Du iššūkiai, du turnyrai... Barleta

Apie XV-XVI a. Italijos karus galima pasakoti ir kurti iki begalybės ir iki beprotybės. Tuo laikotarpiu ten persipynė tiek kilmingųjų giminių ir valstybių ir asmeninių interesų, kad vyrai ir moterys prikūrė neįtikėtiną šnypščiančio „gyvatyno“ terpę ar kamuolį, kad jis kažin ar iš vis kada nors bus išsemtas. Tad politines preliudijas, paprasčiausiai, praleisiu ir, gal, prie įdomesnių, prisiliesiu kitą kartą ir kitokia proga.

Taigi, du iššūkiai, du turnyrai, į kuriuos žiūrint, nejučia pagalvoji, jog pasaulyje būna vietų, kur didžių žmonių nusivylimo energija iššaukia pasikartojančius įvykius.. Kodėl taip rašau? Manau suprasite. O kalbu apie du iššūkius – du turnyrus, kurie tarpusavyje nesusiję, bet įvyko pamečiui ir toje pačioje vietovėje, o dabar labai dažnai abu painiojami ir plakami į vieną: tai 1502 m.  ir 1503 m. taip vadinami Barletos (Barletta, Apulijos regione, Italija) iššūkiai -  turnyrai tarp kilmingų riterių dėl garbės, šlovės ir savo valdovo. Tik jei pirmasis, gerokai įspūdingesnis ir žiauresnis, kuriame kovėsi žymiausieji frankų ir ispanų riteriai (tiesiog anų laikų žvaigždynas) primirštas ar net užmirštas, tai antrasis, kuriame kovėsi frankų daugiau ar mažiau žinomi riteriai su Neapolio karalystės kavalieriais – idealizuotas iki cukraus pudros „saldumo“ ir, su lengva Massimo d'Azeglio (1798—1866) plunksna (romanas parašytas tik įvykio motyvais su tikrąja istorija turintis labai menką sąryšį), bei tendencinga ir įtaigia 1938 m. ekranizacija, tampa vos ne nacionaliniu įvykiu - kažkuo panašiu į nacionalinės savimonės ankstyvąsias apraiškas. Kodėl ironizuoju? Dėl labai paprastų priežasčių: iki Italijos valstybės ir tuo pačiu – nacijos, iki Musolinio fašinos – buvo beprotiškai toli... Tad "Disfida di Barletta" išpūsta ir geriau žinoma dėl XIX a. istorijos romantizavimo, o XVI a. pradžios Italijos pusiasalyje politiniai ir kariniai „žaidimai“ vyko dėl visai kitokių paskatų.

1502 metų Barletos iššūkis.

 Nesigilinant į politines priežastis dėl kurių Ispanijos karūna draskėsi su Frankų karūna dėl įtakos Italijos pusiasalyje, frankų karinės pajėgos gerokai pasistūmėjo į pietus ir ispanus apgulė Barletos mieste. Na, ir per vienas iš derybų, žodis po žodžio, kilmingieji vyrai susiginčijo: kieno kas geresnis irlgesnis ir didesnis... Na, kaip dažnai būna arogantiškų, pasipūtusių ir visai ne draugiškai nusiteikusių vyrų draugijoje.  Tik tiek, kad padorumo ribos nebuvo peržengtos. Asmeninių įžeidinėjimų nebuvo, viskas kurtuazinės atmosferos stiliuje. Žodžiu, frankų riteriai šiepė ispanus dėl jų pėstininkų, kurie tuo metu, per Didžiojo Kapitono,

Gonzalo Fernández de Córdoba

Gonzalo Fernandeso de Kordobos (Gonzalo Fernández de Córdoba – smulkiau apie jį bus priedas prie apsakymo „Pasibelsk į skaistyklos vartus“) buvo reorganizuoti į koronelijas (coronelías – būsimos tercijos pirmtakas) ir jau pradėjo garsėti, kaip naujai kylanti grėsminga karinė jėga (nors iki jos šlovės pradžios dar buvo likę metai). Jų pačių susireikšminta nuomone, geresnių riterių, nei jie patys ar dar keli likę Frankų karalystėje - niekur daugiau nėra. Taip, tuo metu vyravo stereotipas, kad frankų žandarai - beveik nenugalimi. Pati geriausia sunkioji kavalerija visoje Europoje, o jų riterijos žiedas diktavo atitinkamas madas. Na, iš ties, reikia pripažinti, kad tame buvo daug tiesos: jie iš ties turėjo palygint modernią žandarų kavaleriją – moderniausią ir galingiausią visoje to meto Europoje. Jų akimis žiūrint, Iberijos kavalieriai (riteriai), tai tik provincialūs kaimiečiai, nors ne vieną iš jų saistė glaudūs giminystės ryšiai (vyravo ganėtinai stiprūs rušiai ir frankų įtaka, kurią pavyko nusimesti tik to amžiaus trečiame dešimtmetyje). 
Taigi, buvo nuspręsta ginčą išspręsti „taikiai“. Tai yra -  turnyre. Vienuolika frankų riterių, prieš vienuolika Iberijos riterių. Buvo nutarta kautis Trani mieste (netoli Barletos) ir tik „baltaisiais ginklais“ – „armas blancas“ – tai yra, be jokių šaunamųjų ginklų.

