Alfonso Pikolomini šalmas... Morionas



Francesco I de Medici

Štai šis šalmas (apie jį kiek vėliau) priklausė Alfonsui Pikolominui, Montemarciano kunigaikščiui. Įdomus ir šalmas, ir veikėjas. Pilnas vardas  - Alfonso Piccolomini, duca di Montemarciano (1550-1591). Jo gyvenimas iš ties vertas kokio romanisto plunksnos, jei tokio romano ir nėra. Nors... Nors jei kas domėjosi Medičių dinastija, jo pavardę turėjo sutikti. Arba nebūtinai jo, nes jis turėjo pravardę: Maremos Karalius... O šią pravardę gavo būdamas plėšiku (banditu). Kaip tik tie laikai, kai didikai draskė visą pusiasalį, o pats pusiasalis skurdo, o plėšikavimai tapo vos ne kasdienybe. Eilei XVI a. popiežių su tuo tvarkytis sekėsi itin sunkiai...





Savo plėšikišką karjerą, kurią skatino politinės intrigos, pradėjo Popiežiaus žemėse (lot.: Patrimonium Sancti Petri – tuo metu ganėtinai didelė grafystė ar kunigaikštystė, kuri priklausė Vatikanui).

Plėšikavo gana sėkmingai, trikdė prekybą, perimdavo diplomatinius susirašinėjimus, plėšė popiežius šalininkų žemes, netgi Venecijos žemes, vienuolynus, grobė žmones... Jo rezidencija praktiškai buvo paversta į plėšikų irštvą. Vienu metu jo būrys sudarė net iki 300 (kai kur 700) vyrų. Taktika buvo 

Ferdinando I de' Medici

paprasta – nebūdingas tiems laikams judrumas. Šis skrajojantis plėšikų būrys ne tik terorizavo aplinkines dabartinės Italijos žemes, bet dėl nesugaunamumo jį ėmė gaubti kažkokia tai romantinė paslaptinga aureolė. Žodžiu – išgarsėjo. Na ir ištisai sėdėjo skolose, kurias bandydavo dengti grobio pinigais. Galų gale, popiežius Grigalius XIII jį ekskomunikavo, tai yra pašalino iš bažnytinės bendruomenės konfiskavo jo valdas, atėmė visas teises ir privilegijas. Tačiau jis buvo Pranciškaus, Toskanos kunigaikščio iš Medičių giminės (Francesco I de Medici, 1541-1587) globotinis (iš esmės jis jo labui ir plėšikavo – vykdė užsakymus) ir šis pasirūpino, kad Alfonsą 1583 m. išsiųstų į Prancūziją, kur jis turėjo tarnauti Katalikiškajai lygai.

Grigalius XIII

Na, o toliau visai įdomu – baigęs tarnybą Prancūzijoje po 7-8 metų ir grįžo į Italiją su tokių pačių banditų samdinių būriu ir įsitaisė Pistojos kalnuose (plokštikalnėje), kur susidėjo su Medičių bei Popiežiaus priešais. Iš naujo ėmėsi senojo ir jam gerai žinomo amato.  Tik šį kartą jis labiau panašėjo į kažkokį tai partizaną ar „svieto lygintoją“. Įgavo šiokią tokią pagarbą tarp vietinių kaimiečių ir varguolių. Labiausiai nuo jo kliuvo naujajam Toskanos kunigaikščiui Ferdinandui (Ferdinando I de' Medici, 1549-1609). Pasinaudojęs 1590 matų nederliumi, pabandė sukelti valstiečių maištą ar tai sukilimą, kurį visai noriai palaikė Prezidijoje sėdinti Ispanijos įgula (isp.: Estado de los Reales Presidios, kaip ir kažkokia kvazi valstybėlė dabartinėje Italijoje (1557-1801), kuri 1557 по 1707 m. priklausė Ispanijos Neapolio vicekaraliams).

Krėtė aibes ir savivaliavo iki pat 1591 metų. Jo kariauna, ar, tiksliau - gaujos, nesugebėjo nei sukurti kažkokio tikslo, nei plano, o jei tokie ir atsirasdavo, tai apsiribodavo tik antpuoliais. Na ir, galų gale, šis kilmingas veikėjas priėjo liepto galą – popiežiaus milicija ir kariuomenė jį prigavo, o papirkti gi saviškiai jį ir išdavė. Įviliojo į spąstus prie Forli miesto, kur jį sučiupo ir jau po poros mėnesių - 1591 metais, Florencijoje – pakorė...

