Truputį apie afrikanerius... O jie įvairiuose metraščiuose ir šaltiniuose, turi daug pavadinimų (kaip ir viskas Afrikoje). Pavyzdžiui: vieni ir tie patys žmonės buvo vadinami „Trekkers“, „Boere“ (būrai), „Voortrekkers“ (fūrtrekeriai –fūristai ;) ) ar tiesiog „burghers“. Na, o su „lengva“ anglų ranka, vėliau Europoje ir iki pat dabar - prikibo vienas iš nelabai afrikanams priimtinų pavadinimų – „boere“ – tai yra būrai... Taip-taip – žodžio prasmė ta pati, kaip Donelaičio metuose. Nei daugiau nei mažiau. Panašiai, kaip visą tautą vadinti tiesiog „mužikais“. Na, bet yra kaip yra. Ne apie tai.
Dėka visai neblogai pastatytų kinų (ir cypčiojimų/paraudojimų apie niekingus kolonistus), tikriausiai daugelis žino, jog buvo toks "Anglų-zulu" (1876 m.) karas. Bet kur kas anksčiau buvo ir „zulu-fūrtrekerių“ karas – 1836-1837 m. Ir jo kertinis epizodas – mūšis prie Vegkopfo (dar vadinamas Vechtkop). Tai nutiko „Didžiojo Treko“ arba „Didžiosios migracijos“ metu (1835-1846, kas tai buvo, detaliau neminėsiu – apie jį jau buvau rašęs „Mūšis prie Kraujo upės“, „Mėmelio miestas Afrikoje“ ir dar kažkur, o ir enciklopedijose nemažai prirašyta).
Jis įvyko 1836 m. spalio 16 d. vėliau liūdnai pagarsėjusiame Heilborne (vėliau ten anglai buvo įkūrę koncentracijos stovyklą, kur laikė būrų moteris ir vaikus – joje mirė apie 800 moterų ir vaikų) prie Valo (Vaal) upės.
Žodžiu, gyveno toks matabelų (amaNdebele, isintabele – zulu atšaka) karaliukas Msilikasis (Mzilikazi, 1790-1868), kuris su 600 vyrų užpuolė kelias furgonų vilkstines, nužudė 15-17 afrikanerių ir pagrobė tris vaikus, nusivarė nemažai gyvulių. Bet tuo nepasitenkino... tai čia buvo šio „karo-konflikto“ preliudija. Zulusai ir juos pamėgdžiojančios tautelės mėgo gyventi ne iš darbo, o iš plėšikavimų, plėšikiškų reidų.
Ir štai surinko šis karalius 6000 vyrų ir iškeliavo ieškoti dar didesnio grobio (kai kurias teiginiais 9000). Kodėl nerašau „karių“? Ogi dėl visai paprasto dalyko – nuo trečdalio iki pusės šios kariaunos sudarė vergai, kurie mūšio metu turėjo grobti gyvulius ir viską ką pasiekia jų ilgapirštė ranka... Na, o kariai turėjo išžudyti vyrus, o moteris ir vaikus paimti į nelaisvę... O ką? Įprasta anųjų taktika...
Tuo tarpu, kiek žemiau pietuose, buvo keletas trekerių vilkstinių ir vienai iš jų vadovavo gan tiems laikams ir vėliau istorijai žinomas Andries Hendrik Potgieter‘is (1972-1852). Tiesa, istorikai po šiai dienai ginčijasi ar Potgieteris vadovavo ir gynybai, ar tik kelionei. Beje, kaip ir nesutariama kurgi ši 40-50- furgonų vilkstinė keliavo... Bet keliavo, kaip keliavo, o atsargumo neprarado. Ne tik kelionės metu, bet ir stovyklavimo metu, į visas puses siuntinėjo raitus žvalgus. Trekeriai nebuvo kažkokie dievobaimingi angeliukai. Taip, daugumas jų buvo dievobaimingi kalvinistai, bet nesibodėjo ne tik pamedžioti, bet kokį reidą suorganizuoti. Tačiau, kaip nebūtų keista, mokėjo ir su kai kuriais vietiniais čiabuviais susišnekėti ar net draugiškus santykius palaikyti, ypač jei šie, nualinti karingesnių zulusų antpuolių, jų naudai dirbo ;) (na, ne tik žemės ūkio darbus – samdydavosi vedliais, nešikais, žvalgais ir t.t...). Ir štai, vieną dieną, netoli Valo upės, du draugiškai nusiteikę batungai (Betsjoena arba Bataoeng – bušmenų gentis) pranešė, jog trys dienos kelio nuo čia atkeliauja matabelai, kurių laaaaaabai daug...
