Trumpai apie šiuolaikinės loterijos ištakas...

 

Šiek tiek apie šiuolaikinės loterijos ištakas...

Loterija, kaip tokia - sugalvota jau senių seniausiai. Turiu galvoje daiktinę loteriją, o ne loteriją, kur pirmykštis žmogus traukė pagaliuką, kuriam pirmam lysti į urvą patikrinti ar ten negyvena koks grizlis (juokauju, aišku - prie tokios olos bus krūva išorinių požymių, kad ten kažkas gyvena).

 

Taigi, sprendžiant iš rašytinių šaltinių, tai pirmoji prizinė loterija buvo organizuota Kinijoje apie 200-tuosius metus prieš Kr. gim. Na, kam ji buvo reikalinga, jau legendom nuklotos versijos (Kinų sienos statymui, kaip pvz.). Bet palikim tuos kinus šone – kur kas įdomesnės loterijos būdavo senovės Romoje, juolab nėra sutariam nei dėl jos tikslo, nei prizų. Na, o senovės Romoje, per vakaruškas, o ypač Saturnalijas (skirta Saturnui, Jupiterio tėvui pagerbti – kai kurias tradicijas perėmė Kalėdų šventė), jau buvo organizuojamos daiktinės loterijos, kur nelaimėtojų nebuvo. Visi ką nors, bet laimėdavo. Labai panašiai, kaip dabartinė loterija žinoma - „laimės šulinys“, kur keičiamasi dovanėlėmis... Bet Cezaris nebūtų Didysis, jei jam nebūtų priskirtas ir naujas loterijos tipas. Jis organizavo loteriją su daiktiniais prizais, kur visas pelnas keliavo Romos renovacijai, plėtrai ir gerbūviui...

Per „tamsiuosius amžius“, taip vadinamus viduramžius, tokia Cezario daiktinė  linksmoji loterija ypač išpopuliarėjo dabartiniuose Nyderlanduose - apie XV a. vidurį ir jos paskirtis, taip pat, buvo lėšų surinkimas miestų gerbūviui kurti ar miestų sienoms ir fortifikacijoms statyti...

Tiesa, buvo loterijos ir kitokio pavyzdžio - Itališkas variantas, jei galima taip sakyti. Italijos pusiasalyje išgarsėjo 1449 m. organizuota Milano loterija - skirta surinkti lėšoms karui prieš Venecijos Respubliką. Ji labai patiko ir Genujiečiams, bet toji labiau buvo panaši į dabartines lažybas...

Na, dėka „lengvos“ Nyderlandų rankos (net pats žodis "lot" - kilęs nuo senosios olandų - kuris reiškė "likimą"), šio tipo loterijos paplito ir kitur. Pirmiausiai, tai Prancūzijoje, kur buvo organizuojama Karališkoji loterija“ (1539 m. su Pranciškaus I pritarimu), o po to jau Anglijoje, kurią 1569 m. organizavo Elžbieta I. Ir organizavo nei daugiau – nei mažiau – "Didžiąją Loteriją", dar neretai vadinamą - „Nacionaline loterija“!

Bet šioji, „didžioji" arba "nacionalinė" loterija ir ji veikė kiek kitaip, nei prieš tai buvusios. Galima net teigti, jog ji ir paklojo pamatus šiuolaikinei. Elžbietos I palaiminimu organizuota loterija išsiskyrė ne vien todėl, kad „nacionalinė/didžioji“ ar tuo, kad buvo skirta surinkti lėšas laivų statyklų plėtrai ir pačių laivų statybai, bet savo įdomiomis ir savotiškomis sąlygomis: kažkokia tai prasme - savotiškas induligencijos pirkimas (startavo sausio 11 d ir truko iki gegužės 6 d.)... 

 

Žodžiu, didysis prizas – 5000 svarų sterlingų. Laimėjimai išdalinti į 11 prizų rūšių. Ne, nebandykite suskaičiuoti jų vertės dabartiniame ekvivalente – beviltiška. Nebent skaičiuotumėte ožkomis, ar avimis... ir tai jų vertė netapati šiai dienai... Tačiau piniginis prizas buvo išmokamas tik didžiajam laimėtojui ir tai ne pilnai - kita suma - vertingais daiktais. Visiems kitiems „laimėtojams“ - tik tos vertės daiktiniais prizais: servizais, gobelenais, audiniais... Buvo paskirtas ir visų tų daiktų vertintojas

Panašu, kad buvo bandoma nušauti kelis zuikius vienu šūviu, ar ne?