Ir štai, išmušė lemtingoji valanda: 1502-09-20, valanda po pietų (~13 val.). Į atitvertą vietą susiėjo:

Savo laiku, tai iš ties buvo riterystės pažibos, tačiau, du iš jų – ilgiems laikams į savo šalių ir Europos istoriją įėjo, kaip riterystės etalonas. Frankų Bajaradas (Pierre Terraill de Bayard, 1473-1524) ir ispanų Diegas de Paredes (Diego García de Paredes, 1466-1534).  Apie kiekvieną iš jų,  būtų galima parašyti po didžiausią veikalą (nors jų ir taip apsčiai) ir jų kovos ir žygiai - tai atskira ir labai plati tema. Bet jei trumpai, tai Bajardas, tai toks iš itin kilmingos šeimos kilęs, kaip čia pasakius... kurtuazinis dailus ir legendinis riteris, damų numylėtinis ir jo priešų siaubas. Taip sakant – nepriekaištingos reputacijos riteris - kaip prancūzai sako: „Chevalier sans peur et sans reproche“.
Skaitant apie Bajardą, bent jau man, nejučiom visada  iškyla riterio „Prince Charming“ iš Šreko animacijos arba iš dabar neseniai pasibaigusių sostų karų – "Džeimio Lanesterio" asociatyvus vaizdinys. Beje, savo kilnumu pradėjo garsėti ne dėka šio turnyro, kur jis neparodė jokių „stebuklų“, bet kažkiek po jo, kai, viename iš tų pačių metų kovų, į nelaisvę paėmė kavalierių doną Alonzą de Soto: kai sulaužęs žodį ir nesumokėjęs išpirkos, ir pabėgęs iš nelaisvės donas Alonzas jį apkaltino nebūtais dalykais. Tuomet riteriai susidūrė dvikovoje: krečiamas karštinės ševalje (čia, šiuo atveju - riterio sinonimas) Bajardas nugalėjo doną Alonzą mirtinoje dvikovoje. Iš ties, ši istorija verta atskiros apžvalgos (gal ir bus). Na, o šlovės pikas – tai Gariljano mūšis, kur jį išaukštino frankų dainiai (bet apie tai bus priedas prie apsakymo „Pasibelsk į skaistyklos vartus“). Užbėgant į priekį, po daugelio šlovingų žygių, galų gale, jam buvo suteikta garbė tiesiai Marignano mūšio lauke (1515 m.), jaunąjį frankų karalių Pranciškų I (1494-1547) įšventinti į riterius. Žodžiu, prancūzai pasistengė savajį ševalje iškelti iki pat padebesių (o jie tai mokėjo daryti net jau tais laikais - itin puikiai).

Na ir jo visiška priešingybė – donas Garsija de Paredes. Jis jau tuo metu nešiojo Ispanijos Samsono arba Heraklio pravardrę – „El Hércules y Sansón de España“. Šio riterio šlovė ir po šiai dienai Ispanijoje nėra išblėsusi. Tai vyriškumo pavyzdys. Tik, skirtingai nuo Bajardo, "saldėsiu" nekvepia. Tai legendinis stipruolis, prigimtinis stipruolis ir  galiūnas (amžininkai teigia jį buvusį aukštą, itin atletiško, o ne dramblio sudėjimo, vyrą), kuris galėjo kautis bet kokiu ginklu ir visada iš kovos išeiti nugalėtoju. Pasak amžininkų, jis turėjo apie 300 mažesnių ar didesnių susidūrimų – kovų. Šiam kavalieriui teko paragauti visko, ko gali paragauti kilnus, bet neturtingas asmuo – nuo beveik eilinio asmens sargybinio, beveik valkataujančio samdinio/kondotjero/guerreros/kovotojo, iki popiežiaus asmens sargybinio (pagal prigimtį jis juo tapti negalėjo, tad kaip tapo - vertas dėmesio epas) ir Ispanijos, ir Italijos (tiksliau - Neapolio) didvyrio. Apie jį jau iki šio turnyro buvo pradėtos kurti pasakos ir legendos (kai, kurios kartais galėjo būti prilygintos gerokai vėliau gimusio Miunhauzeno istorijoms). Na, kad ir tokios, kad jis kartą eidamas pas meilužę, norėdamas praslysti pro pirmo aukšto langą, iš mūro išrovė grotas, o kad tai neišduotų damos, pas kurią lindo kilnusis meilužis, jis perėjo visą gatvę ir iš kitų toje gatvėje esančių langų išplėšė visas grotas. Taigi, turnyro metu, jis jau buvo pagarsėjęs savo žygiais ir ypač išgarsėjęs po Kefalonijos apgulties (ten ir gavo Samsono pravardę), kur  jį pradėjo gerbti net priešai – turkai. Na, o šis turnyras, tai buvo viena iš  garsiausių jo dvikovų (turnyrinių kovų). Užbėgant į jo ateitį, tai jis, nors pasižymėjo kaip geras karvedys ir taktikas, didelių karjeros aukštumų nepasiekė, o dėl pavyduolio Ferdinando Kataliko žaidimų, jam, netgi, kurį laiką teko tapti Viduržemio jūros piratu (maištingojo riterio ir liaudies numylėtinio garbės, beje, toks amatas neteršė).