Potgieteris išsiunčia pasiuntinį ieškoti pastiprinimo, bet paaiškėjo, kad tos kelios grupės jau atsitraukusios į Fryštatą (Free State).
Beliko tik rengtis aršiai gynybai...
Įvairiais liudijimais, iš furgonų buvo pastatyta tvirtovė: kai kur teigiama, kad tai buvo du kvadratai vienas kito viduje – dvi gynybinės linijos, o kai kur, kad du ratai... bet ne esmė. Tarpai tarp vagonų buvo uždaryti kuom papuolė – nuo žabarų, iki rakandų. Vidinį ratą (nuo 4 iki 6 ar 8 furgonų) apklojo išdirbtais ir neišdirbtais kailiais ir oda (neblogas skydas nuo asegajų – ir nuo padegimų apsaugo).
Taigi, oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad gynybą sudarė 34 vyrai (prieš mūšį jų buvo apie 40 – kiek furgonų, panašiai tiek vyrų-šeimos galvų), bet tiesa kiek kitokia – trekerių žmonos, dukterys ir vaikai taip pat buvo visiškai militarizuoti. Beje, kaip ir tarnai ar palydovai iš čiabuvių. Taktika dažniausiai buvo labai paprasta: vienas šaudo, o šeimos nariai pertaisinėja. Toks savotiškas kovinis vienetas – vien šeima arba vienas vyras. Tad gynėjų galėjo būti apie 150.
Taigi, trekeriai dažniausiai buvo ginkluoti Kapoje įsigytomis muškietomis. Tai dažniausiai per vamzdį užtaisomi stambaus kalibro šautuvai skirti medžioti buivolams, kudu antilopėms, ar netgi drambliams ir liūtams. Trekeriai šiuos šautuvus vadino „sanna“ (dabar P.Afrikoje vienas iš gaminamų pistoletų kulkosvaidžių taip oficialiai vadinasi). Treniruotam vyrui 3-4 šūviai per minutę, o turint kelis šautuvus, kuriuos pertaisinėja šeimynykščiai – tai ugnies galia tiems laikams pakankamai nebloga. Beje, afrikanerius galima drąsiai laikyti „dum-dum“ kulkų išradėjais. Jie labai anksti suprato, kad apkvaišusiems laukiniams sustabdyti, reikia stabdymo galios, o ne šūvio jėgos – galingo šūvio peršautas ir kokių psichotropinių medžiagų „įkalęs“ priešas dar puikiausiai galėjo pridaryti bėdos. Reikėjo priešą versti iš koto... Žodžiu, kulkas skirtass mūšiui įpjaustinėdavo (dažniausiai „X“). Išeidavo keli variantai: arba iššauta švininė kulka skildavo ir būdavo kažkas panašaus į šrapnelį, arba išsicentruodavo, arba išsiskėtusi, pataikiusi į taikinį supliukšdavo... Žodžiu – versdavo iš koto, net jei priešui pataikydavo į kokį raumenį ar negyvybiškai pavojingą vietą. Na, o zulu skydui pramušti – bet kokiu atveju jėgos pakako. Beje, buvo ir tokia praktika, kad tokią kulką dar pamirkydavo į skystą alavą – iš esmės buvo toks tų laikų „FMJ“. Taip pat pasielgė ir šios istorijos dalyviai.
Beje, šiame mūšyje, tarp šaulių jau buvo ir 11-likmetis Paulas Kriugeris (Paul Kruger, 1825-1904, 5-tasis PAR prezidentas)...
Tik reikia pasakyti, jog trekeriai nebuvo bepročiai berserkeriai ar savižudžiai: jie iš ties bandė susitarti su matabelais, kai apsistoją per dieną kelio iki trekerių. Tai sužinoję (buvo siuntinėjami žvalgai), vyrai išjojo deryboms (stovykloje liko 11 šaulių – visi paaugliai).