Na, o pats loterijos bilietas buvo brangus! Dešimt šilingų! Ir, beje, popierinio bilietuko nebuvo. Be kita ko – pralošusiųjų, tam tikra prasme – taip pat – visi dalyviai gavo kažkokį „priziuką“. Tad, tiesą sakant, tai ne tiek loterija, nors ir pavadinta „loterija“, kiek savotiška paskola valstybės iždui. Tam tikra prasme, kažkas tokio panašaus į obligaciją be jokių palūkanų - prizai išmokami po 3 metų...

Taigi, 10 tuometinių šilingų – visai nemenki pinigai, tad joje sudalyvauti galėjo tik aukščiau už vidutinioką stovintys gyventojai. Tačiau... Tačiau, karalienė, o gal, tiksliau – organizatoriai, su jos palaiminimu - už dalyvavimą šioje loterijoje atleido gyventojus nuo bausmių! Nors ne nuo visų - buvo išimčių – nuteistus už piratavimą, žmogžudystes ar išdavystę - nuo bausmių neatleisdavo, o ir teisinių interpretacijų buvo į valias – loterijoje bilietų nebuvo! Na, va - štai taip! Bet idėja pritraukti dalyvius – įdomi. Atitinka to laikmečio dvasią. Beje, šioji loterija garsi dar ir tuo, kad jos organizavimas truko daugiau kaip 250 metų. Per tą laiką, be abejo – kito ir sąlygos, ir prizai, atsirado bilietėliai, atsirado platintojai – bukmeikeriai,  keitėsi kaina ir t.t., ir pan... Netgi buvo tokia bukmeikerių sugalvota ypatybė - išleisti bilieto akcijas: kai asmuo negalėjo įpirkti bilieto (aukšta kaina išsilaikė), jis galėjo nusipirkti jo dalį - procentą arba akciją... 

 

Be abejo, "Nacionalinės loterijos" sėkmė, pagimdė ir ne vieną privačią loteriją... Nuo XVII a. jos pavyzdžiu buvo organizuojamos loterijos Amerikos kolonijose, Italijoje, Vokietijoje ir t.t... O tikslai buvo įvairūs - nuo visuomeninių ir privačių poreikių tenkinimui surinkti iki pagalbos vargšams...

Paskutinė "Nacionalinė loterija" buvo paskelbta 1826 m....

 Na, visą „reklaminį“ laišką raginantį dalyvauti loterijoje, matote paveiksliuke... Na, o antrasis paveikslėlis, tai prizų iliustracija. Buvo platinama po visą šalį...

 

____

P.S. Kam įdomus tekstas: transkripcija į dabartinę anglų kalbą:

 

The Great Lottery

A very rich Lotterie generall, without any Blanckes, contayning a great number of good Prices, aswel of redy Money as of Plate and certaine sorts of Marchaundizes, having ben valued and priced by the commaundment of the Queenes most excellent Majestie, by men expert and skilfull: and the same Lotterie is erected by hir Majesties order, to the intent that suche commoditie as may chaunce to arise thereof after the charges borne, may be converted towardes the reparation of the Havens, and strength of the Realme, and towardes such other publique good workes. The number of Lots shall be Foure hundreth thousand, and no moe: and every Lot shall be the summe of Tenne shillings sterling onely, and no more.

Three Welcomes.

THE FIRST person to whome any Lot shal happen, shal have for his welcome (bysides the advauntage of his adventure) the value of fiftie poundes sterling in a piece of sylver Plate gilte.

THE SECOND to whome any Lot shall happen, shall have in like case for his welcome (bysydes his adventure) the summe of thirtie poundes in a piece of Plate gilt.

THE THIRD to whome any price shal happen, shal have for his welcome (bisdies his adventure) the value of twentie pounds in a piece of Plate gilte.

The Prices.

WHOSOEVER shall winne the greatest and most excellent price, shall receive the value of Five thousande Poundes sterling, that is to say, Three thousande Pounds in ready money, Seven hundreth Poundes in Plate gilte and white, and the rest in good Tapissarie meete for hangings and other covertures, and certaine sortes of good Linnen cloth.