Žodžiu, turnyro išvakarėse, kavalierius Diegas dar tik buvo vos atsigavęs po sužeidimų, kai Didysis Kapitonas užėjo pas jį ir pranešė (o gal pasiūlė? Vėliau jie tapo dideliais bičiuliais), jog jam reikės kautis turnyre. Nors ir galėjo, bet kovos neatsisakė - garbė neleido.

                Venecijos kondotjerai apsupo lauką, kuriame ir susitiko kovotojai. Jie turėjo palaikyti tvarką, o taip pat neleisti, jog įsisiūbavę ir aistringi žiūrovai suplūstų į areną (atitvertas lauko gabalas). Pasak amžininkų, vėpsotojų buvo nesuskaičiuojama jūra. Išrinkti teisėjai, buvo susodinti ant pakylų.
Kova... Kova susiklostė ganėtinai įdomiai. Ji truko net penkias valandas. Jau pačioje kovos pradžioje, vieną frankų riterį nukovė Ispanų pusės riterių kapitonas diego de Veras, o kitą Garsija de Paredes. Vieną ispanų riterį frankai paėmė į nelaisvę, tačiau ispanų riterių spaudimas buvo toks stiprus, kad frankai netekę žirgų, buvo priversti trauktis. Bet iš arenos jų išspausti nepavyko: dar galintys kovoti "ševlje"  įsitaisė už savo kritusių žirgų ir  turnyras perėjo į pasyviąją fazę: ispanų žirgai baidėsi kritusių žirgų kraujo kvapo. 
Atakas pėsčiomis už “mėsos“ barikadų stovintys frankai sėkmingai atmušdavo. Žodžiu, prasidėjo nuobodybė, kuri po kažkiek laiko įgriso ir žiūrovams, ir teisėjams. Kažkas kažką pasiūlė, žodis po žodžio ir frankai nusprendė savo „kolegas“ pripažinti „buenos caballeros“ – puikiais riteriais ir nutraukti kovą.

Daugumą ispanų šis kompromisas (kova turėjo būti mirtina) pasirodė priimtinas: garbę jie išlaikė. Tad teisėjai nusprendė duoti lygiąsias ir nutraukti kovą. Tačiau tai giliai sunervino Ispanijos Samsoną, kuris troško absoliučios pergalės. Jis ištarė, jog tie frankai turi džiaugtis, kad iš vis dar taip ilgai išsilaikė ir išgyveno, ir nušokęs nuo savo sunkiai sužeisto žirgo, sulaužė ietį, numetė šalin kalaviją ir priėjęs prie aikštės ribas žyminčių akmenų, pradėjo juos laidyti į frankus. Žodžiu, suglumę buvo ir teisėjai, ir žiūrovai, nekalbant jau apie pačius frankus. Šie taip pasimetė, kad sutrikę pasitraukė iš arenos, kurioje liko šeimininkauti ispanų kavalieriai. Pagal gilias tradicijas, turnyro aikštėje liko ispanai ir jie turėjo būti laikomi nugalėtojais, bet taip jau ir liko, ir nusistovėjo, jog iššūkis baigėsi lygiosiomis... 
Abejotinas teisėjų verdiktas liko galioti.

Na ir 1503 m. Barletos iššūkis (Disfida di Barletta).
"Garsusis", paverstas į ikoną, kuri turėtų vienyti Italiją (nors kovotojai buvo Neapolio karūnos kovotojai), kurį ekranizavo net kelis kartus (pirmoji 1915 m!, kita 1938 m...) ir, net, pastatė paminklą - turnyras.