Labai įdomus epizodas – priartėjus derybininkams prie matabelų stovyklos (šie tuo metu pusryčiavo), nebūdami įsitikinę, jog „laukiniai“ supras baltos vėliavos prasmę, jie, papildomai, net nusiėmė kepures. Bet tai nepadėjo – Potigieteris vos spėjo ištarti kelis žodžius, kai į jį pažiro asegajai (assegas – asegajus trumpa zulu ietis) ir kuokos. Potigeris davė komandą šaudyti, tad pirmas antpuolis buvo sustabdytas, bet matabelai pradėjo atvykėlius juosti lanku. Septyni trekerių vyrai supanikavo ir spruko, o likę pradėjo drausmingai atsitraukinėti. Beje, jie naudojo labai įdomią atsitraukimo taktiką („Shoot-and-flee tactic“ – labai panaši į dabartinę „Hit-and-run tactics“): jojant (ramia žingine - risčia) užtaisomas šautuvas ar šautuvai, po to sustojama, nušokama nuo arklio ir atrėmus šautuvą į balną iššaunama (nepamirškit – čia ilgos medžioklinės muškietos, o ne vėlesni karabinai), o po to atgal į balną ir taip toliau...
Pasak liudijimų, šį manevrą teko pakartoti apie 16-20 kartų, kol derybininkai pasiekė savo įtvirtintą stovyklą. Kai kurių manymu, šių manevrų metu buvo sužeista arba nukauta apie 200 matabelų, o prieš pat stovyklą raiteliams pritrūko amunicijos ir jie jau nuskuodė kiek įgalėdami.
Beje, dėl dezertyrų, tai neaiškumai gana nemaži - liudijimai išsiskiria: būgtai spruko tik 2 vyrai, o kiti penki prisijungė prie atsitraukimo ir jau spruko prieš pat stovyklą, kai baigėsi šoviniai. Ir būgtai jie grįžo jau pasibaigus mūšiui – vakare. Kituose šaltiniuose minima, kad stovyklą ir palikę savo šeimas dezertyravo trys ir grįžo po trijų dienų... Na, kažkaip taip... Žodžiu – stovyklą gynė 34-37 vyrai...
Matabelai pasivijo, puolė skersti gyvulius (be abejo tiek gyvulių įtvirtintoje stovykloje negalėjo tilpti ir jie buvo palikti likimo valiai) ir galąsti savo asegajus... O tuo tarpu stovykloje pasigedo vieno berniuko, kuris buvo išorėje, šalia avių bandos...
Pasak liudijimų, matant „laukinių jūrą“ mosikuojančių skydais ir ietimis, ir prie rankų ir kojų pririštomis beždžionių ir jaučių uodegomis, kai kurios moterys puolė į isteriją ir jas teko „šiurkščiai raminti“. Kad pakelti kovinę dvasią, pastorius Sarelis Kilieris (Sarel Cillier, 1801-1871, pastorius ir fūrtrekerių lyderis-vadas, nusipelnęs veikėjas) prašė viešpats pagalbos ir...
...Jis – būrams buvo palankus...
- Die vyand kom!.. – sargybinio šūksnis, pranešdamas, kad priešas puola, nutraukė maldas...
O puolimas buvo įdomus. Vertas dėmesio. Matabelai naudojo ir psichologinį spaudimą. Pradžioje jie demonstratyviai pjovė gyvulius ir valgė žalią mėsą, o dabar išsiskaidė į tris didelius būrius – priartėjo per 300 žingsnių ir ramiai susėdę demonstravo savo ginklus – juo galando- kratė, ir t.t.
Tačiau viena iš trekerių moterų iškėlusi raudoną skurlį – parodydama, kad be kraujo nepasiduos - juo pradėjo mojuoti ir... į tai atsakydami matabelai pakėlė raudoną skydą, pradėjo staugi ir švilpti, mušti būgnus – ir pulti...
Pirmas šūvis nuaidėjo priešui prisiartinus per 20-30 žingsnių... Stovyklą apgaubė parako dūmai ir arklių trypimo (pasibaidė nuo šauksmų ir šūvių) dulkės...