WHOSOEVER shal winne the second great price, shal have the value of Three thousand and five hundreth Pounds, that is to say, Two thousand Poundes in ready Money, Six hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the third great price, shal have the value of Three thousand Poundes, that is to say, A thousand & Five hundreth Pounds in readie Money, Five hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the fourth great price, shal receive the value of Two thousand Poundes, that is to say, that is to say, One thousand Pounds in ready Money, foure hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shal winne the fifth great price, shal receive the value of One thousande and five hundreth Pounds, that is to say, Seven hundreth and Fiftie Pounds in ready Money, Three hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shal winne the sixt great price, shall receive the value of One thousand Pounds, that is to say, Five hundreth Poundes in ready Money, Two hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the seventh great price, shall receive the value of Seven hundreth Poundes, that is to say, Foure hundreth Poundes in ready Money, One hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the eight great price, shall receive the value of Five hundreth Poundes, that is to say, Two hundreh and Fifty Pounds in ready Money, One hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the ninth great price, shall receive the value of Foure hundrth Poundes, that is to say, Two hundreth and Fifty Poundes in ready Money, One hundreth Poundes in Plate gilt and white, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the tenth great price, shall receive the value of Three hundreth Poundes, that is to say, Two hundreth Poundes in ready Money, Fifty Poundes in Plate, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

WHOSOEVER shall winne the eleventh great price, shall receive the value of Two hundreth and Fiftie Poundes, that is to say, One hundreth and Fiftie Poundes in ready Money, Fiftie Poundes in Plate, and the rest in good Tapissarie and Linnen cloth.

 

Legendos apie kovos žirgus...

 

 

 Pastaba: įkelta nuo mano FB sienos, rubrikos #Pasipliurpimaspriekavos

Geriant kavą, prakalbom apie "Vytį". Tiksliau: „o realybėje tai turėtų būti kumelė ar eržilas?" O po to kalba ir visai nubėgo ir nuriedėjo apie karui naudojamus arklius (šiuo atveju sąmoningai nepanaudojau žodžio "žirgas").

Manau, jog jeigu šiandien pradėčiau rašyti riterių ciklą, jį pradėčiau kiek kitaip.

Ir gerbiami šiuolaikinių žirgų, žirgelių, arklių ir t.t. mylėtojai, gerbėjai, savininkai ir pan., neskubėkit rūstintis dėl tolimesnio teksto...

Pasistengsiu neišsiplėsti.

  Domenico Maria Canuti, "Alexander and Bucephalus"

 

Pirmiausia, tai, kad herbinio Vyčio žirgas turi būti vaizduojamas kaip eržilas - tai vienareikšmiška. Ši herbinė tradicija, kaip ir didžiųjų karvedžių tapymas ant žirgų, įtakota dar Aleksandro Didžiojo Makedoniečio ir jo garsiojo Bucefalo. Bet, alia tačiau, kaip mėgsta sakyti vienas iš mano FB draugų, Aleksandras kovos metu ant Bucefalo retai sėdėdavo. Bent jau Bucefalo jėgų žydėjimo metu - tik tada, kai akivaizdžiai jam asmeniškai nereikėjo kištis į kovos veiksmus. O štai, kai jau reikėjo kištis į kovos veiksmus, tai jau tekdavo persėsi ant kumelės. Kodėl? Ogi labai paprasta - ir tai diktavo daug faktorių - netgi tų laikų raitelių ekipiruotės specifika (nebuvo dar nei balnakilpių, nei pentinų). Jojimas iš tiesų tai buvo menas, o kovose reikėjo ne nartaus žirgo, o paklusnaus ir valdomo arklio... kumelės...

Jeigu kalbėti apie Eurazijos rytus, tai visi tie klajokliai ar pusiau klajokliai, vienareikšmiškai sėdėdavo ant kumelių. Ypač lankininkai. Eržilas tam netinka. Na, taip jau gamta sutvėrė, kad geras eržilas pats į kovą veržiasi. Dabar jau aišku tokių arklių bandų mūsuose nebūna, bet rytų arkliaganiai iš ties jums pasakys, kad jeigu nori sutramdyti bandą, sugrąžinti į ją nuklydusius, galima naudoti ir eržilą. Jis pats tada viską atlieka už raitelį - ir per krūmynus praeina, ir per upelius perbrenda ir raitelio reikalas daugiau jam netrukdyti, kai, tuo tarpu kumelė - aikštingesnė - ją jau reikia valdyti: ji jau pagalvos imti kliūti ar neimti ir t.t...