O pasakojimą norisi pradėti, kaip kokioj pasakoj: kaip ten buvo ar nebuvo, o frankai 1503 metų pradžioje įsiveržė į Kanus (Canosa di Puglia, o Nepolio tarme – tiesiog Kanai). Neapolio karinės pajėgos ten juos pristabdė ir į nelaisvę paėmė kelis riterius.
Na, italai – o tiksliau Neapolio didikai - svetingi žmonės: surengė puotą, į kurią, norėdami pasididžiuoti, pasikvietė kilminguosius belaisvius. Na, o tarp svečių, puotos metu gerokai padauginęs svaigalų, vienas iš frankų, toks arogantiškas ir saiko nejaučiantis riteris Gajus de la Mote (Guy de la Motte) per daug prigėrė ir kupinas pagiežos pradėjo aiškinti kokie frankai šaunus riteriai, kurie jau riteriais tampa dar lopšyje ir taip toliau, ir panašiai. Žodžiu, visai nedviprasmiškai šeimininkams leido suprasti, jog Italijos pusiasalio gyventojai, nors ir gali tapti riteriais, bet iš prigimties, jie menkesni ir prilygti frankams niekada nesugebės.

Tikslių Gajaus žodžių nesužinosime, bet, kokie jie ten bebūtų – peštynes išprovokavo. Ne, ne užstalės, o „taikias“ – klausimą nuspręsta išspręsti laukymėje prie Barletos – „siena ant sienos“;  13 frankų riterių, prieš 13 vietinių dožų ir kavalierių, kurie būgtas manosi esą riteriai. Kilmingieji kavalieriai (šiuo atveju, tai riterio sinonimas), norėdami parodyti, jog jie ne ką prastesni už šlove ir garsu virš visų save aukštinančius frankų riterius, sutiko kovoti pagal jų taisykles ir sąlygas (Italijos pusiasalio valstybėlėse, dvikovų tradicijos buvo kiek kitokios). Na ir skaičius „13“ – būgtais ne atsitiktinis. Pasak legendos, Gajus specialiai jį parinko, manydamas, jog Neapolio italai ir ispanai  prietaringi ir juos tai paveiks. Bet ši teorija kažin ar pagrįsta. Tuo metu skaičius „13“, nors ir vadinamas „velnio tuzinu“, nenešė kažkokio tai ten gilaus negatyvo. Na ir, pagal apspręstas taisykles, laimėtojai galėjo pasiimti visus nugalėtųjų ginklus ir žirgus, ir nugalėtieji dar turėjo už kiekvieną paimtą į nelaisvę paimtą kovotoją (jei turnyre tokių būtų) ir įkaitą (iš kiekvienos pusės po du įkaitus ir po keturis teisėjus) susimokėti po 100 dukatų (pabandžius perskaičiuoti į šiuolaikinį ekvivalentą, kas ir šiaip beprasmiška ir, net, absurdiška - būtų panašiai apie 1000 eurų už kiekvieną).
 
 

Pats žymiausias italų pusę palaikantis kovotojas buvo ispanų kavalierius Etorijus Feramoska (Ettore Fieramosca, 1476-1515); kilęs iš Vajaldolido ir tarnavo Neapolio karaliams. Jis buvo susipykęs su Ferdinandu Kataliku (Ferdinandas II Katalikas, 1452-1516) ir 1515 mirė Ispanijoje, kai atgavęs karaliaus malonę grįžo tėvynėn. Jo vadovaujami kavalieriai, galų gale, sumušė frankų riterius, o vėliau, už nuopelnus, jis tapo Milionikos grafu (aišku su valda – grafas – dar nebuvo vien tik titulas).

Kovos išvakarėse Neapolio riteriai praleido Fieramoskos katedroje ir jų pergalei buvo laikomos mišios. Nors, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad frankų riteriai taip pat meldėsi – tik kartu savo kariais "San Roko" bažnyčioje.

Turnyro metu, paskirtame lauke, priešininkai, kaip ir buvo sutarta, išsirikiavo linija vienas priešais kitą.
Po kovos paskelbimo, riteriai, "siena ant sienos" - puolė vienas kitą. Bet pirmasis, neretai kovą nulemiantis susidūrimas nieko neišsprendė, bet čia jau prasideda "sąmokslo teorijos". Vieni teigia, jog Neapolio pusė panaudojo klastą ir prieš ataką išretino rikiuotę ir todėl frankai negalėjo padaryti tinkamos žalos, o kita pusė teigia, kad viskas buvo gerai – rikiuotė buvo glaudi ir tinkamai priėmė frankų smūgį. Žodžiu, kaip visada, kaip Makiavelis sakė: po kovos strategų ir generolų apstu. Na, bet kaip ten bebūtų, bet frankai per ataką išmušė du Neapolio kavalierius, nors jų rikiuotė (siena) subyrėjo (kodėl nesistebiu, turint galvoje frankus?)

Na, o toliau - pats įdomumas: išmušti Neapolio riteriai pašoko ir kirviais puolė talžyti frankų žirgus. Vieną po kito išvertė iš balnų, kelis iš jų, netekus žirgų, privertė kovoti pėsčiomis. Ir tame "armydėlyje" raitelių pranašumas išgaravo.