 

Charles IX (1550-1574) morion, Louvre

 



Itališkas kabasetas

Na ir pats šalmas, kuris pateiktas pačiame viršuje - tai paradinis išeiginis eksponatas. Su tokiais į kovą nestodavo. Nebent stovėti ant kalniuko ir išdidžiai komentuoti mūšio eigą. Ar tikrai jis priklausė Alfonsui - nėra žinoma, bet, kad Palomnini giminei - tai kaip aišku. Tai liudija ir auksinė plokštelė su Palominių herbu.

Pats šalmas tai taip vadinamas "morionas" nuo ispaniško žodžio morrión.
Manoma, kad jis išsivystė iš itališkojo "kabaseto" (Cabasset) arba šapelio (metalinė skrybėlė). Anglijoje dar buvo žinomas ietininko puodo vardu (pikeman's pot).

Beje, nors jis dažnai ir vadinamas konkistadorų šalmu, pirmosios bangos konkistadorai jo dar neturėjo ir

Ispaniškas kabasetas

nenešiojo. Tad jau atleiskit visiems piešėjams, kurie per neišmanymą ir nusistovėjusias tradicijas kokį Kortesą ar Pisarą piešia su morionu...
Taigi, jis atsirado gerokai vėliau - tik po pusšimčio metų... Ir, beje, pirmieji morionai išėjo Anglijoje, valdant Edvardui VI (1537-1553). Dėl palygintinai mažų gamybos kaštų, labai greitai tapo populiariu Vakarų ir pietų Europoje. Na, o dėl pompastiškai atrodančios skiauterės, kuri turėjo svarbia funkcinę reikšmę  - buvo tvirtinama sustiprinti suvirinimo siūlei - jis greit pritapo prie tuometinės mados ir juos ėmė naudoti įvairios alebardininkų leibgvardijos (šiai dienai, pavyzdžiui Vatikano, Prancūzijos garbės sargyba ir t.t...).
Dėl savo konstrukcijos ypatumų, jį ypač palankiai vertino daugelio šalių muškietininkai ir ietininkai. Ypač šauliams jis puikiai pakeitė skrybėles. Tai pakankamai atviras, pakankamai ergonomiškas ir lengvas, nevaržantis judesių šalmas, kuris be visa ko neblogai atlaiko raitelio kalavijo smūgį arba net netiesioginį kulkos pataikymą... Puikiai saugojo kaklą, veidą ir ausis

Vėlesni variantai turėjo ir antveidžius ir skruostų apsaugas ir net sprando apsaugas. Na, o paskutiniai naudojimai kovose, tai Teksasas XIX a., kur juos dėvėjo komančių vadas Geležinis Švarkas (Iron Jacket, Pohebits-quasho 1790-1858), na ir, žinoma - Maoriai... 
Beje, XIX a. pradžioje taip vadinamą cilindrinę aukštą pėstininkų kelurę chacó (čako) arba kitaip kiverį, taip pat kartais literatūroje vadino morionu.

Gerai matoma gamybos technika...

Žaidimai su revolveriais

Truputį dar apie revolverius ir seniai nuvalkiotus dalykus...

Priimta manyti, kad garsioji „Rusiška ruletė“ atsirado Rusijoje. Tiesa – kiek kitokia. Ji atsirado JAV. Jau buvo žinoma jų pilietinio karo metu ir kartu su revolverių paplitimu pradėjo savo žygį per pasaulį. Daugiausiai tai buvo azartinis lažybų objektas.

Manoma, kad į Rusiją „Rusiška rulete“ atvyko 1876 m., kartu su pirmąja 130 tūkstantine partija Valstijose užpirktų Smit&Wesson (3 modelis) revolverių, kurie buvo skirti imperijos karininkijai (šis modelis iš viso: 250 tūkst iš JAV ir 90 tūkst. iš Vokietijos). Matomai būtent todėl ji ir paplito tarp karininkijos.