 

Bet tai apie rytus. Vakaruose kiek kitaip. Kovos taktika kitokia. Kovos arkliai kiek kitaip išnaudojami. Va, galima užmesti akį į Bajo gobeleną su Hastingso mūšiu. Eržilai ten kuo puikiausiai matomi...

 

O štai nuo šios vietos, jau gerokai įdomiau...

Senais senais gūdžiais laikais, kai dar frankai Vakarų Europą tik į nagą ėmė, kovos lauke dominavo pėstininkai. Ir taip atsitiko, kad mūšio lauke prie Puatje 732 m. spalio 10 d. iš esmės susikovė labai skirtingos karinės pajėgos: frankai su savo pėstininkais ir arabai, kurie plačiai naudojo raitelius.

Štai šis mūšis iš esmės ir davė startą riterijai. Ne, raiteliai buvo ir anksčiau, bet ne taip masiškai naudojami. Žodžiu, Karolis nebūtų Karoliu Didžiuoju, jei nebūtų padaręs išvadų (mūšiui vadovavo jo mažordomas) - jis įvertino raitelių naudą mūšio lauke ir žemes pradėjo dalinti savo vasalams su sąlyga, kad šie užsiims arklininkyste ir šaukimo metu bus raiti. Ir - vualia(!), taip sakant - jau IX a pabaigoje frankai galėjo surinkti iki 30-40 tūkstančių raitelių.... Netgi dar daugiau - turtingiausieji Karolio vasalai pradėjo varžytis dėl arklių-žirgų auginimo, prasidėjo naujų veislių atsiradimo pradžia...

 

Ir karo arklių ūgis, dydis ir plotis... Archeologinius tyrimus, germanų, o tuo pačiu ir frankų senieji arklai buvo ganėtinai mažiukai - nuo 120 cm iki 145 cm (matuojama iki gogos (kryžmos). Nors ir "sunkieji" romėnų arkliai, kokius juos nepaišytų tapytojai - buvo tik iki 155 cm...  Tai viena iš priežasčių, kad šiuolaikiniam žmogui, jau pratusiam prie augesnių veislių, senoviniai piešiniai, kur riteris didelis, o arkliukas mažiukas, dažnai atrodo neproporcingai hiperbolizuoti...

Tai štai, per Puatje mūšį frankams kaip grobis atiteko nemažai pietietiškų-rytietiškų veislių, esant gerai karaliaus globai, ir prasidėjo "varžytinės" - kas užaugins didesnį tvirtesnį, smagesnį - ištvermingesnį... Prie visos tos evoliucijos vėliau prisidėjo ir Pirėnų veisėjai, ir dar net kryžiaus žygiai, kurių metu į Vakarų Europą buvo užvežtos naujos veislės... 

 

Beje, dabartinio balno turėjimui taip pat turime būti dėkingi frankams - tai jų išradimas. Jie juos pradėjo gaminti iš medžio ir traukti oda, o tai raiteliui ir jo arkliui davė naujas galimybes. Galų gale, vien dėl jo kelionės tapo komfortiškesnės tiek pačiam arkliui, tiek raiteliui. Ir štai, panašiu laiku avarai į Europą atneša ir balnakilpes. O tai jau visai kitas lygis - balnas+balnakilpė. Atsirado laisvė manevrui ne tik judėjime bet ir ginklų panaudojime. Nuo šaunamojo iki kertamojo. O kas abejojate, pabandykite pamosikuoti judėdami be balno ir balnakilpių kirviu ar kalaviju...

 Senovės Vakarų Romos  raitelio balnas

 

Na, va - taip užgimsta riterinė Vakarietiška kavalerija... Riteriai - smogiamoji jėga. Ir kovos žirgas su savo įnoriais - puikiausiai jau tam tiko...

 

Bet ne visi raiteliai - riteriai. O tikras kovos žirgas - siaubingai brangus...