Žodžiu, raiteliai greit pavirto pėstininkais ir kova jau vyko pėsčiomis: kirviais ir kalavijais.  Garsusis frankų žandarų pranašumas baigėsi: Neapolio italai ir ispanai greit vieną po kito išvedė iš rikiuotės frankų riterius (sužeidė) ir vieną užmušė (klausimas ar frankai iš ties išmušė tuos riterius, ar buvo iš anksto sutarta - lieka atviras ir niekada neįminamas). 
Ir įdomiausia, kad frankai, giliai įsitikinę savo pranašumu ir būsima pergale - pinigų neatsivežė! Tad visi gyvieji buvo suimti ir išvežti į Berlotą. Nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne didysis Kapitonas, kuris iš savo lėšų sumokėjo išpirką (galimai dėl kažkokių politinių paskatų).

 Na ir puota...
Ne, ne taip - iš pradžių - šv. Mergelės mišios Barletos katedroje, o jau po to puota, kuri, sako, truko beveik savaitę...

Na, o dėka jau minėto autoriaus, kuris šio turnyro motyvais 1833 m. parašė romantinį romaną, kurį, vėliau, su įvairiomis interpretacijom pagavo kinematografas (berods net 4 filmai) ši kova, skirtingai nuo 1502 m. kovos - neprimiršta ir neužmiršta.

Žalioji ledi... Danotaro pilis...

("Windows 7" paveikslėlis)

Daugumai patiko epinis filmas „Drąsioji Širdis“, daug kas žavisi „Windows“ ekrano fonais, bet apie Danotaro pilį, apie tą savotišką škotų „Fort Noksą“,  kažkaip informacijos mažoka. Na ir aš nerašyčiau, jei ji neturėtų legendų ar vaiduoklių (deja, ne visi tekstai šiame „bloge“, kai kurie prapuolė FB panaikinus paskyrą). Pilis be jų, kaip... žodžiu, akmenų krūva.

Tačiau, pradžiai, šiek tiek geografijos ir margos istorijos. 

 Danotaro pilis (Dunnottar Castle) ar jos į jūrą išsikišusi kalva/sala/pusiasalis, žinoma nuo seniausių laikų. Ji šiaurinėje Škotijoje, pietuose nuo Stonhaveno (Stonehaven - 45-1 val. pėsčiomis - yra mėgėjų pasivaiksčioti). Dabar tai gerai prižiūrėti griuvėsiai. Beje, kažkada buvo atiduoti kaip akmenų sankaupa apylinkių statybiniams poreikiams tenkinti, bet sugriauti jos niekas nespėjo. Na, o savo dabartinį vaizdą ji jau įgavo po 1925 metų, kai ją įsigijo 1-masis vikontas Kovdrajus (1st Viscount Cowdray) ir jo sutuoktinė ėmėsi dalinio pilies atstatymo (turiu įtarimą kodėl, bet ir jūs jį turėsite, jei perskaitysite tekstą iki galo).

Taigi, ši pilis ar pilies kalnas/sala, ko gero, pats kruviniausiais visoje Škotijoje. Kito tokio nušlakstyto krauju ir nerastumėte. Pirmos užuominos ir žmonių veiklos pėdsakai sutinkami kažkur tarpe tarp 470 m. ir 580 m. („Dún Foither“), kur minimi įtvirtinimai, o jau nuo 694 m. prasidėjo norvegų, vikingų ir piktų antpuoliai. Čia nužudomas Albos karalius (apie 980 m.).

Legenda byloja, kad uolose, šalia pilies gyveno atsiskyrėlis dar gerokai iki Danotaro istorijos pradžios. Ne tai žiniuonis, ne tai druidas, ne tai krikščionių vienuolis, kuris slapstėsi nuo piktų, o ir dabar šaltomis naktimis kaukia ar vaidenasi.

Taigi, pilis ir aplinkiniai žmonės gyveno savo ramiai neramų anų laikų gyvenimą, kol neatėjo anglai ir jos nepavertė savo atraminiu tašku. Čia įsikūrė gana didelė kariauna. Nežinia kiek jų ten buvo ar nebuvo, bet manoma, kad, per škotų sukilimą, Drąsioji/Narsioji Širdis (William Wallace, Braveheart) ją apgulė ir per daug ilgai neužtrukdamas ją sudegino kartu su 4000 ten buvusiais anglų kariais.

Tačiau, ši vieta, vis tik buvo strategiškai aniems laikams patogi, tad anglai ją atstatė. Nekažin kiek trukus, jau per kitą škotų sukilimą, seras Andrius Murėjus (Sir Andrew Murray, (1298–1338) į ją prasmuko per užpakalius siaurus vartelius (yra foto) ir su savo menkai apmokytais (bent jau taip teigiama) laukiniais škotais vėl išmušė anglų įgulą. Kiek anuomet liko iš tos pilies, nelabai aišku, tačiau dabartiniai griuvėsiai tai likutis nuo modernios (pagal anuos laikus) karinės paskirties pilies, kuri ant griuvėsių išdygo XV-XVI amžių sandūroje. Tačiau kitas valdytojas – Earls Marischal‘as - vėl ją „modernizavo“ ir ji jau iš citadelės pavirto į „dvarišką pilį“ ("dvaro pilį ar "dvarpilę" - jei galima taip išsireikšti) – tai jau labiau gerai įtvirtintas dvaras, nei pilis.

Tačiau dvarpilė (na, leiskit panaudoti naujadarą – jis daug aiškesnis, ar ne?) ar pati sala, matyt, užkerėta dar piktų žynių, ir toliau reikalavo kraujo – čia, 1595 m., sudeginta  raganų grupė. Rūsiai pradėti naudoti kaip kalėjimas prasikaltėliams ir maištininkams.

Prabėgo pusamžis ir vėl Škotiją sudrebino karai – Trijų karalių karas (The War of the Three Kindoms – 1639-1651 m.). Dar šio karo pradžioje į ją išgabeno Škotijos karališkąsias regalijas, tame tarpe ir brangakmeniais išpuoštą karūną. Ją saugojo ir nuo priešų gynė pagarsėjęs drąsa ir narsa seras Džordžas (Lietenant Govenor of Barras, Sir George Ogilvy), tačiau paskutiniais karo metais, vis tik, pilis buvo užimta Oliverio Kromvelio pajėgų, bet jos brangenybių priešai nerado. Jas suspėjo išgabenti ir paslėpti senojoje Kinefo bažnytėlėje.

Na, o dvarpilė ir toliau reikalavo kraujo – čia, 1685 m. buvo kalinti (ir kankinti?) 167 škotų kavenanteriai (covenanters – religinis judėjimas Škotijoje). Vėliau, išlikusieji - ištremti į Nju Džersį.

Žodžiu, Danotaro pilis ir toliau, iki Jakobitų sukilimo žaidžia savo vaidmenį Škotijos politiniame gyvenime. Tad, galų gale, po Jakobitų sukilimo, valdžia nusprendė padėti tašką ir nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. Bet pasielgė laibai įdomiai – nesudegino, negriovė, o atidavė statybininkams, kaip akmenų krūvą. Na, bet jie ne itin ten, matyt, lindo – ganėtinai daug liko: visai palygint neblogi pastatai, o požemiai ir visai neliesti. Netgi galima atkurti autentišką atmosferą. Keli kambariai restauruoti. Bet traukia ji ne tiek savo menku muziejuku, kiek vaizdinga panorama. Iš ties, abejingų nepalieka (per metus apie 50000 lankytojų).

Na ir apie vaiduoklius, ir dvasias. Be abejo, kai tokia kruvinomis istorijomis ir intrigomis kupina pilies istorija – vaiduokliai ir dvasios - būtinai atsiras. Apie atsiskyrėlį kaip ir minėjau. O šiaip, kalba, kad joje vaiduokliai knibždėte knibžda. Tai paranormalių reiškinių tyrėjų meka. Nežinau ar tiesa, bet esant „tinkamai mėnulio fazei“, jų aparatūra net springsta. Na, bet gal tai tik ir viena iš modernių legendų ar prisigalvojimų.

Nors apie atsiskyrėlį jau pasakojau, bet yra ir kita atsiskyrėlio versija - kiek kitokia, o gal tiesiog jos priešistorė: prieš pastatant pilį, ten buvo piktų šventovė, tačiau atėjo šventas Ninianas (Saint Ninian) ir jų šventoje vietoje pastatė koplyčią. Žodžiu, įvyko konfliktas, liejosi kraujas, o dabar tie piktai, kurie priešinosi koplyčios pastatymui ir toliau Danotaro salą laiko savo nuosavybe ir neretai, ramiomis naktimis, ten žaidžia, išdykauja ar aukas aukoja (kas ten juos supras? Bet lygtais ne piktybiniai).

Dar vienas toks labiau vaikiškas personažas - Murina. Kas ji tokia - neaišku, bet, ko gero, kažkas iš fėjų padermės. Labai smalsi veikėja, kuri mėgsta sėdėti ant aukščiausio pilies išlikusio bokšto atbrailos ir stebėti turistus, kartu su jų grupelėmis vaikščioti po pilies liekanas. Jai nenusibosta klausytis jų vis besikartojančių pasakojimų: ypač apie Narsiąją Širdį. Kai kas, net visai rimtai mano, jog ji kažkada buvo legendinį narsuolį įsimylėjusi ar kažkaip taip. Ir jai nepatinka, kai ima taukšti apie jį visokius niekalus. Į ką išsiverčia toji rūstybė – tai jau tepalieka jūsų fantazijai (gal koją pakiša, gal nuvilioja link į triušių urvelių (kurių beje ten apstu), kur neatsargus turistas gali koją išsinarinti).