Rusijoje buvo priimtas .44 rusiškasis kalibras, dar vadinamas 4,2 linijos kalibru

Beje, „Rusiškoji ruletė“ vos nepakeitė uždraustųjų dvikovų (apie dvikovas tarp rusijos imperijos karininkų, tai atskira kalba, pilan kuriozų). Na, o „žaisdavo“ įvairiai. Kiekviena kompanija sugalvodavo savas taisykles. Pavyzdžiui: pati populiariausia jau Rusijos revoliucijos metu – tai vienas šovinys būgne, o kiekvienas žaidėjas prasuka būgną ir nuspausdavo nuleistuką vamzdį pridėjęs prie smilkinio. Žaisdavo iki šūvių skaičiaus arba iki žaidėjo mirties, arba iki kol kam nors nervai neišlaikydavo (automatiškai pralošęs)... Be abejo – dažnai būdavo „bankai“. Tai nebūtinai vien tik nusigėrusių idiotų žaidimas... Dar būdavo sutariama dėl nuleistuko nuspaudimo skaičiaus ir t.t. Variantų ganėtinai daug.

Dar iš populiaresnių taisyklių, tai buvo šaudymas į orą arba į kurią nors kūno vietą – pavyzdžiui ranką... Arba kaip vietkongas: į belaisvį...

Paveikslėlis iš komp. žaidimo

Kokie šansai išgyventi? Jei, tarkim, būgnas prasukamas tik vieną kartą, o „šauliai“ jo jau nebesukioja, tai: pirmajam 84%, antrajam 80%, trečiajam 75%, ketvirtajam 67%, penktajam 50% ir šeštajam 0,0000...%, t.y. – nebent kulkos kapsulė paves, daužiklis nesuveiks ar šiaip, spyruoklė kokia sulūš...

Tuo tarpu jei kiekvieną kartą būgnas prasukamas, tai pirmajam nusišauti tikimybė 33% (toliau iš eilės)... 48%, 57%, 69%, 83%... Na, o jei spaus nuleistuką tik vieną kartą, tai 17 %, kad visi liks gyvi...

Ir šuleriai...

Be abejo, kad būdavo tokie. Tačiau jie dirbdavo tik su Naganais. Nuo kitų modelių jis turėjo nedidelę ypatybę: buvo galima būgną prasukti be spragsėjimo, tai yra – laisvai. Kamera, kurioje yra šovinys – visada būdavo apačioje... Elementarioji fizika...

Beje, dar buvo viena šios „Ruletės“ atmaina: „Gegutė“. Karininkai jau sutemus mesdavo burtus kas bus gegute, gesindavo šviesą ir išsilakstydavo po kambarį, o „gegutė“ turėdavo kukuoti ir į jį šaudydavo... Pasitaikydavo atvejų, kad šaudydavo iki kol nenudėdavo „gegutės“ arba iki aušros. Beje, neretai gegutė išgyvendavo, nes kryžminėje ugnyje vienas kitą iššaudydavo šauliai... Žaidimas jau buvo žinomas pirmo pasaulinio karo metu... Po Rusų revoliucijos jau apie šį žaidimą jau kaip ir nebeužfiksuota...

Visi rusiškieji "Smitai" - vystėsi mažėjimo ir lengvėjimo keliu...

P.S. Beje S&W 3-čiasis. Labai geras ir patikimas ginklas. Net po šiai dienai vertinamas JAV kolekcionierių ir net neretai rankose jie turi ne tik veikiančius, bet ir nešioja savigynai ("pompa", aišku). Yra ir moderniškų replikų. Jis buvo atlaužiamas - vienu atlaužimu išmetamos gilzės arba greit pakeičiamas būgnas (sudėtingiau). Todėl pagal tuos laikus labai greit pertaisomas. Bet, tuo pačiu, tai buvo ir jo silpna vieta: atlaužimo įvorė ilgiau naudojant sudildavo, atsirasdavo „liuftas“, automatiškai sukrypdavo rėmas su visomis pasekmėmis... auksarankiai jį bandydavo restauruoti, kniedyti... ir t.t.... Galų gale šios konstrukcijos būtent dėl rėmo silpnumo ir atsisakyta...

.32 kalibras

Tai viengubas arba dvigubas veikimas. Šitie buvo viengubo. Buvo manoma, kad tai ir trūkumas, ir netrūkumas. Jis buvo sunkus (~1,5kg), turėjo didelį kalibrą ir, manyta, kad jei turėtų dvigubą veikimą, būgtai netaikliai šaudytų... (tuo tarpu, pavyzdžiui Prancūzija -  panašiu metu numetė svorį, būgną padarė 8 šovinių, praktiškai 32 kalibro (~8mm) (smagus, beje, kalibras) ir įkišo dvigubą mechanizmą. Jį - tai naudojo vos ne iki praeito šimtmečio 70-tųjų... tik jau jis nebuvo SW, o grynai prancūziškas).

1937 m., Georges Surdez žurnale "Collier’s Weekly", JAV žurnalas, surašė prancūzų seržanto atsiminimus apie "rusišką ruletę". Rumunijoje, užsieniečių legione tarnavęs prancūzų puskarininkis pasakojo, kad 1917 metais sąjungininkų rusų karininkai buvo visiškai paklaikę. Būgtai juos taip stipriai graužė nežinomybė dėl šeimų likusių Rusijoje, dėl garbės ir dėl tėvynės, kad neištvėrę, tiesiog restorane ar kokiam bistro, ar šiaip mieste ant suoliuko, tiesiog išsitraukdavo revolverį išmesdavo šovinius (išskyrus vieną) ir prasukę būgną šaudavosi. Kartais ir nusišaudavo...

Revolveris... Pistoletai ir šautuvai su būgnu.

Šiek tiek suglumino lietuviškoji „wikė“, kai "paguglinęs" žodį „revolveris“, ją atsiverčiau (galit pamėgint - visai įdomu)... Na ir prisiminęs pokalbį-susirašinėjimą apie titnagines ir dagtines šudykles, pagalvojau, kad reikia „brūkštelti“ trumpą apžvalgėlę...

Taigi. Revolveris. Pirmoji klaida, jei manote, kad revolveris tai trumpavamzdė šaudyklė  vadinama pistoletu. Tai gali būti ne tik pistoletas, bet ir šautuvas.



Remingtonas

Taurus Circuit Judge 45LC/410



Na, o jo istorijos pradžia, tai dar gūdusis XVI a. Tiksliau šio amžiaus pabaiga, kai prisukama spyna taip ir liko itin brangiu malonumu (tokia ir liko iki pat XVIII a. pabaigos), titnaginė - atlaužiama spyna dar tik-tik pasirodė, o mūšio lauke dar karaliavo dagtiniai šautuvai. Na, o apie XIX a. – revolverio žydėjimo epochą - iki Brauningo M1911, po kurios ji  (epocha) po truputį ir palengva tirpsta – net neužsiminsiu. Apie XIX a. revolverines gonklininkų išmones prirašyta daugiau nei būtina ar reikia...

Taip... XV-XVI a. - parakinių šaunamųjų ginklų eros ir inžinierinės minties pagreičio įgavimo pradžia... Žodžiu, ginklininkai vietoje netrypčiojo ir kiekviena jų karta stengėsi sugalvoti ką nors, kas lestų greitai pertaisyti šautuvus arba paversti juos į greitašaudžius ir patogius instrumentus. Na ir vienas iš variantų tai ir buvo būgno su keliomis kameromis, kuriuose iš anksto suformuojamas šovinys, sukūrimas. Taip taip, šovinys, tiek lingvistine, tiek funkcionaliąja prasme – masiškai, rankiniu būdu, vamzdyje buvo formuojamas iki kol Prūsai austrams, su Johano Dreizės (Johann Nikolaus von Dreyse) šautuvais, neparodė kur vėžiai žiemoja.

Dreizės šautuvas

Kas pirmas sugalvojo "revolverį" - neaišku...
Tik nereikėtų apsirikti išgirdus žodį "revolveris", nes iki pat XIX a. vidurio tai galėjo būti  ir būgnai-vamzdžiai arba "peraugę" į vamzdžius būgnai. Tik skirtingai nuo būgno, jų retai buvo daugiau nei trys. Tai yra, vietoje būgno - sukdavosi vamzdžiai. Literatūroje ir tie, ir anie gali būti vadinami revolveriais. Tik vėliau, XIX a. pastarieji buvo labai stipriai modifikuoti ir įgavo rotorinio ginklo sąvoką, vamzdžių tapo daugiau, ir galutinai atsiskyrė (pavyzdžiui Gatlingo kulkosvaidis) nuo revolverių (iš esmės išsiskyrė ir atsiskyrė pats konstrukcijos principas, na ir vamzdžių keitimas šaudant itin greitai, tai kartu buvo ir tų vamzdžių aušinimas... ir t.t...).

Tiesa ta, kad jei šautuvai su revolverio būgnu dažniausiai būdavo skirti medžioklei, tai pistoletai su tokiu būgnu (revolveriai) – tapo savigynos ir karo instrumentu. Ko gero tiek vieni tiek kiti, po truputėlį nueis užmarštin, nes pusautomačiai juos sėkmingai išstumia.
Bet grįžkim į XVI a. pabaigą.

Veidrodinė nuotrauka

Viršuje nuotraukoje – muškieta revolveris. Pagaminta 1605-1610 metais. Dagtinė!!! Pagaminta Vokietijoje. Skirta medžioklei. Būgnas 8 kamerų. Ilgis 139 cm., kalibras: 18,3 mm. Gal sėlinti paskui kokį grobį ji ir nebuvo patogi, bet parke paleidžiamų fazanų ar kokių zuikių medžioklei ir, tuo pačiu, pasipuikavimui prieš kaimynus fraicherius (vok.: vyr. Freiherr, mot. Freifrau, merg. Freiin, vyriškas kreipinys dažniausiai „baronas“) netgi labai tiko.
Na ir dagtinis revolveris (persukami vamzdžiai):

Na, o čia, gerokai įdomesnis jau pistoleto revolverio protėvis. Praktiškai titnaginio revolverio klasika.  Dabar saugomas Maihaugeno muziejuje Lilehameryje (Maihaugen, Lillehammer, Norvegija)

Jis pagamintas 1597 m. Priklausė generolui Georgui Reichveinui (Georg Reichwein) iš Heseno, kuris Švedijos karaliaus kvietimu 1628 m. atvyko į Norvegiją. Ten sėkmingai darė karjerą. Tuo metu, kur ant lentelės yra užrašas: „Georg Reichwein 1636 m.“ – jis dar buvo majoras. Kokia proga jis ją užsakė – nėra žinoma.

Na, jis ypatingas savo būgno konstrukcija. Tai vieno iš ankstyvųjų būgnų konstrukcijų, kur kiekviena kamera turi savo parako lentynėlę (Snapplock).
Pats būgnas iš plieno. Aštuonių kamerų. Kiekviena kamera turi savo dangtelį, kuriuo uždengiama parako lentynėlė. Persukamas ranka. Užsifiksuoja dėka fiksatoriaus su spyruokle.

Tam, kad šūvio metu nebūtų savaiminio parako užsiliepsnojimo gretimose kamerose,  suformavus šovinį, kameros būdavo užtepamos vašku (buvo naudojami ir riebalai).

Pats vamzdis link laibgalio siaurėjantis. Revolveris-pistoletas – prabangiai išpuoštas: varis, perlamutras, perlai, ornamentai (viskas puikiai matoma nuotraukose).

Pentino ženklas nurodo, jog jis 1597 m. ir buvo pagamintas meistro Hanso Stoplerio iš Niurnbergo (Hans Stopler).

Na, o toliau keltas įspūdingesnių foto iš viso pasaulio...

Vokietija. XVII a. 6 kameros, prisukama spyna

Dagtinio revolverio-šautuvo replika - gerai matomos būgno kameros

XVI-XVII pradžia

Pervuša Isajevas, 1620-1625 m. 1,35 m. ilgis






Na ir truputis egzotikos...

Japonija 1850-tieji...  (nesusilaikiau)..

P.S. Dar norėjau užsiminti apie užpatentuotą Džeimso Puklės revolverį-kulkosvaidį (James Puckle, London), bet jis jau pats savaime vertas atskiros apžvalgos...

Bilis... bilmenas... angliška gizarma... Velso kablys

Bilis... bilmenas... angliška alebarda... angliška gizarma... Velso kablys

Itališka gizarma

Visame pasaulyje gerai žinomas „angliškas“ lankas: tiek iš kinų, tiek iš kronikų, pasakų, legendų ir t.t., ir panašiai. Tačiau paklausus, ar anglai dar kažką tokio ypatingo, būtent angliško, savo ginkluotėje naudojo? Atsakyti būtų ganėtinai sunku... Nors iš tiesų, buvo toks dalykėlis, pagal kurį neklystamai buvo galima atpažinti anglų pėstininkus 15 iki 17 a. amžiuje...

Tai biliai (saks: bylle)... tam tikra alebardos atmaina. Arba, jei tiksliau: gizarmos (it. guisarme), apie kurią labai daug pasakoja burgundijos karų kronikos...

Bet apie viską nuo pradžių.

Pats pavadinimas: bilis, nuo anglo-saksų „bylle“. Tarmiškai šis žodis reiškė visaniokojantį daiktą: mušimą, smeigimą, niokojimą, priklausomai nuo konteksto. Tad natūralu, kad net ir patį bulių (jautį).

Anglai alebardas pradėjo naudoti tik 15 a., Šimtamečio karo (1337–1453 m.) metu. Įdomu tai, kad  Rožių karo (1455-1487 m.) metu, šalia alebardų plačiai pradedami minėti „biliai“, kurie dažnai verčiami ar traktuojami kaip alebardos, o bilmenai – kariai naudojantys alebardas. Kai kur „biliai“ dar vadinami angliškomis gizarmomis. Nors iš tiesų, bilis nors vizualiai primena gizarmą, bet jis gerokai sunkesnis. Aišku, kad taip pavadinus, iš tiesų, didelės klaidos nebūtų, tačiau tai nebūtų ir labai korektiška dėl menkos ir nedidelės priežasties: nuo paprastų alebardų ir itališkų gizarmų, biliai vis tik ganėtinai skiriasi, o giliau pakapsčius, Anglijoje ir Velse, biliai turi gilesnes šaknis, nei iš kontinento atėjusios „barzdos ant koto“ (sen. vok. halm+bart, halmbard...halberd... alebarda).

Taigi, ypatingos jos buvo tuo, kad turėjo siaurus, ant koto užmaunamus, lengvai lenktus (galėjo būti ir tiesus ir kampu/trikampis), masyvius(!) ir ilgus ašmenis. Viršuje baigdavosi ilgu smaigu. Tačiau tai nebuvo vienintelis spyglys: statmenai jam, tarsi stogelis virš ašmenų, buvo dar vienas išgaląstas spyglys (kartais lenktas kaip sodininko peilis). Viena iš jo paskirčių, pavyzdžiui, buvo perpjauti kojų sausgysles arkliams ar žirgams...

Ilgą laiką buvo skeptiškai žiūrima į išilginio kirvio kertamąsias savybes, tačiau rekonstruktoriai kuo puikiausiai įrodė, kad neverta sumenkinti jo galimybių. Masyvūs ašmenys ant ilgo koto neblogai kerta net be stipraus mosto.

Bilių variantų, aišku, buvo visokių: unifikacijos juk nebuvo. Tad galima sutikti, pavyzdžiui, ir tokių kurie neturėjo jokių spyglių ar smaigų, o tik ilgakotį kirvį su ašmenims ir „pjautuvu“... Tačiau dažniausiai, vietoje penties buvo pritaisomas (nukaldinamas) dar vienas spyglys, panašus į ieties antgalį. Negana to, labai dažnai trimis spygliais neapsiribodavo. Dar pridėdavo spyglius antgalio apačioje – kažką panašaus į masyvias „šerno iltis“. Pasitaikė variantų ir su spygliais/smaigais statmenai ašmenims...

Na ir būtų galima baigti, jeigu ne vienas bet: biliai buvo skirstomi į juoduosius arba miško bilius ir “baltuosius“ (gal teisingiau „šviesiuosius“ ar „brangiuosius“). Tai yra "biedniokų"/prasčiokų bilius ir profesionalių karių bilius, kurie kaldinami tik karo poreikiams. Miško arba juodieji biliai buvo sunkūs ir pigūs, naudojami kasdieniuose darbuose. Iš esmės, kalvis per daug nesistengdamas gana spėriai galėjo tokį pagaminti ar perkalti iš metalo atliekų. Aišku, tas kas tinka genėjimui ir kapojimui, gana greitai gali virsti ir ginklu. Įdomu tai, kad XV a. aprašant Kale įgulą, buvo minima, kad ji buvo ginkluota miško biliais. Matomai pats įnagis Anglijoje buvo žinomas ir naudojamas nuo seniausių laikų, bet kaip ginklas tik nuo XV a., tai yra nuo visų tų ilgakočių ginklų žydėjimo aušros. Paskutinė užuomina apie jo panaudojimą kare  - 18 a. – anglų-airių konflikte.

"Bellman & Billman", 1680, Cries of London

Be kita ko, škotų karalius Jokūbas IV (gel: Seumas IV, angl. James IV of Scotland, 1473 — 1513) Flodeno mūšyje (Battle of Flodden, 1513 m.) iš pradžių buvo pašautas iš angliško lanko, o po to pribaigtas biliu...

Na ir išskirtinai reiktų paminėti Velso bilį. Net nežinia prie ko jį priskirti. Kai kada jis tiesiog traktuojamas, kaip atskira alebardos rūšis, kai kada kaip bilio atmaina... Iš esmės – pjautuvas su ilgu smaigu... Anglai jį vadina Velso kabliu - "Welsh hook". Na, bet kuriuo atveju, reikia pridėti žodį „Velso“ ir bus teisingai...

Degradacija... bausmė...

 

Tai ką mes dabar vadiname „degradacija“, iš esmės turi labai tikrą ir tvirtą pagrindą. Tai buvo bausmė. Nužeminimas. Arba išmetimas iš kažkokio luomo.

Tikriausiai ne kartą teko skaityti, girdėti ir matyti visokiausias ekranizuotas  įšventinimo į riterius versijas...  titulų suteikimo ceremonijas... Tačiau egzistavo ir atvirkštinis procesas: riterio vardo ar titulų atėmimas. „Išmetimas“ iš luomo. Ši ceremonija ir buvo vadinama degradacija.

Jeigu titulo atėmimas dar kartais nieko nereikšdavo, juolab, kad jis dažnai buvo prarandamas netekus vienų ar kitų su titulu susijusių žemių ar pareigų, tai „išmetimas“ iš riterių ir pačio luomo, buvo skaudus įvykis ne tiek fiziškai, kiek morališkai. Fizinės bausmės galėjo būti tik kaip priedėlis, bet jų galėjo ir nebūti. Kitaip tariant, degradacijos bausmės tikslas atimti visas privilegijas ir, tiesiogine to žodžio prasme – išmesti į gatvę. Tiesą pasakius, pagal anuos laikus, tai, ko gero, buvo baisiau už atskyrimą nuo bažnyčios. Skirtingai nuo jos, grąžinimas atgal buvo nebeįmanomas. Beje, degradacijos bausmė galėjo būti taikoma bet kuriam luomui, netgi šventikams. Tačiau pati gėdingiausia, tai, aišku riterio vardo ar kilmės atėmimas.

Tiesa, ją taikyti galėjo tik tas luomas, kuriam žmogus priklausė – tai yra joks karalius neatiduos degradacijai šventiko, netgi pirklio, kaip ir šventikas niekada neatims riterio vardo... Na, aišku, galėjo teikti prašymus... Kita vertus, koks nors pirklys ar amatininkas prieš karaliaus akis neturėjo ypatingų privilegijų, tad ir degradacija, norint juos nubausti karaliaus vardu, nebuvo būtina. Bet jei norėjo bausti cechas ar gildija savo narį, tai jau buvo visai kitas reikalas – tokius santykius reguliavo cecho ar gildijos statutas.

Pavyzdžiui, du vienuoliai, už tai, kad apgavo Karolį VI (Frankų karalius, Charles VI le Bienaimé, Charles le Fol, 1368 - 1422 d.), buvo nuteisti myriop. Tačiau tuo metu šventikams mirties bausmė ant ešafoto nebuvo galima, tad iš pradžių turėjo būti įvykdyta degradacija – atimtas šventiko vardas ir jie išmesti iš šventikų luomo. Žodžiu, tam, kad įvykdytų degradacijos ceremoniją, turėjo statyti ešafotą, kurį tilteliu sujungė su Šventosios Dvasios bažnyčia (veiksmas Paryžiuje) ir vienas iš langų laikinai pavirto durimis. Abu vienuoliai, apsirengę mišių rūbais, iš bažnyčios per tiltelį turėjo eiti link ešafoto. Eisenai vadovavo Popiežiaus rūbais apsirengęs vyskupas. Priėjus ešafotą, asmeniškai juos nurengė ir atėmė visas regalijas ir ženklus. Po to plikai nuskuto galvas. Taip jie buvo išmesti iš luomo ir atiduoti į budelio rankas (vėliau jiems nukirto galvas).

Beje, lygiai panašiai buvo ir su didikais. Aukštesnieji ir suverenūs didikai dažniausiai negalėjo būti nubausti myriop. Prieš tai reikėjo surasti būdus jų degradavimui, tai yra,  neatėmus didikų teisių ir privilegijų - mirties bausmė ar "intensyvi" apklausa ant kankinimų suolo, negalėjo būti taikoma.

Už ką gi galėjo skirti šią bausmę? Daugumoje Vakarų Europos šalių ji buvo ganėtinai retai taikoma. Valdovas dažnai turėjo turėti pilną aplinkos pritarimą.  Tad, dažniausiai, ji buvo taikoma už akivaizdžią išdavystę ir už šiurkščią apgavystę. Na, dar už visiškai akivaizdų garbės teršimą.

Prancūzijoje, pavyzdžiui, tam, kad karalius galėtų degradacijai pasmerkti didiką, turėjo būti sušaukiamas trisdešimties nepriekaištingą vardą turinčių kilmingųjų posėdis, kur buvo iškviečiamas prasikaltėlis. Karalius arba jo heroldas skaitydavo kaltinimą dėl išdavystės, apgavystės ir priesaikos bei įžadų sulaužymo. Jei kaltinamasis negalėjo jų paneigti, tai būdavo pasmerkiamas degradacijai. Dažniausiai būdavo viešai pastatomos dvi pakylos. Ant vienos, su savo heroldais ir ginklanešiais, įsitaisydavo kaltintojai, o ant kitos - kaltinamasis su visa pilna kario/riterio apranga. Priešais jį, ant stulpo, buvo kabinamas apverstas skydas. Toliau, pradedant nuo šalmo, nuimdavo ginklus ir šarvus, o skydą sudaužydavo kūju. Dažniausiai į tris dalis. Pabaigoje, už ceremoniją atsakingas heroldas, ant nusikaltėlio galvos užpildavo karštą vandenį. Per visą ceremoniją buvo giedamos gedulingos giesmės. Pabaigus, teisėjai eidavo į bažnyčią, o kaltinamąjį nešdavo ant neštuvų, kaip numirėlį, kur laikydavo gedulingas mišias. Priklausomai nuo padaryto nusikaltimo, po mišių, nusikaltėlis arba būdavo atiduodamas karališkajam teisėjui ar budeliui, arba paleidžiamas, kad gyventų nešlovėje ir visų niekinamas.

Tokios bausmės buvo praktikuojamos ganėtinai ilgai. Pavyzdžiui, taip net buvo nubaustas kapitonas Franže, gaskonų didikas, už tai, kad 1523 metais atidavė Funterabiją (Fuenterrabía) ispanams.

Įdomu tai, kad jau po XVI a. antros pusės ši bausmė retai sutinkama ir taikoma, tačiau oficialiai buvo atnaujinta 1791 m. Prancūzijoje, atnaujinus baudžiamąjį kodeksą. Tiesa, tai tik silpnas atgarsis tos buvusios iškilmingos ceremonijos. Ji buvo vadinama „pilietybės degradacija“. Iš piliečio būdavo atimama pilietybė ir piliečio teisės, o jis pats vedamas viešai į aikštę, kur tribunolo šauklys arba antstolis perskaitydavo verdiktą ir netikėlį prirakindavo prie gėdos stulpo.

Na, aišku, ir po šiai dienai degradacijos bausmė yra taikoma visur kur yra atimami garbės vardai, laipsniai... titulai... Tik tiek, kad pasikeitė ceremonijos... Ir pati bausmė vadinama jau kitais vardais...

 

P.S. Surašyta remiantis  Henrio Sansono (Charles-Henri Sanson, 1739-1806 m.), užrašais. Tai kažkelintos kartos budelis, kuris per Prancūzų revoliuciją įvykdė bausmę šimtams nuteistųjų – tame tarpe karaliui ir karalienei...