Tad visi tenkinosi tuo ką turėjo... Vakarų Europoje nuo Karolio laikų atsirado labai daug skirtingos paskirties arklių tipų - nuo kovos žirgo destrierio iki ramaus palfrėjaus. Komentaruose kažkada apie tai rašiau ne tik "Dausose mūsų dar palauks" cikle... (tad apie jų tipus nesiplėsiu)

Žodžiu -  reikėjo ištvermingo, eiklaus ir valdomo karui ruošto arklio (žirgo), tad ir pagrinde tai buvo kumelės ir kastratai. Ramesni eržilai irgi tiko... Egzistuoja legenda, jog mūšio lauke nenaudojami žirgai, o naudojami buvo tik kastratai ir kumelės dėl to, kad priešui atitekęs eržilas gali tapti veislės pradžia ar kažkaip panašiai... Tai visiška naujųjų laikų nesąmonė. Absoliuti.

Beje, kiek teko skaityti, tai buvo vienas Napoleono husarų pulkas naudojo išimtinai tik eržilus. Pasipūtėliška arogancija tokia: kokie mes drąsūs, miklūs ir nuostabūs virtuozai raiteliai... Bet tai veikiau išimtis, nei taisyklė, kuri parodo, kad save gerbiantis karvedys parado metu sėdės tik ant eržilo ir tapomas bus tik raitom ant jo... ir ne kitaip.

 

O kaip archeologija? O ką ji, ji nuo seniausių laikų patvirtina, kad kovos lauke buvo naudojami visokie. Beveik per pusę. Tačiau skeletas lieka skeletu, bet kiek tarp jų eržilų, kumelių ar kastratų - jau nepasakys - reikia dokumentacijos. Kuri, kuo toliau į amžių glūdumas - tuo bjauresnė...Arba visai jokia. vien tik bravūriškos legendos...

Žodžiu, jei piešiate riterį (vytį) - pieškite jį ant žirgo, o jei mongolų raitelį - ant kumelės... ir neapsiriksite. Bet jei piešite raitelį su lanku ir strėlėm, tai pagalvokit tris kartus - kažin ar tai bus eržilas - veikiau kumelė, na gal dar gal kastratas. Ir tai visai ne koks pašiepimas. Praėjusiais amžiais žmonės, net daugiau, nei šiame laikmetyje mokėjo atskirti kokiam tikslui ko reikia... Ypač tai kas lietė arklininkystę...

Na, bet ale tačiau....Visais laikais vyko ginčas kas geriau tinka kovai: eržilas, kumelė ar kastratas... Net 19 a. ir dvikovose po tokių ginčų šaudėsi...

Aaaaaa.... tiesa, destrieriai... - taip pat neretai buvo kastratai.... Netgi dažniausiai  didesnė dauguma... Jie dar turėjo išlaikę ir eržilo veržlumą ir jau klausė raitelio kaip kumelė (ir nepaklusniai negadino rikiuotės užuodę rujojančią kumelę)...

A.... na dar ir kai kas - dauguma žirgų šarvų skirti žirgams iki 150 cm... Taip, kad nenuvertinkite mūsų žemaituko (dabartinis 133-141 cm) iki ... Nuo vakarietiškų destrierių ir rauncių savo gabaritais, ištverme ir t.t... jis niekuo neišsiskyrė... visame tame fone buvo kuo puikiausias kovos arklys (jei apmokytas).  

 

Žemaitukas (atsiprašau, nežinau kieno foto, bet autorių mielai įdėčiau)

Na, o gigantiškumas čia jau arčiau renesanso... kuris irgi vėliau nuslopsta... Gigantiški kovos žirgai nepasiteisino... Taip, kad rekonstrukcijos su efektingais ir didžiuliais kokiais andalūzais (157-168 cm.) ar fryzais (155-175 cm), tai daugiau duoklė stereotipui, vaizdiniam patosui, turistams ir efektams, nei realybė...

 

Na, va... kažkaip taip... ir kava jau išgerta... 

.................

P.S. Kadangi sis skaitymas  pirmiausia buvo publikuotas FB, tai jame buvo nemažai komentarų, o vienas iš jų - labai vertas dėmesio komentaras. Tiesiog įdedu be papildomų komentarų.