Šūviai griaudėjo apie pusvalandį ir privertė matabelus trauktis. Pasitraukę per šūvio atstumą, šie pradėjo rėkauti, kad trekeriai išeitų ir kautųsi kaip vyrai, o ne iš po „bobų“ sijonų (ar kažkaip panašiai).
Tada pats Potgieteris su septyniais vyrais išėjo iš „aptvaro“, kad išprovokuotų naują matabelų puolimą. Jie pribėgo (prijojo) prie sėdinčių matabelų, iššovė ir greit spruko už vežimų rato... Ir puolimas atsinaujino...
Matabelai buvo vėl atmušti...
O po to vėl iš naujo – ir taip 2 ar tris kartus... Trekeriai per porelę tokių išpuolių šaudė ir į nespėjusius atsitraukti sužeistuosius, o tai sukeldavo dar didesnį užpuolikų įniršį...
Tik keliems(?) matabelams pavyko prisiartinti ar prišliaužti prie vežimų (juos pastebėjo moterys). Išmušdamas juos - vienas iš gynėjų nusprūdo nuo furgono ir įsipainiojo į stipinus... Moterys ant priartėjusių matabelų nuo vežimų pylė verdantį vandenį... O prasibrovusius, padedamos čiabuvių tarnų, kapojo kirviais... Paaugliai kovėsi kartu su vyrais...
Nė vienas priešas taip ir neprasibrovė į įtvirtintą stovyklą, kad galėtų ten įsitvirtinti, kol ateis jo bendražygiai...
Galų gale, kai matabelų vergai surinko visus gyvulius (apie 50000 avių ir ožkų ir 5000 galvijų; vietoje papjovė apie 1000), jie pradėjo trauktis ir, laidydami prakeiksmus ir grasinimus, pavakare dingo šiaurės kryptimi...
Pasak Sarelio Kilierio (šio mūšio dalyvio) – matabelai kovos lauke paliko 430 žuvusiųjų, įskaitant vėliau nuo žaizdų mirusius, o oficiali šiuolaikinė statistika nurodo 180.
Trekeriai neteko 2-jų vyrų, 14 buvo sužeisti (kai kur nurodoma – 16). Sužeistų moterų ir vaikų – niekas neskaičiavo. Taip pat nukauti 2 ar tai 7 arkliai.
Po mūšio trekeriai susirinko 1134 asegajus.
Žodžiu – apsigynė. Tačiau be gyvulių – toliau keliauti negalėjo...
O berniukas, visų džiaugsmui - atsirado... kažkur matyt pasislėpė ir ištūnojo...
Na, o pats karas, aišku, kad tuo nesibaigė. Tsvanos (Tswana arba Rolongo) žmonės padėjo atgauti kažkokį tai kiekį galvijų. Vėliau buvo surengtos kelios baudžiamosios-atsakomosios ekspedicijos, per kurias nuniokojo apie 16 gyvenviečių, nužudė apie 1000 karaliaus Msiliksio karių... Po to jau ir generalinis mūšis prie Gabenės (dar kitaip – „mūšis prie Kapaino“): po jo, 1837 m. lapkritį, minėtas karaliukas buvo priverstas sprukti per Limpopo upę ir pusę amžiaus nebetrukdė trekeriams, o šie atsilygino nuostolius (susigrąžino gyvulius)...
---
A, ir beje – apie trekerių furgonus. Jie juos pravardžiavo ar vadino „kakebeenwoens“ – „žandikauliu“ (žandiklaulio vagonu) – iš šono jie priminė gyvulio žandikaulį. Iš esmės tai buvo namas ant ratų arba laivas – kaip patogiau. Ten buvo sukrauta nuo maisto ir drabužių – iki žemės ūkio padargų, prekių ir ginklų... Jie buvo gana įdomiai suprojektuoti ir pagal savo dydį – pakankamai lengvi. Tačiau leidžiantis nuo kalno – tokio vežimo buvo neįmano sulaikyti jokiu stabdžiu – tai trekeriai sugalvojo labai įdomų būdą – nuimdavo galinius ratus ir pastatydavo galą ant medinių „šliūžių – iš esmės ant rąstigalių – ašys būdavo apsaugomos, o vežimas nedardėdavo žemyn kaip paklaikęs...
.jpg)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą