežiaus rūmų koplyčioje arba Šv.Petro bazilikos
zakristijoje. Jei šioje ceremonijoje dalyvaudavo asmuo, kuriam turėjo būti
įteikiamas kalavijas, jis turėjo būti apsigaubęs balta mantija. Šis "laimingasis", priėmęs dovaną,
kepurę užsidėdavo, kalaviją paimdavo į rankas ir bučiuodavo popiežiui ranką
bei, kaip paklusnumo ir atsidavimo simbolį, jam įteikdavo šlepetę/batelį. Po to,
jis, prisijungdavo prie popiežiaus svitos visai ceremonijai.
Tačiau tuo viskas nesibaigdavo –
Kalėdinių rytinių pamaldų metu, priklausomai nuo kilmės (kunigaikštis, princas ar
karalius/imperatorius) turėjo nusiimti dovanotą kepaliušą (paduodavo tarnui),
išsitraukti kalaviją ir tris kartus suduoti juo į žemę (pabaksnoti smaigaliu), o po
to tris kartus perskrosti orą (sumojuoti) ir įdėti jį atgal į makštis. Po šio veiksmo privalėjo
sugiedoti Šv. Leono 5 psalmę (imperatoriai 7, kuri jiems buvo tinkamesnė). Na, o pasibaigus mišioms, atsisveikindavo su popiežiu ir iškilmingoje/pompastiškoje
procesijoje, lydimas svitos iš pasiuntinių, draugų, bendražygių ir kardinolų,
per visą Romą išdidžiai grįždavo į savo rezidenciją.
 |
| 1330 m. dovanota Jono XXII Rudolph'ui III iš Nidau, Neuchâtel grafo |
Jei asmens, kuriam turėjo būti
įteikiamas apdovanojimas, nebūdavo, kalavijas (ir kepaliušas) buvo nešamas iki
Bazilikos paskui kryžių ir padedamas šalia altoriaus apaštalų pusėje. Vėliau,
tradiciškai jau pavasarį, buvo siunčiamas pasiuntinys (patikėtinis/atstovas –
emisaras) pas asmenį, kuriam turėjo būti įteikiamas kalavijas (ir kepurė). Na,
o ten jau tradicija analogiška popiežiaus Auksinės Rožės (lot. rosa aurea) įteikimo ceremonijai.
Bet ši ceremonija, kaip ir auksinė Rožė - tai jau kita tema. Beje, Auksinės Rožės tradicija, galimai, net dar senesnė,
nei pašventintojo kalavijo... Bet apie tai jau kada nors...
Na ir sąrašiukas, jei kam įdomu.
Nebaigtinis, o vardai angliškoje transkripcijoje. Labai patingėjau versti, bet
manau suprantami.
Popiežius
|
Kalavijo šventinimo metai
(dažnai sutampa su įteikimo) |
Apdovanotasis
|
|
Innocent III
|
1202
|
William the Lion, king of Scots
|
|
Innocent III
|
1204
|
Peter II, king of Aragon
|
|
Clement VI
|
1347
|
Charles IV, emperor of the Holy Roman Empire
|
|
Urban V
|
1365
|
Louis I, duke of Anjou
|
|
Urban V
|
1366
|
John I, count of Armagnac
|
|
Gregory XI
|
1371
|
Louis I, duke of Anjou (again)
|
|
Urban VI
|
1386
|
Fortiguerra Fortiguerri, gonfaloniere of the
Republic of Lucca
|
|
Martin V
|
1419
|
Charles, dauphin of France (future King Charles VII)
|
|
Martin V
|
1422
|
Louis III, king of Naples
|
|
Eugene IV
|
1432
|
Vladislaus II Jagiełło, king of Poland
|
|
Eugene IV
|
1434
|
Republic of Florence
|
|
Eugene IV
|
Vladislaus III, king of Poland and Hungary
|
||
Eugene IV
|
1446
|
John II, king of Castile
|
|
Nicholas V
|
1449
|
Francesco Foscari, doge of Venice
|
|
Nicholas V
|
1450
|
Albert VI, archduke of Austria
|
|
Nicholas V
|
Count of Sant'Angelo, ambassador of Naples
|
||
Nicholas V
|
1454
|
Ludovico Bentivoglio, ambassador of Bologna
|
|
Calixtus III
|
1456
|
Charles VII, king of France
|
|
Calixtus III
|
1457
|
Henry IV, king of Castile
|
|
Pius II
|
1458
|
Frederick III, emperor of the Holy Roman Empire
|
|
Pius II
|
1459
|
Albert III Achilles, margrave of Brandenburg-Ansbach
|
|
Pius II
|
1460
|
Philip the Good, duke of Burgundy
|
|
Pius II
|
1461
|
Louis XI, king of France
|
|
Pius II
|
1462
|
Cristoforo Moro, doge of Venice
|
|
Pius II
|
1466
|
Skanderbeg, lord of Albania
|
|
Paul II
|
1467 or 1469
|
Henry IV, king of Castile
|
|
Paul II
|
1468
|
Frederick III, emperor of the Holy Roman Empire
|
|
Paul II
|
1470
|
Matthias Corvinus, king of Hungary
|
|
Paul II
|
Borso d'Este, duke of Ferrara
|
||
Sixtus IV
|
1474
|
Philibert I, duke of Savoy
|
|
Sixtus IV
|
1477
|
Alfonso, duke of Calabria (future King Alfonso II of
Naples)
|
|
Sixtus IV
|
1480
|
Federico da Montefeltro, duke of Urbino
|
|
Sixtus IV
|
1481
|
Edward IV, king of England
|
|
Sixtus IV
|
1482
|
Alfonso, duke of Calabria (future King Alfonso II of
Naples, again)
|
|
Innocent VIII
|
1484
|
Francesco of Aragon, ambassador of Naples
|
|
Innocent VIII
|
Between 1484 and 1492
|
Ferdinand II, king of Aragon
|
|
Innocent VIII
|
1486
|
Enea López de Mendoza, count of Tendilla, ambassador
of Castile and Aragon
|
|
Innocent VIII
|
1488
|
Giovanni Giacomo Trivulzio, general of the
ecclesiastical army
|
|
Innocent VIII
|
1491
|
William III, landgrave of Hesse
|
|
Alexander VI
|
1492
|
Frederick, crown prince of Naples (future King
Frederick IV)
|
|
Alexander VI
|
1493
|
Maximilian I, king of the Romans
|
|
Alexander VI
|
1494
|
Ferdinand, duke of Calabria
|
|
Alexander VI
|
1496
|
Philip the Fair, archduke of Austria
|
|
Alexander VI
|
1497
|
Bogislaw X, duke of Pomerania
|
|
Alexander VI
|
1498
|
Louis XII, king of France
|
|
Alexander VI
|
Cesare Borgia, duke of Valentinois, pope's son
|
||
Alexander VI
|
1501
|
Alfonso d'Este, heir to the Duchy of Ferrara, pope's
son-in-law
|
|
Julius II
|
1506
|
James IV, king of Scots
|
|
Julius II
|
1508
|
Vladislaus II, king of Bohemia and Hungary
|
|
Julius II
|
1510
|
Switzerland
|
|
Leo X
|
1513
|
Henry VIII, king of England
|
|
Leo X
|
1514
|
Manuel I, king of Portugal
|
|
Leo X
|
1515
|
Republic of Florence (again)
|
|
Leo X
|
1516
|
Francis I, king of France
|
|
Leo X
|
1517
|
Maximilian I, emperor of the Holy Roman Empire
|
|
Clement VII
|
Sigismund I, king of Poland
|
||
Clement VII
|
Charles V, emperor of the Holy Roman Empire
|
||
Paul III
|
1536
|
James V, king of Scots
|
|
Paul III
|
Sigismund II Augustus, king of Poland
|
||
Paul III
|
Philip, prince of Asturias (future King Philip II of
Spain)
|
||
Paul IV
|
1555
|
Ercole II d'Este, duke of Ferrara
|
|
Pius IV
|
Philip II, king of Spain (again)
|
||
Pius IV
|
Carlos, prince of Asturias
|
||
Pius V
|
Fernando Álvarez de Toledo y Pimentel, 3rd Duke of
Alba
|
||
Pius V
|
1567
|
Ferdinand II, archduke of Further Austria
|
|
Gregory XIII
|
Stephen Báthory, king of Poland
|
||
Gregory XIII
|
1581
|
Ferdinand II, archduke of Further Austria (again)
|
|
Gregory XIV
|
Philip, prince of Asturias (future King Philip III
of Spain)
|
||
Clement VII
|
Philip II, king of Spain (again)
|
||
Paul V
|
Philip, prince of Asturias (future King Philip IV of
Spain)
|
||
Urban VIII
|
Vladislaus Sigismund, crown prince of Poland (future
King Vladislaus IV)
|
||
Clement X
|
Michael Korybut Wiśniowiecki, king of Poland
|
||
Clement X
|
1674
|
John III Sobieski, king of Poland
|
|
Alexander VIII
|
1689
|
Francesco Morosini, doge of Venice
|
|
Benedict XIII
|
Frederick Augustus, crown prince of Poland (future
King Augustus III)
|
||
Benedict XIV
|
1747
|
Manuel Pinto da Fonseca, grand master of the Knights
Hospitaller
|
|
Clement XIV
|
1772
|
Francisco Ximenes de Texada, grand master of the
Knights Hospitaller
|
|
Leo XII
|
1823
|
Louis Antoine, duke of Angoulême
|
.jpg)