Selkė Mikladalur'e

Na ir toji murina, pasirodo, turi dvynukę seserį (dvynukai – nuo senų laikų jau savaime apipinti magija) Ioną. Šioji tai žmonėms abejinga. Labiau mėgsta gamtą, jūrą, žuvėdras ir – ypač – ruonius. O taip pat yra Selkės draugė, kai toji užklysta į įlanką (nuo žodžių „seal folk“ - apie ją atskira kalba, bet tai kažkas panašaus į vilkolakį, tiksliau ruonlakį – moteris ruonis, kuri iš ruonio gali atvirsti į moterį, kai kada pusiau ruoni, pusiau žmogus).

Na ir Žalioji Ledi. Na, kaip gi be jos, Škotijoje? Danotaro Žalioji Ledi dažniausiai pastebima. Pasak legendos, ji čia gyvena dar nuo pačių seniausių laikų, kai šią salą aplankė žmonės ir pastatė pirmą namą ar statinį. Ji, dar nuo piktų laikų klajoja po pilį ir salą, ieško savo pamestų vaikų...
Čia jau norėčiau truputį išsiplėsti. Škotų ir airių legendose, tai dažnas personažas (kartais kiek ir kitokiu vardu). Vardo kilmės versijų yra daug, bet esmės tai nekeičia – ji namų dvasia, namų šeimininkė. Kažkas panašaus į katiną – prisiriša ne prie žmonių, o prie namų. Žmonės gali keliauti, šeininkai keistis, bet Žalioji Ledi visada lieka savo namuose. Kartais būna ir klajojančių Žaliųjų – jei tokia pasibarškina į namus ir jai suteikiama nakvynė, ji, iš dėkingumo, pasilieka namuose ir saugo židinį, namus ir šeimininkus. Ten, kur ji gyvena, namai, nors ne visada ir turtingi, bet šilti ir jaukūs. Ir labai įdomus jų atsiradimas – kai kur pasakojima, kad Žaliosios Ledi gimsta, kai koks didikas “sugriešija“ su fėja – tai jų meilės rezultatas. Bet dar pasakojama, kad jas lengva atpažinti pagal kojas – jų kojos ne kaip žmonių (kai kur ožkos), tad slepia jas po ilgais sijonais. Na, yra ir visiškai pragmatiškų spėjimų, jog tai paprasčiausiai moteris, kuri mirė vilkėdama būtent žalią suknelę (neklauskit – ir pats nustebęs tokia versija)... Bet jų būna ir piktų... Nepatenkintų šeimininkais ar dar kažkuom dar: va, kaip pavyzdžiui - Fyvo pilyje (Škotija). Šiosje pilyje, bet kuris pamatęs Žaliąją Ledi, ir nesvarbu ar kas iš pilies šeininkų šeimos, tarnų ar svečių – mirdavo. Tai buvo kerštas už išdavystę – tai lordo Setono pirmoji žmona, kurią jis nužudė, kad galėtų vesti kitą, nes šioji jam gimdė tik dukras...

Su artėjančiu Helovynu, ar ne?

"Naganas"... banguota gyvatė...

"Naganas" - kokios asociacijos? Revolveris? O štai ir ne, neatspėjot...

Nagan, tai indiškas-persiškas kalavijas banguotais ašmenimis. Pažodžiui iš hindi - "gyvatė". Angliškuose šaltiniuose taip ir vadinamas "indian-persian serpentine sword". Dažnai primena supykusią kobrą. Nederėtų painioti ar vystyti kokias asociacijas su kokiu nors flambertu (buvau radęs ir tokių), nes ir ašmenys, ir užgalandinimas skiriasi jie iš vis - kitokie ir t.t... Jiems (flamberto tipo europietiškiems kalavijams) artimesnis banguotas samširas (nors tie pavadinimai labai sąlyginiai ir dažnai priklauso nuo vietovės, meistro ir t.t...)

 

Taigi, makštys naganams nebuvo gaminamos.

Sprendžiant iš išlikusių egzempliorių, tai veikiau reprezentacinis-ritualinis kalavijas, nei kažkoks karinis "nou-hau", nors yra liudijimų, jog būgtai buvo naudojami medžioklėje, bet... bet išskyrus estetinį bauginantį įvaizdį, sunku įsivaizduoti praktinį pritaikymą. Nors... bele būtų daiktas, o panaudojimą rasim, kaip sako „auksarankiai“...

Tiesa, giliau (vertikale) senesnio nei 17 a. nagano nepavyko rasti, nors nuoširdžiai ir neieškojau... Įvairiuose šaltiniuose užuominų apie tokį ginklą, taip pat nėra. Užtat 19 a. – jų pilna... Net klausimas kilo: ar kartais toji XIX amžiuje išpopuliarėjusi „indiškoji“ egzotika, iš tiesų nebuvo tik egzotiškas „suvenyras" „kvailiems“ britų blyškiaveidžiams turtuoliams?.. Paprasčiausias aborigenų auksarankių pajamų šaltinis?..

Paskutiniame pateiktas 18 a. indiškas naganas: rankena "khanda" tipo, bendras ilgis 98 cm., ašmenys - 82 cm. siauriausia vieta iki smaigalio 4 cm, storiausia (kobros sparnai) 9 cm.

Kolišemaras... kostiuminė rapyra

Pav. 1775 m. kolišemaras

(Į blogą perkelta nuo FB „sienos“)

Prabėgo savaitgalis audrinęs vaizduotę su karaliai ir karalienėmis... ir, matyt - princesėmis? (tekstas rašytas Mindaugo karūnavimo savaitgalio 2019-07-06) ir nenorom prisimeni maksimalistinį priežodį: „jei vogti tai milijoną, jei mylėti tai princesę“... Bet mylėti princesę kartais pavojingiau, nei vogti milijoną... Va, vienas toks veikėjas Pilypukas (pagal anuos laikus – tai beveik, kaip ir iš kanapių...)pabandė, tai ir dingo be žinios. Išėjo vakarop į slaptą pasimatymą su gražuole princese Sofija Dorotėja (tai realus vardas, jei ką: Sophie Dorothea Herzogin von Braunschweig und Lüneburg: 1666-1726 m.) ir slibino nereikėjo, ir jo mėgstamas kolišemaras jam nepadėjo... Tai dar ir dabar reptiloidų sąmokslą kažkas įžiūri... O veikėjas buvo kaip reikiant visas iš savęs grafas, karininkas, gėrikas, dueliantas ir gražuolis širdžių ėdikas - matyt Hanoveryje nebuvo suknelės, pro kurią jis galėjo abejingai praeiti... Sėklintojas, žodžiu... Va, ir šitam „kilniam“ vyrui Pilypukui (Philipp Christoph von Königsmarck; 1655 – 1694) pripaišomas kilnaus ginklo išradimas. Nė daugiau - nė mažiau… Ir vadinamas tas ginklas pagal iškraipytą jo pavardę – „kolišemaru“ (gerai, kad ne košmaru - pr.: colichemarde) Na, o iš ties, tai išrado-neišrado - klausimas į kurį atsakymą kažin ar rasim, bet, kad jis jį išpopuliarino – tai nepaneigiamas faktas.

Taigi, kas tas kolišemaras? Tai kalavijas – tarpinė tokia grandis tarp rapyros ir kostiuminio arba kavalieriaus kalavijo. Taip sakant, kad kilmingas viešnamių liūtas galėtų atsiginti nuo kokio nors saldofono ginkluoto dar „senovine“ rapyra… Esmė tame, kad pirmasis ketvirtis dažniausiai buvo platesnis už likusius tris ketvirčius iki smaigalio. Jis negalandamas, dažnai trikampinis ar papildomai sustiprinimais, papildomomis „jėgos juostomis“, žodžiu, skirtas atlaikyti kirčiui, nes su rapyra dar ir buvo kertama, o likusi dalis jau kaip ir priklauso: dūrimui ar dailiam ir elegantiškam kirčiui…

Griežtos, kaip dabar suprantamas – standartinės - formos neturėjo: pagal meistro ir užsakovo išmonę – ¼ ar kiek daugiau itin plati, likusi labai smaila. Balansas – dūriui. Iš esmės – kostiuminis duelianto kalavijas, kuris XIX a. iš vis tapo papraščiausiai siauru „smaigu su bliūdeliu“ (Épée). Itin madingu  buvo nepilnus penkiasdešimt metų, skaičiuojant nuo 1680-tųjų. Vėliau, iki pat XVIII a. Vidurio taip pan buvo naudojamas, bet jau plačioji dalis vis labiau siaurėdavo, nes kertamieji smūgiai dvikovose vis labiau nyko, kol jos galutinai nepakeitė kostiuminiai/kavalieriški kalavijai…. Ir t.t…

Aha, ir kino filmai, paveikslai, menas… Iš ties, tai ne karo lauko ginklas (nebent kokiam kilniam maršalui, kuris stovi ant kalvelės, visas iš savęs išsipustęs ir apsuptas bodyguardinės svitos, stebi pro žiūroną, kaip kareivėliai deda savo galvas…), o išeiginis. Karininkas be abejo jį galėjo segėti prie uniformos kokiam „baliuje“, per iškilmes, parade…

Na ir Jūsų dėmesiui - vienas iš nedaugelio kartu su makštimis išlikusių košemarų (gerai išlikusios odinės makštys - nedažnas atvejis) . Šiaip nieko ypatingo. Plienas, auksas, sidabras, oda… ~1700-tieji...

Kitas egzempliorius – XVIII pirma pusė - paprastesnis – apie 102,48 (coliais 40 ir ¼) bendras ilgis ir 84,65 (30 ir ¼) cm….

Na ir šiaip, dar keli gražuoliai:

O paskutinis - tai replika...